Čekijos lituanistams dėstantis V. Šeferis: Donelaičio „Metai“ yra kaip senas šeimyninis nuotraukų albumas

Autorius: Anonimusas Šaltinis: http://ldiena.lt... 2019-07-13 19:51:17, skaitė 100, komentavo 1

Čekijos lituanistams dėstantis V. Šeferis: Donelaičio „Metai“ yra kaip senas šeimyninis nuotraukų albumas

Dr. VAIDAS ŠEFERIS yra Brno Masaryko universiteto lietuvių kalbos dėstytojas, šio universiteto Laisvųjų menų fakulteto Bendrosios kalbotyros ir baltistikos instituto direktoriaus pavaduotojas, literatūrologas, daug metų tyrinėjantis Kristijono Donelaičio Metus“, apie kuriuos ir pasikalbėsime.

Kai susipažinome, prisistatėte, kad esate literatas, donelaitininkas. Kada atradote Donelaitį, kuo jus patraukė šis autorius ir jo kūrinys Metai?

Tai įvyko 1994 metų vasarį. Žinau labai tiksliai! Donelaitį atradau universitete. Mums, lituanistams, buvo privalomas senosios literatūros kursas, į kurį įtrauktas ir Donelaitis. Aš jį skaičiau Donelaičio skaitykloje, Vilniaus universitete. Kaip dažnai nutinka, tekstas pats surado mane, jį skaičiau be jokių išankstinių nuostatų, tiesiog reikėjo suprasti, atsiskaityti, tai buvo kaip namų darbai. Ir staiga kažkas atsitiko, tas tekstas pasidarė gilus, įdomus, pradėjo jungtis prasmės. Jaunystėje dažnai taip būna – žmogus nustemba staiga kažką supratęs. Toks gražus jausmas apėmė ir mane, ypač veikė ir aplinka, kurioje skaičiau, tam tikro amžiaus žmogui aplinkos parama labai svarbi, ji padeda atrasti kelią. Taigi, nei prašiau, nei ieškojau, tekstas pats man prabilo, o nuo to laiko jis taip ir domino mane. Aš ilgą laiką su juo nieko ypatingo neveikiau, bet po daug metų, būdamas doktorantas, grįžau prie Donelaičio ir nuo tada prasidėjo rimtesnis domėjimasis.

Vincas Maciūnas, svarstydamas apie Donelaitį, mini Voltaire‘o mintį apie Dantę, kad dabar jo tiesiog nebeperskaitome. Gali būti, kad Donelaitis šiandienos skaitytojui pasirodys nuobodus, nesuprastas? Kuo visgi Metaiyra aktualūs šių dienų žmogui?

Sena gera, bet užmiršta klasika – tokia situacija buvo maždaug prieš penkerius ar šešerius metus, bet dabar viskas pasikeitė. 2014-aisiais buvo didelis Donelaičio jubiliejus. Tiek prieš jį, tiek po jo Donelaitis labai aktualizavosi. Daug nuveikė patys jo tyrėjai, išjudėjo visi kultūriniai kontekstai, atsirado labai daug renginių: nauji „Metų“ įrašai, įkalbėti aktorių ar kitų žmonių, pastatymai teatro scenoje, muzikos kūriniai, interpretuojantys Donelaitį. Esu buvęs fantastiškame koncerte, kur Donelaičio „Metai“ pateikiami muzikine forma. Na, ir iki šiol Donelaitis kultūroje tebeaidi. Nežinau, ar nenuslops, dažnai taip būna, kad vieni reiškiniai nuslopsta, juos užgožia kiti, bet pastaruoju metu tikrai Donelaitis labai interpretavosi, aktualizavosi, atrado daug naujų skaitytojų, daug sykių buvo aiškintas. Taigi, Voltaire‘o mintis apie Dantę šiuolaikinėje Lietuvoje Donelaičiui nebegalioja.

Pavyzdžiui, vienas įdomiausių mano, donelaitininko, darbų, buvo ilgas radijo paskaitų ciklas Znad Wilii lenkų radijo stočiai, kurie patys paprašė, kad aš lietuviškai jiems kas savaitę paskaityčiau trumpą paskaitėlę apie Donelaitį per radiją.

Lietuviškai?

Taip, jie transliavo tai lietuviškai, fantastika, visiškai neįtikėtina auditorija, kaip aš gražiai su jais bendravau! Iki šiol su malonumu prisimenu. Štai taip Donelaitis susirado naujų klausytojų.

O nesuprantančiųjų buvo ir bus, kultūra juk nėra monolitinė. Aš puikiai galiu įsivaizduoti, kad, jei mokykloje nekūrybingai dėstomas Donelaitis, tai tie vargšai vaikai nieko ir nesupranta: vieni nenori suprasti, kitiems nuobodu, o kitiems gal ir visai įdomu... Įvairiai būna, bet su Donelaičiu yra labai paprasta, ir nereikia ieškoti didelių gelmių. Gelmės kartais labai atgraso nuo teksto. Donelaitį paprasčiausiai reikia išaiškinti – žodžius, senas konstrukcijas. Jis labai gražiai kalba, bet kitaip negu mes, ypač kitaip negu vaikai, tad išaiškini paprasčiausius dalykus, pavyzdžiui, kodėl smalininkas ratą girgždina, kas tas smalininkas ir pan. Jeigu nepamiršti vaikams išaiškinti tokių paprastų dalykų, tai mokyklose ir gimnazijose iš Donelaičio galima labai daug išpešti ar bent neatgrasinti vaikų.

Mačiau šiuolaikinius vadovėlius ir pats esu vieną kitą patarimą davęs vadovėlių autoriams. Manau, kad jie yra visai neblogai surašyti. Taigi, tiesą sakant, aš čia nematau jokių priežasčių liūdėti ar kumščiais mojuoti, kad dar ko nors reikia. Kad tik taip ir toliau būtų, tai bus gerai.

a677ee511261d92ee680761bf82f1d117ce068c3_article_scale.jpg

Paminklas Kristijonui Donelaičiui Klaipėdoje 1974 m. / Bernardo Aleknavičiaus nuotrauka, epaveldas.lt

Kaip tik norėjau klausti apie mokyklas. Pati prisimenu, mokyklos suole Metų skaitymas man buvo susijęs su skausminga prievarta, nors skaityti visada mėgau, Metus atradau jau tik universitete. Gal Metus reikia imti skaityti tik nuo tam tikro amžiaus? O gal nuo kūdikystės Donelaitį jau galima skaityti vaikams?

Aš migdydavau savo vyresnę dukrą, dar visai kūdikį, Donelaičio hegzametrais. Buvo nesvarbu, ką kalbi, svarbu, kad būtų ritmingas balsas. Tuo metu kaip tik rašiau knygą apie Donelaitį, tai iš atminties ir cituodavau…

Nereikia turbūt ieškoti specialaus amžiaus. Čia panašiai kaip su klasikine muzika. Nuo kokio amžiaus reikia klausytis klasikinės muzikos? Nuo kokio nori, svarbu, kad ta muzika skambėtų fone, svarbu, kad vaikas žinotų Donelaičio vardą, kad girdėtų bent vieną kitą ištrauką, bet šiaip „Metai“ yra sudėtingas tekstas, visai simptomiška, kad aš pats jame tik studijų metais kažką įžvelgiau, pradėjo sietis dalykai, kurie yra užkoduoti tame tekste. Nieko nuostabaus, kad 14, 15 metų ar dar jaunesniems skaitytojams nelabai aišku, kas tame tekste vyksta, čia labai daug priklauso ir nuo mokytojo. Aš amžiaus ribos neieškočiau, galima beveik bet kokio amžiaus vaikams pasiūlyti Donelaitį, bet veikiau ištraukomis ir veikiau su plačiais komentarais išaiškinti, kas ten vyksta, kokie darbai aprašomi, kodėl jie svarbūs ir t. t. Visgi Donelaitis rašė sudėtingą ir intelektualiai įdomų tekstą, tai tikrieji skaitytojai jau turėtų būti brandūs. Universiteto studentai, man rodos, galėtų jau visu krūviu pradėti interpretuoti Donelaitį.

f6a51b8595fc8d3728d4bf7085c2d0e3fd2165d0_article_scale.jpg

Paminklo Kristijonui Donelaičiui atidengimo renginys Klaipėdoje. 1973 m. / Bernardo Aleknavičiaus nuotrauka, epaveldas.lt

O kaip jūsų studentai? Jūs dėstote Masaryko universitete Brno, ruošiate lituanistus. Ką apie Donelaitį pasakojate savo studentams? Kas jiems svarbiausia, įdomiausia ar neįprasčiausia skaitant šį kūrinį?

Sunku studentams su manimi – aš toks užsidegęs, norėčiau tuoj perduoti viską, ką žinau, kad ir jie užsidegtų, bet yra daug problemų. Ir čia visai ne su Čekija susiję, bet apskritai su bet kuriuo kitu užsienio baltistikos centru.

Šiuo atveju kalbos barjeras yra ne dvigubai, o trigubai aukštesnis, nes studentai antraisiais ar trečiaisiais studijų metais vos vos įstengia vartoti bendrinę lietuvių kalbą, ir čia reikia visai ne bendrinę, o senąją kalbą suprasti, Donelaičio kalbą, be to, ji dar ir tarmiškai įdomi. Papildoma problema yra senoji literatūros konvencija, kuri tiek lietuvių, tiek užsienio studentams be didelių pastangų jau visiškai nebeįkandama. Pavyzdžiui, hegzametro skaitymo taisyklės, poetinio teksto struktūravimas, žanrinė konvencija ir pan.

Kai susideda šitiek sunkumų, tai studentams, žinoma, Donelaitis labai sunkiai prieinamas, todėl mano dėstymas krypsta kita linkme nuo įkvėpto ir entuziastingo bandymo įtikinti, kad tai yra geriausias lietuvių tekstas (nelabai man gerai baigdavosi, nes jie pamirksėdavo akimis ir vis tiek nieko nesuprasdavo). Dabar aš noriu išaiškinti mažiau, bet nesugadinti įspūdžio. Mes kalbamės apie Donelaičio kultūrinę epochą: Prūsų Lietuvą, to meto mentalitetą, pietizmo problematiką (pietizmas – tarp Karaliaučiaus teologų liuteronų tuo metu išplitęs sąjūdis, pasisakęs prieš pasaulietines pramogas, skatinęs kuklią gyvenseną, siekęs stiprinti asmeninį žmogaus pamaldumą – red. past.), bazinių vertybių skirtumus ir t. t. Paskui skaitome fragmentus lietuviškai ir aš bandau jiems parodyti, kaip tas tekstas sukonstruotas. Taip mes ne daugiau kaip puslapį ar du galime įveikti per semestrą. Privalomos literatūros sąraše yra įtrauktas „Metų“ vertimas į čekų kalbą, šį variantą studentai turi perskaityti visą.

1cf63e035fb53121284e291fca091af67ac1f8a5_article_scale.jpg

Literatūrologas Vaidas Šeferis / Asmeninio archyvo nuotrauka

Užsiminėte apie Donelaičio gyvenimo laiko kontekstus. Man irgi studijuojant buvo įdomu atrasti įvairias konteksto detales. Pavyzdžiui, kad jis pasirenka lietuvybę, lietuvių kalbą, tarsi saugo tą mažą Prūsijos lietuvių tautelę. Ar Metus galime vadinti šiek tiek politiniu kūriniu?

Ne. Viskas buvo kitaip, bet tik iš dalies kitaip. Dėl Donelaičio lietuvybės reikia prisiminti, kad bazinių vertybių struktūra, kuria remiasi visa Prūsų Lietuvos kultūra, labai radikaliai skiriasi nuo mūsų ir visai nesutampa su tautinio atgimimo vertybių skale.

Viena vertus, Donelaitis tikrai labai sąmoningai renkasi lietuvių kalbą ir iki šiol stebina toks jo apsisprendimas, bet jis nėra iš piršto laužtas, Donelaitis nebuvo pats pirmas. Tokios prūsiškosios lietuvybės patriotizmo paradigma yra labai sena, ji neblogai aprašyta. Tai, kas vyko Prūsų Lietuvoje, buvo sinkretinis dvikalbis pasaulis, kuriame daugelis lietuvių ir nelietuvių kilmės kunigų puikiai išmanė lietuvių kalbą, mokėjo susišnekėti su lietuvių valstiečiais, buvo išsilavinę. Tuos procesus mes žinome, šitie žmonės rengė giesmynus, Bibliją – įvairias religinės raštijos formas. Jie kūrė savo giesmes, redagavo senesniąsias, rinko patarles ir priežodžius. Tai pirmiausia, ką reikia prisiminti – kad Donelaitis nėra kažkoks lūžis, jo lietuvybė ir jo veikla yra pati ryškiausia tam tikrų procesų išraiška, jame visa tai susikoncentravo. Bet vis tiek dera pripažinti, kad apsisprendimas laikytis lietuvių kalbos reikalavo tam tikro moralinio tvirtumo, stuburo, tam tikros drąsos.

Bet Donelaitis ir jo kūriniai nėra politiniai, nes jis dar net iš tolo nemąstė apie lietuvių kalbos ar tautos politinį savarankiškumą. Aš, donelaitininkas, ir kiti donelaitininkai puikiai žinome, kad Donelaitis nė puse žodžio nėra užsiminęs apie Didžiąją Lietuvą, tarsi nė neegzistuotų. Ir jeigu jis kalba apie lietuvius ir Lietuvą, tai tik apie prūsų lietuvius ir Prūsų Lietuvą, o kokie nors tautinio atgimimo ženklai yra prasimanymas.

Prūsų lietuviai Donelaičiui labai rūpėjo, bet ne politine, o religine ir etine prasme. Donelaitis buvo įsitikinęs, kad lietuviai yra iš prigimties morališkai labiau atsidavę Dievui, doresni ir, jeigu tą jų prigimtį palieki nesuterštą, jeigu laikaisi senųjų papročių ir savo kalbos, tai yra geriausias kelias į pavyzdingą moralinį gyvenimą. Tai Donelaitis svarstė tikrai religinėmis ir etinėmis kategorijomis ir jo autentiškas santykis su lietuviais yra labai nuoširdus religine ir etine prasme, bet jam net didžiausiam košmare nebūtų kilusi mintis reikalauti kokių nors teisių lietuviams kaip tautinei mažumai, reikalauti karaliaus nuolaidų. Ne, jis labai ištikimas Prūsijos karaliaus pavaldinys ir tokių reikalavimų nekelia. Jis jaučia neteisybę, kuri daroma, bet dar nesugeba formuluoti kokių nors tautinių aspiracijų moderniąja prasme, jis kelia reikalavimus patiems lietuviams, kad jie nepasiduotų pokyčiams, ir mano, kad šitaip užsidaręs tą dorybę išlaikysi, reikia nesikeisti. Tai labai konservatyvus tekstas – visi pokyčiai tik į bloga.

Bet tą jaučiamą neteisybę jis juk atliepia tekste...

Donelaitis labai įtaigiai sugeba parodyti to meto socialinės sistemos žiaurumą, įvairių draudimų ir negero valdininkų elgesio pavyzdžių, bet Donelaičiui tai visada yra etinio lygmens problema. Jis mąsto taip: taisyklės nustatytos gerai, turi būti ponai, turi būti pavaldiniai, nieko nereikia keisti. Donelaitis visų pirma mato atskirus individus, kurie labai aiškiai pažeidžia idealią tvarką. Jeigu jų nebūtų, tai viskas būtų gerai. Tačiau tuos, kurie elgiasi blogai, nubaus Dievas, ir negali būti taip, kad lietuviai imtų tvarkytis patys, pavyzdžiui, išvarytų vokiečius. Tai visiškai neatitinka Donelaičio mąstymo horizontų.  

6a5fc398dabb491affd8723f9b166d4c121262c2_article_scale.jpg

Juozas Mikėnas. Kristijono Donelaičio portretas. 1950 m. / epaveldas.lt nuotrauka

Donelaičio Metai apipinti paslaptimis ir klausimais. Dar iki dabar klausiama, kodėl tekstas nebuvo išleistas autoriui gyvam esant ir t. t. Kokių dar intrigų, mįslių atradote tyrinėdamas Donelaičio Metus, o galbūt suradote ir atsakymus?

Ne, vis dar lieka neatsakyti šie klausimai. Deja, manau, kad jau taip ir liks. Turimi faktai neleidžia nieko aiškaus pasakyti. Šiaip ar taip esu įsitikinęs, ir čia ne mano radikali, o gana tvirta donelaitininkų nuomonė, kad Donelaitis, dievaži, nesipriešino savo tekstų leidybai. Turimi faktai liudija, kad jis gana noriai tą tekstą arba balsu skaitė, arba siuntinėjo nuorašais. Turime tokių ženklų, yra jo nuotrupų patekusių į kitus tekstus. Yra užuomina apie trumpąjį Donelaičio „Metų“ variantą, apie kurį nieko daugiau nežinome...

Akivaizdu, kad mums atrodo, jog Donelaičio „Metai“ liko nežinomi, bet veikiausiai tuo metu šitas tekstas buvo kur kas plačiau žinomas, negu mums atrodo, tik tiek, kad buvo žinomas rankraštiniais nuorašais ar iš asmeninės pažinties su Donelaičiu. Visgi neaišku, kodėl nebuvo išleista, bet šiuo klausimu duomenų tiesiog neturime. Tvirtai galiu teigti, kad tai nebuvo Donelaičio intencija. Susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, jis tikrai nebūtų slėpęs savo teksto. Aš manau, jis puikiai suvokė, kad tekstas yra labai kokybiškas ir genialus. Genialus gal ne, bet Donelaičiui ambicijų netrūko, jis žinojo, ką yra padaręs ir kad nebūtų gėda parodyti, o kodėl neišleido, sunku pasakyti...

Apie tą genialumą... Man labai įsiminęs yra poeto Sigito Gedos pastebėjimas, kad Metuose lietuvių baudžiauninkai, mėždami mėšlą, šnekučiuojasi tartum Olimpo dievai. Kuo svarbi, išskirtinė Donelaičio kalba, hegzametro pasirinkimas?

Iš esmės, kai susiduriame su geru literatūros tekstu, dažniausiai didelių paaiškinimų nereikia, jis būna labai įtaigus, paskui jau intelektualiai žmogus pradedi narstyti, kodėl mane šitas tekstas taip veikia, tada atrandi jo gelmes. Donelaičio atveju tas fenomenalus teksto pojūtis yra jo kalba, tiesiog reikia skaityti tuos žodžius, kuriuos matai priešais save, ir iš esmės 90 proc. viso grožio ten ir vyksta. Donelaitis buvo dvikalbis, kai kuriems žmonės ši mintis nėra priimtina, bet faktų nepakeisi, jis tikrai buvo dvikalbis ir vokiečių kalbos sfera bei vartojimo plotis, intensyvumas buvo dar gal net didesnis nei lietuvių kabos, tačiau jis nebuvo vokietis, išmokęs lietuviškai, bet dvikalbis Prūsijos lietuvis, tai galėjo semtis kalbos pojūčio iš vaikystės, autentiškiausių patirčių, drauge klausydavosi savo aplinkoje valstiečių, ir yra žinoma, kad Karaliaučiaus universitete studijavęs lietuvių kalbos seminare. Iš šių trijų šaltinių ir kyla labai įtaigi, pagaunanti, nedirbtinė jo kalba.

Hegzametras ateina iš universitetinių kontekstų. Donelaitis savo studijas baigia tuo laiku, kai antikinė literatūra buvo nelygstamas visų literatūrų autoritetas. Jam Vergilijus, Homeras, Heziodas buvo tie vardai ir tie tekstai, kurie turėjo atrodyti pavyzdiniai. Donelaitis apsisprendžia rašyti lietuviškai, o tai kalbai išreikšti renkasi hegzametrą, kurį tenka pritaikyti lietuvių kalbos savybėms. Kadangi jis mėgo konstruoti mikroskopus ir barometrus, šlifuoti labai tikslias detales, tai ir jo hegzametras yra kaip nušlifuotas mikroskopo stiklas, viskas ten suskaičiuota, nieko nėra atsitiktina. Kai pagalvoju, tai atliktas tikrai fenomenalus darbas. Viena vertus, kalbėti natūraliai, nes didžioji dalis Donelaičio „Metų“ skamba tikrai labai natūraliai, skaitai ir nesvarstai, tiesiog skaitai, įtraukia, nejauti poreikio analizuoti formą, kuri tave trikdytų, o kartu ta forma yra itin kruopščiai sutvarkyta: pėdų skaičius, jų ilgis, cezūros, kas tik nori, ilgumai ir trumpumai suderinti su natūraliu kirčiu. Nežinau, ar šiais laikais dar yra tokios meistrystės.

69821b090bb7ec542278e2e68b0f47f8e7ee0506_article_scale.jpg

Tolminkiemio bažnyčios vaizdas iš F. Tetzner „Slaven in Deutschland“ / Virtuali paroda „Kristijono Donelaičio metai“, archyvai. lt

Tai galime laikyti Donelaičio Metus lietuvių tautos epu?

Taip, savaime suprantama, galime. Reikia prisiminti, kad tai Prūsų Lietuvos pasaulis, Prūsų Lietuvos gamta, bet per kalbą, kuri mus sieja, per tą senąjį mentalitetą, kurio neįmanoma ištrinti, ryšys labai ryškus. Šitie kanalai, ar Donelaitis juos suvokė, ar ne, norėjo jų, ar ne – vis tiek veikia. Ir Didžioji Lietuva Donelaitį inkorporavo į savo literatūros pasaulį. Aš nė kiek neabejoju, kad Donelaitis yra parašęs lietuvių tautos epą.

2014 metais išleidote monografiją „Kristijono Donelaičio „Metų“ rišlumas. Universitete mokėmės, kad jūsų skaitymas modernus, netradicinis. Tai kuo skiriasi jūsų Metų perskaitymas?

Perskaitymas, kuris vadinamas tradiciniu, susiformavo Liudviko Martyno Rėzos dėka. Pirmasis Donelaičio „Metų“ leidėjas pasiūlė tą perskaitymo būdą, ir jis labai ilgam įsitvirtino. O tas būdas reiškia, kad „Metai“ yra laikomi kūriniu su pradžia ir pabaiga. Kartu suponuojama, jog tai yra vieno metų ciklo aprašymas, ir kad egzistuoja aiški tvarka: pavasaris, vasara, ruduo, žiema. Mano galva, visa tai galioja tik labai iš dalies. Sutinku, kad „Metai“ yra vienas tekstas, o ne keturi, nes yra ir tokių nuomonių. Nesutinku su Rėza, kuriam atrodė akivaizdu, kad turi būti pavasaris, vasara, ruduo, žiema. Iš to teiginio išplaukia daugybė fabulinių, loginių nesusipratimų. Pavyzdžiui, koks nors Krizas, labai neaiškus jo likimas, kai bandai nuosekliai skaityti: pernai sudegė, šiais metais rudenį kelia dukrai vestuves ir yra labai turtingas. Yra ir daugiau personažų ir įvykių, kurių neišeina sudėlioti taip, kaip turėtų būti, jeigu tikrai Donelaitis būtų tekstą rašęs Rėzos teikiamais principais, nuosekliai.

Mano perskaitymas sugriauna tradicinę interpretaciją ir savotiškai palieka Donelaitį suktis kur kas laisvesnėje erdvėje. Pagrindinė mano mintis yra ta, kad tai yra tobulai ciklinis tekstas, neturi pradžios ir pabaigos, jį galima skaityti nuo bet kurios dalies. Bet aš neatradau alternatyvios struktūros, kurią dabar pirščiau visiems. Mano galva, Donelaitis „Metų“ kaip tokios makrostruktūros nebuvo apmetęs iš anksto, neegzistavo kompozicinis planas, pagal kurį jis būtų rašęs keturias dalis, egzistavo tik sumanymas, kad reikėtų aprašyti keturis metų laikus, bet sumanymas dar nėra kompozicija. Kita vertus, Donelaitis tobulai valdo mikroscenas. Monografijoje daug dėmesio skyriau šitų mažesnių gabalų konstrukcijai, ten yra ir simetrijos, ir kitų konstravimo principų, bet kuo didesnį gabalą rašė, tuo aiškiau darosi, kad nebuvo plano. Šitas tekstas greičiausiai gimė adityviniu principu – parašė vieną sceną, paskui vis šį tą pridėjo toliau. Manau, kad Donelaitis rašė sceną po scenos ir visiškai nedrįstu spekuliuoti ir norėčiau, kad kiti žmonės irgi nespekuliuotų apie tai, kokia tvarka jis parašė šituos dalykus, nes tikrai analizuojant naratyviniais principais nei pradžios, nei pabaigos man užfiksuoti neišeina.

Kas gi lieka? Lieka išsivaduoti iš mums įprasto skaitymo būdo, kai mes tarsi laukiame nuoseklios įvykių raidos, o jeigu jos nėra, bandome ją kaip nors atrasti. Tai kaip dabar skaityti? Aš sakau taip: šitas tekstas nuolat sukasi, pradėkit nuo bet kur, tebūnie tai pavasaris, bet interpretaciją ir suvokimą galima adekvačiai pradėti tik tada, kai perskaitote visus keturis kūrinius ir personažų, įvykių, vertybių dalykus svarstote ne nuosekliai, bet atsižvelgdami į visus metų laikus. Išeina, kad tekstas tarsi stabilizuojamas, nustoja tekėti kaip upė, bet pradeda suktis kaip sūkurys ir kai atrandame šitą elementarų, beveik gravitacinį to teksto judesį, kai jis sukasi ir sukasi aplink mus, tada prasideda tikrai įdomus skaitytojo santykis su tuo tekstu.

Žmonės vis tiek nori paprastų paaiškinimų, tai aš sakau taip: Donelaičio „Metai“ yra kaip senas šeimyninis nuotraukų albumas, kuris kuriamas labai paprastai. Pirmiausia, atsiverti pirmą puslapį ir lipdai. Sakykim, yra 3–4 lapai, kai žmogus gana nuosekliai įlipdo daug nuotraukų. Tada užverčia, nes nėra laiko. Vėliau kažkas įlipdo kažką kito – tetą, pusbrolį. Paskui – nėra laiko, sumetei nuotraukas laisvai, vėliau įsidėsi. Galų gale prieš mus guli nuotraukų albumas, kuris atsiradęs adityviniu principu. Štai jis pilnas, ir dabar anūkas ateina ir pasiima va šitaip senelės sudarytą albumą ir skaito. Tai yra „Metai“. Albumas nėra vienų metų istorija, jis apima labai daug paralelinių gyvenimų ir gana didelį laiko tarpą, lygiai tas pat ir su „Metais“, tai nėra 12 mėn. pasakojimas, jis apima daug platesnį laiką, „Metai“ didesni už metus. Personažų istorijos neišdėliotos nuosekliai, bet tai – kaip nuotraukos. Štai toks tas skaitymas. Siūlau nuolat suktis ratu, kol galva apsisuks.

feff912b489268cfe37b97a33a36dcfe5c3e2946_article_scale.jpg

Tolminkiemio bažnyčios vaizdas iš W. Hubatsch „Geschichte der evangelischen Kirche Ostpreuβens / Virtuali paroda „Kristijono Donelaičio metai“, archyvai. lt

Ar turite mėgstamiausią Metų epizodą, eilutę ar žodį?

Turiu. Plaučiūno krikštynas. Tai blogos vaišės. Donelaičio pasaulyje yra geros vaišės – Krizo dukters vestuvės, o po kurio laiko atsiranda ir blogas pavyzdys. Mano mėgstamiausios yra Plaučiūno vaišės. Ten ta kalba... Kiekvieną sykį po du, po tris kartus perskaitau. Labai mėgstu Žiemos rūpesčių pradžią, bet šiaip aš Donelaitį nešiojuosi visada su savimi, nes tai toks neblogas tekstas pasiskaityti.

Tai daug esat tų ratų apsukęs...

Tikrai daug!

Kokie tolesni tyrinėjimai yra jūsų planuose? Ar toliau svarstote apie rišlumą?

Šiuo metu mano pagrindinis darbas yra rengti ketvirtą naujųjų Donelaičio raštų tomą. Literatūros ir tautosakos institute yra leidžiami Donelaičio raštai, I tomas jau išėjo, tai kaip tik ,,Metai“, tekstologine prasme itin ambicingas ir kokybiškas leidimas, tokių dar nebuvo Lietuvoje, tad džiaugiuosi, kad mane ten priėmė. Dabar daug laiko ir skiriu rengti dokumentų tomą, kaip tik mano archyve ir nusėdo visi dokumentai, susiję su Donelaičio studijomis, gyvenimu, teisiniais ginčais dėl žemės ir t. t. Tai per artimiausius 2–3 metus turėsiu daug darbo, kuris yra leidybinis, bet man svarbu, kad dalyvaučiau, norisi būti tokio projekto dalimi.

O iš planų galbūt norėtųsi parašyti naują Donelaičio biografiją. Prieš minėtą Donelaičio 300 gimimo metinių jubiliejų 2014-aisiais Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas ir kt. institucijos gana intensyviai ieškojo archyvuose ir tikrai radom dalykų, kurie ligi šiol nebuvo žinoti, reikia juos kažkaip įtraukti į Donelaitį.