Rusijos strategija Pribaltikoje - netrukdykite jiems išnykti

Autorius: Anno Šaltinis: https://www.rubaltic.ru/... 2019-07-21 20:46:23, skaitė 1363, komentavo 16

Rusijos strategija Pribaltikoje - netrukdykite jiems išnykti

Rusijos vadovybė iškėlė stambiausiems pervežėjams politinį uždavinį: nuo 2020 metų visi be išimties Rusijos kroviniai turi aplenkti Pribaltikos uostus. Po to, kai Pribaltika liks be Rusijos krovinių, Lietuva, Latvija ir Estija pilnumoje patirs demografinės katastrofos pasekmes: jaunimo ir kvalifikuotų specialistų emigracijos, gimstamumo mažėjimo ir kritiško pagyvenusių žmonių skaičiaus augimo. Už demonstratyvaus oficialios Maskvos abejingumo Pribaltikos atžvilgiu slypi paprasta ir konkreti strategija Lietuvos, Latvijos ir Estijos atžvilgiu: nesikišti į  Pribaltikos įvykius,netrukdyti vietinėms viršūnėlėms žudyti šias šalis savo beprotiška politika ir neduoti lietuviams, latviams ir estams galimybės išsigelbėti Rusijos išteklių sąskaita.

Buvęs Rusijos prezidento Administracijos vadovas, specialus Vladimiro Putino atstovas ekologijos ir transporto klausimais Sergejus Ivanovas, kalbėdamas stambiausių Rusijos pervežėjų pasitarime, iškėlė valstybinės svarbos uždavinį: visi šalies kroviniai, perkraunami Pribaltikos  uostuose, nuo 2020 metų turi juos aplenkti. Nė vienas rusų krovinys šio dešimtmečio pabaigoje neturi pasiekti Lietuvos, Latvijos ir Estijos.

Putino susitikimas su kompanijos „Transneft“ prezidentu Tokarevu.Putino susitikimas su kompanijos „Transneft“ prezidentu Tokarevu.

 

Kompanijos „Transneft“ prezidentas pranešė Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, jog Rusija tęsia eksportuojamų naftos produktų perorientavimą iš Pribaltikos  į savo krovininius uostus Leningrado srityje. „Vykdydami vyriausybės pavedimą, mes perorientuojame krovinių srautus iš Pabaltijo uostų: Ventspilio, Rygos — į mūsų Baltijos uostus — tai Ust-Luga ir Primorskas, o taip pat Novorosijskas, — pranešė Tokarevas. — Jeigu ten (Pribaltikoje — RuBaltic.Ru pastaba) buvo perkraunama apie 9 mln tonų naftos produktų, tai artimiausiais metais, mes sumažinsim krovinių į Pribaltiką srautą iki nulio. Apkrausime savo uostus, tam yra visos galimybės“.

Kalba eina apie kryptingą valstybinę Rusijos politiką: atimti iš Pribaltikos šalių bet kokią galimybę uždirbti ir nors šiek tiek pakelti savo ekonomiką ir socialinę sferą ekonominių ryšių su Rusija sąskaita.

Anksčiau šiuos ryšius naikino pati Pribaltika, dabar juos sąmoningai ir kryptingai naikina jau Rusija. Po kelerių metų valdantysis Lietuvos, Latvijos ir Estijos elitas su nuostaba suvoks, kad pats paruošė Kremliui kovos su juo metodologiją. Pribaltikos remiamas sankcijų prieš Rusiją įvedimas netrukus gali tapti efektyviu rusų užsienio politikos instrumentu.

Nors, kaip buvo tikėtasi, sankcijos nesunaikino Rusijos, nesugriovė rusų ekonomikos ir neprivertė rusų vadovybės atšliaužti pas „vakarietiškus partnerius“, puolus ant kelių su virve ant kaklo atgailauti, kad atsisakė pripažinti globalią politinę hierarchiją. Rusija atlaikė sankcijų smūgį, rusų ekonomika nesuklupo krizės metu, lenkėsi, bet nesulūžo nuo sankcijų, rusų visuomenė lengvai prisitaikė ir išmoko gyventi sankcijų sąlygomis, o ir „kruvinas režimas“ nesubyrėjo — išorės spaudžiama Rusijos politinė sistema net sustiprėjo.

Humoristinis tostas „Už sankcijas!“ Rusijoje tapo realybe. Sankcijinis  iššūkis verčia rusų vyriausybę užsiimti savo ekonomikos modernizavimu. Rusija pamažu realizuoja importuojamų prekių gamybos politiką, tame tarpe ir aukštų technologijų srityse. 

Rusija — stambiausia pasaulyje kviečių eksportuotoja. Tai šiuolaikinėje istorijoje įvyko pirmą kartą, padėjo puikus derlius ir silpnas rublis.Rusija — stambiausia pasaulyje kviečių eksportuotoja. Tai šiuolaikinėje istorijoje įvyko pirmą kartą, padėjo puikus derlius ir silpnas rublis.

 

Kas dėl žemės ūkio produkcijos, tai per dvejus maisto produktų embargo metus Rusija sugebėjo pilnai apsirūpinti savais produktais ir tapo viena stambiausių pasaulyje grūdų ir mėsos eksportuotojų. Dabartinėmis sąlygomis Rusija suinteresuota jai sankcijų taikymu: kol nebus galutinai restruktūrizuota jos ekonomika, sankcijos jai naudingos. Todėl apie būtinybę atsisakyti sankcijų vis garsiau kalbama vakarų šalių sostinėse, o ne Maskvoje.

Kai bus užbaigtas ekonomikos restruktūrizavimas ir atsiras galimybė atnaujinti ekonominius kontraktus su Jevrosojūzo šalimis, Rusija tai galės padaryti jau savo sąlygomis. Kaip visiškai teisingai visus šiuos metus kalbėjo Pribaltikos politikai ir ekspertai, sugrįžti Rusijos-Europos santykiuose prie business as usual, prie prieškrizinės būklės, daugiau nebus įmanoma.

Sankcijos, kitaip išdėsčius jėgas, gali tapti efektyviu rusų užsienio politikos instrumentu.

Pagrindine sankcijų iš Maskvos pusės atsisakymo sąlyga taps Rusijos sugrįžimas prie ekonominių ryšių ne su visomis Jevrosojūzo šalimis — tai lies tik tas, kurių vyriausybės nepavertė kovos prieš „rusų grėsmę“ savo egzistavimo pasaulio politiniame žemėlapyje prasme.

Politinė konjunktūra, realizuojant tokį užsienio politikos uždavinį, klostosi puikiai. Europietiška integracija pergyvena didžiausią savo istorijoje krizę. „Naujieji europiečiai“, atsisakydami priimti bėglius, ardo „europietišką solidarumą“, „senieji europiečiai“ vis labiau nusivilia „Vieninga Europa“ ir siekia savo šalių išstojimo iš ES. Brexit‘as įrodė, jog išcentrinės nuotaikos didžiausiose Europos šalyse — tai ne momentinis reiškinys, jos gali turėti labai rimtas ir labai pavojingas eurointegracijai pasekmes.

Svarbiausias ES dezintegracijos rizikos įveikimo instrumentas, kurį siūlo dauguma ekspertų, — Jevrosojūzo decentralizavimas ir sugrįžimas prie ES šalių narių suvereniteto, perskirstant įgaliojimus tarp Briuselio biurokratijos ir nacionalinių vyriausybių pastarųjų naudai. Tame tarpe Europos šalių sostinėms sugrąžinant ekonominės veiklos su užsieniu laisvę ir teisę savarankiškai vystyti prekybos-ekonominius ryšius su bet kuria šalimi — taip pat ir su Rusija.

oZ8oTPbam9_DJTkfVAcCsKwpCCCv0fQfL6ACtAZaVJ0qHUERG4NNkG51tZpyjeCQcPyUB4eSPZQUHGA5iQN2XPvQvE1zzuS8gVDrDxvwCt7_YPrG_nUngAlRPTTl_D2Eaa3KSXj-

Jeigu nugalės alternatyvus eurointegracijos krizės įveikimo scenarijus, numatantis ES centralizaciją ir jos pavertimą de-fakto federaline valstybe, kuriai vadovaus Vokietija ir Prancūzija, jis ir Rusiją tenkins. Skirtingai nei Lietuvai ir Latvijai, Vokietijos ir Prancūzijos egzistavimas tarptautinėje arenoje nesutapatinamas su šūkavimais apie „rusų grėsmę“ ir Rusijos Europoje „atgrasymą”.

Pagrindinis šios užsienio politikos uždavinys — pasiekti, kad po visaverčių ekonominių santykių su Jevrosojūzo šalimis atkūrimo Rusijai nereikėtų panaikinti sankcijas prieš Lietuvą, Latviją ir Estiją.

Pribaltikos šalims visiems laikams turi būti nuleistas šlagbaumas išėjimui į rusų rinką. Politine prasme jų daugiametis buvimas rusų rinkoje buvo nenatūralus reiškinys. Dalis tų pinigų, kuriuos rusai mokėjo Latvijos valstybei ir oligarchams už savo krovinių geležinkeliu pervežimą arba latvių bankams už finansinių operacijų aptarnavimą, buvo skiriama latvių ultra dešiniesiems, raginusiems deportuoti iš Latvijos visus be pilietybės rusus užplombuotuose vagonuose. Dalis tų pinigų, kuriuos uždirbo Lietuvos pienininkystės įmonės realizuodamos savo produkciją Maskvoje ir Sankt-Peterburge, buvo skirta „lansbergistų“ partijai, kurios nariai reikalavo izoliuoti Rusiją nuo Europos ir blokuoti bevizio režimo įvedimą tarp Rusijos ir jevrosojūzo.

Specialusis Vladimiro Putino atstovas ekologijos ir transporto klausimais Sergejus Ivanovas.Specialusis Vladimiro Putino atstovas ekologijos ir transporto klausimais Sergejus Ivanovas.

 

Negi sugrįžimas prie tokio business as usual gali duoti naudos Rusijai? Būtent todėl rusų diplomatija nuosekliai siekia bendradarbiavimo su Jevrosojūzo šalimis prekybos-ekonomikos srityje ne per Briuselį, o tiesiogiai per nacionalines vyriausybes. Todėl valstybinių korporacijų vadovai praneša Rusijos prezidentui, kaip vyksta logistinio srauto perorientavimas iš Pribaltikos uostų į Rusijos. Todėl artimiausias Putino bendražygis ir specialusis atstovas transporto klausimais kelia uždavinį visiškai atsisakyti rusų krovinių tranzito per Pribaltiką iki 2020 metų.

Už demonstratyvaus Maskvos abejingumo Lietuvos, Latvijos ir Estijos atžvilgiu, kurios pastaraisiais metais beveik neminimos rusų vadovybės pareiškimuose, kuriose beveik niekada nesilanko oficialūs asmenys ir kurios nepateko į paskutinę rusų užsienio politikos doktriną, slypi aiški ir paprasta Rusijos strategija Pribaltikos atžvilgiu. 

Tos strategijos esmė — netrukdyti Pribaltikai numirti — nesikišti į agonijos procesą ir net nebandyti jo sulėtinti, įteikiant Lietuvai, Latvijai ir Estijai kriukį, kuris padėtų patekti į 145 milijonų rusų rinką.

Jeigu prieš ketvirtį šimtmečio strateginė partnerystė su Rusija galėjo padėti Pribaltikos respublikoms pakilti iki svajonių Skandinavijos lygio, tai sekančiais 5-10 metais rankų įkišimas į galingus rusų išteklius tiesiog išgelbėtų jas nuo žūties.

Šiandien Pribaltikos šalis vis labiau slegia demografinė katastrofa. Gyventojai iš šių šalių bėga vis sparčiau. Vien tik iš Lietuvos kas valandą (!) išskrenda 4-5 žmonės ( per dvi grybovščinos “piatiletkas” Lietuva neteko 506 000 gyventojų žr. čia). Per dieną — 100, per metus — 35 tūkstančiai. Kasmet Lietuva praranda pusantro procento gyventojų. Praktiškai visi sugrįžę emigrantai netrukus vėl išvyksta iš Lietuvos. „Sugrįžęs emigrantas bando užsikabinti, tačiau egzistuoja šimtaprocentinė garantija, kad jis vėl išvyks į užsienį. Sistema neveikia,“ — taip aprašo katastrofišką situaciją lietuvių demografas Domantas Jasilionis.

Pagal Eurostat‘o prognozę, jau praradusi trečdalį gyventojų Lietuva artimiausiais dešimtmečiais praras dar 38 proc. gyventojų. Panaši padėtis Latvijoje; šiek tiek geresnė, tačiau taip pat kritiška — Estijoje. Tačiau svarbesnės ne kiekybinės, o kokybinės pribaltiškos emigracijos charakteristikos. Į Londoną ir Dubliną išskrenda kvalifikuoti kadrai: Pribaltika praranda gydytojus, inžinierius, mokslininkus, darbininkiškų profesijų specialistus. Masiškai emigruoja jaunimas — Pribaltika praranda naują kartą, krenta gimstamumas, lietuviai, latviai ir estai tampa nykstančiomis tautomis.

Dėl gyventojų amžiaus struktūrinės deformacijos ir kritiškai padidėjus pagyvenusių žmonių skaičiui, Lietuva, Latvija ir Estija jau artimiausiame dešimtmetyje nesugebės egzistuoti: šiose šalyse nebus tų, kurie mokės pensijas ir prižiūrės ten likusius senukus.

f4P5wGWrTGKj6RXad3csGharH5Ief5C_AddTfjcB4D6Y-PYAuCx3SWNRgOGfbwN8QXmitjPaaJnL4FLsO4gPgAzgJsqQvNZG9fDQgB5o38M3UHP-1Zs0vh3FBc0K68MG6RqNG-ge

Ar Rusijai naudinga tokia situacija? Žinoma. Pačios antirusiškiausios, rusofobija kliedinčios Jevrosojūzo valstybės savo noru šliaužia link susinaikinimo. Jos meta visas savo jėgas ir lėšas karinės technikos, o iš tikrųjų — užsienietiško metalo laužo, įsigijimui, pirkdamos kariuomenei „auksines šakutes“ alina biudžetą, skelbia  informacinį karą Baltarusijos AE. Ir tuo metu mano, jog nuo visų savo gyventojų problemų šalis išgelbės emigracija. Ir nepajėgia suvokti, jog strategiškai tokia politika — prorusiška.

Blogiausia, ką gali padaryti Rusija Pribaltikos kryptyje, — vėl atverti savo gailestingą rusišką sielą ir pulti gelbėti silpstančias nuo neregėtos istorijoje depopuliacijos Pribaltikos respublikas. Patirtis teigia, kad Pribaltika tokios pagalbos nevertina, o į ištiestą ranką spjauna. Tuo geriau Rusijai.

Atsisakiusi remti Pribaltiką net netiesiogiai, Rusija ne tik sutaupys jai reikalingus pinigus, bet ir pagreitins išnykimo procesą tų šalių, kurios jai atvirai priešiškos nuo pat savo atsiradimo 1991 metais.

Stebint praktinius rusų vadovybės žingsnius, peršasi išvada, kad Maskvą tenkina tokia padėtis, ir ji pasirenka Pribaltikos atžvilgiu strategiją „virstantį pastumk“. Niekas neketina naikinti sankcijų prieš Lietuvą, Latviją ir Estiją, prezidentas Putinas ir jo patikėtiniai kelia uždavinį artimiausiais metais visiškai atsisakyti rusų krovinių tranzito per Pabaltijo šalis.

Kaip tik tuo metu, kai Vilnius, Ryga ir Talinas praras tą skaičių mokesčių mokėtojų, kuris reikalingas savo senukų pensijų mokėjimui, jų uostų ir geležinkelių atsisakys paskutinioji rusų firma. Daugiau Maskvai nieko nereikia daryti. Tik nutraukti su Pribaltikos šalimis visus galimus ryšius, izoliuotis, nusišalinti, kad paskui nereikėtų spręsti jų problemų. Pribaltika — tas atvejis, kada su oponentu nesiginčijama. Jis pats save naikina.