Visa tiesa apie Tarybinę armija

Autorius: Šturmuotojas Šaltinis: Vladimiro Bešanovo knygą „... 2019-08-04 17:32:49, skaitė 622, komentavo 15

Visa tiesa apie Tarybinę armija

1942 m. pradžioje, kai vokiečių kariuomenė traukėsi nuo Maskvos, J. Stalinas šiuos metus net paskelbė „pergalingaisiais“ ir reikalavo vyti priešą į vakarus „nesustojant“. Bet iš tikrųjų viskas vyko priešingai. 1942 m. Raudonosios armijos pralaimėjimai ir nuostoliai buvo milžiniški.

Sovietų propaganda nesugalvojo nieko kita, kaip šiuos metus paskelbti „mokslo“ metais, – esą, Raudonoji armija dar tik mokėsi kariauti. Bet tas „mokslas“ brangiai kainavo: sovietų kariuomenė neteko apie 7 mln. žmonių.

Kaip tik apie tuos Raudonosios armijos katastrofiškus pralaimėjimus išsamiai bei įtaigiai ir pasakojama šioje knygoje.

Autorius, remdamasis daugeliu informacijos šaltinių, pateikia konkrečių faktų, kurie nepaneigiamai liudija apie to meto Sovietų Sąjungoje vyravusį netikusį požiūrį į kariuomenės rengimą, kai daugiau dėmesio buvo skiriama ne kario profesiniam, o „politiniam“ mokymui, atskleidžia vyriausiosios vadovybės klaidas dėl savo ginkluotųjų pajėgų galios pervertinimo ir prastos maršalų bei generolų kompetencijos. Kita vertus, sovietų karinė doktrina buvo vien puolamojo pobūdžio, kai Raudonajai armijai turėjo tekti kariauti tik svetimose teritorijose, iš esmės nebuvo numatyta reali gynybinė strategija ir taktika.

Vadinasi, skaudūs pralaimėjimai 1942-aisiais metais buvo anaiptol ne atsitiktinumų virtinė, o visiškai dėsningos nevykusiai valdomos sovietų karinės mašinos avarijos bei katastrofos. Taigi ši V. Bešanovo knyga yra iš tiesų vertinga lietuvių kalba pateikiama naujiena ir istorikui, kruopščiam tyrėjui, ir kiekvienam karyba besidominčiam skaitytojui.

Didžiojo Tėvynės karo istorija yra absoliučiai neteisinga... Tai ne istorija, kuri buvo iš tikrųjų, o istorija, kuri parašyta. Ji atitinka šiuolaikinę dvasią. Ką reikia pašlovinti, apie ką reikia nutylėti...

Maršalas G. Žukovas

„Iš tikrųjų, daug karinių rašytojų, generolų ir maršalų taip iškraipo Tėvynės karo istoriją, kad iš tikros istorijos kartais telieka bendras fonas, schema, griaučiai, o turinys „sukurptas“ taip, kad neretai nė nesuprasi, kada ir kur tai vyko“, – kadaise pareiškė tas pats G. Žukovas interviu laikraščiui „Literaturnaja gazeta“.

Perfrazuojant seną sofizmą, galima prieiti prie išvados: jeigu pats to karo vyriausiasis maršalas pasakė, kad maršalai meluoja (iškraipo istoriją), ar jis pats sakė teisybę? 

Rašant 1941–1945 metų „tėvynės karo“ istoriją, svarbiausia buvo įrodyti didelius socialistinės santvarkos pranašumus, politinio vadovavimo neklaidingumą, karvedžių įžvalgumą ir genialumą, sovietų kariuomenės, kuri iš esmės viena išgelbėjo pasaulį nuo „rudojo maro“, galią, monolitinę komunistų partijos ir liaudies vienybę, pasirengimą ginti „spalio iškovojimus“. Ir štai turime istoriją, „kuri parašyta“, bet yra „absoliučiai neteisinga“

O iš tikrųjų tas klausimas nieko nedomino. Rašant 1941–1945 metų „tėvynės karo“ istoriją, svarbiausia buvo įrodyti didelius socialistinės santvarkos pranašumus, politinio vadovavimo neklaidingumą, karvedžių įžvalgumą ir genialumą, sovietų kariuomenės, kuri iš esmės viena išgelbėjo pasaulį nuo „rudojo maro“, galią, monolitinę komunistų partijos ir liaudies vienybę, pasirengimą ginti „spalio iškovojimus“.

Ir štai turime istoriją, „kuri parašyta“, bet yra „absoliučiai neteisinga“. Populiarus jos variantas, skirtas masiniam naudojimui, – tai pigus skaitalas, sukomponuotas iš Žukovo atsiminimų, Ozerovo kino epopėjų ir Stadniuko romanų. Tėvynainių sąmonėje stipriai įsišaknijo mitai apie tai, kaip principingasis Žukovas vis perspėdavo Staliną ir išgelbėjo Leningradą, apie „28 panfiloviečius“ ir „Juodosios jūros jūreivius“, apie bėgių karą ir grandiozinę pergalę prie Prochorovkos, garsiąją „prožektorių“ ataką ir sąjungininkų neveiklumą. Ką reikia (iš esmės – save) pašlovino, apie ką reikia – nutylėjo.

Knygos â1942-ųjų mÄsmalÄâ iliustracijos

Iki 1941 m. pabaigos NKVD sulaikė daugiau nei 710 tūkst. dezertyrų ir per 71 tūkst. vengiančiųjų tarnybos kariuomenėje.

Po paskutinio „įžymaus“ karvedžio L. Brežnevo mirties 1982 metais darbas buvo baigtas – daugiau nebuvo ko pridėti. Šioje istorijoje, kuri sukurta vadovaujant marksizmo–leninizmo instituto karo istorijos skyriui, susipynė ir jos dalyvių asmeninės ambicijos, ir ideologiniai reikalavimai. Pastarieji, aišku, buvo net pirmoje vietoje, o mūsų „istorija“ virto kovos su „buržuaziniais falsifikatoriais“ įrankiu.

Dar prieš 15 metų sovietų kariuomenės ir laivyno karininkai buvo verčiami kurti rašinį „Už ką aš nekenčiu amerikietiškojo imperializmo“ (mano pažįstamas, naiviai patikėjęs „perestroikos“ šūkiais ir parašęs, kad amerikietiškajam imperializmui iš esmės neturi pretenzijų, buvo išmestas iš tarnybos).

Nuo to laiko pasaulis gerokai pakito. Netekusi galimybių platinti „bolševizmo bacilas“ kitoms tautoms, nuo savo svorio sugriuvo „pasaulinė socializmo sistema“, galutinai bankrutavo „pats pažangiausias“ Markso–Lenino mokymas, o „žvėriškas imperializmo veidas“ virto „bičiuliu Bilu“ ir „bičiuliu Koliu“.

Niekas nepasikeitė tik „tėvynės karo“ istorijoje. Mes, kaip ir anksčiau, šturmuojame Reichstagą ir pasakojame savo vaikams, kaip išgelbėjome pasaulį. Nors mūsų vaikams tai praėjusio amžiaus įvykiai, tokie pat senoviniai, kokie mano kartai buvo Cusimos mūšis ir Port Artūro pralaimėjimas.

Vadovėliai, knygos, straipsniai prigrūsti laikraščio „Krasnaja zvezda“ karo meto leksikono štampų: „fašistų ordos“, „pamišęs fiureris“, „hitleriniai maitvanagiai“, „baltieji suomiai“, „sąjungininkų klastingumas“, „japonų militaristai“ ir t. t. Štai, pavyzdžiui, pasirodė straipsnis, kurį pasirašė istorijos mokslų kandidatas, su paantrašte: „Birželio 22 d. sukaks 60 metų (70, 80, 100? – aut. pastaba), kai fašistinė Vokietija barbariškai užpuolė SSRS“.

Jau nėra nei fašistinės Vokietijos (kuri niekada nebuvo „fašistinė“, ką mokslų kandidatas turėtų žinoti), nei SSRS, bet straipsnis – grynų gryniausia „Sovinformbiuro“ suvestinė. Prieinama iki absurdo: 2001 m. gegužės 9 d. vokiečių delegacijai nebuvo leista padėti gėlių ant Bresto (Brastos) tvirtovės memorialo komplekso broliškojo kapo, kad nebūtų užgauti sovietų veteranų jausmai, nors tai, baigus mitingą, vis dėlto nesutrukdė veteranams su dėkingumu priimti iš „fašistų“ piniginę paramą.

"Tikriausiai jau laikas suprasti, kad tas karas baigėsi. Taip pat prisiminti, kad dėl pergalės drauge su rusais kovėsi 70 proc. Žemės rutulio gyventojų. Laikas suskaičiuoti savo žuvusiuosius ir kartu pagalvoti, kodėl tai nepadaryta anksčiau ir kodėl, nepaisant „socialistinės santvarkos pranašumų“ ir „įžymiųjų karvedžių plejados“, nuostoliai buvo tokie neįtikimai dideli. Ar tai buvo ne pranašumai, o gal – ne karvedžiai?"


Pradinį karo laikotarpį oficiali versija dėsto taip: „Fašistinės Vokietijos karas prieš SSRS prasidėjo palankiomis vokiečių kariuomenei ir nepalankiomis sovietų kariuomenei sąlygomis. Pirmajame karo etape hitlerinė kariuomenė, netikėtai ir klastingai užpuolusi Sovietų Sąjungą, lyginant su Raudonąja armija, turėjo kai kurių laikinų pranašumų. Šiuos pranašumus lėmė tai, kad fašistinė Vokietija, kuri pamažu rengėsi kariauti prieš mūsų šalį, iš anksto pertvarkė visą ekonomiką fronto reikmėms, sudarė kiekybinį tankų ir aviacijos pranašumą. Vokiečių kariuomenė iki karo pradžios buvo visiškai mobilizuota. Be to, ji turėjo tam tikros kariavimo šiuolaikiniame kare naudojant dideles tankų, aviacijos, automatinių ginklų mases, patirties, kurios įgijo kariaudama su Lenkija, Belgija, Prancūzija, Graikija ir Jugoslavija. Todėl suprantama, kad pirmaisiais mėnesiais Raudonoji armija buvo priversta trauktis ir palikti dalį sovietinės teritorijos.“

Trumpai sakant, mes karui nesirengėme, išdavikiško užpuolimo nesitikėjome, neatlikome mobilizacijos, neturėjome nei kiekybinio pranašumo, nei kovinės patirties (bet kartu „stiprindami gynybinius pajėgumus“ per pusantrų metų spėjome įvykdyti agresiją prieš šešias valstybes).

Pastaroji tezė buvo visomis išgalėmis grindžiama „moksliškai“ iš piršto laužtais skaičiais, kurie turėjo liudyti didelį vokiečių kariuomenės pranašumą žmonių ir technikos priemonių skaičiumi, kartu su šiurpinamomis smulkmenomis apie tai, kaip sovietų kariai didvyriškai puldavo po tankais turėdami po vieną šautuvą trims kariams (net ir šautuvų stigo!).

Dabar niekam ne paslaptis, kad kiekybinio pranašumo, lyginant su Raudonąja armija, Vermachtas niekada neturėjo. Vokiečių sausumos kariuomenė Rytų fronte neviršijo 3,4 mln. žmonių (bendras visų kariškių skaičius pačiais geriausiais laikais siekdavo 4,3 mln.). O Sovietų Sąjungoje tik 1941 metais į ginkluotąsias pajėgas mobilizuota apie 10 mln. žmonių, kas, beje, daugiau negu dvigubai viršijo karo metui numatytus skaičius ir gynybos komiteto galimybes tuos žmones išmokyti ir apginkluoti. Todėl šauktiniai ir pašauktiniai taip ir buvo metami į mūšį – nemokyti ir beginkliai, būtent dėl to sakoma – vienas šautuvas trims.

Tie milijonai, daugiausia jų – bevardžiai, – sustabdė vokiečius prie Maskvos, Leningrado ir Rostovo. O kas įvyko paskui? Ką mes žinome apie 1942 metų įvykius? Net ir moksleivis pasakys, kad buvo Stalingradas. O kaip ten atsidūrė vokiečių kariuomenė? Svarbiausia – kodėl? Juk Stalinas planavo 1942 metais pergalingai baigti karą ir atkakliai ginčijosi su anglų ir amerikiečių sąjungininkais dėl SSRS vakarinių sienų pripažinimo. Vietoje to priešui vėl buvo atiduotos milžiniškos teritorijos, į šipulius sutriuškinta pusantros dešimties sovietų armijų (tik viena 51-oji armija – tris kartus), DVRA (Darbininkų ir valstiečių Raudonoji armija) netektys buvo didžiausios per visą karą. 

Vokiečių sausumos kariuomenė Rytų fronte neviršijo 3,4 mln. žmonių (bendras visų kariškių skaičius pačiais geriausiais laikais siekdavo 4,3 mln.). O Sovietų Sąjungoje tik 1941 metais į ginkluotąsias pajėgas mobilizuota apie 10 mln. žmonių, kas, beje, daugiau negu dvigubai viršijo karo metui numatytus skaičius ir gynybos komiteto galimybes tuos žmones išmokyti ir apginkluoti. Todėl šauktiniai ir pašauktiniai taip ir buvo metami į mūšį – nemokyti ir beginkliai, būtent dėl to sakoma – vienas šautuvas trims.
 

Tradicinius 1942 metų nesėkmių aiškinimus pasiūlė pats Stalinas. Pagrindinis jų, išskyrus savaime suprantamą „priešo pranašumą“, buvo šis: „Išdavikiška reakcingų valdančiųjų JAV ir Anglijos sluoksnių, nesudariusių antrojo fronto Europoje, politika leido hitlerininkams iki 1942 metų vasaros sutelkti didžiules pajėgas puolimui sovietų–vokiečių fronte... Sovietų kariuomenė iš tikrųjų viena kovėsi prieš visą fašistinę koaliciją.“

Dėl to galima prieštarauti.

Pirma, vokiečių pajėgos nebuvo pernelyg didelės. Bet kokiu atveju mažesnės, negu 1941 metų birželį, kai, be kita ko, darė poveikį ir „prisidėjęs“ netikėtumo veiksnys.

Antra, dabar tie kaltinimai skamba mažų mažiausiai nesąžiningai. Taigi, kai padėjome Hitleriui kariauti su Anglija, kuri būtent viena tuomet ir kariavo su visa fašistine koalicija, sovietai rūpinosi savo saugumu. O kai Anglija pati pirmoji ištiesė pagalbos ranką, be kurios karas nebūtų laimėtas, apkaltinome ją vykdant „išdavikišką politiką“. Mes nenorime žinoti, kad tai nebuvo vien tėvynės, bet ir pasaulinis karas, nes juk labai norime tikėti sovietų „lemiamu indėliu“.

Trečia, šis paaiškinimas nieko nepaaiškina. Hitleris irgi galėtų pasiguosti, kad Japonija nesudarė antrojo fronto Tolimuosiuose Rytuose, todėl Raudonoji armija turėjo tokių pačių galimybių sutelkti pajėgas, kur manė esant reikalinga. Bet jų nesutelkė arba sutelkė ne ten, kur reikia, arba panaudojo jas ne taip, kaip derėjo panaudoti.

Iš to kyla dar vienas klausimas: kaipgi kariavo sovietų „nenugalimoji ir legendinė“, ką mąstė jos karvedžiai, apsiginklavę pačiu pažangiausiu pasaulyje kariniu mokslu? Generolai, ypač mušti, paprastai teisinasi viršininkų, valdinių klaidomis, pajėgų stygiumi arba nepalankiomis oro sąlygomis. Sovietų maršalai irgi plačiai naudojasi visais šiais argumentais.

Bet greta to savo nesėkmėms sugalvojo tikrai unikalų pateisinimą: pasirodo, 1942 metais jie dar nemokėjo kariauti. Visi jie – frontų, kariuomenių vadai, štabų viršininkai vaikiškai nuoširdžiai skelbia, kad dar tik mokėsi, stebėjo priešą, kaupė patirtį! O tai, kad tai kainavo 48 mln. okupaciją išgyvenusių civilių gyventojų ir 6–7 mln. (šis skaičius iki šiol tikslinamas) žuvusių karių – tai mokymosi išlaidos. Beje, ir „mokymosi pažangumas“ ne itin įspūdingas.

Valentinas Pikulis paskutiniame romane daug mąstė apie šį fenomeną ir tik skėstelėjo rankomis: „Kai pamąstai apie Stalino numylėtinius, kuriems buvo patikėta vadovauti milijonams mūsų karių, nenoromis kyla klausimas: kaip mes apskritai laimėjome šį karą su Vokietija?“

Geras klausimas. Bet, ačiū Dievui, sovietai buvo ne vieni.


Šis įsakymas, viena vertus, minimas visuose darbuose, kuriuose nagrinėjami 1942 metų įvykiai, visų generolų ir ne generolų, taip pat ir vokiečių memuaruose kaip įžymus įvykis, kaip dokumentas, kuris suvaidino reikšmingą vaidmenį organizuojant atkirtį vokiečių agresijai. „...

įsakymas Nr. 227 ypač teigiamai paveikė kariuomenės kovinę galią. Kiekvienas giliai įsisąmonino mintį apie būtinumą kautis mūšyje iki mirties ir darė dėl pergalės viską, ką galėjo“ (armijos generolas S. Štemenka).

„Įsakymas Nr. 227 – vienas stipriausių karo metų dokumentų patriotinio turinio gilumo, emocinio krūvio požiūriu... Aš, kaip ir daug kitų generolų, mačiau tam tikrą įsakymo vertinimų griežtumą, bet juos pateisino labai rūstus ir nerimastingas metas. Įsakyme mus labiausiai žavėjo jo socialinis ir dorovinis turinys“ (maršalas A. Vasilevskis). „

Vyresniojo leitenanto Popovo minosvaidininkų kuopa nė neįtarė, kad jau yra jis, tas rūstus, bet bolševikiškai teisingas Stalino žodis“ (generolas pulkininkas K. Provalovas).

Kita vertus, tokio tarsi svarbaus istorinio dokumento mes ilgai, iš esmės iki SSRS suirimo, neturėjome galimybių perskaityti. Daugiau negu keturiasdešimt metų jis buvo palaidotas slaptųjų archyvų fonduose ir pirmą kartą paskelbtas 1988 metais, nors jo bendras turinys buvo žinomas kiekvienam piliečiui – juk kitados su įsakymu buvo supažindinamos visos Raudonosios armijos „kuopos, eskadronai, baterijos, eskadrilės, komandos ir štabai“.

Kas jame buvo ypatinga?


Kodėl jis buvo paslėptas specialiuosiuose fonduose, tai suprantama: „Įsakyme buvo numatytos kariuomenės kovinės dvasios ir drausmės stiprinimo priemonės, buvo pabrėžtas būtinumas paskelbti ryžtingą karą bailiams, panikos skleidėjams, drausmės pažeidėjams.“

Knygos â1942-ųjų mÄsmalÄâ iliustracijos

12-osios armijos vadas generolas majoras Pavelas Ponedelinas (viduryje), už jo stovintis 12-osios armijos 13-ojo šaulių korpuso vadas generolas majoras Nikolajus Kirylovas kalbasi su vokiečių karininkais. Generolai į nelaisvę pateko 1941 m. rugpjūčio pradžioje. SSRS jie buvo paskelbti dezertyrais, tėvynės išdavikais ir nuteisti mirties bausme. Sušaudyti 1950 m. rugpjūčio 25 d.

Kovinei dvasiai stiprinti buvo siūlomos tokios priemonės: atleisti iš postų ir perduoti tribunolui armijų, korpusų ir divizijų vadus, kurie leido savavališkai, be fronto vadovybės įsakymo, atsitraukti kariuomenę; eilinius bailius ir panikos skleidėjus naikinti vietoje; kiekvienoje armijoje suformuoti užtveriamuosius būrius ir „išdėstyti juos netvirtų divizijų užnugaryje“; sudaryti bausmės kuopas ir bausmės batalionus.

Paskui per du mėnesius buvo suformuoti 193 užtveriamieji būriai – po 3–5 kiekvienoje armijoje, apie 200 žmonių būryje. Jų pagrindinė užduotis buvo „panikos ir netvarkingo atsitraukimo atvejais šaudyti vietoje panikos skleidėjus ir bailius ir taip padėti doriems divizijų kariams vykdyti pareigą Tėvynei“.

Kovinei dvasiai stiprinti buvo siūlomos tokios priemonės: atleisti iš postų ir perduoti tribunolui armijų, korpusų ir divizijų vadus, kurie leido savavališkai, be fronto vadovybės įsakymo, atsitraukti kariuomenę; eilinius bailius ir panikos skleidėjus naikinti vietoje; kiekvienoje armijoje suformuoti užtveriamuosius būrius ir „išdėstyti juos netvirtų divizijų užnugaryje“; sudaryti bausmės kuopas ir bausmės batalionus. <...>Jų pagrindinė užduotis buvo „panikos ir netvarkingo atsitraukimo atvejais šaudyti vietoje panikos skleidėjus ir bailius ir taip padėti doriems divizijų kariams vykdyti pareigą Tėvynei“.


Kaip teigiama NKVD pažymoje, nuo 1942 m. rugpjūčio 1 iki spalio 15 d. užtveriamieji būriai sulaikė 140 775 kariškius. Iš jų 3980 žmonių suimta, 1189 sušaudyti, 2961 pasiųstas į bausmės kuopas ir batalionus, kiti grąžinti į savo dalinius ir persiuntimo punktus.

Bausmės padaliniai buvo sudaromi nuostatų, įvestų 1942 m. rugsėjo 28 d. gynybos liaudies komisaro įsakymu Nr. 298 (beje, tuos nuostatus patvirtino Žukovas), pagrindu. Buvo deklaruojamas jų tikslas „dėl bailumo ar neištvermingumo nusižengusiems drausmės pažeidėjams suteikti galimybę krauju išpirkti savo nusikaltimus Tėvynei drąsiai kovojant su priešu sunkesniame kovos veiksmų ruože“


Bausmės batalionai buvo skirti aukštesnės ir vidurinės grandies vadams bei politiniams darbuotojams. Batalionų ir pulkų vadai bei komisarai į bausmės batalionus galėjo būti nukreipti ne kitaip kaip pagal fronto karo tribunolo nuosprendį, kiti – tiesiog divizijos arba armijos lygmens įsakymu. Eiliniai raudonarmiečiai ir jaunesnieji vadai į bausmės kuopas buvo siunčiami pulko lygmens įsakymais, be jokių tribunolų išmonių. Ten pat pakliūdavo nuteistieji lygtinai už kriminalinius nusikaltimus ir lagerių kaliniai, kurie išreikšdavo norą „išpirkti kaltę krauju“. 1942–1943 metais į frontą buvo pasiųsta per 157 tūkst. buvusių kalinių. Visi nubaustieji turėjo būti pažeminami iki eilinių ir „bausmės“ laikui netekdavo apdovanojimų.

Bausmės padalinių vadais buvo skiriami „valingi ir kautynėse labiausiai pasižymėję vadai ir politiniai darbuotojai“, kurie savo valdiniams gaudavo neribotą valdžią. Pavyzdžiui, bausmės bataliono vadas nubaustųjų atžvilgiu naudojosi divizijos vado galiomis ir galėjo bet kurį iš jų tiesiog nušauti.


Kadrų rotacija vykdavo gana greitai, bet dėl įvairių priežasčių. Vadai ir politiniai darbuotojai buvo keičiami dėl ekonominių priežasčių: vienas tarnybos mėnuo jiems buvo įskaitomas kaip šeši, o karinio laipsnio užsitarnavimo laikas, palyginus su kitais veikiančiosios kariuomenės karininkais, jiems mažėdavo perpus (o veikiančiojoje kariuomenėje irgi galiojo sutrumpinti išsitarnavimo terminai, todėl bausmės batalione per septynis aštuonis mėnesius buvo galima pakilti nuo leitenanto iki papulkininkio).

Bausmės padalinių karinis personalas dėl žinomų priežasčių irgi keitėsi labai veržliai. Bausmės laikas buvo skiriamas nedidelis – nuo vieno iki trijų mėnesių, paskui kariškis atgaudavo karinius laipsnius, apdovanojimus ir teises. Bet galimybių išgyventi ten buvo mažai. Bausmės batalionai buvo siunčiami į „sunkius ruožus“ palankiausiomis „atpirkimui“ sąlygomis ir išeikvojami per vieną ataką ar žvalgybą mūšiu. Pagrindas priešlaikiniam paleidimui ir reabilitacijai būdavo sužeidimas mūšyje (jei pasiseks) ar atlikus kokį ypatingą žygdarbį (paprastai po mirties).

Kiekviename fronte buvo nuo vieno iki trijų bausmės batalionų (po 800 žmonių) ir nuo penkių iki dešimties kuopų (po 150–200 žmonių). Karo metais į bausmės batalionus pateko 442 tūkst. kariškių.

Na, ir kas? Ypatingomis aplinkybėmis reikia ypatingų priemonių, – tai žinojo dar senovės romėnai. Stalinas nesumanė iš esmės nieko nauja. Žlugo „žaibo karas“ – ir vokiečių nacijos fiureriui taip pat teko kurti savus bausmės batalionus ir užtveriamuosius būrius (oficialiai sudarytų sovietinio pavyzdžio užtveriamųjų būrių vokiečių kariuomenėje nebuvo, red.past) Vermachte buvo prieita ir iki kovos su dezertyrais parodomųjų sušaudymų. Visas skirtumas tas, kad jis tai darė kultūringai, be keiksmų.


Po karo sovietų partiniai vadai ideologiniais marazminiais sumetimais nusprendė vaizduoti, kad nieko panašu nebuvo, o tik reiškėsi vientisas masinis didvyriškumas ginant „socializmo iškovojimus“. Bet kaip tik dabar įsakymas Nr. 227 sudaro įspūdį, kad jis buvo žiaurus, nors ir neišvengiamas. O kuo jis galėjo nustebinti Raudonosios armijos karius ir vadus tada?

Daug karo vadų ir politinių darbuotojų, kurie norėjo būti „šventesni už popiežių“, siūlė ir dar žiauresnių priemonių. Pavyzdžiui, nepamirštamasis G. Žukovas, kai jis vadovavo Leningrado frontui, pasidavusių nelaisvėn kariškių šeimas įsakė šaudyti (!), o rašeiva poetas Pervomaiskis ragino įvesti kariuomenėje „fizinio poveikio priemones drausmei stiprinti“. Josifas Visarionovičius, palyginus su Georgijumi Konstantinovičiumi, – tiesiog snarglius humanistas.
 

Juk 1941 metų rugpjūtį Stalinas dėl tokių pačių gerų ketinimų – kovos su bailiais ir drausmės stiprinimo – išleido dar nuožmesnį įsakymą Nr. 270, kurio negyrė joks memuarų autorius. Stengėsi jo visai neprisiminti. Pagal šį dokumentą, kuris galiojo net iki 1956 m., visi patekę į nelaisvę kariškiai buvo paskelbiami išdavikais ir dezertyrais, o jų šeimos tapdavo proletarinės valstybės įkaitais: „Pasidavusius priešo nelaisvėn vadus ir politinius darbuotojus laikyti dezertyrais, kurių šeimos turi būti suimamos kaip sulaužiusių priesaiką ir išdavusių Tėvynę dezertyrų šeimos. Įpareigoti visus aukštesniuosius vadus ir komisarus tokius dezertyrus šaudyti vietoje... iš pasidavusių nelaisvėn raudonarmiečių šeimų atimti valstybės pašalpas ir paramą (aut. kursyvas).

Knygos â1942-ųjų mÄsmalÄâ iliustracijos

Sovietų kareivis geria „frontinį šimtgramį“ degtinės iš vokiško karinio katiliuko.

vDaug karo vadų ir politinių darbuotojų, kurie norėjo būti „šventesni už popiežių“, siūlė ir dar žiauresnių priemonių. Pavyzdžiui, nepamirštamasis G. Žukovas, kai jis vadovavo Leningrado frontui, pasidavusių nelaisvėn kariškių šeimas įsakė šaudyti (!), o rašeiva poetas Pervomaiskis ragino įvesti kariuomenėje „fizinio poveikio priemones drausmei stiprinti“. Josifas Visarionovičius, palyginus su Georgijumi Konstantinovičiumi, – tiesiog snarglius humanistas.

Buvusieji sovietų lagerių kaliniai ir šiaip „išpirkinėjo kaltę“ nuo pirmųjų karo dienų, tada atsirado ir užtveriamųjų būrių – generolas Sandalovas išdėstydavo juos 4-osios armijos užnugaryje jau nuo 1941 m. birželio 25 d. Pietvakarių fronto politinės propagandos valdybos viršininkas 1941 m. liepos 17 d. pranešė Mechliui: „Negalutiniais duomenimis, užtveriamieji būriai karo laikotarpiu sulaikė 54 000 žmonių...“
 

Raudonojoje armijoje klestėte klestėjo tokia savivalė – sušaudymai ir snukių daužymas, – kad teko išleisti įsakymą Nr. 0391 „Dėl auklėjamojo darbo pakeitimo represijomis faktų“. Jame buvo pripažinta, kad kariuomenėje „įtikinimo metodas neteisingai nustumtas į antraeilį planą, o represijų metodas valdinių atžvilgiu užėmė pirmą vietą; kasdienis auklėjamasis darbas daliniuose daugeliu atvejų pakeičiamas keiksmais, represijomis ir mušimu... Nepagrįstos represijos, neteisėti sušaudymai, vadų ir komisarų savivaliavimas ir mušimas yra silpnos valios ir nerangumo apraiška, neretai sukelia atvirkščius rezultatus, prisideda prie kovinės drausmės bei politinės moralinės būsenos smukimo ir neatsparius karius gali pastūmėti perbėgti į priešo pusę (aut. kursyvas)

Štai, pavyzdžiui, 1943 m. birželio 19 d. pažymos dėl Vakarų fronto 1-ojo tankų korpuso 1437-ojo pulko kovinio rengimo vyksmo patikrinimo (atrodytų, jau ir Tėvynę išgelbėjo, ir kariauti išmoko, ir įvyko „esminis lūžis“) ištrauka: „Dėl blogo kovinės parengties organizavimo ir silpno auklėjamojo darbo pulkas kaip kovinis vienetas yra nesutelktas ir jam iškeltų užduočių įvykdyti negali... dėl aplaidaus vadų požiūrio į savo pareigas ir štabo kontrolės stokos padaliniai prastai parengti ir tarnybos, ir vadovavimas, ir žvalgyba... vairuotojai prastai išmokyti. Iš 21 šiaip taip vairuoti gali 5 žmonės. Kitiems reikia rimto mokymo vairuoti kovines mašinas... Maitinimas pulke blogas ir nekokybiškas...


Auklėjamasis darbas stiprinant sovietų kovinę drausmę pulke 2 –3 mėnesius buvo pakeičiamas masinėmis represijomis. Pulko vadas majoras V. Rajevskis, jo pavaduotojas politiniams reikalams majoras G. Babkinas ir štabo viršininkas majoras A. Avdejevas sistemingai naudojo savo valdiniams kovotojams ir vadams fizinio poveikio priemones. Daugeliu atvejų jau minėti asmenys mušdavo būdami neblaivūs.

Štai Rajevskis balandį sumušė vyresnįjį techniką leitenantą P. Dorošiną, sudavė jam kelis smūgius kumščiu ir pistoletu į galvą, o paskui įsakė jam stoti, kad būtų sušaudytas... Pulko štabo viršininkas majoras Avdejevas kovo mėnesį, būdamas girtas, viršijo savo teises ir neteisėtai sušaudė vyresnįjį seržantą Navaką. Dėl šūvio Navakas buvo sunkiai sužeistas į galvą. Už dalyvavusių įvykyje raudonarmiečio N. Vinogradovo ir viršilos D. Čistilino mėginimus padėti sužeistajam Avdejevas pagrasino jiems sušaudymu ir įsakė išmesti iš mašinos ant sniego, o pastatytam sargybiniui – pribaigti Navaką, jeigu jis atsikels.

Raudonojoje armijoje klestėte klestėjo tokia savivalė – sušaudymai ir snukių daužymas, – kad teko išleisti įsakymą Nr. 0391 „Dėl auklėjamojo darbo pakeitimo represijomis faktų“. Jame buvo pripažinta, kad kariuomenėje „įtikinimo metodas neteisingai nustumtas į antraeilį planą, o represijų metodas valdinių atžvilgiu užėmė pirmą vietą; kasdienis auklėjamasis darbas daliniuose daugeliu atvejų pakeičiamas keiksmais, represijomis ir mušimu...


Po kurio laiko Navakas pamėgino atsikelti ir, kaip jam buvo įsakyta Avdejevo, sargybinis jį nušovė. Po Navako nužudymo Avdejevas drauge su Gajevskiu išsiuntė Navako motinai pranešimą, kad jos sūnus sušaudytas kaip bailys ir išdavikas...“

Šauniai kariavo 1437-ojo pulko kariai?

Tad kariuomenės vyriausiasis vadas negalėjo „nustebinti“ armijos represijomis. Atvirkščiai, daugelis tą įsakymo dalį suprato kaip valdžios silpnumo požymį. Tarškėjo ypatingųjų skyrių „undervudai“, apibendrindami jais duomenis apie „karinio personalo“ reakciją į įsakymą Nr. 227:

„Atskirosios degazavimo kuopos viršininkas 3-iojo rango karo gydytojas Olšaneckis pokalbyje pasakė: „Vyriausiosios vadovybės įsakymas – paskutinis nevilties šauksmas, kai mes jau neturime jėgų pasipriešinti vokiečiams. Vis tiek iš to nieko neišeis...“
 

.. 121-osios tankų brigados komendanto būrio raudonarmietis Šelopajevas dėl įsakymo pareiškė štai ką: „Mūsų liaudžiai rašyk įsakymą, kokį tik nori, vis tiek nevykdys, kaip ir ankstesnių įsakymų. Juk ir kituose liaudies komisaro įsakymuose kalbėta, kad su bailiais ir panikos skleidėjais reikia negailestingai kovoti, net iki sušaudymų vietoje, bet jokių priemonių nebuvo imamasi. Tas pats bus ir dėl šio įsakymo. Jis bus greitai užmirštas...“

... 63-iosios armijos gvardijos 14-osios šaulių divizijos gvardijos 41-ojo pulko sanitarijos instruktorius Demčenka, paskelbus įsakymą, pasakė: „Visa tai nepadės. Arba savi visus išžudys, arba visi pasiduos nelaisvėn, bet viršus bus ne mūsų...“
 

Beje, 1942 m. gegužės 11 d. Stalinas išleido kur kas rūstesnį dokumentą – valstybės gynimo komiteto potvarkį Nr. 1227s, kuriuo uždraudė „masiškai kasdien išduoti degtinės“ veikiančiojoje kariuomenėje (įvestą to paties valstybės gynimo komiteto 1941 m. rugpjūtį). Frontinis šimtgramis dabar priklausė tik priešakinės linijos kariškiams, kurie atlieka puolamąsias operacijas ir „pasiekė laimėjimų kovos veiksmuose prieš vokiečių agresorius“ – štai kur jau buvo smūgis „žemiau juosmens“!

Taktikos požiūriu reikalavimai nesitraukti iš vietos dėl mirties baimės buvo kvailystė, atimanti iš vadų iniciatyvą, o iš kariuomenės – laisvę manevruoti. Būtent tokia kietos gynybos taktika privedė prie grandiozinių 1941 metų katilų.


Tad vis dėlto kuo „palankiai paveikė kovinį pajėgumą“, – o kad tai iš tikrųjų įvyko, pripažino net ir priešas, – įsakymas Nr. 227?

Knygos â1942-ųjų mÄsmalÄâ iliustracijos

Knygos „1942-ųjų mėsmalė“ viršelis

Ogi tuo, kad pirmą kartą per karą (ir, ko gera, per 25 savo egzistavimo metus) sovietų valdžia, užuot sekusi pasakas apie milijonus sunaikintų fricų, antifašistinius sukilimus Europoje, pergales prie Charkovo, invalidus su fizinėmis ydomis ir „suirusio nukraujavusio“ Vermachto nepajėgumą vykdyti puolamąsias operacijas, pasakė kariuomenei ir liaudžiai tiesą – šalis atsidūrė ant pražūties ribos, toliau nėra kur trauktis, dabar klausimas yra tik toks: nugalėti ar mirti.

Štai Rajevskis balandį sumušė vyresnįjį techniką leitenantą P. Dorošiną, sudavė jam kelis smūgius kumščiu ir pistoletu į galvą, o paskui įsakė jam stoti, kad būtų sušaudytas... Pulko štabo viršininkas majoras Avdejevas kovo mėnesį, būdamas girtas, viršijo savo teises ir neteisėtai sušaudė vyresnįjį seržantą Navaką. Dėl šūvio Navakas buvo sunkiai sužeistas į galvą. Už dalyvavusių įvykyje raudonarmiečio N. Vinogradovo ir viršilos D. Čistilino mėginimus padėti sužeistajam Avdejevas pagrasino jiems sušaudymu ir įsakė išmesti iš mašinos ant sniego, o pastatytam sargybiniui – pribaigti Navaką, jeigu jis atsikels.


„Priešas meta į frontą vis naujų pajėgų ir, nepaisydamas didelių nuostolių, lenda priekin, veržiasi į Sovietų Sąjungos gilumą, užgrobia naujus rajonus, siaubia mūsų miestus ir kaimus, prievartauja, plėšia ir žudo sovietinius gyventojus. Mūšiai vyksta Voronežo rajone, prie Dono, pietuose prie Šiaurės Kaukazo vartų. Vokiečių okupantai veržiasi prie Stalingrado, prie Volgos ir nori bet kokia kaina užgrobti Kubanę, Šiaurės Kaukazą su jų naftos ir grūdų turtais...

Kai kurie neprotingi žmonės fronte guodžiasi kalbomis, esą, mes galime ir toliau trauktis į rytus, nes turime didelę teritoriją, daug žemių, daug gyventojų, ir kad duonos visada turėsime iki soties...

Kiekvienas vadas, raudonarmietis ir politinis darbuotojas privalo suvokti, kad mūsų ištekliai nėra beribiai. Sovietų valstybės teritorija – tai ne dykuma, o žmonės – darbininkai, valstiečiai, inteligentija, mūsų tėvai, motinos, žmonos, broliai, vaikai.


SSRS teritorija, kurią užgrobė ar stengiasi užgrobti priešas, – tai duona ir kiti produktai kariuomenei ir užnugariui, metalas ir kuras pramonei, fabrikai, gamyklos, aprūpinantys kariuomenę ginklais, šaudmenimis, geležinkeliais. Praradus Ukrainos, Baltarusijos, Pabaltijo, Donbaso ir kitas sritis, mums liko mažiau teritorijos, taigi liko daug mažiau žmonių, grūdų, metalo, gamyklų, fabrikų. Mes netekome daugiau kaip 70 milijonų gyventojų, daugiau kaip 800 milijonų pūdų grūdų per metus ir per 10 milijonų tonų metalo per metus. Palyginus su vokiečiais, mes jau neturime nei žmonių rezervų, nei grūdų atsargų pranašumo. Trauktis toliau – reiškia pražudyti save ir kartu pražudyti mūsų Tėvynę (aut. kursyvas). Kiekvienas naujas mūsų paliktos teritorijos lopinėlis visokeriopai stiprins priešą ir visokeriopai silpnins mūsų gynybą... Tai reiškia, kad metas baigti trauktis.

Nė žingsnio atgal! Toks dabar turi būti mūsų pagrindinis šūkis.“

Šis kreipimasis į liaudies patriotizmą (atkreiptinas dėmesys, kad Stalinas kalbėjo ne apie socializmo laimėjimų gynybą, o apie tėvynės gelbėjimą) be karčių faktų pagražinimų ir tuščių pažadų paveikė.

Tad vis dėlto kuo „palankiai paveikė kovinį pajėgumą“, – o kad tai iš tikrųjų įvyko, pripažino net ir priešas, – įsakymas Nr. 227? Ogi tuo, kad pirmą kartą per karą (ir, ko gera, per 25 savo egzistavimo metus) sovietų valdžia, užuot sekusi pasakas apie milijonus sunaikintų fricų, antifašistinius sukilimus Europoje, pergales prie Charkovo, invalidus su fizinėmis ydomis ir „suirusio nukraujavusio“ Vermachto nepajėgumą vykdyti puolamąsias operacijas, pasakė kariuomenei ir liaudžiai tiesą – šalis atsidūrė ant pražūties ribos, toliau nėra kur trauktis, dabar klausimas yra tik toks: nugalėti ar mirti.
 

„Kario psichologija yra labai sudėtinga ir iki jos tikrųjų gelmių neprisikas niekas ir niekada, – rašo „eilinis pėstininkas“ M. Abdulinas, – kaip mes... suprantame, mes galėjome trauktis iki tol, kol atsirado tas įsakymas. Jis paveikė kaip išganymas nuo nepasitikėjimo ir mes sustojome. Sustojome visi sutartinai. Sustojo karys, įsitikinęs, kad ir kaimynas sustojo. Sustojo mirtinai visi drauge, žinodami, kad jau niekas nepuls sprukti. Įsakymas tapo stipriu psichologiniu karių ginklu. Nors ir keblu buvo suprasti tą faktą, kad man už nugaros stovi užtveriamasis būrys.“

Vokiečių generolai teigia, kad maždaug nuo rugpjūčio 10 d. visuose fronto ruožuose buvo pastebėta, kad sovietų pasipriešinimas sustiprėjo.