Ketvirtos kartos emigrantė grįžo į Lietuvą: pirmą kartą atvykusi jautėsi kaip filme

Autorius: LRT.lt Šaltinis: http://ldiena.lt... 2019-08-12 09:14:16, skaitė 358, komentavo 5

Ketvirtos kartos emigrantė grįžo į Lietuvą: pirmą kartą atvykusi jautėsi kaip filme

Gal mes ir nekalbame lietuviškai, tačiau apie Lietuvą žinome tikrai daugiau nei gyvenantys Lietuvoje, LRT.lt sako ketvirtos kartos Argentinos lietuvė Caterina Reissenweber. Caterina – pirmoji iš visos savo šeimos apsilankiusi Lietuvoje bei pirmoji ir kol kas vienintelė kalbanti lietuviškai.

Nors kalbos mokėsi tik šiek tiek daugiau nei metus, Caterina puikiai kalba lietuviškai, o pavartojusi ne tą linksnį tuojau taisosi ir prašo pasakyti, jei ką nors ištaria ne taip. Kartą pamiršusi lietuvišką žodį mergina atsisakė jį pasakyti angliškai, o kurį laiką pagalvojusi prisiminė ir pasakojimą toliau tęsė lietuviškai.

Sugrįžta prie Lietuvos

Caterina pasakoja, kad į Argentiną tarpukariu emigravo jos proseneliai. Nors iš pradžių siekė patekti į JAV, tai nepavyko, todėl patraukė į Pietus. Merginos prosenelė iki emigracijos gyveno Alytuje, o prosenelis – Biržuose, jie susipažino, o vėliau ir susituokė jau Argentinoje.

Tam, kad nepamirštų lietuvybės ir jaustųsi arčiau gimtinės, Caterinos proseneliai pradėjo aktyviai dalyvauti lietuvių bendruomenės veikloje, tačiau jų vaikams ši veikla jau buvo svetima, todėl Caterinos mama bendruomenės veikloje ilgą laiką nedalyvavo, – savo šaknimis ji susidomėjo būdama 18 metų. Caterinos tėtis – ne lietuvis, jis turi vokiškų bei lenkiškų šaknų, tačiau susipažinęs su merginos mama ir jis įsitraukė į lietuvių bendruomenės veiklą.

485497-919797-756x425.jpg

Caterina Reissenweber / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.

Lietuviški patiekalai Argentinoje taip pat nepamiršti – tautiečiai gamina virtinius, cepelinus, šaltibarščius, o populiariu desertu išlieka tinginys.

Pati Caterina bendruomenės veikloje dalyvauja nuo gimimo. Nors bandė lankytis ir vokiečių bei lenkų bendruomenių veikloje, mergina pripažįsta, kad ten nesijautė sava.

„Visada sugrįždavau prie Lietuvos“, – šypsosi ji.

Lietuvių šaltumas ir kalbos sudėtingumas

Pirmą kartą Lietuvoje mergina apsilankė prieš pusantrų metų – po Kalėdų, prieš Naujuosius metus. Caterina ryškiai, lyg tai būtų buvę vakar, prisimena pirmuosius įspūdžius išlipus iš lėktuvo – papuoštas oro uostas, sniegas, šalta žiema. „Jaučiausi kaip filme. Norėjau verkti, bet negalėjau, nes buvau per daug laiminga“, – prisimena ji.

Atrodo, kad, į Lietuvą atvykus iš kito pasaulio krašto, kiltų sunkumų priprasti prie kitokios aplinkos ir žmonių. Vis dėlto Caterina juokiasi, kad iš karto pasijuto lyg namuose, – kadangi buvo aktyvi lietuvių bendruomenės narė, dar būdama vaikas žinojo, kokia yra Lietuva, kaip žmonės čia gyvena.

485501-861988-756x425.jpg

Caterina Reissenweber / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.

Kai sužinojau, kad gavau Lietuvos pilietybę, iš karto pradėjau verkti. Po mėnesio gavau ir pasą. Jau lietuvė! Supratau, kad viskas bus gerai.

Tačiau mergina išskiria lietuvių šaltumą – Argentinoje tik susitikę žmonės apsikabina, o lietuviai laikosi atstumo: iš pradžių atsargiai paspaudžia ranką, o vėliau, jau susipažinę ir pasikalbėję, prisileidžia arčiau, apkabina.

„Žmonės Lietuvoje elgiasi šalčiau, tačiau ir prie to pripratau, nes gyvendama Argentinoje aš ir pati buvau šaltesnė nei aplinkiniai. Nebuvo taip sunku“, – užtikrina ji.

487124-667554-756x425.jpg487124-667554-756x425.jpg

Caterina Reissenweber / Asmeninio archyvo nuotr.

Kurį laiką pagalvojusi, mergina priduria, kad atvykusi čia beveik nemokėjo kalbėti lietuviškai, todėl perprasti šią kalbą buvo iššūkis. Vis dėlto po pusantrų metų Caterina puikiai kalba lietuviškai.

„Daug žmonių iš Argentinos lietuvių bendruomenės kuriam laikui atvyksta į Lietuvą mokytis kalbos. Tokia tradicija – žmonės atvažiuoja į Lietuvą, pramoksta lietuviškai, o tada sugrįžta į Argentiną. O aš pasilikau čia“, – šypsosi Caterina.

Kitokios Joninės ir Lietuva iš nespalvotų filmų

Nors Caterina pasirūpina, kad jos draugai apie Lietuvą sužinotų kuo daugiau, paprastai argentiniečiai žino tik didžiąsias Europos valstybes. Pavyzdžiui, juokauja lietuvaitė, kai kurie jos draugai Lietuvą įsivaizdavo kaip iš senų nespalvotų filmų, Lietuva jiems asocijavosi su Sovietų Sąjungos laikų šalimi. Nežinau, kaip tai paaiškinti, tai draugų įsivaizdavimai, o ne mano, svarsto lietuvaitė.

485496-716965-756x425.jpg

Caterina Reissenweber / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.

Caterina pasakoja, kad augant Lietuva visada buvo šalia – kiekvienais metais ji dalyvaudavo imigrantų šventėse, o kaip pagrindinę veiklą Argentinoje ji įvardija dalyvavimą lietuvių bendruomenėje bei tautinių šokių kolektyve.

„Kai augdama daugiau sužinojau apie Lietuvą, supratau, kad noriu atvykti čia“, – prisimena lietuvaitė.

Lietuviai Argentinoje mini ir lietuviškas šventes. Caterina išskiria, kad Joninės Argentinoje kitokios: tuo metu, kai Lietuvoje vasara, Argentinoje žiema, todėl ir Joninės atrodo visai kitaip. Lietuviški patiekalai Argentinoje taip pat nepamiršti – tautiečiai gamina virtinius, cepelinus, šaltibarščius, o populiariu desertu išlieka tinginys.

485503-48214-756x425.jpg

Caterina Reissenweber / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.

Kai augdama daugiau sužinojau apie Lietuvą, supratau, kad noriu atvykti čia.

Svarstau, kad lietuviai, gyvenantys užsienyje, dažnai tradicijas ir papročius brangina labiau. Gal mes ir nekalbame lietuviškai, tačiau apie Lietuvą žinome tikrai daugiau nei gyvenantys Lietuvoje, man pritaria Caterina.

„Dauguma lietuvių nemoka polkos šokti. O aš vos pradėjusi vaikščioti jau ir tautinius šokius šokau“, – prisimena Caterina.

Jau lietuvė!

Lietuva – ne tik Caterinos širdyje. Mergina rodo į riešą, ant kurio – tatuiruotė, vaizduojanti Lietuvos kontūrus. Turiu čia Lietuvą, šypsosi Caterina. Ant kitos rankos bei kojų – dar trys minimalistinės tatuiruotės, simbolizuojančios Lietuvą.

„Visi lietuviai Argentinoje tatuiruojasi Vytį arba himno žodžius „Tegu meilė Lietuvos dega mūsų širdyse“, o aš to nenorėjau, todėl sugalvojau išsitatuiruoti Lietuvą su vėliavos spalvomis. Man ant kojų ištatuiruoti pagoniški simboliai, Lietuva dar išlaikiusi daug tokių tradicijų“, – kalba ji.

Ant rankos pastebiu ketvirtą tatuiruotę su užrašu „viskas bus gerai“, nors iš pažiūros tai – tik žodžiai, Caterinai jie turi didesnę reikšmę.

487123-353053-756x425.jpg487123-353053-756x425.jpg

Caterina Reissenweber / Asmeninio archyvo nuotr.

„Šią tatuiruotę pasidariau tada, kai pagaliau gavau Lietuvos pilietybę. Tuo metu man buvo labai sunku, dokumentacija dėl pilietybės buvo sudėtinga, ilgai truko. Tačiau kai gavau laišką, kuriame parašyta, kad gavau pilietybę, iš karto pradėjau verkti. Po mėnesio gavau ir pasą. Jau lietuvė! Supratau, kad viskas bus gerai“, – džiaugiasi Caterina.

Klausiu, ką Caterinai reiškia pilietybė. Ji atsako trumpai ir jautriai: „Pilietybė man reiškia galimybę likti Lietuvoje, galimybę čia studijuoti ir gyventi. Man tai reiškia stipresnį ryšį su Lietuva – dabar aš jau tikrai lietuvė. Nors ir anksčiau save taip vadindavau, dabar turiu ką parodyti.“

Nors susipažindamos viena kitai paspaudėme rankas, atsisveikindamos jau apsikabiname. Dabar visai kaip Argentinoje, pastebi Caterina, o aš viliuosi, kad Lietuva jai greitai taps ne antraisiais namais, o tiesiog namais.