Elektroninių vizų efektas: Atvira Rusija išgąsdino Lietuvos rusofobus

Autorius: Anno Šaltinis: https://www.rubaltic.ru/... 2019-08-15 07:11:12, skaitė 642, komentavo 7

Elektroninių vizų efektas: Atvira Rusija išgąsdino Lietuvos rusofobus

Pradėjus veikti elektroninių vizų režimui, per mėnesį Kaliningrado srityje apsilankė dešimt tūkstančių užsieniečių. Eksperimento su elektroninėmis vizomis sėkmė viršijo visus lūkesčius ir ši aplinkybė nedžiugina kaimyninės Lietuvos, iš kurios į Kaliningrado sritį keliauja daugiausia svečių. Masiškas Lietuvos gyventojų apsilankymas šioje srityje kelia baimę jos vadovams: žmonės turi galimybę pamatyti tikrąją Rusiją, o ne tą, kurią jiems sugalvojo valdžioje sėdintys rusofobai.

Baigiantis pirmam supaprastinto vizų režimo mėnesiui dėl noro apsilankyti Kaliningrado srityje buvo pateikta dvidešimt tūkstančių paraiškų elektroninėms vizoms ir dešimt tūkstančių 33 šalių piliečių jau aplankė Kaliningrado sritį su šiomis vizomis. Didžiausias srautas — iš Lietuvos, Latvijos, Lenkijos ir Vokietijos.

Tačiau absoliuti elektroninių vizų čempionė nuo pat pradžių buvo ir tebelieka Lietuva.

Pusę visų piliečių, per praėjusį mėnesį pasinaudojusių elektroninėmis vizomis, sudaro lietuviai.

Kaliningrade nebuvo tikėtasi tokio galingo efekto. Nereikėjo skirti laiko ypatingai informacijos kampanijai, kad kaimyninės šalies gyventojai imtų plūsti į šią Rusijos sritį. Lengvųjų automobilių eilės prie Lietuvos–Rusijos sienos nusidriekia keletą kilometrų, stovėti jose tenka ne vieną valandą.

Dėmesį į tokią situaciją pirmiausia atkreipė Lietuvos žiniasklaida, veidmainiškai užjaučianti ir tyliai džiūgaudama, teigdama su kokiais sunkumais tenka susidurti tėvynainiams, įstrigusiems kelyje į Kaliningradą. Jos pasisakymų moralė paprasta: nėra ko ten važiuoti.

Tačiau vien tik kritikos kamščims  pasienyje nepakanka.

Oficiali Lietuvos pozicija, reaguojant į tėvynainių apsilankymus Kaliningrado srityje, nepadoriai irzli, visą mėnesį stengtasi įrodyti, kad Kaliningradas — šlykšti vieta, kurioje nėra kas veikti.

Pastaruoju metu iš savo spaudos ir televizijos kanalų lietuviai galėjo sužinoti, kad rasti Kaliningrade viešbutį ir jame apsigyventi nelengva, o gal ir visiškai neįmanoma, kad Kaliningrado sritis per dešimtmečius nepasikeitė, kad ten viskas pasenę, tai griūvantis “tarybmečio“ palikimas, ir kad po keturių laukimo eilėje valandų rusų pasieniečiai gali jų neįsileisti.

Taigi vėl pasireiškia Lietuvą užvaldžiusi paranoja. Esą Kaliningrado srityje apstu specialių tarnybų, bet kuris pakeleivis visuomeniniame transporte gali būti įpareigotas jus verbuoti, o pagal telefono numerį prisijungus prie WiFi, jūsų duomenys taps žinomi Federalinei saugumo tarnybai.

Ir ypač graudina išdidi „civilizuotų gejropiečių“ neapykanta rusiškajam regionui. Atseit ten vis dar pigus “sovokas”, bendraujama turginių targašų kičų,  iš visur skinda “blatniakų” slengas, o gatvėmis šlitinėja Putiną mylinti „vata“.

Taigi reakcija klinikinė. Ir tai tuo metu, kai Kaliningrado sritis Lietuvos istoriografijoje — Mažoji Lietuva, lietuvių kultūros lopšys. Čia gyveno Kristijonas Donelaitis — didysis poetas, lietuvių literatūrinės kalbos pradininkas. Kenigsberge (dabar Kaliningradas), o pagal lietuvių tradicijas Karaliaučiuje, buvo išspausdinta pirmoji lietuviška knyga.

Lietuvos valdžios turėtų išreikšti pasitenkinimą, kad jos piliečiai lanko šią žemę. Tačiau vietoj to Seimo deputatai gąsdina rinkėjus, jog „priešo teritorijoje“ jie visi bus užverbuoti.

Būtina pabrėžti, jog dauguma lietuvių į Kaliningradą vyksta ne nusilenkti Donelaičio atminimui, o išgerti–užkąsti, pailsėti prie jūros, o svarbiausia — šauniai apsipirkti, nes kainos čia parduotuvėse ženkliai mažesnės negu Lietuvoje. Anksčiau lietuviai tuo tikslu važinėjo į Lenkiją, kur kainos taip pat žemesnės, negu Lietuvoje.

Vilniaus valdžiagyviai dėl to piktinosi,  bet vis dėlto ne tiek. Dėl Kaliningrado — nirštama , juos tiesiog purto. Labai jau netikėtai visa tai persiverčia lietuviškoje ideologijoje.

Jeigu tarybiniais laikais kaliningradiečiai važinėjo apsipirkti į Lietuvą, tai dabar tokiais tikslais lietuviai važinėja į Kaliningrado sritį — tame kažkas labai simboliška.

O taip pagal visus „vienintelius teisingus“ įsivaizdavimus neturi būti. Tie nelaimingieji kaliningradiečiai turi veržtis į šią „geležinės uždangos“ pusę — į „klestinčią Europą“. Lietuva gi yra Europos sąjungos sudėtyje, koks gali dar Kaliningradas gali būti lietuviams ? Jiems atviras Paryžius, tačiau jie ten nesiveržia.

Rusijos regionas su kiekvienu jį apsilankiusiu lietuviu tampa vis labiau patrauklesnis lietuviškoje visuomenėje,  o ant rusofobijo kuolo pasimovusiai valdančiai klasei to visiškai nereikia. Kaip dabar sovietinis profesorius Landsbergis pasakos, kad Rusija „visa šūde“, o Vilniaus meras vadins ją „Mordoru“, jeigu tūkstančiai lietuvių renkasi kelionę apsipirkti į „Mordorą“ ir mato realią Rusiją, o ne nusišnekančio „tautos tėvo“ fantazijų kliedesius ?

Panašiai Pribaltika pernai reagavo ir į Pasaulio futbolo čempionatą. Atsisakyti čempionato organizavimo Rusijoje garsiau nei Pribaltikos šalys klykė nebent Ukraina. Milijonai pasaulio sirgalių pamatė tikrąją, o ne rusofobų sugalvotą Rusiją, ir visą mėnesį globalus informacinis laukas skendonuo  susižavėjimų kokia tai nuostabi, šiuolaikiška, atvira ir nuoširdi šalis.

Pribaltikos „Rusijos ekspertams“, aiškinantiems pasaulio visuomenei, apie raketomis pasikamšiusią agresyvią  šalį tada beliko griežti dantimis ir užsičiaupti, laukiant, kada užsibaigs ta pragariška mėnesį trukusi kančia.

Tačiau situacija su elektroninėmis vizomis į Rusiją „eksperdams“ dar blogesnė. Supaprastintas vizų režimas veiks ne mėnesį, o pastoviai, ir iš tų dešimčių šalių piliečių , kurioms jis taikomas,  labiausiai jis palies lietuvius.

Aiškinimai, jog klastingas Putinas specialiai lietuviams sukūrė Kaliningrado srityje „Potiomkino kaimą“, o visa kita Rusija yra tokia, kokią ją piešia „tautos tėvas“ sovietinis profesorius Landsbergis, nepadės. Nuo 2021 metų elektroninės vizos galios visoje Rusijoje. O tai reiškia, jog 2018 metų futbolo čempionato efektas taps pastovus.

„Mordoras“ nepaprastai  mikliai vykdo negirdėto ciniškumo ir rafinuotumo minkštos  „hibridinės agresijos“ aktą: atsakydamas į bandymus parodyti pasauliui jo velnišką prigimtį ir esmę, jis atveria sienas ir sudaro sąlygas su minimaliomis išlaidomis pamatyti ir įvertinti save tokiu, koks yra.

Ir žmonės naudojasi šia galimybe ir nustoja tikėti visokiais Pabaltijo „joršyriniais elfais ir šviesos kariais“, kurie nori juos “apsaugoti” nuo Putino orkų. Karas su „blogio imperija“ užbaigtas, ir visi išsiskirsto patenkinti. Ir lietuviai taip pat.

Nelaimingi lieka tik keli šimtai „alternatyviai protingų elfų" ir kitokių atmatų, kurie pavertė savo neapykantą Rusijai pašaukimu ir profesija.