Remigijus Šimašius. Apie vieną lentą, du parašus ir 55 tūkstančius vilniečių

Autorius: Anonimusas Šaltinis: http://www.ekspertai.eu/libera... 2019-08-21 08:36:00, skaitė 129, komentavo 1

Remigijus Šimašius. Apie vieną lentą, du parašus ir 55 tūkstančius vilniečių

R. Šimašius. Nuotr. facebook.com

Atostogaudamas stebėjau, kaip Jono Noreikos atminimo lenta audrina dalį gyventojų, o diskusijoje aktyviai dalyvauja ir politikai. Kokių tik skirtingų pasiūlymų nesulaukiau: grąžinti atminimo lentą atgal, palikti nukabintą, atiduoti kuriam nors muziejui, iš viso nieko nebedaryti su jokiais paminklais bei atminimo ženklais ir dar penkerius metus diskutuoti, arba atvirkščiai - tuoj pat statyti naujus paminklus. Tačiau matau, kad diskusijose apie detales bei kontekstą neretai pasimeta esmė, ir tai sukuria erdvę spekuliacijoms. Todėl noriu pabrėžti pagrindinį dalyką.

Jono Noreikos atminimo lentos nukabinimo priežastis ir tikslas yra vienintelis – nustoti jį šlovinti miesto vardu. Neturime teisės jo smerkti ar teisti, tačiau negalime ir garbinti Vilniaus vardu.

Kodėl?

Esame miestas, kuris per karą nukentėjo labai stipriai. Ketvirtadalis gyventojų buvo nužudyta totalitarinio režimo, kurio dalimi, nežinia sąmoningai ar ne, nors ir trumpai, buvo ir Jonas Noreika. Tai patvirtina jo parašai ant dokumentų, steigiančių žydų getą bei izoliuojančių juos. Tai faktai.

Galima jo veiksmus teisinti istoriniu kontekstu, kad tada atrodė kitaip, kad nebuvo kitos išeities, kad nebuvo suvokiama, kuo tai baigsis, kad tada „visi taip manė”. Tačiau tai jau interpretacija. Faktai yra akivaizdūs - Lietuvos sūnus, galiausiai paaukojęs gyvybę už Lietuvos laisvę, būdamas karininku - kapitonu - ne tik nepadėjo apginti beginklių piliečių, bet ir pats prisidėjo prie įvykių, atvedusių į taikių žmonių pražūtį. Lietuva negali ir neturi ištrinti iš istorijos jokio žmogaus pastangų, kad ir nelabai sėkmingų, kovojant prieš sovietus. Ir teisti tokius žmones dabar nei laikas, nei vieta. Tačiau miestas, Holokausto metu praradęs 55 tūkst. savo gyventojų, tiesiog neturi teisės savo erdvėse garbinti ir aukštinti tokį asmenį.

Neslėpdamas pripažinsiu, kad emociškai tai buvo vienas sunkiausių sprendimų, kuriuos man teko priimti per ketverius metus tarnaujant vilniečiams. Bet jis buvo ilgai brandintas, apgalvotas, pasvertas. Ne be reikalo nuo pat 2015 metų kviečiau į diskusijas istorikus ir visuomenininkus. Ne be reikalo šios temos ėmėsi ir savo galutinę išvadą pasakė ir Lietuvos inicijuota autoritetingiausia ekspertų komisija, į kurią referuoja ir Prezidentas G. Nausėda – Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti.

Žinojau, kad nepaisant visų faktų, daliai žmonių skaudės. Visų pirma dėl to, kad visi atsimename senelių ir tėvų kančias dėl sovietų represijų. Tačiau ir dėl to, kad vis dar gajus kolektyvinės atsakomybės mitas, ir, deja, vis dar gajūs antisemitinės propagandos aidai. Bet tai nėra priežastis į istoriją žiūrėti primerktomis akimis. Tai ne priežastis leisti, kad šešėlis būtų metamas ant tų herojų, kuriems žmogaus teisės ir laisvės visada buvo Lietuvos tapatybės dalis.

Kai kam gali nepatikti šis sprendimas (ir tai yra jų teisė). Gerai, kad ši diskusija vyksta laisvoje Lietuvoje ir tarp laisvų Lietuvos piliečių. Kas nori, gali ir toliau privačiai heroizuoti Joną Noreiką, gali ignoruoti du jo parašus, bet Vilnius savo vardu to nedarys ir savo erdvių tam neskirs. Nes per septynis šimtus metų Vilniaus varde įrėžti ne tik šlovingi jo laikai, kuriais mes didžiuojamės, bet, deja, ir skaudžios istorijos, kada ketvirtadalis vilniečių buvo išžudyti. Mes neturime teisės pamiršti ir to ketvirtadalio miesto piliečių, kurie savo norų, teisių ar pageidavimų jau nebegali išreikšti, nes buvo nužudyti tiesiog dėl jų tautybės. Dažnas iš jų su savo istorija, tikiu, būtų verti savo atminimo lentos, bet, deja, šioje karštoje mūsų diskusijoje jie tapo tik sausa statistika - penkiasdešimt penki tūkstančiai neišsipildžiusių Vilniaus svajonių.

Todėl prašau jūsų visų – baikime manipuliacijas. Nustokime pyktis, nustokime menkinti vieni kitus. Nustokime svaidytis kolektyvine atsakomybe, nes dėl veiksmų – ir herojiškų, ir pragaištingų – visada atsakingi tik konkretūs žmonės. Ir kviečiu niekada neužmiršti, kad Lietuvos kova visada buvo „Už jūsų ir mūsų laisvę!“