Kaip VSK agentas tapo Lietuvos „pilkuoju kardinolu“. Tikroji Landsbergio biografija

Autorius: Anno Šaltinis: https://lt.rubaltic.ru/politic... 2019-08-22 20:18:00, skaitė 1920, komentavo 12

Kaip VSK agentas tapo Lietuvos „pilkuoju kardinolu“. Tikroji Landsbergio biografija

 

Autorius:
Vladislav Šved

 

Vytautas Landsbergis iki šių dienų lieka vienu iš įtakingiausių šiuolaikinės Lietuvos žmonių. Pagyvenusio Lietuvos valstybingumo patriarcho įtakingumą priimta aiškinti Landsbergio moraliniu autoritetu ir jo dalyvavimu kovojant už Lietuvos nepriklausomybę, tačiau tikrosios „tautos tėvo“ galingumo priežastys daug klaikesnės. Buvęs Sąjūdžio lyderis sukaupė medžiagą, kompromituojančią pirmojo Lietuvos ešelono politikus, ir gali juos visus šantažuoti. Didelę paspirtį kaupiant kompromatus kelių kartų Landsbergių klanas įgijo darbuodamasis TSRS specialiųjų tarnybų labui.

Kaip Landsbergis tapo Sąjūdžio lyderiu

Verta priminti, kaip apolitiškas, Lietuvoje visiškai nežinomas  muzikologas Vytautas Landsbergis 1988 metų biržely tapo Lietuvos judėjimo už pertvarką iniciatyvinės grupės nariu, o vėliau — lyderiu. Judėjimas buvo pavadintas Sąjūdžiu.

Abejonių nekeliantys šaltiniai byloja (straipsnio autorius buvo pakankamai informuotas žmogus, nes dirbo Lietuvos KP Vilniaus miesto Spalio rajono pirmuoju sekretoriumi, o šiame RK partinėje įskaitoje buvo Lietuvos TSR VSK komunistai — RuBaltic.Ru pastaba.), kad Landsbergis pateko į iniciatyvinę Sąjūdžio grupę tik reikalaujant VSK kuratoriui kaip „patikrintas tarybinis inteligentas“. Jis privalėjo informuoti Komitetą apie visus iniciatyvinės grupės kurso „nukrypimus“.

Po Sąjūdžio sukūrimo pirmuoju jo neformaliu lyderiu tapo rašytojas ir populiarus visuomenės politinis veikėjas Vytautas Petkevičius. Būtent jam vadovaujant judėjimas pasireiškė kaip nauja ir galinga respublikoje politinė jėga. Tačiau TSKP CK ir Lietuvos TSR VSK Sąjūdžio kuratoriams Petkevičius tapo neparankia figūra: Vytautas garsėjo kraštutinai nepriklausomu charakteriu.

Nuotr.: bernardinai.ltNuotr.: bernardinai.lt

 

Nedidelis nukrypimas. Kaip žinia, Sąjūdžio pavadinimas buvo uždraustas 1944 metais atkūrus Lietuvoje tarybų valdžią. Juk taip save vadino antitarybinis ir pronacistinis Lietuvos aktyvistų frontas (LAF), sukurtas Berlyne 1940 metų liepą.

Būtent anas Sąjūdis organizavo 1941 metų biržely antitarybinį sukilimą Lietuvoje. Ir staiga 1988 metų vasarą taip pasivadino Gorbačiovo pertvarką remiantis judėjimas? Ir tuo metu Lietuvos TSR VSK 5-oje valdyboje Maskvos nurodymu sukuriamas Petro Vožbuto vadovaujamas 4-asis skyrius, kuriam buvo pavesta kuruoti Sąjūdį!

Tačiau nereikia stebėtis. Viskas vyko pagal nurodymus pagrindinių Kremliaus pertvarkytojų: TSKP CK generalinio sekretoriaus Michailo Gorbačiovo ir TSKP CK sekretoriaus, Politinio biuro nario Aleksandro Jakovlevo.

Lietuvos KP CK biuras superslaptai rekomendavo...

1988 metų rugpjūty Aleksandras Jakovlevas pabuvojo Lietuvoje tikslu patikrinti, kaip klostosi reikalai organizuojant liaudies Judėjimą, kuris turėjo rimtai stumtelti politiniame lauke „partijos kunigaikštukus“. Taip 1988 metų liepą lankydamasis Lenkijoje Gorbačiovas pavadino TSKP sekretorius.

Jakovlevui nepatiko Lietuvos judėjimo lyderis Petkevičius, kuris turėjo savo nuomonę ir pokalbio su Jakovlevu metu išdrįso kritikuoti Kremliaus politiką Lietuvoje. To išdavoje 1988 metų rugsėjy Maskvoje buvo nutarta pakeisti Petkevičių neišvazdžia, amorfine Landsbergio asmenybe.

Kodėl marksistinės–lenininės estetikos dėstytojas Landsbergis buvo parinktas kaip Petkevičiaus pakaitalas?

Viena iš priežasčių buvo ta, kad jis daug metų veikė kaip slaptas Lietuvos TSR VSK informatorius Vytauto, o vėliau Dėdulės slapyvarde. Landsbergis raštu skundė ne tik Lietuvos kūrybinę inteligentiją, bet ir tuos lietuvių veikėjus, kurie gyveno užsienyje ir su kuriais muzikologas turėjo galimybių susitikti.

Bet čia verta priminti, kad greta garsiai ir iškalbingai pasireiškiančio tribūno Petkevičiaus muzikologas Landsbergis atrodė nekaip, o 1988 metų biržely patyrė viešą konfūzą. Mitinge, skirtame Lietuvos delegatų palydoms į XIX Sąjunginę partinę konferenciją, Landsbergis bandė pasisakyti, tačiau dėl prastos dikcijos patyrė nesėkmę. Iš minios jam šaukė: „Išsitrauk šiaudus iš nosies!“

V. Landsbergis, Strasburas, 1990 metų liepos 9 / Nuotr.: CVCEV. Landsbergis, Strasburas, 1990 metų liepos 9 / Nuotr.: CVCE

 

Turbūt būtent todėl 1988 metų rugsėjy Lietuvos KP CK biuro nariai superslapto posėdžio metu (be protokolo) sutiko su Lietuvos TSR VSK pirmininko Eduardo Eismunto pasiūlymu rekomenduoti profesorių muzikologą Sąjūdžio lyderiu.

Pagrindiniai Eismunto argumentai: Landsbergis inteligentiškas, nekrenta į akis, prastas oratorius, neturi masėse autoriteto, turi ryšių su VSK ir todėl bus lengvai valdomas.

Ypač Eismuntas akcentavo tai, kad Landsbergio šeima visada buvo tarybinėse pozicijose, o jo tėvas Vytautas Žemkalnis–Landsbergis suteikė tarybų valdžiai neįkainojamas paslaugas, dirbdamas НКВД, o vėliau КГБ agentu nuo 1927 metų.

LKP CK biuro nariai manė, kad, paskyrus Landsbergį, Sąjūdis taps paklusniu partinio elito ir VSK įrankiu.

Muzikologas buvo faktiškai Lietuvos vadovas

Pasinaudodamas tuo autoritetu, kurį Sąjūdis pelnė vadovaujant Petkevičiui, Landsbergis pradėjo diktuoti sąlygas Tarybų Lietuvos vadovybei. Algirdas Brazauskas 1988 metų spaly, palaikant Sąjūdžiui, tapęs pirmuoju LKP CK sekretoriumi, o vėliau, 1990 metų sausy, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininku, buvo priverstas skaitytis su Landsbergiu. Ir ne šiaip sau skaitytis, o pastoviai su juo susitikinėti.

Apie savo pastovius susitikimus su Landsbergiu Brazauskas papasakojo prisiminimų knygoje „Lietuviškos skyrybos“, kuri buvo išleista 1993 metais. Jis parašė, jog 1989 1990 metais slapta susitikinėjo su Landsbergiu Vingio parke ir aptarinėjo su juo veiksmus Lietuvos Komunistų partijos, kuri 1989 metų gruody pasitraukė iš TSKP.

Algirdas Brazauskas su dukra, 1994 m. / Nuotr.: 15min.ltAlgirdas Brazauskas su dukra, 1994 m. / Nuotr.: 15min.lt

 

Tikėtina, jog ir prezidentavimo metu (1993–1998 m.) Brazauskas buvo priverstas skaitytis su lietuviškojo Moriarti nuomone, nors tuomet buvę komunistai buvo skaudžiai nustūmę nuo Lietuvos politinės arenos Landsbergio klaną. Tačiau akivaizdžiai neryžtinga prezidento Brazausko politika, nepalietusi nė vieno Lietuvai pragaištingo sprendimo, priimto Landsbergio valdymo metu, liudija, kad pastarasis vis dar jį įtakojo.

Gana efektyviai „šešėlinio spaudimo“ taktika Landsbergis naudojosi prezidento Valdo Adamkaus, pakeitusio Brazauską, atžvilgiu.

Šis buvęs Amerikos pilietis dukart buvo renkamas Lietuvos Respublikos prezidentu (1998–2003 ir 2004–2009 metais). Ir abu laikotarpius jį griežtai kontroliavo ir presingavo Vytautas Landsbergis ir jo aplinka.

Tai išaiškėjo 2011 metų rugpjūty. Tada spaudos konferencijoje, kuri buvo organizuota pristatant Adamkaus prisiminimų knygą „Paskutinė kadencija. Prezidento dienoraščiai“, buvęs prezidentas pranešė, kad, būdamas valdžioje, pastoviai buvo spaudžiamas „gana gerbiamų Lietuvoje asmenybių“.

 

Valdas Adamkus / Nuotr.: 15min.ltValdas Adamkus / Nuotr.: 15min.lt

Adamkus rašo, kad jie jam diktavo, kaip reikia elgtis ir ką į kokias pareigas skirti. Tokias instrukcijas jis gaudavo ne tik asmeniškai, bet ir faksu bei telefonu.

Be to, Adamkus sulaukė nedviprasmiškų užuominų, kad nepaklusnumo atveju jis bus politiškai sunaikintas. Tokį elgesį Adamkus pavadino šantažu.

Čia Landsbergis akivaizdžiai pažeidė 84-ąjį Konstitucijos straipsnį, kuriame pasakyta, jog tik Prezidentas turi teisę spręsti jo kompetencijoje esančius klausimus. Tai reiškia, jog Landsbergis, duodamas pavedimus, o tiksliau — įpiršdamas Lietuvos prezidentui savo nuomonę, vykdė sunkų valstybinį nusikaltimą.

Į klausimą, kodėl Adamkus nepaviešino šantažuotojų vardų, buvęs prezidentas davė nevisai suprantamą atsakymą. Adamkus pareiškė, jog tie žmonės, iš kurių jis gaudavo nurodymus, Lietuvoje beveik „dievinami“ ir iki šiol laikomi iškovotos nepriklausomybės simboliu. Todėl, Adamkaus manymu, jų vardų paskelbimas iš jo pusės taptų „nusikaltimu prieš šventą tikėjimą laisve ir demokratija“.

Tačiau situacija, kai Adamkų valdė jau minėtas klanas, buvo sąlygota štai kuo. Iki išrinkimo Lietuvos prezidentu jis pastoviai gyveno Čikagoje (JAV). Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 78 straipsnį jis negalėjo dalyvauti Lietuvos prezidento rinkimuose, nes kandidatas į prezidentus turėjo ne mažiau trejų pastarųjų metų pastoviai gyventi šalyje.

1997 metais Landsbergis, būdamas Lietuvos Seimo pirmininku, privertė Lietuvos teismą priimti melagingą nutartį, jog JAV pilietis V.Adamkus esą pastaruosius trejus metus pastoviai gyveno Šiauliuose, o ne amerikiečių Čikagoje.

Ir nors Adamkaus varžovai pareiškė, jog Šiauliai —  ne jo namai, o tik ta vieta, kurioje jis „laiko savo šlepetes“, apygardos teismo nutarimas leido jam balotiruotis į Lietuvos prezidento vietą.

Landsbergis ir Adamkus / Nuotr.: DelfiLandsbergis ir Adamkus / Nuotr.: Delfi

 

Linas Kuojelis, amerikiečių deleguotas Landsbergio patarėjas 1990–1991 metais, interviu „Respublikos“ laikraščiui  Lietuvos teismo nutarimo dėl Adamkaus gyvenamosios vietos klausimu pastebėjo: „Kiek suprantu, Lietuvos teismai linkę paneigti ne tik Lietuvos Konstituciją (Kuojelis talkino ruošiant Lietuvos Respublikos Konstituciją – Vl.Š.), bet ir Einšteino bei Njutono dėsnius. Vienas ir tas pats objektas tuo pačiu metu negalėjo būti dviejose vietose (JAV ir Lietuvoje).“

Būdamas šios melagingos nutarties, kuri leido Adamkui tapti prezidentu, organizatoriumi, Landsbergis gavo į rankas galingą manipuliavimo ja įrankį.

Paviešinus tik vieną faktą, jog Adamkus prezidento rinkimų išvakarėse 1997 metų gruody — 1998 metų sausy gyveno ne Šiauliuose, o JAV, būtų užtekę jo prezidentinės karjeros gėdingam sužlugdymui.

Verta pažymėti, jog Landsbergis jokių savo dalyvavimo aferoje su Adamkaus gyvenamaja  vieta dokumentinių pėdsakų nepaliko.

Tai natūralu, nes Lietuvos Respublikos 84 straipsnis kategoriškai draudžia įtakoti prezidentą priimant nutarimus. Tokie reikalavimai egzistuoja daugelyje pasaulio šalių. Ten prezidento įtakojimas bet kuria prasme laikomas sunkiu nusikaltimu.

Pakso peripetijos

Vienintelis Lietuvos prezidentas, kurio atžvilgiu Landsbergis neturėjo kompromato, buvo Rolandas Paksas. Žinomas Lietuvos lakūnas ir sklandytojas, 1980 metais tapęs aukščiausiojo pilotažo TSRS čempionu.

Pagal 2002 metų gruodžio — 2013 metų sausio prezidento rinkimų rezultatus Paksas buvo išrinktas prezidentu. Landsbergio klanui teko sutelkti daug pastangų, siekiant pašalinti Paksą, kuris buvo žinomas savo konstruktyvia pozicija Rusijos atžvilgiu.

Galų gale 2003 metų spaly Paksas buvo apkaltintas ryšiais su rusų verslininku Jurijum Borisovu, kuris esą rėmė priešrinkiminę politiko kampaniją už tai, kad jei šis bus išrinktas prezidentu, pelnys eilę sprendimų savo naudai. Visus kaltinimus savo adresu Paksas atmetė ir visa tai pavadino „sistemos kerštu už pastangas kovoti šioje šalyje su korupcija“.

 

Rolandas Paksas / Nuotr.: nedelia.ltRolandas Paksas / Nuotr.: nedelia.lt

 

Tačiau 2004 metų balandy Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas pripažino jį kaltu, ir tą patį mėnesį balsavimo Seime metu jam buvo pareikšta apkalta. Pravedus priešlaikinius prezidento rinkimus, valstybės vadovu vėl tapo Adamkus.

Tačiau Paksas nutarė nepasiduoti. 2005 metų gruody išplėstinė Lietuvos Respublikos Aurščiausiojo teismo  kolegija jį pripažino visiškai nekaltu. Tačiau Lietuvoje jis taip ir liko politiniu atstumtuoju.

2009 metų biržely Paksas buvo išrinktas Europos parlamentaru, atstovaudamas Lietuvos centro dešiniųjų politinei partijai „Tvarka ir teisingumas“. Susidorojimas su Lietuvos publikos numylėtiniu lakūnu Rolandu Paksu eilinį kartą pademonstravo Landsbergio klano jėgą.

2018 metais JT Žmogaus teisių komitetas paskelbė „Baigiamasias pastabas Nr.CCPR/C/LTU/CO/4 dėl žmogaus teisių Lietuvoje“. Jose Komitetas išreiškė susirūpinimą tuo, jog Lietuva vilkina Konstatacijos vykdymą byloje „Paksas prieš Lietuvą“ dėl grąžinimo jam atgaline data nuo 2004 metų teisės būti prezidentu ir premjeru.

Ypatingą JT Komiteto susirūpinimą iššaukė Lietuvos Konstitucinio teismo 2016 metų nutarimas, kuriuo atsisakyta grąžinti Paksui aukščiau minėtas teises, remiantis savitu Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo traktavimu.

Toks požiūris, pažymėjo JT Žmogaus teisių komitetas, prieštarauja tarptautiniams Lietuvos įsipareigojimams. Tačiau tokia situacija dabartinėje Lietuvoje natūrali. Juk Konstitucinio teismo vadovu nuo 2014 metų dirba tūlas Dainius Žalimas — nuo 17 metų ištikimas Landsbergio tarnas, tiksliau — klapčiukas. Dėka muzikologo pastangų Žalimas tapo ne tik diplomuotu juristu, bet ir sėkmingai kilo karjeros laiptais.

Pirmojo posttarybinės Lietuvos vadovo menas vadovauti šaliai pasinaudojant turima valstybės vadovą kompromituojančia medžiaga, pačiam liekant šešėlyje, pasiekė viršūnę Dalios Grybauskaitės prezidentavimo metu. Komunistinė Grybauskaitės praeitis, jos veikla VSK (КГБ) ir gyvenimas Leningrade konspiraciniame bute suteikia Landsbergiui, taip pat įmerkusiam uodegą į čekistų paslaptis, tiesiog beribes galimybes šantažuoti. RuBaltic.Ru tiria, kas iš tiesų pastaruoju dešimtmečiu valdė Lietuvą „raudonosios Dalios“ vardu. 

Tebūnie Dalia Lietuvos dalia!

Šiuo metu Vytautas Landsbergis sėkmingai manipuliuoja Lietuvos prezidente Dalia Grybauskaite. Ši situacija — klasikinis ilgalaikės profesoriaus kadrų politikos pavyzdys. 2009 metų pavasarį prezidento rinkimų metu Landsbergis ir jo partija „Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai“ netikėtai, kaip visiems atrodė, palaikė ne šiaip sau Europos komisarę Dalią Grybauskaitę, bet buvusią Vilniaus aukštosios partinės mokyklos politekonomijos katedros docentę ir TSKP CK organizacinio partinio darbo skyriaus rezervistę.

Tada Landsbergis mestelėjo sparnuotą frazę: „Tebūnie Dalia Lietuvos dalia!” Tai buvo gana įsimintinas žodžių žaismas.

Ši frazė akivaizdžiai sąlygojo užtikrintą Grybauskaitės pergalę kovoje dėl prezidento kėdės. Ji gavo 69,9 proc. respublikos rinkėjų balsų — geriausias visų posttarybinių laikų rinkimų Lietuvoje rezultatas.

Šiandien galima drąsiai teigti, jog aktyvios buvusios komjaunuolės ir komunistės Grybauskaitės palaikymą Landsbergio konservatorių elektorato jėgomis 2009 metų prezidento rinkimuose reikia vertinti sekančiais momentais.

Visų pirma, jos biografijoje apstu tamsių dėmių, jų tarpe ir su čekistiniu atspalviu, kurios leidžia Landsbergiui ją “laikyti prie kojos”.
Vytautas Landsbergis ir Dalia Grybauskaitė / Nuotr.: baltnews.lt

Pažymėsime, jog antroji konservatorių Grybauskaitės palaikymo sąlyga buvo jos sutikimas reanimuoti baudžiamąją sausio 13-osios bylą. 2011 metų sausio mėn. ji turėjo būti nutraukta suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn terminui.

O tai reiškė galimybę iškilti realiam pavojui, jog bus paneigta oficiali sausio įvykių versija ir atsakomybėn patrauktas Landsbergis su savo klanu.

Juk Lietuvoje kasmet iškyla vis nauji landsbergininkų kaltės, kad prie televizijos bokšto buvo pralietas kraujas, įrodymai. Jie bijo atpildo už šį nusikaltimą, neišvengiamo po to, kai bus paviešinta visa kruvinojo sausio tiesa.

Grybauskaitės išrinkimas Lietuvos prezidente tapo paskutine Lasndsbergio galimybe padėti savo pseudoteisėtą tašką tragiškų 1991 metų sausio įvykių tyrime. Juk būtent jis ir jo aplinka organizavo tada kruvinąsias aukas.

Sausio 13-osios baudžiamosios bylos reanimavimas

Dalia Grybauskaitė, tapusi Lietuvos prezidente, nedelsdama ėmėsi vykdyti Landsbergio prašymus. Jau 2009 metų birželio 3 d. Lietuvos generaliniu prokuroru ji paskyrė Darių Valį. Iki tol jis vadovavo tolimo Akmenės rajono prokuratūrai. Tuo žingsniu Grybauskaitė suteikė vietinės reikšmės prokurorui Valiui neįtikėtiną paslaugą kopiant karjeros laiptais. Šis viską suprato ir besąlygiškai vykdė motinos–viršininkės nurodymus.

- Darius Valys / Nuotr.: 15min.ltDarius Valys / Nuotr.: 15min.lt

 

Po Valio atėjimo į Lietuvos Respublikos Generalinę prokuratūrą prasidėjo diskusijos dėl būtinybės suderinti Baudžiamąjį kodeksą su tarptautinės humanitarinės teisės normomis, visų pirma — karo nusikaltimų ir nusikaltimų prieš žmogiškumą atžvilgiu. 2009 metų rugpjūčio mėn. Valys sudarė darbinę prokurorų grupę, kuri ėmėsi ruošti Lietuvos Baudžiamojo kodekso pataisų projektą.

Pirmiausia tai lietė Baudžiamojo kodekso 100 straipsnį, nurodantį neleistiną su žmonėmis elgesį, uždraustą tarptautinės teisės.

Būtent ši pataisa turėjo leisti Lietuvos prokurorams perkvalifikuoti “nusikaltimus”, kuriuos esą įvykdė tarybiniai kariškiai 1991 metų sausio mėn., į nusikaltimus prieš žmogiškumą ir karo nusikaltimus.

1991 metų sausio 13-oji Vilniuje / Nuotr.: livejournal.com

2010 metų gruodžio mėn. Grybauskaitė, užbėgdama už akių sausio 13-osios bylos nutraukimui suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn terminui, spėjo pateikti Seimui atitinkamas Baudžiamojo kodekso pataisas. Tas pataisas Seimas patvirtino 2011 metų kovo 22 d. Lietuvos Respublikos įstatymu XI-1291. Jos leido įvykius prie televizijos bokšto kvalifikuoti kaip karo nusikaltimus ir nusikaltimus prieš žmogiškumą, neturinčius senaties termino.

O dar buvo priimtos pataisos, leidžiančios Lietuvos teismams teisti užsienio šalių piliečius be jų dalyvavimo baudžiamąjame procese. Lietuvos Seimas priėmė jas skubos tvarka (!), prezidentei Grybauskaitei reikalaujant.

2010 metų gruodžio 29 d. Lietuvos Generalinėje prokuratūroje buvo suburta nauja tardytojų grupė, kuri turėjo užsiimti 1991 metų sausio įvykiais. Buvo pranešta, kad grupę sudarė keturi esą aukščiausios kvalifikacijos prokurorai su didele darbo patirtimi. Tardytojų grupės vadovu buvo paskirtas prokuroras Simonas Slapšinskas, charakterizuojamas kaip aukštos kvalifikacijos specialistas.

Tačiau sausio 13-osios bylos medžiaga leidžia tvirtinti, jog gandai apie tardyno grupės prokurorų aukščiausią kvalifikaciją buvo ženkliai išpūsti. Tuo tikslu pakanka išanalizuoti abejotiną turinį Kaltinamojo akto, kuriame apstu nevykusių falsifikavimų, nesudūrimų galo su galu ir neįrodytų teiginių.

Remdamasis pataisomis, kurios pateko į Baudžiamąjį kodeksą Grybauskaitės pastangų dėka, Vilniaus apygardos teismas nuo 2016 metų sausio iki 2018 metų spalio tyrė bylą Nr. 09-2-031-99 arba 1991 metų sausio 13-osios bylą, kurioje kaltinimai pateikti 66 Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos piliečiams (du iš jų mirė).

Lietuvos politikai ir prokurorai įsitikinę, kad šių „nusikaltėlių“ nuteisimas leis padėti paskutinį tašką klausime, kas yra sausio tragedijos „kaltininkas“.

Bet tai ginčytinas tvirtinimas. Ir egzistuoja įsitikinimas, kad Rusija sugebės jį paneigti.

Nusikalstami Landsbergio prašymai

Pirmojo Grybauskaitės prezidentavimo metu ji ir Landsbergis nesistengė slėpti savo gana dažnų kontaktų. Buvę prezidentūros darbuotojai papasakojo žurnalistei Rūtai Janutienei, Lietuvoje triukšmą sukėlusios knygos (2013 m.) „Raudonoji Dalia“ autorei, jog Landsbergis dažnai atvykdavo pas Grybauskaitę į jos rezidenciją elitinėje Turniškių gyvenvietėje.

Po tų vizitų prezidentė į darbą atvykdavo su pluoštais lapų, o juose buvo surašyti tie įpareigojimai, kuriuos ji turėjo perduoti pavaldiniams. Ir tuo metu ji lyg tarp kitko ištardavo: „Profesorius taip pasakė, profesorius paprašė padaryti taip...“

Taigi akivaizdus Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84-jo straipsnio pažeidimas. Nėra abejonių, jog Landsbergis, duodamas Grybauskaitei kaip prezidentei pavedimus, vykdė sunkius valstybinius nusikaltimus. Tai daug svaresnis nusižengimas, negu tas, kuriuo buvo kaltinamas prezidentas Rolandas Paksas. Tačiau Landsbergis vis dar jaučiasi laimingas.

Nuotr.: JP.ltNuotr.: JP.lt

 

2014 metų gegužės mėn. Landsbergis vėl parėmė Grybauskaitę prezidento rinkimuose. Šį kartą pasiekti prezidento posto jai buvo sudėtingiau, nors jos oponentas Zigmantas Balčytis, Lietuvos socialdemokratų atstovas, ypatingo autoriteto rinkėjų tarpe nebuvo pelnęs. Ir vis dėlto rinkimai tada turėjo antrąjį ratą.

Antrąjame rate 2014 metų gegužės 25 d. Grybauskaitė nugalėjo, surinkdama 57,87 proc. atėjusių balsuoti rinkėjų balsų. O atėjo tik 47,3 proc. rinkėjų, tai yra nuo 2,56 tūkstančio 1,2 tūkstančio. Faktiškai už Grybauskaitę balsavo tik 27,37 proc. visų Lietuvoje užregistruotų rinkėjų. Tai labai kuklus rezultatas.

Savaime aišku, jog po 2014 metų gegužės rinkimų Grybauskaitė prezidento kėdėje jautėsi ne taip ryžtingai, kaip pirmosios kadencijos metu.

Landsbergio rusofobų klano palaikymo jai reikėjo labiau, nei bet kada.

Ir čia priežastys jos antirusiško nusistatymo ir pareiškimo, jog Rusija — teroristinė valstybė, kurios agresija prieš Lietuvą ne už kalnų. Rusija veda Lietuvą griaunantį informacinį hibridinį karą... ir taip toliau.

Grybauskaitės valdymo metu Landsbergio klanas, pasinaudodamas momentu, galutinai primetė respublikai žalingus totalitarinės klano demokratijos principus, kuriais, manipuliuodama Seimu, vadovaujasi jo partija.

Situacija su Lietuvos prezidentais Algirdu Brazausku, Valdu Adamkum, Rolandu Paksu ir Dalia Grybauskaite liudija, jog politika užsiėmęs muzikologas tapo tikru politikos rykliu, sugebėjusiu visais parametrais aplenkti savo „mokytojus“.

Antrasis Grybauskaitės apsireiškimas

Šiuo metu Landsbergis ir jo konservatoriai susidūrė su rimta problema. 2019 metų gegužės mėn. išėjus Grybauskaitei iškyla realus „totalitarinės demokratijos“ griūties pavojus, tos „demokratijos“, kurią Landsbergio klanas sugebėjo primesti Lietuvai.

Buvę aktyvūs landsbergininkai Zigmas Vaišvila, Audrius Butkevičius ir Bronius Genzelis trokšta rimtai suvesti sąskaitas su muzikologu.

2018 metų kovo mėn. jie perdavė Lietuvos Respublikos Generalinei prokuratūrai pareiškimą dėl antivalstybinės ir teroristinės Vytauto Landsbergio politikos. Šio pareiškimo tyrimas gali sulaukti ne tik skandalo, bet ir konkrečių baudžiamųjų bylų iškėlimo konservatoriams.

Išsigelbėjimą Landsbergis mato savo užkulisinio Lietuvos Respublikos valdymo tęsinyje. Šiuo tikslu Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai kandidate į Lietuvos prezidentus 2018 metais iškėlė šios frakcijos Seime deputatę Ingridą Šimonytę.

Tai antrasis Grybauskaitės apsireiškimas. Moteris 44 metų, netekėjusi, bevaikė, ekonomistė. Beveik vienas prie vieno Grybauskaitė. Ir ji, kaip ir dabartinė prezidentė, turi biografijoje šusnį tamsių dėmių. Tvirtinama, jog Šimonytė, 2019–2012 metais būdama Lietuvos finansų ministrė, dalyvavo ne vienoje prezidentės Grybauskaitės inicijuotoje aferoje.

Pavyzdžiui, pataikavo pražūtingai Grybauskaitės finansų politikai, kai ši atsisakė imti kreditus Lietuvai naudingais 1,5 proc. Vietoj to finansų buvo skolinamasi tarptautinėse rinkose 9,5 proc. palūkanomis.

Tuo pačiu metu prezidentė supirkinėjo valstybės obligacijas, tuo neteisėtai praturtėdama. Taip mano buvusi Europos parlamentarė Margarita Starkevičiūtė, priminusi, jog Europos Sąjungoje už tokius nusikaltimus baudžiama turto konfiskavimu.

Be to, Šimonytė aktyviai dalyvavo skandalingame vieno iš vedančiųjų bankų, Snoro, bankrote. To pasekoje 8 milijardų litų vertės banko aktyvai ir nuosavybė dingo be pėdsakų. Ir tvirtinama, jog dalis šio banko pajamų 2014 metais buvo panaudota Grybauskaitės rinkimų kampanijai.

Žodžiu, Landsbergis vėl ėmėsi to paties, stumdamas į prezidentus tuos žmones, kuriuos kompromituojanti medžiaga yra jo rankose.

Ta proga „Laisvas laikraštis“ 2018 metų spalio 16 d. išspausdino išsamų straipsnį „Naujas šviesus mafijos veidas“. Jame gana smulkiai aprašytos Šimonytės nuodėmės.

Ir, žinoma, verta atkreipti dėmesį į nuotrauką, kurioje konservatorių patriarchas Landsbergis laimina Šimonytę, pakilusią kovon už Lietuvos prezidentės postą. Toks keliaklupščiavimas — retas reiškinys net Lietuvoje. Jis liudija, jog Šimonytė savo nuolankumu leido suprasti, jog bet kurie Landsbergio prašymai jai taps įstatymais, kai ji užims Lietuvos prezidentės vietą.

Informacija Lietuvos rinkėjui

2016 metais Pietų Korėjos prezidentė Pak Kyn Che, gana energinga netekėjusi moteris, buvo nuteista 24 metus kalėti už tai, jog ją neteisėtai įtakojo artima draugė Čchve Sun Sil. Draugė kišosi į prezidentės politinių sprendimų priėmimo procesus, o taip pat reikalavo, kad stambios kompanijos pervestų dideles sumas jos kontroliuojamiems fondams.

Čchve Sun Sil pelnė trejus laisvės atėmimo metus, o prezidentė — 24. 2018 metų liepos mėnesį už kyšio paėmimą ir valstybės lėšų iššvaistymą Seulo teismas jai pridėjo dar aštuonerius metus.

Belieka tikėtis, kad Lietuvos Temidė kada nors paseks Pietų Korėjos pavyzdžiu.