Pasakėčia Baranams apie Avinus

Autorius: Anno Šaltinis: http://ldiena.lt... 2019-09-01 11:32:00, skaitė 240, komentavo 1

Pasakėčia Baranams apie Avinus

Laukymėje, vidury didžiulio miško, gyveno Vilkas. Ir turėjo jis didelę avių bandą. Kiekvieną dieną jis suėsdavo po vieną aviną iš bandos. Bet avys kėlė Vilkui daug rūpesčių - jos išsilakstydavo po mišką ir jis turėjo sugaišti daug laiko, kad sugauti vieną aviną, o kitus vėl suvaryti į bandą. Žinoma, avinas, kurį ketindavo papjauti ir suėsti tą nujausdavo ir pradėdavo nuožmiai priešintis, o jo klyksmai gąsdino kitus. 

Ir tada Vilkas sugalvojo tokią gudrybę - jis pasikalbėjo su kiekvienu avinu vienumoje ir kiekvienam kažką įteigė. Vienam jis sakė: "Tu nesi avinas, tu esi Erelis. Tu neturi ko bijoti, nes aš pjaunu ir ėdu tik avis, bet tu esi vienintelis Erelis šioje bandoje o tai reiškia - mano geriausias draugas". Antram jis pasakė: "Kodėl tu bėgi nuo manęs kaip kiti avinai. Tu gi esi Liūtas ir tau nėra ko bijoti. Aš pjaunu tik avis, o tu esi mano draugas".

Trečiajam jis įteigė: „Klausyk, tu ne avinas, tu esi Vilkas. Vilkas, kurį gerbiu. Aš, kaip ir anksčiau, kiekvieną dieną ir toliau pjausiu po vieną aviną iš bandos, bet mano geriausiam draugui Vilkui neturi ko bijoti“.

Taigi jis tokiu būdu pasikalbėjo su visais ir kiekvienam įteigė, kad jis nėra avinas, o visiškai kitoks gyvūnas, kuris skiriasi nuo visų kitų bandos avinų. Po šųo pokalbių avinų elgesys visiškai pasikeitė - ganėsi visiškai ramiai ir daugiau niekada nebėgo į mišką. Ir kada Vilkas pjovė eilinį aviną, jie galvojo: „Na va, jis papjovė dar vieną aviną, o man - Liūtui, Vilkui, Ereliui, geriausiam Vilko draugui, nėra ko bijoti“.

Ir net avinai, kuriuos jis pjovė, liovėsi priešintis. Jis tiesiog prieidavo ir kreipdavosi į vieną iš jų sakydamas: "O, mano geriausias drauge, mes seniai nesikalbėjome. Eime į mano kiemą. Man reikia su tavim pasitarti dėl šito avinų pulko." Ir avinas išdidžiai sekė paskui Vilką į kiemą. Ir ten jis iš tikrųjų klausdavo savo geriausio draugo, kaip ten viskas vyksta bandoje. Auka jam džiaugdamasi papasakodavo apie viską, o tada Vilkas ją užmušdavo. Kadangi mirtis įvykdavo akimirksniu, avinas nespėdavo nieko suprasti.

Vilkas buvo labai patenkintas - jis laba aukštai pakėlė kiekvieno avino susivertinimą, dėl ko jie nustojo save varginti mintimis apie neišvengimą mirtį, tapo mažiau neurotiški, mėgavosi gyvenimu ir tyliai pešė žolę, dėl ko jų mėsa tapo žymiai skanesnė. 

Daug metų Vilkas lengvai susivaldė su didžiulę banda. Tačiau įdomiausia tai, kad likusieji avinai pradėjo jam padėti - jei koks nors per daug supratingas avinas  pradėdavo nutuokti apie tikrąją padėties esmę, tada kiti avinai ... na, tai yra Liūtai, Ereliai, Vilkai - geriausi Vilko draugai, pranešdavo jam apie keistą šio avino elgesį, ir jau kitą dieną Vilkas mielai jį suėsdavo.