Karo simbolika ir metafizika

Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!


Šis rašinys gali būti vertinamas prieštaringai, tačiau jis palies karo simbolikos ir netgi karo metafizikos temą.

Mūsų dienomis karo klausimas yra ne tiek tabu, kiek nuspėjamas – karas vertinamas visuomet neigiamai, jis vadinamas pačiu kraštutiniu problemų tarp atskirų visuomenių sprendimo būdu, o bet kokio karo aprašymus dažniausiai lydi ir su juo susijusių žiaurumų liudijimai.

Vis dėlto visais laikais buvo žmonių, kuriems karas buvo kažkas pakylėto, garbingo ir teisingo. Krūvos sumaitotų kūnų ir tūkstančio sprogusių sviedinių išprievartauta žemė įspūdžio jiems nedarė, nes karas, pasak jų, – aukščiausia žmogaus dvasios ir valios jėgų išraiška, žmonijos išvaduotojas iš sustabarėjimo ir tyriausių, natūraliausių jausmų žadintojas.

Įprasta manyti, kad karą gali garbinti tik tie, kurie niekuomet tikrovėje nepatyrė jo baisumų, arba tikri bepročiai, tačiau tai anaiptol ne visuomet tiesa. Neretai karą šlovino ir didžiausiais militaristais tapo būtent tie, kurie patys kovėsi priešakinėse pozicijose, nekart buvo sužeisti ir apdovanoti aukščiausiais ordinais. Tai savotiškas paradoksas, kurio priežastys glūdi gilesniame istoriniame karo ir kariavimo tradicijų suvokimo lygmenyje.

Karas instinktai ir psichologija

„Esminis bet kokio karo pateisinimas yra didvyriškumas. Karas suteikia žmogui galimybę pažadinti jo paties viduje snaudžiantį didvyrį. Karas sprogdina patogaus gyvenimo rutiną ir per griežtus išbandymus siūlo asmenybę transformuojantį gyvenimo bei mirties pažinimą“, – 1935 m. rašė italų filosofas Julius Evola.

Karo fenomeną nagrinėjo psichologai, sociologai, istorikai, kitų sričių specialistai. Savo ištakomis karas remiasi archajiškiausiais žmogaus instinktais bei jų vediniais ir yra tarytum užprogramuotas žmogui. Lytinis instinktas lemia nuolatinę individo kovą dėl priešingos lyties atstovių, savisaugos instinktas sužadina savęs įtvirtinimo bendruomenėje ir dominavimo siekį, mitybos – tam tikrą kovą dėl resursų, tėvystės – instinktyvų savęs pratęsimą per palikuonis ir savo tęstinumo įtvirtinimą. Neretai visi šie instinktai yra glaudžiai susipynę ir susiję su nuolatine kova dėl vietos po saule. O kiekviena kova yra tam tikras didesnės ar mažesnės fizinės ar psichologinės agresijos aktas – sumažinta didelio karo projekcija. Sigmundas Freudas šį prigimtinį agresyvumą laikė tam tikra žmogaus elgsenos, gyvenimiškos motyvacijos ir savo tikslo siekimo spyruokle. Būtent šie samprotavimai jam pasirodė pakankami, kad susilaikytų nuo dalyvavimo pacifistų veikloje.

Vidiniai ir išoriniai konfliktai lydėjo žmonių bendruomenes nuo pat jų susiformavimo. Stipresnis įsitvirtindavo pamindamas silpnesniuosius ar suvaržydamas tam tikras jų teises, bendruomenėse formuodavosi hierarchijos laipteliai. Už bendruomenės, kaip tam tikro vieneto, ribų gyveno kitos panašios hierarchizuotos sanklodos bendruomenės. Tad konkurencija ir kova tarp bendruomenių pasireikšdavo jau nebe individualiuoju, o bendruomeniniu lygmeniu. Priežastys liko tokios pat: kova dėl bendruomenės įsitvirtinimo ir konkurento neutralizavimo, dėl geresnių žemių ir medžioklės plotų, dėl svetimo turto, moterų, vergų. Pergalės didino genties vertę svetimųjų akyse, tačiau iš esmės tai yra ne kas kita kaip savisaugos instinkto sąlygotas savo galios ir valios įtvirtinimas (prisiminkime kad ir dažną apeliavimą į „pažeistus gyvybinius interesus“ mūsų dienų politikoje, nors tos šalies, atrodytų, niekas tiesiogiai nepuola). Ne tik karinė, bet ir ekonominė, kultūrinė įtaka suvokiama kaip savo interesų įgyvendinimas, o jos susilpnėjimas vertinamas kaip iškovotų pozicijų praradimas ar pažeidimas. Lygiai tuo pačiu principu galia suvokiama kaip geriausias valstybinio saugumo garantas. Ilgainiui tos pačios bendruomenės per virtinę konfliktų, užkariavimų ir susivienijimų jungėsi į atskiras etnines grupes, o pastarosios – į tautas, tarp kurių galioja tie patys konkurencijos ir savęs įtvirtinimo elgsenos dėsniai.

Šaunumas kovoje, narsa, nepasidavimas panikai, mokėjimas kautis ir išlikti kruvinuose susirėmimuose nuo seno buvo tikros kario savybės. Jomis žavėtasi ir jos vertintos. Taip senosiose bendruomenėse išsiskyrė karo vadų sluoksnis, ilgainiui jis virto kilminga diduomene. Žinoma, to pasiekti padėjo ne tik fizinė jėga ir ryžtingas būdas, bet ir šaltas protas, gebėjimas numatyti kelis žingsnius į priekį, puiki orientacija bet kokioje situacijoje. Tai yra visos tos savybės, kurios būtinos norint sėkmingai konkuruoti ir iškilti „vidutinybių masėje“.

Nuo pačių seniausių laikų karas įvardijamas „teisingu“, „neišvengiamu“, „pateisinamu“, netgi „būtinu“, „dieviškų jėgų siųsta duotybe“, „šlovingu“, „garbingu“. Įdomu tai, kad ne tik puolantieji iškiliais žodžiais teisino karo būtinybę, bet ir besiginantieji sakralizuodavo kovą su grobiku ar okupantu kaip tyrą ir šventą.

Taigi, žmonijos psichikos gelmėse užkoduotos karo priežastys bandytos aiškinti ne kartą. Karas įvardytas neatsiejamu civilizacijų vystymosi varikliu, kildintas iš natūralaus savęs įtvirtinimo ir konkurencijos sąlygomis gimstančio agresyvumo, vertintas tik kaip kraštutinė bet kokio konflikto išraiška. „Karas – tai politikos tąsa kitomis priemonėmis“, – teigė Prūsijos karo mąstytojas Carlas von Clausewitzas. Amerikiečių psichoanalitikas ir kriminologas Franzas Alexanderis rašė, kad ne karai nutraukia taiką, o pati taika yra ilgesnis ar trumpesnis laikotarpis tarp karų. Pasak jo, taika yra ne kas kita kaip iliuzija, nes taikos metu valstybės ruošiasi galimiems ir dažnai neišvengiamiems karams.

Karas ir religija

Tai, kad senuosiuose religiniuose vaizdiniuose dievai ir herojai neretai buvo įsivaizduojami ginkluoti, – senos kaip pasaulis karo ir kariavimo kultūros atspindys. Senieji mitai persmelkti kovos motyvų, legendiniai žygdarbiai dažnai įtvirtinami ne tik dvasiniu, bet ir fiziniu priešo įveikimu.

Karas prie Trojos „Iliadoje“, Olimpo dievų kova su titanais, Laikų pabaigos mūšiai skandinavų mitologijoje, Šiaurės dievybių šarvai ir stebuklingi ginklai, religinės karo pradžios ir pabaigos ceremonijos – visa tai puikiai pažįstama mitologams bei religijotyrininkams.

J. Evola religinius ir metafizinius karo prasmės klausimus nagrinėjo savo XX a. pirmosios pusės straipsniuose. Pirmojo pasaulinio karo metais jis tarnavo artilerijos dalinyje, tad su karo atmosfera buvo susipažinęs tiesiogiai. Viename iš 1935 m. straipsnių pavadinimu „Karo sakralumas“ J. Evola rašė, kad kariškos romėnų tradicijos buvo smarkiai susijusios su pagoniškuoju religingumu. Kiekvienas karas buvo pradedamas tik apsireiškus tam tikriems mistiškiems ženklams ir įsitikinus Romos dievų palankumu bei malone. Žymiosios triumfo eisenos buvo veikiau padėkos ir tam tikros aukos dievams aktas nei paprastas nugalėtojų paradas, o sąvoka mors triumphalis (lot. „šlovinga mirtis“) jungė daugybę mistinių ir religinių elementų.

Kalbėdamas apie Romos galybės ištakas, J. Evola rėmėsi Plutarcho žodžiais, kad „Roma nepasiektų tokios galybės, jei nebūtų dieviškos prigimties. Tokios, kuri žmonių akimis atrodė didinga ir nepaaiškinama.“ O kadangi Roma yra amžinųjų dievų kūrinys, skleisti jos tvarką pasaulyje, kautis dėl jos ir mirti buvo laikoma visiškai teisėta dieviškos valios išraiška.

Romos istorikas Titas Livijus vienoje savo knygų aprašo itin retą romėnų karo vadų ritualą – devotio, kurio metu karžygys maldauja požemio dievų suteikti pergalę jo kariuomenei mainais į savo paties gyvybę. Mūšio metu tokį pasižadėjimą prisiėmęs vadas mesdavosi į pačią priešų tirštumą ir paprastai žūdavo. Jeigu po pasižadėjimo ir pergalės toks karo vadas likdavo gyvas, visuomenės akivaizdoje, kad ir kokie jo nuopelnai, jis buvo laikomas „nešvariu“ ir užsitraukusiu didelę gėdą. Devotio ritualo prasmė – tikėjimas, kad ant savo gyvybę į pergalę iškeitusio karžygio nusileidžia tam tikra antgamtiška jėga, kuri įkvepia karius ir įvaro siaubo priešams. Mūsų laikais tokį požiūrį sunku suvokti, tačiau anuomet karo tradicijos ir tikėjimas dažnai buvo dvi vieno medalio pusės.

Likusioje pagoniškoje Europoje būta savų su karu ir kova susijusių religinių tradicijų, kurios dažniausiai rėmėsi įsitikinimu, kad narsus karys toks pat liks ir po mirties. Religiniuose skandinavų vaizdiniuose su ginklu rankose kritę kariai keliauja į Valhalą – pomirtinę narsiųjų buveinę, kurioje puotauja laukdami paskutinės apokaliptinės kovos su priešiškomis jėgomis. Senovės germanui žūti kovoje – pati garbingiausia gyvenimo pabaiga. Mirtis nuo ligos ar senatvės lovoje nebuvo labai viliojanti perspektyva, tačiau jeigu jau taip nutiko, mirštančiam buvo stengiamasi įduoti į rankas kalaviją. Senosios visuomenės akyse garbingu ir visaverčiu buvo laikomas tik kario ar žynio gyvenimas – visa kita veikla laikyta nepakankamai išreiškiančia tikro žmogaus (!) ir vyro pašaukimą.

Gintaras Beresnevičius „Religijos istorijos metmenyse“ aprašo romėnų karo dievą Marsą atitinkančią keltų karo dievybę Ogmios, kurio epitetai buvo Belatucadrus (lot. „nuostabus, kai žudo“) ir Caturix (lot. „kovos karalius“). Keltai pasižymėjo savomis karo ir kariavimo tradicijomis, neatsiejamomis nuo religinės pasaulėžiūros. Kai kurios baltų gentys laidojo savo karius su ginklais ir kitais kariams būdingais atributais, tai irgi aiškiai liudija, kad karas jiems – ne tik šio pasaulio dalis.

J. Evola nagrinėjo karo simboliką ir iš pažiūros taikios krikščionybės kontekste. Jis teigė, kad viduramžių kryžiaus žygių į Rytus fenomenas negali būti aiškinamas vien tik istorinėmis aplinkybėmis, ekonominėmis, demografinėmis ar panašiomis priežastimis. Taip, visos jos buvo svarbios, tačiau ne mažiau dėmesio derėtų skirti mūsų akimis gana neįprastoms viduramžių religingumo formoms, kai įsitikinimas vienintelio Dievo buvimu ir vienintelio teisingo tikėjimo egzistavimu buvo visiška norma, nors, kaip rašė J. Evola, daugelis fanatiškų, religinio įkarščio apimtų riterių tik pačiais bendriausiais bruožais suvokė krikščioniško tikėjimo doktrinas. Jie mažai išmanė sudėtingus teologijos klausimus, tačiau įnirtingai kautis už savas tiesas skatino ne tik įsitikinimas tų tiesų neklystamumu, bet ir tikėjimas kilnia krikščionybės skleidimo misija, kuri susipynė su tarp Vakarų riterijos populiariais kariško heroizmo, vidinio apsivalymo per kovą ir pagonybės laikus siekiančiais „šlovingos mirties“ vaizdiniais.

„Transcendentiniai mitai tarp riterijos pakilo iš pasąmonės gelmių: „už jūrų“ esančios „Šventos žemės“ nukariavimas siejosi su senais paslaptingais tikėjimais toli Rytuose esant šventą miestą, kuriame nėra mirties, o jį pasiekę didvyriai mėgaujasi dangiška ramybe ir amžinuoju gyvenimu“, – rašė J. Evola.

Europiečių kova prieš islamą buvo pateikiama kaip vidinės askezės kelias. „Tai nebuvo paprastas mūšis dėl karaliavimo žemėje, o karas dėl vietos Danguje“, – samprotavo XIX a. vokiečių istorikas Bernhardas Krugleris.

Įtakingas viduramžių teologas ir mąstytojas šv. Bernardas Klervietis laiške tamplierių ordino magistrui kvietė į teisėtą kovą prieš „nepažįstančius tikrojo Dievo“ žodžiais:

„Niekada neužmirškite šios pranašystės. Šlovingas tu, jei palieki kovos lauką vainikuotas laurais. Tačiau dar šlovingiau atrasti mūšyje Nemirtingumą. O, laimingas jausmas, kai mirties nebijo, o nekantriai laukia ir priima ją ramia širdimi!“

Kryžiuočiui buvo žadama „absoliuti šlovė“ ir „ramybė rojuje“, tai yra mistiškas, antgamtiškas atpildas už parodytą narsą. Ir šiuo požiūriu trokštama Jeruzalė buvo ne tik miestas, kuriame saugomos krikščionybei šventos relikvijos, bet ir dvasios pergalės, priartėjimo prie dangiškosios karalystės simbolis.

Mes esame įpratę vertinti senovės įvykius per tam tikrą distanciją, todėl natūralu, kad nūdienos žmogui visos senojo „militaristinio religingumo“ formos gali pasirodyti prietarų persmelkta barbarybė. Mes negalime pažvelgti į karo simboliką tolimoje praeityje gyvenusių žmonių akimis, tačiau išlikę šaltiniai leidžia kelti prielaidas, kad karas ir kova buvo suvokiami kaip neatsiejama gyvenimo duotybė, ir toji duotybė nuo pačių seniausių laikų buvo įvilkta į religinį mitą, kuriuo nuoširdžiausiai tikėta, juo sekta ir netgi žavėtasi. Kai kurios su religija susijusios kariavimo praktikos buvo aptinkamos palyginti neseniai arba jas galima atrasti net mūsų laikais. Savižudiškos japonų kamikadzių atakos iš esmės gali būti laikomos religinio pasiaukojimo aktu už šventą imperatoriaus asmenį, kuris neva kilęs iš pačios saulės dievybės. Į žuvusius kamikadzes japonų šventyklose buvo kreipiamasi lyg į šventuosius. Musulmonų tradicijoje ir mūsų laikais gyvuoja džihado – šventojo karo idėja, kuri kartais prasiveržia kraštutiniais išpuoliais.

Ne taip paprasta įsivaizduoti būseną žmogaus, kuris tvirtai tiki, kad kovoje jį veda ir palaiko dievybė. Religinė ekstazė, dėl kurios karys buvo pasiruošęs nuversti kalnus. Religija ir karas. Šioji sena kaip pasaulis tradicija puikiai išreikšta J. Evolos žodžiais: „Iš esmės žmogus buvo pasiruošęs sukilti, kautis ir mirti dėl to, kas yra antžmogiška.“ Suvokę tai, lengviau suprasime, kodėl karas daugelyje senųjų visuomenių tapo sakralia sąvoka.

Karas Remarko ir Jungerio akimis

Apie Pirmojo pasaulinio karo mėsmalę milijonai skaitytojų visame pasaulyje sužinojo iš garsaus Ericho Marios Remarque’o romano „Vakarų fronte nieko naujo“. Šį kūrinį įprasta laikyti labai antimilitaristiniu ir smerkiančiu bet kokį karą, tačiau už tikrovišką fronto realybės pavaizdavimą romaną gyrė net tie, kurie toli gražu nebuvo pacifistai. E. M. Remarque’as tikroviškai rašo apie gęstančias jaunų karių gyvybes subjaurotuose kūnuose ir herojų lūpomis nuolat samprotauja apie karo beprasmybę. Vėliau dėl šios priežasties rašytojo knygas kaip „pralaimėtojų literatūrą“ pradeda deginti hitlerininkai. Nepaisant antikarinių nuostatų, E. M. Remarque’o tekstuose nemažai šiltų atsiliepimų apie karių brolybę, pagalbą vienų kitiems ir nuoširdžiausią rūpinimąsi apkasų draugais. Beje, karą E. M. Remarque’as aprašė ne iš nuogirdų. 1917 m. vasarą jis kovėsi Vakarų fronte, ir nors kariška jo karjera truko tik kiek ilgiau nei mėnesį, rašytojas buvo sunkiai sužeistas ir karo pabaigos sulaukė ligoninėje.

Kitas žymus rašytojas ir Pirmojo pasaulinio karo didvyris Ernstas Jüngeris savo kūriniuose teigė, kad karas apnuogina tikrąją žmogaus esybę, kuri labai gerai maskuojama arba neturi progos pasireikšti taikos metu. Pirmiausia tai žmogaus santykis su kiekviename žingsnyje jį lydinčia savo paties mirtimi. Karas, kuriame žmogus žūsta arba tampa kito žmogaus žudiku, įkūnija gilią filosofinę prasmę, visa kita palikdamas kažkur toli praeityje, „normaliame gyvenime“. E. Jüngerio manymu, karas neįtikėtinai sustiprina pajautą to, apie ką taikos metu stengiamasi negalvoti, o būtent – karas verčia karštligiškai ieškoti atsakymų į didžiuosius Būties klausimus.

Giliose žiurkių ir purvo pilnose tranšėjose posakis „tik nelaimėje kitą pažinsi“ įgauna bauginamai tiesioginę prasmę. Tiek E. M. Remarque’as, tiek E. Jüngeris rašė, kad kare melas žaibiškai atskiriamas nuo tiesos, tikroji narsa nuo apsimestinės, pasiaukojimas įrodomas darbais ir krauju, bet ne kalbomis, o apkasų brolybė tampa visiškai kuo kitu nei paprasta senų bičiulių draugystė. Karą buvo galima prakeikti, bet kartu slapčia jį vertinti, nes jis „viską sudėlioja į savo vietas“.

Pačiai karo filosofijai veteranų kūriniuose skiriamas ne ką mažiau dėmesio. Į frontą išvykstančius karius E. Jüngeris prilygino į mirties areną žengiantiems Romos gladiatoriams. Jis rašė, kad išvykstantieji kautis tam tikra prasme yra bendruomeniška auka dėl valstybės ir tautos saugumo, šlovės, galios, klestėjimo, pranašumo įtvirtinimo per visus archajiškiausius instinktus ir tas asmeninio heroizmo savybes, kurias ir taikos metu įprasta įvardyti kilniomis. Paradoksalu, bet šios pagirtinos narsumo ir pasiaukojimo savybės, pasak E. Jüngerio, kare galėjo pasireikšti dermėje su kraujo troškimu:

„Taip, tai kraujo troškimas. Jis sūrus nuo siaubo, tačiau sukelia kvaitulį. Tas beprotiškas kraujo troškimas. Jis drasko karį ir užtvindo jį raudonų bangų antplūdžiu. Niekuomet nekariavęs žmogus negali paragauti to skonio. Keista, bet priešo pasirodymas horizonte suteikia išsivadavimą iš sunkaus, beveik nepakeliamo laukimo. Kraujo troškimo begalybė panaši į meilės aistrą. Kraujo troškimas išmuša įniršiu, kai karių gretos metasi į artimą kovą purve. Ir visi troškimai tuomet susilieja į vieną: pasidavus kraujo troškimui pulti priešą, šokti ant jo be ginklo, tarytum apkvaitus, su galinga sugniaužtų kumščių jėga. Taip buvo visuomet.“

Per visą savo kovų laikotarpį E. Jüngeris buvo sužeistas net keturiolika kartų ir apdovanotas aukštais apdovanojimais. Rašytojo ir veterano autoritetu vėliau bandė pasinaudoti naciai, tačiau iš pradžių Hitlerio idėjomis susidomėjęs E. Jüngeris netrukus ėmė jų šalintis ir atsisakė dalyvauti bet kokioje politinėje veikloje.

Karas ir Tėvynė, karas ir valstybė

Karas – neatsiejama kiekvienos valstybės arba tautos istorijos dalis ir karo simbolika visuomet užėmė svarbią vietą tarp pagrindinių valstybinių simbolių. Senovės karžygiai ir šlovingi karo vadai daugumoje tautų garbinti daug labiau už kitas iškilias asmenybes, pergalingų mūšių datos dažnai paskelbiamos reikšmingomis valstybei datomis, o pačios valstybės dažnai kurdavosi per „žemių suvienijimo“ ar išsivadavimo kovas. Šalių herbai – tai faktiškai karingų aristokratų kadaise pasirinkta simbolika, o šiuolaikinės vėliavos kilo iš senųjų savų atpažinimo ir bendrumo pajautą stiprinančių simbolių kovų lauke.

Kritusiųjų memorialai, nežinomo kareivio kapas, iškilmingi paradai, kariški ordinai ir dėl Tėvynės pralietas šventas kraujas įvairių tautų folklore – visa tai yra nesenstanti karo simbolika. Ir šiuo atveju visiškai nesvarbu – puolamasis ar ginamasis jis būtų. Karui kiekvienos valstybės istorijoje teikiama didi simbolinė prasmė. Jis iškelia savus didvyrius, kankinius ir neretai formuoja savo mitologiją. Paprasto kario – Tėvynės gynėjo vaizdinys dažnai buvo neliečiamas ir nekvestionuojamas. Valstybinėje ar tautinėje simbolikoje karas dažnai susijęs su tokiomis sąvokomis kaip Žemė, Kraujas, Laisvė ir pan. Galima kiek nori neigti, bet tai – faktas, kurio nepastebi tik tas, kas sąmoningai nenori to pastebėti.

Valstybės ryšys su karu ir jo simbolika iš esmės yra lygiai toks pats kaip ir visų senųjų istorinių bendruomenių. Tai yra per kraštutinę karo priemonę tarytum įtvirtinami savo bendruomenės interesai ar ant kortos statomas jos išlikimo klausimas. Mūsų dienų europiečiui galbūt sunku suvokti, kad praeityje neretai karo paskelbimas priešui buvo sutinkamas visuotine euforija, kurią galima paaiškinti giliausiais bendruomenės psichologijos klodais. Užpultasis paprastai atsakydavo sava „švento ginamojo karo“ filosofija ir kiekvienas skelbdavo kovoti galinčių vyrų mobilizaciją, kuri, jeigu vertinsime simboliškai, yra ne kas kita kaip kone sakralinės vienybės, pasiryžimo kautis ir mirti už savo bendruomenę bei jos tiesas aktas.

Žinoma, jau daugelį amžių bet koks puolamasis karas nepradedamas žodžiais „noriu kariauti“. Senieji laikai ir viduramžiai liko praeityje. Karo būtinybė visuomenei pateikiama rafinuočiau, ne taip tiesiogiai, gana užmaskuotai, jai pateisinti randama įvairių priežasčių. Grobikiški karai pateikiami kaip neišvengiamas savigynos aktas, siekis dominuoti – kaip „kova dėl kilnios idėjos“ ar „gyvybinių interesų gynimas“, o pavergimas – kaip išvadavimas. Visi supranta, kad kariauti, o ypač pradėti karą yra lyg ir nedora, tačiau, nepaisant to, pasaulyje ginkluotų konfliktų ir „karštų taškų“ nemažėja.

Savaime suprantama, kad visuose karuose visuomet buvo susipynusios ir objektyvios ekonominės, socialinės, politinės, religinės priežastys, bet kas gi iš tiesų yra karas, jei ne asmenybės, bendruomenės ar valstybės kova dėl šiltesnės ir geresnės vietos po saule? Karai seni kaip pati žmonija. Jie – neatsiejami žmogaus kurtos civilizacijos palydovai. Ir šis rašinys yra anaiptol ne karo mėsmalės teisinimas, bet mėginimas atrasti šio reiškinio vietą istorijoje.

(Straipsnis pasirodė "Šiaurės Atėnų" laikraštyje ir puslapyje.)


Įvertink straipsnį: 2   0
Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!

Komentarų kol kas nėra


VISI STRAIPSNIAILIETUVAPASAULISKAIMYNAISMAGUMAI



Reklama

PressJazz.tv

Paveiksliukai


Video



Rėmėjas

Draugai

VISUOMENĖS SAUGUMO KONCEPCIJA

Puslapis feisbuke


Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
Kiekvienas žmogus su čia pateikta informacija elgiasi savo nuožiūra.
Pradžia: 2014 rugpjūčio 18 | 852 | 415.956