Ramūnas Alaunis: „Baltijos Kelias“ – didžiausia pavykusi psichologinė operacija Baltijos šalyse

Autorius: Ramūnas Alaunis Šaltinis: http://ldiena.lt... 2019-09-06 12:14:00, skaitė 446, komentavo 7

Ramūnas Alaunis: „Baltijos Kelias“ – didžiausia pavykusi psichologinė operacija Baltijos šalyse

Kaip simboliškai antkapiniu paminklu pažymėtas „Baltijos Kelias“! Jis iš tikrųjų tapo žmonių naivaus tikėjimo ir neišsipildžiusių vilčių kapu [LDiena.lt replika]

Neseniai trys Baltijos šalys – Lietuva, Latvija, Estija minėjo „Baltijos Kelio“ 30-metį. Šia proga bandyta atkartoti prieš 30 metų įvykusį istorinį renginį „Baltijos Kelią“, kai trijų Baltijos šalių žmonės nuo Vilniaus iki Talino susirinko į gyvą žmonių grandinę, kad skleistų Vakarų pasauliui informaciją apie Ribentropo – Molotovo 1939 m. rugpjūčio 23 d. Maskvoje pasirašytą Vokietijos ir TSRS nepuolimo sutartį, bei slaptus Vidurio ir Rytų Europos padalijimo protokolus, kuriais remiantis buvo “okupuotos” trys Baltijos šalys – Lietuva, Latvija, Estija. Oficialiai skelbiama, kad jau panaikintos Ribentropo – Molotovo pakto pasekmės dėl kurio ir buvo suorganizuotas “Baltijos Kelio” renginys. Taigi, šio straipsnio pagrindinis tikslas yra pažvelgti giliau ir naujai įvertinti prieš 30 metų vykusį “Baltijos Kelią”. Kas davė jam pradžią? Kas organizavo masinį renginį? Ar žmonės adekvačiai suvokė 1939 rugpjūčio 23 dienos Ribentropo – Molotovo paktą ir jo slaptuosius protokolus? Ar pagrįstai trys Baltijos šalys metaforiškai vadinamos “sesėmis”?  Kokia „Baltijos Kelio“ reikšmė geopolitiniame lygmenyje? Kokios Ribentropo – Molotovo nepuolimo sutarties pasekmės Lietuvos valstybės teritorijai? Ar Baltijos Kelio“ rengėjai pateisino savo šalių žmonių lūkesčius?

Šio straipsnio tikslas atskirti kai kurias “Baltijos Kelio” realijas nuo mitologijų, kurias dauguma Lietuvos žmonių vis dar mėgsta garbinti.

“Baltijos Kelio” pradžia – TSRS Komunistų Partijos Centro Komiteto reformos

1985 metais TSRS Generalinis sekretorius Michailas Gorbačiovas paskelbė demokratėjimo ir politinių laisvių reformas - daugiau politinių laisvių, galimybių reikštis kritikai, žodžio laisvei vadinamą Viešumo politiką (rus. Гласность) ir socialines ekonomines reformas, siekiant pakelti ekonomikos lygį, bei demokratizuoti Tarybų Sąjungą šias reformas pavadindamas „Persitvarkymo“ programa (rus. Перестройка). 1988–89 TSRS išvedė kariuomenę iš Afganistano, pritarė Vokietijos suvienijimui.

Baltijos šalyse – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje iki tol pogrindyje veikę pavieniai šalių ultra-nacionalistai ir nacistai, Smetoninio režimo ir Romos katalikų bažnyčios religijos propaguotojai, greitai išnaudojo šią ekonominio ir politinio persitvarkymo galimybę saviems tikslams įgyvendinti ir suaktyvinę savo veiklą pradėjo viešai kalbėti apie 1939 metų rugpjūčio 23 dieną tarp Vokietijos ir TSRS pasirašytą nepuolimo sutartį žinomą kaip Ribentropo – Molotovo paktą ir jo papildomus slaptuosius protokolus, kuriais remiantis Lietuva, Latvija ir Estija buvo Tarybų Sąjungos „okupuotos“.

1987 metų rugpjūčio 23 dieną pirmą kartą LTSR sostinėje Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo Lietuvos Laisvės Lyga surengė pirmąjį viešą valdžios nesankcionuotą protesto mitingą, skirtą Ribentropo – Molotovo protokolų pasirašymo 48-osioms metinėms paminėti. Pagrindiniai mitingo organizatoriai buvo pogrindinės ultra-nacionalistinės, antikomunistinės Lietuvos Laisvės Lygos aktyvistai Antanas Terleckas ir Vytautas Bogušis, disidentas Petras Cidzikas, katalikiškojo pogrindžio aktyvistai vadovaujami vienuolės Nijolės Sadūnaitės. Prie Adomo Mickevičiaus paminklo kalbėjusi vienuolė Nijolė Sadūnaitė, kunigas Robertas Grigas, Antanas Terleckas, Petras Cidzikas, Vytautas Bogušis reikalavo pripažinti Ribentropo – Molotovo paktą neteisėtu ir panaikinti jo pasekmes – reikalavo išvesti iš Lietuvos „Raudonąją Armiją“ ir reikalavo laisvės Lietuvai, Latvijai ir Estijai.

Lietuvos Laisvės Lyga (LLL), tai 1978 metais Antano Terlecko įkurta JAV remiama pogrindinė, ultra-nacionalistinė, kraštutinių dešiniųjų, antikomunistinė, politinė organizacija skirta siekti Lietuvos „Nepriklausomybės“.

1989–1992 m. „Lietuvos Laisvės Lygos“ Kauno skyriaus vadovu tapo Vytautas Šustauskas. LLL nariai niekada neturėjo daugumos gyventojų palaikymo ir niekada nebuvo išrinkti į LR Seimą. V. Bogušis 1988 m. Išstojo iš LLL ir tik vėliau pakeitęs dvi partijas buvo išrinktas į LR Seimą. „Nepriklausomoje“ Lietuvoje „Laisvės Lyga“ netapo įtakinga politine jėga dėl per didelio jų radikalizmo.

A. Terleckas garbina „Ukrainos Nacionalistų Organizacijos (OUN-B – B) vadovaujamos nacionalisto S. Banderos“ partizanus su kuriais jis kalėjo lageriuose. Vienuolė N. Sadūnaitė JAV prezidentus laiko „viso pasaulio teisuoliais“.

Po metų 1988 balandžio 13 įkuriama politinė visuomeninė organizacija „Estijos Liaudies Frontas“. „Estijos Liaudies Fronto“ pavyzdžiu panašūs sąjūdžiai vėliau susikūrė Latvijoje ir Lietuvoje. M. Gorbačiovo politinio – ekonominio persitvarkymo reformoms remti ir spartinti Zigmas Vaišvila, Alvydas Medalinskas, Arvydas Juozaitis, Romualdas Ozolas sugalvoja įkurti panašų visuomeninį politinį judėjimas Lietuvoje. Zigmas Vaišvila būdamas LTSR Mokslų Akademijos jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu pasiūlo „Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio“ steigiamąjį susirinkimą surengti LTSR Mokslų Akademijos centrinių rūmų salėje. Į jį sukviečiami žinomiausi kultūros, meno ir mokslo veikėjai. Zigmo Vaišvilos siūlymu 1988 m. birželio 3 d. Lietuvos Mokslų Akademijos salėje išrinkta „Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio“ 35-ių narių iniciatyvinė grupė, iš kurių 17-a – Lietuvos Komunistų Partijos nariai.

1988-08-23 Vilniuje, Vingio parke įvyko didysis „Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio“ mitingas. Čia jau apie kelių šimtų tūkstančių susirinkusių žmonių pareiškė protestą dėl 1939 metų TSRS ir Vokietijos sudaryto Ribentropo – Molotovo pakto, kuriuo tariamai buvo „pasidalytos“ trys Baltijos valstybės – Lietuva, Latvija, Estija.

Lietuvos žiniasklaidą, Lietuvos radiją ir televiziją greitai užvaldė nacionalistai ir Smetoninio autoritarinio rėžimo šalininkai. Taip dar kartą visos Lietuvos žmones praėjus 50-čiai metų nuo pakto pasirašymo privertė jaustis “okupuotais Sovietų”.

1989 rugpjūčio 23 dieną „Baltijos Kelias“ Baltijos šalyse

1989 rugpjūčio 22 dieną „Baltijos Kelio“ išvakarėse JAV senatorius Donaldas V. Riglis (Donald W. Riegle) kreipėsi į Lietuvos žmones ruošiančius pažymėti 50-ąsias Ribentropo – Molotovo pakto metines: „Jūsų nuostabus siekimas atkurti demokratiją, teisingumą ir savivaldą savo tėvynėje sužavėjo visą pasaulio žmoniją“. Pažymima, kad tai „taikingas, apgalvotas ir tikrai demokratiškas kelias, (...) kelrodis visiems, kovojantiems už žmogiškąsias ir valstybines teises“. Senatorius, kartu su Amerikos Lietuviais įsipareigoja padaryti viską, ką gali, kad „užtikrintų tvirtą JAV poziciją, sprendžiant Lietuvos, Latvijos ir Estijos nacionalines ir savarankiškumo teises“.

1989 rugpjūčio 23 diena, trečiadienis, darbo diena. Tačiau tą dieną daugelis dirbančiųjų masinės psichozės apimti praradę racionalų ryšį su realybe nuosavomis ir valstybinėmis transporto priemonėmis skubėjo į „Baltijos Kelią“. Tą dieną apie 650 km ilgio ruože susikibusių žmonių grandinė nuo Vilniaus iki Talino minint 50-ąsias Ribentropo – Molotovo pakto sudaryto tarp Vokietijos ir TSRS metines pareiškė protestą dėl Slaptųjų protokolų ir Baltijos šalių nepriklausomybių panaikinimo. Visame „Baltijos Kelyje“ plevėsavo Baltijos šalių tarpukario laikų autoritarinių režimų trispalvės vėliavos, juodi gedulo kaspinai, degė žvakutės. 1989 rugpjūčio 23 diena buvo gedulo, Juodojo kaspino diena. Ši didžiausia viešųjų ryšių akcija buvo skirta įtraukti kuo daugiau žmonių ir parodyti Vakarų pasauliui kaip Baltijos šalių žmonės  trokšta išstoti iš TSRS.

https://youtu.be/oU2d1R0Xcpk

Prieš ir po „Baltijos Kelio“ buvo skleidžiama informacija kad „Baltijos Kelias“ Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonės susijungė bendram tikslui – atkurti šių valstybių „Nepriklausomybes“, kurias tuomet prieš 50 metų buvo praradusios trys Baltijos šalys dėl slaptų Vokietijos ir Tarybų Sąjungos susitarimų ir jų slaptųjų protokolų.

Tą pačią 1989 metų rugpjūčio 23 dieną Vilniaus Kalnų parke įvyko „Lietuvos Laisvės Lygos“, Helsinkio grupės, Politinių kalinių gelbėjimo komiteto organizuotas mitingas, kurio rezoliucijoje reikalaujama priimti LTSR AT įstatymą dėl 1940 m. Liaudies Seimo nutarimų paskelbimo negaliojančiais ir paskelbti „Lietuvos nepriklausomos respublikos atkūrimą“.

Sąjūdžio aktyvistai, radikalai, naujai atsiradusi nesisteminė žiniasklaida, Lietuvos radijas ir TV, propagandinis „Amerikos Balsas“ žmonėms formavo nuomonę, kad jei ne okupacija, gyventume ne blogiau, kaip dauguma žmonių gyvena Vakaruose.

Ši informacija sąmoningai maitino žmones iliuzijomis ir iš iškreipto suvokimo atsirandančiais argumentais, kurie milijonams žmonių suformavo klaidingus įsitikinimus.

„Baltijos Kelias“, tai buvo didžiausia manipuliacija žmonių jausmais.

„Baltijos Kelias“, tai buvo daugumos žmonių sąmoningumo laikinas praradimas.

„Baltijos Kelias“, tai buvo gerai iš anksto slapta suplanuota ir sėkmingai įvykdyta psichologinė operacija, kuri privertė susirinkusius drauge rankomis susikabinusius žmones išgyventi gilius, sunkiai nusakomus bendrumo jausmus, nerimą, viltį ir euforiją; privertė šypsotis ir verkti; privertė išgyventi nepakartojamus jausmus.

Nepriklausomybė, kurios buvo siekiama „Baltijos Kelyje“ visiškai nieko nereiškė. Ji buvo tik simbolinė „Nepriklausomybė“. Maža valstybė tokia kaip Lietuva ir kitos dvi Baltijos šalys – Latvija ir Estija negali ir negalės būti nepriklausomomis nuo didžiųjų valstybių galios (ekonominės, politinės, karinės). Pažvelkite į Lietuvos istorija ir pamatysite, kad Lietuva nuo pat valstybės susikūrimo Lietuvos kunigaikščio Mindaugo laikų nebuvo nepriklausoma (Kunigaikštis Mindaugas buvo verčiamas karūnuotis); Vytautas Didysis priklausė nuo šv. Romos imperijos; Lietuvos Taryba 1918 metų vasario 16-ąją skelbdama pasauliui apie Lietuvos nepriklausomybę buvo priklausoma nuo Vokiečių.

“Baltijos Kelias” kaip ir daugelis Lietuvos istorijoje garbinamų įvykių simboliškai įkūnija politinį reiškinį, kurio istorinis perteikimas yra faktų ir grožinės literatūros rinkinys.

Pagal 1939 rugpjūčio 23 Ribentropo - Molotovo paktą Lietuva nebuvo okupuota

Nei „Baltijos Kelio“ organizatoriai, nei keli milijonai renginio dalyvių niekada nebuvo matę nei Ribentropo – Molotovo pakto slaptųjų protokolų, nei jų kopijų. „Baltijos Kelio“ organizatoriai, Lietuvos Laisvės Lygos aktyvistai, radikalūs Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veikėjai, Lietuvos TV visi jie klaidino šimtus tūkstančius ar net milijonus žmonių, teigdami kad pagal 1939 m. rugpjūčio 23 d. Ribentropo – Molotovo paktą Lietuva atiteko TSRS interesų zonai ir buvo „okupuota“.

Pagal 1939 m. rugpjūčio 23 d. Maskvoje pasirašytos Ribentropo – Molotovo nepuolimo sutarties tarp Vokietijos ir TSRS slaptus šios sutarties Vidurio ir Rytų Europos padalijimo protokolus į TSRS įtakos sferą jei kiltų karas (past. karo atveju) turėjo patekti Suomija, Estija, Latvija, rytų Lenkija (past. dalis Lenkijos aneksuotų Lietuvos ir Ukrainos žemių) ir dalis Rumunijos (Besarabija). Vokietijos įtakon karo atveju turėjo pateki Lietuva ir vakarų Lenkija. Po savaitės 1939 rugsėjo 1-ąją Vokietija užpuolė Lenkiją. Ši data ir laikoma Antrojo pasaulinio karo pradžia.

Tik 1939 m. rugsėjo 28 d. (jau prasidėjus Antram pasauliniam karui) Vokietija ir TSRS pasirašė sienos ir draugystės sutartį, pagal kurią Vokietija atidavė Lietuvą TSRS įtakos sferai. Atkreiptinas dėmesys, kad dar nuo 1915 metų Vokietijos okupuota Lietuva buvo Vokietijos įtakos sferoje.

Taigi, kaip matome pagal Maskvoje 1939 m. rugpjūčio 23 d. Ribentropo - Molotovo pasirašytos nepuolimo sutarties slaptuosius protokolus TSRS „neokupavo“ Lietuvos.

1939 m. rugpjūčio 23 d. Ribentropo - Molotovo pasirašyta nepuolimo sutartis buvo numatyta dešimčiai metų iki 1949 rugpjūčio 23. Tačiau sutartis neteko galios 1941 birželio 22 dieną Vokietijai pradėjus karinę operacija „Barbarosa“ prieš TSRS.

„Baltijos Kelio“ reikšmė geopolitiniame lygmenyje

1989 rugpjūčio 23 įvykęs masinis renginys “Baltijos Kelias”, tai buvo JAV didžiosios politikos strategijos nutaikytos prieš Rusijos vadovaujama TSRS dalis. JAV siekė suardyti Tarybų Sąjungą, susilpninti jos ekonomines, karines ir politines galias, kadangi tuometinė TSRS valdoma ir kontroliuojama Rusijos centrinės valdžios varžė JAV pasaulinį dominavimą.

JAV didžiosios politikos strategiją nutaikyta prieš Rusiją buvo pakeisti santvarką (angliškai vadinamą “regime change”), iš (sąlyginai) socialistinės į kapitalistinę santvarką (New World Order), o atskilusias nuo TSRS Baltijos respublikas paversti savo vasalais vadovaujantis savo moto E pluribus unum.

Vašingtonui visai nerūpėjo Baltijos šalių “laisvė ir nepriklausomybė”. Vašingtonui rūpėjo palaikyti karinę priešpriešą tarp pasaulyje dviejų didžiausių karinių, politinių, ekonominių blokų – tarp JAV ir TSRS.

Todėl „Baltijos Kelias“ eiliniams žmonėms buvo tiesiog masinis emocinis renginys, o jo organizatoriams, tai buvo politika.

Kas organizavo 1989 rugpjūčio 23 „Baltijos Kelią“?

Oficialiai rašoma istorija, kad „Baltijos Kelią“ surengė Baltijos šalių nacionalistinės organizacijos: „Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis“, Estijos ir Latvijos „Liaudies Frontai“. Kad pagrindinis „Baltijos Kelio“ iniciatorius – Vilniaus Sąjūdžio Seimas 1989 m. rugpjūčio 23 d. patvirtino dokumentą „Baltijos Kelias“. Seimo atstovai dokumente tvirtino ieškoję kelių, kuriais galima būtų taikiai atkurti savo valstybę. (Tai buvo visiškas melas, kadangi Lietuvos valstybė buvo oficialiai atkurta 1918 metais). Tikrasis „Baltijos Kelio“ tikslas buvo pakeisti tuo metu buvusią (sąlyginai) socialistinę santvarką (regime change) ir atkurti prieš tai buvusius „Nepriklausomus“ patobulintus totalitarinius nacionalistinius režimus visose trijose Baltijos šalyse – Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje.

Tačiau kas ir kaip iš tikrųjų organizavo „Baltijos Kelią“ nutylima. Baltijos valstybių atstovams organizuoti tokią milijoninę akciją Baltijos šalyse, kurios tikslas buvo pakeisti santvarką, kai tuometinė Lietuvos valdžia priklausė nuo centrinės valdžios Maskvoje, reikėjo pasitelkti ypatingą konspiraciją.

Tikrieji „Baltijos kelio“ iniciatoriai buvo Vašingtonas ir Vatikanas, o jų priešakyje stovėjo Sąjūdžio ir Liaudies Frontai, kurie ir sprendė trijų Baltijos šalių likimus. Idėja nuo Vilniaus iki Talino nutiesti gyvą rankų grandinę „Baltijos Kelyje“ ėmė rutulioti pirmą kartą Lietuvos, Estijos ir Latvijos atstovų slaptame susitikime, vykusiame Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios rūsyje 1989 metų birželio mėnesio 13 dieną. Slapto susitikimo išlikusių dokumentų ir protokolų nėra, kadangi renginio atstovų susitikimas buvo neoficialus. Susitikime dalyvavo 5 ar 6 asmenys, tačiau kokie asmenys atstovavo savo Baltijos šalis šiame masinio renginio „Baltijos Kelias“ organizavimo slaptame susitikime kol kas lieka paslaptyje. Baltijos šalių atstovų slaptas susitikimas truko apie 2 valandas. Susitikimo dalyviai tarėsi, ką papildomo daryti, kokį smūginį akcentą sugalvoti dėl Baltijos šalių Nepriklausomybės. Pasiūlymas organizuoti negirdėto ilgio gyvą grandinę nuaidėjo iš Estijos atstovo lūpų. Visi jie žinojo, kad yra sekami saugumo. Manoma, kad Lietuvai atstovavo Romualdas Ozolas. Apie šį slaptą susitikimą nieko nežinojo ir tuometinis aktyvus sąjūdininkas Vytautas Landsbergis.

1989-06-18 „Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio“ Seimas priima pareiškimą „Dėl Lietuvos valstybingumo atkūrimo raidos“: „Sąjūdžio“ programoje Lietuvos suvereniteto siekimas laikomas pagrindiniu tikslu.

Praėjus daugiau kaip mėnesiui 1989 metų liepą Estijos Piarnu mieste vykusioje Baltijos Taryboje buvo pasirašytas oficialus protokolas dėl minimo istorinio „Baltijos Kelio“ renginio.

Baltijos šalys nebuvo ir nėra jokios likimo „sesės“

Baltijos Kelio metu buvau garsiai šaukiama, kad trys Baltijos šalys – Lietuva, Latvija, Estija yra vienodo likimo šalys ir skambiai vadintos „sesėmis“. Tačiau faktai aiškiai rodo, kad tai yra istorinės realybės iškraipymas. Lietuvos valdovai niekada nebuvo nei sesės, nei broliais Latviams ir Estams. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovai susidėję su Lenkų politiniu elitu Latviams buvo agresoriai. Nors Latviai ir Lietuviai yra vieninteliai Baltų genčių palikuonys. LDK aneksavo Livoniją, (dabartinė Latvijos teritorija) ir Pietų Estiją. Latviai ir Estai sukūrė savo valstybes tik po to, kai Rusijoje 1917 metais įvyko Spalio socialistinė revoliucija.

Tarpukariu Lietuva, Latvija, Estija nesugebėjo pasiekti rimto karinio bendradarbiavimo dėl nebrandaus strateginio mąstymo, autoritarinių lyderių ambicijų ir kvailų tarpusavio nesutarimų.

Po 1990-ųjų trys šalys – Lietuva, Latvija, Estija pasuko skirtingais ekonominių reformų keliais. Baltijos šalių skirtumus sustiprino ir skirtingų ekonominių partnerių pasirinkimas. Estija užmezgė labai glaudžius ryšius su Suomija, o Lietuva su Lenkija ir kitais tarptautiniais partneriais. Greitai Baltijos valstybių draugystė virto konkurencija.

Ribentropo – Molotovo pakto slaptieji protokolai jau seniai nebuvo slaptieji

Apie Ribentropo – Molotovo paktą pasaulis sužinojo kitą rytą, o žinios apie slaptuosius papildomus protokolus buvo pasklidusios iš anksto. Apie slaptuosius papildomus pakto protokolą žinojo daugelis Vakarų valstybių žvalgybos tarnybų po jų pasirašymo, 1972 metais papildomi slaptieji protokolai buvo išversti į Lietuvių kalbą. Apie Ribentropo – Molotovo pakto papildomus slaptuosius protokolus Lietuvos antikomunistiniame pogrindyje jau kalbėta nuo 1976 metų, kai buvo įkurta JAV kontroliuojama žmogaus teisių gynimo organizacija „Helsinkio grupė“.

Ribentropo – Molotovo pakto slaptiesiems protokolams pritarė JAV ir Didžiosios Britanijos vadovai

1939 metų rugpjūčio 23 dieną Tarybų Sąjunga pasirašė su Vokietija taip vadinamą Molotovo – Ribentropo nepuolimo paktą, kuris nustatė sąlygas, kad Vokietija iki 1949 metų rugpjūčio 23 dienos nepuls Tarybų Sąjungos, o Tarybų Sąjunga nepuls Vokietijos. Todėl, kai 1941 m. birželio 22 dieną nacistinė Vokietija netikėtai užpuolė Tarybų Sąjungą, Ribentropo – Molotovo paktas neteko galios.

Dar tebevykstant Antrajam pasauliniam karui anti-Hitlerinės koalicijos šalių – TSRS, Didžiosios Britanijos ir JAV šalių vadovai 1943 metais Teherano konferencijoje, 1945 vasario 4 – 11 d. vykusioje Jaltos konferencijoje, ir 1945 metų liepos 17 d. – rugpjūčio 2 d. vykusioje Potsdamo konferencijoje svarstė pokario Europos valstybių sienų klausimus ir įteisino Ribentropo – Molotovo pakto slaptuosius protokolus ir pripažino TSRS sienas Baltijos valstybėse. O netrukus prasidėjus Šaltajam Karui, Didžiosios Britanijos ir JAV vyriausybės pakeitė poziciją ir viešai pradėjo kalbėti, kad jos jau nepripažįsta “Baltijos šalių okupacijos”.

Be to 1945 metų liepos mėnesį vykusioje konferencijoje Tarybų Sąjungai pavesta administruoti ir buvusią Rytų Prūsijos teritoriją tarp Nemuno žemupio ir Priegliaus su Karaliaučiumi nuo 1946 m. pavadintu Kaliningradu).

Ribentropo – Molotovo nepuolimo sutarties pasekmės Lietuvos valstybės teritorijai

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui 1939 metų rudenį TSRS gražino dalį buvusios Lenkų aneksuotos Rytų Lietuvos ir sostinę Vilnių. Tuomet Lietuvos teritorija padidėjo iki 59, 7 tūkst. kv. km.

1940 m. vasarą TSRS dar grąžino 2,6 tūkst. kv. km. Rytų Lietuvos teritorijos. Tačiau kita dalis Pietryčių Lietuvos etninių žemių atimtų iš Lenkų okupantų pagal Ribentropo – Molotovo paktą buvo inkorporuotos į Baltarusijos TSR, tame tarpe Lietuvių etninės žemės Gardinas ir Lyda, kurios pagal 1920 metų Lietuvos – Tarybų Rusijos sutartį buvo pripažintos Lietuvos žemėmis.

1940 metų rugsėjo 3 dienos TSRS Aukščiausiosios Tarybos įsako, dėl Lietuvos priėmimo į TSRS sudėtį, 2-asis įsako punktas skelbė: „Priimti Baltarusijos TSRS Aukščiausios Tarybos pasiūlymą perleisti sąjunginei Lietuvos TSR Švenčionių sritį ir Vidžių, Rodūnios, Adutiškio, Astravo, Varanavo apylinkes, kur Lietuviai sudaro gyventojų dauguma.

Antrasis punktas nevisai buvo įgyvendintas. Baltarusijos TSR teritorijoje liko Apso, Adutiškio-Kamajų, Gervėčių, Benekainių-Armoniškų, Plinkių-Asavos ir Pelesos „salos“, kurios yra minėtame įsake nurodytose apylinkėse ir kur lietuviškai kalbantys tuo metu sudarė gyventojų daugumą.

Deja, Josifas Stalinas 1939-1940 metais perduodamas Lietuvai Vilnių ir dalį Vilniaus krašto anksčiau Tarybinės vyriausybės pasirašytų sutarčių dėl Lietuvos rytinės sienos nesilaikė – didelė krašto dalis, net ir lietuviškai kalbančios teritorijos Lietuvai nebuvo grąžintos.Šios Lietuvių etninės žemės liko užgrobtos Baltarusijos.

„Baltijos Kelio“ rengėjai nepateisino savo šalių žmonių lūkesčių

„Baltijos Kelio“ rengėjai – 1988 metais įkurti tautiniai politiniai judėjimai Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje atlikę savo juodąjį darbą tiek organizuojant „Baltijos Kelią“, tiek keičiant režimus po „valstybinės Nepriklausomybės – suvereniteto“ priedanga greitai prarado įtaka ir žmonių pasitikėjimą savo šalyse. „Estijos Liaudies Frontas“, įvairių politinių pažiūrų žmones subūrusi organizacija, po 1992 09 rinkimų teturėjo 15 (iš 101) vietų parlamente ir 1993 lapkričio mėnesį „Estijos Liaudies Frontas“ buvo paleistas.

„Latvijos Liaudies Frontas“ (LLF) per 1993 metų rinkimus nesurinko net 5 proc. rinkėjų balsų ir nepateko į Latvijos Seimą. Todėl 1993 persitvarkė į Krikščionių Liaudies Partiją, o 1997 ji prisijungė prie Krikščionių Demokratų Sąjungos.

„Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis“, nuo 1990 04 21 pakeitęs pavadinimą į „Lietuvos Sąjūdis“ dėl pereinamojo į rinkos ekonomiką laikotarpio sunkumų, daugiausia dėl gyvenimo lygio didelio nuosmukio ir vidinio susiskaldymo pralaimėjo 1992 10 11 Lietuvos Respublikos Seimo rinkimus: Seime gavo tik 18 vietų iš 141. Po 1992-1993 Seimo ir Prezidento rinkimų pralaimėjimo 1993 05 veikliausi Sąjūdžio nariai įkūrė „Tėvynės sąjungą“, kuri tapo Sąjūdžio veiklos tesėja, o pats Sąjūdis iš visuomeninio politinio persitvarkė į visuomeninį judėjimą, neturintį jokios įtakos.

Kodėl po 30 metų bandyta atkartoti „Baltijos Kelią“?

Oficialiai šis „Baltijos kelio“ trisdešimtmečio minėjimas skirtas tiems, kurie prieš 30 metų stovėjo „Baltijos Kelyje“, ir tiems, kurie tuo metu dar nebuvo gimę. Kad tauta toliau kurtų valstybę ir jos gerovę, kad esame visokeriopai pripažinti pasaulyje, laisvi ir nepriklausomi; kad praėjęs valstybingumo šimtmetis tapo Lietuvos pergale prieš blogio imperiją, jos atneštą skurdą, melą ir priespaudą.

Praėjus 30 metų nuo pirmojo viešo oficialaus Ribentropo – Molotovo pakto pasirašymo paminėjimo „Baltijos Kelyje“ jau nebuvo kabinamos vėliavos su juodais kaspinais, nebuvo degamos žvakutės. Ribentropo – Molotovo pakto paminėjimas anksčiau buvęs „Juodojo kaspino“ diena dabar jau virto masiniu renginiu – švente.

Atkreiptinas dėmesys, kad 1989 rugpjūčio 23 įvykęs „Baltijos Kelias“ buvo skirtas paminėti Ribentropo – Molotovo pakto pasirašymo 50-metį. 2019 Ribentropo – Molotovo pakto pasirašymo 80-metis Lietuvoje jau neminimas. Dabar jau švenčiamas „Baltijos Kelio“ 30-metis. Todėl, kad Molotovo – Ribentropo pakto pasekmės Lietuvai yra pripažintos „panaikintos“ – Lietuva yra „laisva ir nepriklausoma“.

Kadangi nepuolimo sutartį pasiūlė Vokietijos pusė, todėl jis buvo vadinamas Ribentropo – Molotovo paktu. Tačiau dabar sutartis jau vadinama Molotovo – Ribentropo paktu, sudaryta tarp Vokietijos ir Tarybų Sąjungos, siekiant labiau akcentuoti „Tarybų Sąjungą“ ir jos paveldėtoją Rusiją.

Dabar Lietuvos politinio elito „Baltijos Kelio“ minėjimo 30-mečio tikslas yra parodyti Lietuvos žmonėms ir pasauliui, kad Lietuva nuo pat 1989 rugpjūčio 23 dienos pasirinko ir eina vieninteliu „teisingu keliu“, t.y. parodyti, kad „Baltijos Kelio“ misija – pakeisti komunistinį režimą į Vakarietišką falsifikuotos demokratijos režimą po 30 metų baigta!

Deja, 1989 rugpjūčio 23 dienos, trečiadienio dienos „Lietuvos Radijo ir Televizijos“ įrašai apie „Baltijos Kelią“ neišliko, kaip sako LRT atstovai dėl to, kad niekas tuo metu nedokumentavo įvykių (naivu būtų tikėti). Praėjus 25 metams po „Baltijos Kelio“ LRT vaizdo ir garso įrašai viešumoje taip pat „neišliko“, yra likusios tik nuorodos https://www.lrt.lt/baltijoskelias.

Kur atvedė „Baltijos kelias” po 30 metų?

Stojant į ES Lietuvos politinis elitas savo noru dalį valstybingumo perdavė Briuseliui. Tokiu būdu Lietuva politiškai ir ekonomiškai tapo priklausoma nuo Briuselio. Lietuva neturi savo savarankiškos užsienio politikos. Lietuvos valdantysis politinis elitas tautos vardu įsipareigojo besąlygiškai vykdyti vieningą ES užsienio politiką.

Stojant į NATO Lietuvos politinis elitas savo krašto gynybą perdavė JAV Gynybos departamentui. Lietuva net neturi savo tikrosios Lietuviškos kariuomenės, neturi savo karinių technologijų, neturi savo karinių gynybinių planų ir jokių savo karinių paslapčių – Lietuvos paslaptis žino visos likusios NATO šalys narės. Lietuvos kariuomenės vadai yra pavaldūs Vašingtonui. Lietuvos kariai ruošiami kariauti ne Lietuvos, bet Vašingtono imperinius karus. Lietuvos kariai apmokomi ne gynybinės, bet puolamosios taktikos, reikalingos JAV imperiniams karams.

Tikroji Lietuvos vyriausybė sėdi ne Vilniuje, bet Briuselyje ir Vašingtone. O už jos nugaros stovi Vakarų korporacijos. Lietuva ne tik neturi valstybingumo, bet ir laisvės ir nepriklausomybės. Korporatyviniame fašizme viešai deklaruojama „laisvė ir nepriklausomybė“ iš tikrųjų reiškia nelaisvę, priklausomybę nuo kito kur kas galingesnio hegemono. Šiuo atveju nuo Vašingtono, kuris pasiskelbė sau teisę į pasaulinį viešpatavimą.

Lietuva nėra laisva. Lietuva yra tarptautinių finansinių institucijų vergijoje iš kurios niekada taikiu būdu neišsilaisvins. Kaip iš ES ar NATO, kurie yra grynai JAV projektai.

Lietuvą, kaip ir likusias dvi kaimynines šalis Latviją ir Estiją Vašingtonas dažniausiai vadina „Baltijos šalimis“. Visos šios šalys Vašingtonui vienodos, visos vasalinės. Arba kitaip tariant, tai naujoji Rytų Europos Baltijos apygarda. JAV karinė, ekonominė, pigios darbo jėgos kolonija.

Lietuvoje skursta beveik ketvirtadalis gyventojų, skurdo lygis nemažėja.

Dėl Vašingtono primesto ekonominio genocido politikos Lietuvoje kasmet gyventojų masiškai mažėja.

Per 30 metų Lietuva prarado apie 1 mln. gyventojų.

Lietuva yra Europos Sąjungos imperijos sudėtyje ir aršiai kovoja už priklausomybę nuo Vašingtono, bei Briuselio. 2018 m. Lietuva švenčia valstybingumo šventes su ES imperijos vėliavomis.

Lietuva neturi valstybingumo. Lietuva turi tik autonomiją ES imperijos sudėtyje.

Lietuvoje slopinamos bet kokios pilietinės iniciatyvos nukreiptos į Lietuvos valstybingumo atstatymą.

Lenkija toliau tęsia vakarinių Lietuvos etninių žemių – Suvalkų krašto aneksiją, Baltarusija – rytinių. O Lietuvos prezidentai ir kariuomenė rūpinasi „Krymo aneksija“.

„Baltijos kelias“ tikrai nebuvo mažų Baltijos tautų išlikimo kelias, kaip teigia „signataras“ Zigmas Vaišvila. Jei vien Lietuvių tauta per 30 metų nuo „Baltijos Kelio“ prarado apie 1 milijoną gyventojų.

Po Baltijos Kelio per 25 metus gyvenimas tik blogėjo – dabar sunku susirasti darbą, viskas brangsta. Taip sakė dalis LRT radijo žurnalistų kalbintų žmonių, sutiktų jiems važiuojant Baltijos Keliu 2014 metais („Kaip pasikeitė gyvenimas per 25 metus po Baltijos kelio?“ (radijo dokumentika) LRT radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt, 2015.02.14. Garso įrašas išimtas): https://www.lrt.lt/tema/baltijos-lrt-radijas

Ribentropo - Molotovo paktas smerkiamas siekiant nuslėpti Vakarų imperinių valstybių vykdytą agresiją prieš Lietuvą

Lietuvos Respublikos Užsienio Reikalų Ministerija „Baltijos Kelio“ minėjimo proga socialiniuose tinkluose įvairioms institucijoms pradėjo skleisti melo ir propagandos persunktą vaizdo įrašą, kuriame Britų istorikas Rodžeris Murhausas (Roger Moorhouse) pasakoja, kad 1939 m. rugpjūčio 23 d. Molotovo – Ribentropo paktas ir jo slaptieji protokolai atvėrė kelią Antrojo pasaulinio karo pradžiai ir Vidurio Europos padalijimui. (Tokį melą skleidžia LVŽS vyriausybės valdoma URM).

Du garsieji Lietuvos politikai ultra-nacionalistai A. Anušauskas ir R. Juknevičienė jau pareiškė, kad Ribentropo – Molotovo paktas sudarytas tarp Vokietijos ir TSRS galėjo tapti Antrojo pasaulinio karo priežastimi.

Lietuvos Užsienio Reikalų ministerija nerodo vaizdo įrašų apie tai, kaip Britai Lietuvos žemėlapyje nubrėžė Kerzono liniją, kuri tapo reikšmingu geopolitiniu faktoriumi nustatant pokarines Lietuvos – Lenkijos valstybės sienų ribas. LR URM nerodo vaizdo įrašų apie Lenkijos aneksuotą Suvalkų kraštą ir kelioliką metų Lenkijos vykdytą Vilniaus krašto aneksiją.

Lietuvos Užsienio Reikalų ministerija nutyli, kad 1919 m. gruodžio 8 dieną Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretorius Džordžas Kerzonas (George Curzon) Aukščiausiajai Karo Tarybai pristatė žemėlapyje nubrėžtą demarkacinę liniją, kuri faktiškai nustatė naujai besikuriančios Antrosios Lenkijos respublikos rytines sienas. Tokiu būdu didžiosios Vakarų imperinės valstybės – Britanija, Prancūzija, Italija, Japonija, pritariant JAV, iš Lietuvos atėmė didžiąją dalį Sūduvos – Suvalkų regioną, nuo amžių mūsų Lietuvių protėvių gyventas žemes, senuosius Lietuvių kraštus, Suvalkus, Punską, Augustavą, Kužnicą, o taip pat – pietines Prūsų žemes.

Lietuvos URM nutyli kad, antroji, svarbesnė Kerzono linija buvo pateikta 1920 m. liepos 10 d., kuri žymėjo Lietuvos ribą su Gudija ir su Lenkija. Šį Kerzono linijos „B“ variantą braižė Lenkijos žydų kilmės Britų istorikas Levis Bernsteinas-Namieras (Lewis Bernstein-Namierowski).

Lietuvoje istorikai ir politikai nutyli, kad Vakarų Europa ir ypač Didžioji Britanija skatino Hitlerį, tikėdamiesi, kad jis panaudos Vokietijos karinę galią sunaikinant Tarybų Sąjungą, panašiai, kaip Vokietija naikino Rusiją per Pirmąjį pasaulinį karą.

Kai 1939 metų kovo mėnesį Hitlerio vadovaujama Vokietijos valdžia pareikalavo Lietuvos vyriausybės perleisti Klaipėdos kraštą Vokietijai, Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija ir Japonija pritarė Hitlerio ultimatumui.

Pabaigai išvados

1989 rugpjūčio 23 „Baltijos Kelias“, tai buvo didžiausia pavykusi psichologinė operacija vykdyta vienu metu trijose Baltijos šalyse nutaikyta į žmonių emocijas, kylančias iš subjektyvių žmogaus jausmų ir iš iškreipto suvokimo suformuotais argumentais, kurie milijonams žmonių suformavo klaidingus įsitikinimus ir lūkesčius apie įsivaizduojamą „laisvę ir nepriklausomybę“ prieš Komunistinio demokratėjančio režimo pakeitimą (regime change) į neo-liberaliosios falsifikuotos demokratijos režimą po „Nepriklausomybės“ priedanga trijose tarybinėse Baltijos respublikose – Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje.

„Baltijos Kelias“, tai buvo ideologinė socialinė konstrukcija, kuri programavo trijų Baltijos šalių žmones būsimam falsifikuotos demokratijos režimui.

„Baltijos kelias” tai nebuvo „tvirtas mūsų taikus ėjimas į Nepriklausomybę”. Tai buvo taikus mūsų ėjimas į „santvarkos pakeitimą“ (regime change), kuris įvyko 1990 kovo 11-ąją.

„Baltijos Kelias“ tai buvo lūžio taškas nulėmęs, kad po 30 metų įgyvendinamos neo-liberalaus kapitalizmo reformos galutinai sugriovė visą Lietuvos ekonomiką, suverenitetą ir piliečių teises.

„Baltijos Kelias“, tai aukščiausio manipuliavimo žmonių naivumu ir neišmanymu (geo)politikoje pavyzdys; tai kritinio ir strateginio mąstymo, bei brandaus požiūrio į istoriją trūkumo pavyzdys.