Naujoji Noreikos lenta — kas ir kodėl ją pakabino?

Autorius: Jurgis Nevėžietis Šaltinis: https://sputniknews.lt/columni... 2019-09-12 07:05:00, skaitė 231, komentavo 4

Naujoji Noreikos lenta — kas ir kodėl ją pakabino?

Nerimstant aistroms dėl "generolu Vėtra" vadinamo smetoninio karininko Jono Noreikos biografijos, praeitą ketvirtadienį, rugsėjo 5-ąją dieną, įvykusio mitingo metu ant sostinės Vrublevskių bibliotekos sienos buvo pakabinta nauja šiam asmeniui skirta atminimo lenta

Nors tai padaryta be jokio oficialaus leidimo jau po to, kai ankstesnioji lenta miesto mero Remigijaus Šimašiaus sprendimu buvo nuimta, panašu, kad kol kas niekas naujosios lentos pašalinti neketina.

Politinio elito reakcijos

Štai, po įvykusio mitingo naujasis prezidentas Gitanas Nausėda minėtuosius Šimašiaus veiksmus net smerkia, tuo būdu faktiškai palaikydamas naujosios lentos pakabinimą. Tuo tarpu Lietuvos žydų bendruomenės reiškiamas nepritarimas, panašu, šiuo atveju didesnio praktinio svorio kol kas neturi. Kaip netgi URM vadovaujančio Lino Linkevičiaus nuogąstavimai, kad šitokių akcijų toleravimas pakenksiąs Lietuvos tarptautiniam įvaizdžiui tiek Izraelio, tiek JAV akyse...

Tiesa, Linkevičiaus baimės lyg ir pagrįstos, nes žydams (Izraeliui esant jų tituline valstybe ir šios tautybės atstovams turint nemažai įtakos tiek politiniam, tiek ekonominiam JAV gyvenimui) neturėtų patikti Holokausto dalyvių aukštinimas. Bet čia vertėtų nepamiršti šių dienų politinės specifikos, kai geopolitinis interesas net sionistus paskatina eiti išvien su kone atvirais antisemitais (pavyzdžiui, tiek JAV, tiek vietinio žydo oligarcho Igorio Kolomoiskio parama Ukrainos neonaciams).

Tačiau nepaisant šio kiek subtilaus niuanso keliamo klaustuko, Linkevičiaus, kaip ir Šimašiaus, pozicija labai aiškiai parodo Lietuvos valdančiųjų sluoksnių viduje įvykusį skilimą minėtuoju klausimu, kuris atspindi gerokai gilesnę takoskyrą tarp labiau tradicinių Lietuvos dešiniųjų nacionalistų bei kosmopolitiškiau nusiteikusių vakarietiškų liberalų.

Lietuvos žydų bendruomenė griežtai sureagavo į naują lentą Noreikai >>

Apie šią Lietuvos elito ideologinę takoskyrą bei jos politinę reikšmę jau kalbėjome ankstesniuose straipsniuose. Kaip ir apie tai, kokia istorinė tikrovė supa Jono Noreikos asmenybę, bei jos biografijos vertinimą patologinio antitarybiškumo ir rusofobijos persunktoje šių dienų Lietuvos viešojoje erdvėje. Todėl šiais klausimais daugiau nesikartosime.

Kas ir kodėl pakabino lentą?

Verčiau atsakykime į tai, kas gi tokie ir kodėl pakabino naująją Noreikos lentą. O klausimas įdomus, nes to nepadarė nei valdžios atstovai, nei TS-LKD. Taigi, ne "tradicinių" jėgų atstovai. Priešingai, už akcijos stovi marga paletė skirtingų grupių bei judėjimų, pradedant apie VU profesorių Vytautą Radžvilą besiburiančio "Tautos forumo" ir "Pro patria" nariais, baigiant tautininkais ir Arvydo Juozaičio kompanija.

Pagrindinis motyvas, vienijantis visas šias grupuotes, — nacionalizmas, iš esmės atitinkantis šių dienų Europoje kylantį vadinamųjų "kraštutinių dešiniųjų" reiškinį. Akcentuodami tariamą tautinį grynumą bei kažkokias abstrakčias "tradicines" ar neva "krikščioniškas", ar tiesiog "tautiškas" vertybes (kaip kada...), Noreiką ir panašius veikėjus jie laiko tikrų tikriausiais Lietuvos didvyriais.

Tokių tariamų didvyrių kultą, kartu su nuo jo neatsiejama antikomunistine mitologija, sekdami panašių jėgų valdomos kaimyninės Lenkijos pavyzdžiu (kur istorinės diskusijos draudžiamos ir paskutinieji politiškai "nepatogūs" socializmo laikų paminklai baigiami išgriauti), jie siekia griežčiausiai įtvirtinti valstybės lygiu kaip taip vadinamą "istorijos politiką".

Taip ir panašiai jie propaguoja savąją ideologiją, tuo pačiu rengdamiesi būsimiems rinkimams. Pavyzdžiui, faktiškai viena pagrindinių minėtosios akcijos rengėjų — kaip reakcija į TS-LKD liberalėjimą susikūrusi partija, diriguojama Radžvilo pasekėjų ("Pro patria" ir kt. minėtų grupių), ir į kurios vadovybę įeina ir buvęs konservatorius Rimantas Jonas Dagys.

Beje, visiškai vieningo fronto čia nėra, mat dar šių, 2019-ųjų metų rinkimuose nacionalistai susitarti negalėjo. Tarpusavio konkurencijos ir paprasčiausios asmeninės tuštybės išprovokuotas Juozaičio (su "Lietuva yra čia" ir tautininkais) ir Radžvilo grupių konfliktas juntamas ir dabar, kai net susitelkus bendru reikalu tam tikra įtampa vis dėlto lieka.

Tarp "patriotų" — ir neonaciai

Šio nacionalistinio judėjimo margumynas ties tuo dar nesibaigia. Nors Lietuvos nacionalistai atvirų sąsajų su nacizmu linkę privengti, tarp Noreikos gynėjų būta ir tikrų neonacių. Konkrečiai — nedidelio sambūrio pavadinimu "Kryptis". Jo iniciatoriai, dabar savo idėjas skleidžiantys po gana ekscentriška "etnofuturizmo" iškaba, anksčiau dalyvavo atvirai Hitlerį šlovinusiame projekte "Skydas"; pakito forma, o ideologija liko.

Nors "Kryptis" visiems nacionalistams neatstovauja, ji yra neatskiriama dalis bendro spektro, kuriam būdingos įvairios neofašistinės ideologijos formos. Jų esama tiek labiau "kraštutinių", tiek "respektabilesnių", kaip minėtojo Radžvilo grupė, ne vienerius metus veikianti tarp VU TSPMI studentų ir atitinkamai dėvinti akademišką, tautiškai katalikišką rūbą.

Akcijos reikšmė

Įvykusi akcija — tiek mitingas, tiek per jį įvykęs naujosios atminimo lentos pakabinimas, rodo minėtųjų nacionalistinių grupių suaktyvėjimą. O kartu — ir didėjančią atitinkamos ideologijos įtaką valstybiniu lygmeniu, tiek valstybinėms institucijoms, tiek pačiam prezidentui praktiškai nusprendus palikti naująją lentą toliau kabėti.

Visgi teigti, kad su šituo Lietuvoje kyla reali neofašizmo banga, būtų nepamatuota. Kol kas, ypač kaip matyti iš praėjusių rinkimų rezultatų, prie minėtosios akcijos prisidėję judėjimai (tiek Juozaičio "Lietuva yra čia", tiek Radžvilo rinkiminis komitetas) didesnio palaikymo nesulaukė. Panašu, kad jų įtaka, jei ir stiprėjanti, lieka minkšta ir dar nepajėgi pakeisti liberalaus politinio status quo.

Kita vertus, nereikia pamiršti, ką tokių jėgų pakilimas reiškia susiklosčius atitinkamoms aplinkybėms. Ypač, kai joms nesama reikiamos atsvaros (konkrečiai — tikroms kairiosioms, patriotinėms jėgoms). Pavyzdžiui, Ukrainoje per vadinamąjį "Maidano" perversmą ir po jo tikrų tikriausioms fašistų gaujoms vykdžius beginklių žmonių žudynes. Todėl į šitokius procesus, kad ir vykstančius palyginti tylioje lietuviškos politikos pelkėje, reikėtų žiūrėti budriai. Priešingu atveju, atėjus laikui gali būti per vėlu...

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija