Kontrolė – mūsų laikmečio nelaimė

Autorius: ŠeimaIrNamai.eu Šaltinis: http://seimairnamai.eu/kontrol... 2019-09-14 12:57:00, skaitė 95, komentavo 1

Kontrolė – mūsų laikmečio nelaimė

Savo terapinėje praktikoje vis dažniau pastebiu, kokį milžinišką vaidmenį žmonių gyvenime vaidina kontrolė. Praktiškai kiekvieno kliento istorijoje susiduriu su šia tema. Kontroliavimo idėja kiaurai mus persmelkė ir apnuodijo. Kas gi slypi už šios problemos?

Klientų skundai dažniausiai susiję ne su pačia kontrole (ją žmonės priima ir netgi jai pritaria), o su negatyviomis emocijomis, kurios kyla tada, kai neįmanoma kontroliuoti. Mes įsitikinę, kad viskas turi vykti pagal planą. Aš kažką sugalvojau, sudėliojau į lentynėles, sudariau sąrašą ir dabar laukiu, kad gyvenimas ims tekėti šita, iš anksto mano sugalvota vaga. O jeigu ne? Tada užgriūna frustracija, pyktis, nuoskauda, nusivylimas, prasmės praradimas. Ir viskas dėl to, kad gyvenimo, pasirodo, visiškai kontroliuoti neįmanoma.

Kontrolė mūsų dienomis praktiškai pavirto religija (buitiniame lygmenyje). Kontroliuoti save, kontroliuoti kitus, kad neprarastume situacijos kontrolės.

O kam, tiesą sakant, reikalinga kontrolė? Atsakymas akivaizdus – kad galėtume jaustis saugūs. Apie tai byloja nerimas ir baimė, kurie apima, kai nusilpsta kontrolė.

Bauginantis netikrumas. Ko laukti iš pasaulio sekančią minutę? Kaip pasiruošti taip vadinamoms “likimo dovanėlėms”? Nežinia… Ar galima bus sekančią minutę atsipalaiduoti? O gal teks susidurti su “priešu”? Nežinia… Vienodai tikėtinas ir vienas, ir kitas variantas.

Netikrumas gąsdina. Neįpratęs jo neišgyvensi – užkankins.

Man rodos, kad viena iš priežasčių, dėl kurių sėdome ant totalios kontrolės tarsi ant sunkaus narkotiko – nesugebėjimas išgyventi netikrumo. Kontrolė sukuria iliuziją, kad galime prognozuoti ir numatyti ateitį. Ne, netgi ne taip. Kontrolės iliuzija sukuria iliuziją, kad galime prognozuoti ir numatyti ateitį.

Aš turiu planą ir jį vykdau. Egzistuoja taisyklės. Jeigu padarysiu A, gausiu rezultatą B. Tarytum nuo manęs kažkas priklausytų. Tarytum man pavaldūs žmonės ir įvykiai. Jeigu padarysiu viską tiksliai pagal schemą ar receptą, galima laukti konkretaus rezultato. Tai ar suteikia kontrolė 100% tikrumo? Ne. Mes galime padidinti vienokio ar kitokio rezultato tikimybę ir tai viskas, jokių garantijų nebūna.

Daugeliui skaitytojų šioje vietoje tikriausiai pasipiktins vidinis kritikas. Kaip tai nėra garantijų?! Reiškia, blogai kontroliavau! Nepakankamai kontroliavau. Susidaro įspūdis, kad kontrolė – tai kažkoks stebuklingas komponentas. Pridėk kontrolės prie ko tik nori ir pasidarys geriau. Tačiau imkime ir prisipažinkime patys sau: juk iš tikrųjų kai kuriuos dalykus kontrolė tik sugadina. Sugriauna. Pavyzdžiui, santykius, kūrybą, seksą. Totali kontrolė šiose srityse – pats blogiausias variantas.

Mus augino ir auklėjo žmonės, kuriems kontrolė ir savikontrolė buvo vieninteliai būdai susidoroti su nerimu ir netikrumo baime. Tačiau dabar tokios kontrolės, kuri tuomet buvo būtina, jau nebereikia. Tokia kontrolė suriša mums rankas ir kojas, neleidžia pasireikšti, trukdo laisvai kvėpuoti. Ar verta toleruoti šį savigynos būdą ir toliau savo gyvenime? Ar tai būtent tas dalykas, kurį norime perduoti savo vaikams? Gal tiesiog pasakykime “ačiū” šiems apsauginiams šarvams ir išsilaisvinsime iš jų?

Pirmasis žingsnis atsikratant totalios kontrolės – prisipažinti sau patiems, kad kontroliuojame ir suvokti, kas konkrečiai slypi po jūsų poreikiu kontroliuoti. Ir paieškoti kitų būdų tai realizuoti.

Šaltinis