Dž. Orvelas. 1984 (8) (0)

Versijos.lt
+ 1 - 0
Autorius: Versijos.lt
Šaltinis: http://versijos.lt/dz-orvelas-...
7533-06-20 (2015 m.), skaitė 2242
0

8

Pro duris į gatvę sklido skrudinamos kavos kvapas — tikros kavos, ne Pergalės kavos. Vinstonas nejučia sustojo. Gal porai sekundžių jis grįžo į pusiau pamirštą vaikystės pasaulį. Paskui durys užsitrenkė ir atrodė, kad kvapas dingo taip staigiai tartum tai būtų buvęs garsas.

Jis buvo nuėjęs kelis kilometrus šaligatviais, ir opa ant kojos tvinkčiojo. Tai buvo antras sykis, kai jis nenuėjo į vakarą Visuomenės centre — gana kvailas poelgis, nes galėjai būti tikras, kad apsilankymai centre kruopščiai registruojami. Tiesą sakant, partijos narys neturėjo laisvo laiko, ir vienas tebūdavo tik lovoje. Vyravo nuostata, kad tuo metu, kai jis nedirba, nevalgo arba nemiega, privalo dalyvauti kokioje nors visuomeninėje veikloje. Tenkinti kokius nors vienumos polinkius, netgi eiti vienam pasivaikščioti buvo truputį pavojinga. Naujakalbėje netgi buvo žodis — asmenbūvis; tai reiškė individualizmą ir keistumą. Bet šį vakarą, išėjusį iš ministerijos į skaidrų balandžio orą, jį apėmė pagunda. Dangus buvo taip maloniai melsvas kaip niekad šiais metais, ir ilgas triukšmingas vakaras centre, nuobodūs, varginantys žaidimai, paskaitos, gergždžiantys džinu tepami partiečių balsai staiga jam pasirodė nepakenčiami. Pagautas impulso, jis nuėjo nuo autobuso stotelės ir patraukė į Londono labirintus — iš pradžių pietų pusėn, paskui rytų, paskui atgal šiaurėn, ištirpo nepažįstamose gatvėse ir beveik nesirūpino, į kurią pusę eina.

„Jei yra kokia viltis,— rašė jis dienoraštyje,— tai ji proliuose“. Šitie žodžiai vis sugrįždavo į jo mintis, tarsi konstatuodami mistinę tiesą ir aiškų absurdą. Dabar jis buvo apleistuose rudos spalvos lūšnynuose kažkur į šiaurės rytus nuo to, kas kadaise buvo Šv. Pankraso stotis. Jis ėjo akmenimis grįsta gatve su dviaukščiais namais, kurių aptriušusios durys vėrėsi tiesiai į šaligatvį ir kai kur atrodė labai panašios į žiurkių urvus. Tarp akmenų šen bei ten blizgėjo purvino vandens balos. Tamsiuose tarpduriuose ir siauruose skersgatviuose abipus gatvės knibždėjo neapsakoma begalė žmonių — jaunos merginos ryškiai dažytomis lūpomis, jas sekiojantys vaikinai, storos krypuojančios moterys, rodančios, kuo po dešimties metų taps merginos, sulinkę seniai, šliurksenantys kreivomis kojomis, skarmaluoti basi vaikai, žaidžiantys balose, o paskui, piktai aprėkti mamų, išsilakstantys į šalis. Gal ketvirtis langų gatvėje buvo išmušti ir šiaip taip užlopyti. Dauguma žmonių į Vinstoną nekreipė dėmesio, keletas nužvelgė su atsargiu smalsumu. Prie vieno tarpdurio kalbėjosi dvi labai stambios moterys, sunėrusios ant prijuosčių plytos raudonumo rankas. Prisiartinęs Vinstonas išgirdo pokalbio nuotrupas.

— Taip, sakau aš jai, viskas tas labai gerai, sakau. Bet jeigu tu būtum mano vietoje, tai būtum padariusi tą patį ką ir aš, būk rami. Kiekvienas gudrus peikti, sakau aš, bet tu neturi tokių rūpesčių kaip aš.

— Aha,— tarė kita,— gryna teisybė. Kuo gryniausia teisybė.

Šaižūs balsai staiga nutilo. Moterys priešiškai stebeilijo, kol jis praėjo. Tiesą sakant, tai nebuvo priešiškumas — paprasčiausias atsargumas, trumpas sustingimas lyg praeinant kokiam nepažįstamam gyvūnui. Mėlynas partijos kombinezonas šioje gatvėje nebuvo įprastas dalykas. Iš tikro buvo neprotinga rodytis tokiose vietose, jeigu neturi rimto reikalo. Jeigu susidursi su patruliu, gali sustabdyti. „Prašau parodyti dokumentus, drauge. Ką jūs čia veikiate? Kada išėjote iš darbo? Ar visada pro čia einate namo?“ Ir taip toliau. Žinoma, nebuvo taisyklės, draudžiančios grįžti namo neįprastu maršrutu, bet jei minčių policija tai sužinos, dėmesį į save atkreipsi.

Staiga visa gatvė subruzdo. Iš visų pusių pasigirdo perspėjami riksmai. Žmonės lyg triušiai šmurkščiojo į duris. Prieš pat Vinstoną iš namo išpuolė jauna moteris, pagriebė nuo balos mažą vaiką, apglobė jį prijuoste ir tuojau pat šoko vidun. Tuo pat metu vyras juodu kaip akordeono dumplės kostiumu, išniręs iš skersgatvio, pribėgo prie Vinstono — susijaudinęs ir rodydamas į dangų.

— Garlaivis!— suriko jis.— Saugokis, direktoriau! Tuoj trenks per galvą! Greitai gulkis!

„Garlaiviu“ proliai kažkodėl vadindavo raketines bombas. Vinstonas paklusniai krito kniūbsčias. Tokiais atvejais proliai beveik niekada neklysdavo. Jie sakytum turėjo kažkokį instinktą, pasakantį apie atskrendančią raketą prieš keletą sekundžių, nors ir buvo laikoma, jog raketos skraido greičiau už garsą. Vinstonas apglėbė rankomis galvą. Pasigirdo riaumojimas, nuo kurio net šaligatvis virpėjo, ant nugaros ėmė kristi kažkokie lengvi daiktai. Kai atsistojo, pamatė, kad yra apibiręs gretimo lango šukėmis.

Jis nuėjo toliau. Bomba buvo sudaužiusi keletą namų už dviejų šimtų metrų. Danguje kabėjo juodų dūmų debesis, po juo — kamuolys tinko dulkių, kuriame jau rinkosi minia. Priešais jį ant šaligatvio buvo nedidelė tinko krūva, o jos viduryje raudonavo dėmė. Priėjęs arčiau pamatė, kad tai žmogaus ranka, nukirsta palei riešą. Išskyrus kruviną vietą, ranka buvo baltut baltutėlė, visai panaši į tinką.

Jis nuspyrė ją nuo šaligatvio į gatvės griovelį, paskui, vengdamas minios, pasuko į skersgatvį dešinėje. Po keleto minučių jis jau buvo nutolęs nuo bombos sugriauto rajono, ir gatvėje lyg niekur nieko kunkuliavo varganas, judrus gyvenimas. Buvo beveik dvidešimta valanda, ir prolių mėgstamos užeigos (jie jas vadino „skylėmis“) knibždėte knibždėjo. Pro jų purvinas suveriamas, nuolat besidarinėjančias duris sklido šlapimo, pjuvenų ir rūgštaus alaus kvapas. Prie namo kampo susiglaudę stovėjo trys vyrai — vidurinysis laikė išskleistą laikraštį, o kiti du per petį skaitė. Dar neįžvelgdamas jų veidų, Vinstonas tiesiog iš povyzų matė, kad jie be galo susidomėję. Matyt, skaitė kokią nors ypatingai svarbią naujieną. Likus iki jų keletui žingsnių, trejetas staiga suskilo, ir du iš jų ėmė piktai plūstis. Atrodė, kad tuoj paleis į darbą kumščius.

— Ar tu, po velnių, girdi, ką aš šneku, ar negirdi? Aš tau aiškiai sakau, kad jau keturiolika mėnesių nelaimėjo joks skaičius, kur baigiasi septyniais!

— O aš sakau, kad laimėjo!

— Ne, nelaimėjo! Tylėk, avine! Namie aš turiu viską susirašęs ant popieriaus, daugiau kaip dvejų metų duomenys. Viską surašiau, ničnieko nepraleidau, kaip laikrodis. Ir žinok,— joks numeris, kuris baigiasi septyniais…

— Ne, laimėjo septyni. Beveik galiu pasakyti visą tą sušiktą skaičių, jei taip nori. Keturi arba septyni. Tas buvo vasario mėnesį — antrą vasario savaitę.

— Eik tu… su savo vasariu! Mano viskas juodu ant balto surašyta. Ir aiškiai sakau tau — joks skaičius…

— Gana rietis,— pasakė trečiasis vyras.

Jie kalbėjosi apie loteriją. Nuėjus trisdešimt metrų, Vinstonas atsisuko. Vyrai dar tebesiginčijo, jų veidai buvo pikti, susijaudinę. Loterija, kas savaitę išmokanti didžiulius laimėjimus, buvo vienintelis visuomeninis dalykas, kuriuo proliai rimtai domėjosi. Ko gero, loterija buvo pagrindinis ir gal net vienintelis pragyvenimo šaltinis keliems milijonams prolių. Tai buvo jų pomėgis, jų džiaugsmas, svaigalas, intelekto stimulas. Dėl loterijos net tie, kurie vos skaitė ir rašė, mokėjo atlikti sudėtingiausius apskaičiavimus ir demonstravo atminties stebuklus. Buvo ištisa kasta žmonių, pragyvenančių iš prekybos lošimo sistemomis, prognozėmis ir laimingais amuletais. Vinstonas neturėjo nieko bendro su loterija, kurią tvarkė Pertekliaus ministerija, bet jis buvo tikras (tiesą sakant, visi partijoje buvo tikri), kad tie laimėjimai labai perdėti. Tikrumoje būdavo išmokamos tik mažos sumos, o didelių sumų laimėtojai buvo neegzistuojantys asmenys. Nesant efektyvių ryšio priemonių tarp įvairių Okeanijos dalių, tai padaryti nesunku.

Bet jei yra kokia viltis — tai ji proliuose. Guostis galima tik tuo. Kai sakai mintį žodžiais, skamba įtikinamai, bet kai matai pro šalį šaligatviu einančius žmones, telieka vien aklas tikėjimas. Gatvė, kurion jis įsuko, dabar leidosi žemyn. Jam atrodė, kad yra buvęs čia anksčiau, ir netoliese turi būti pagrindinė magistralė. Kažkur priekyje buvo girdėti šūkavimai. Gatvė staigiai pasuko į šalį ir atsirėmė į laiptus, besileidžiančius į skersgatvį, kuriame keletas prekeivių prie stalų pardavinėjo apvytusias daržoves. Čia Vinstonas prisiminė, kur esąs. Skersgatvis Vedė į pagrindinę gatvę, ir už kito kampo, gal kokias penkias minutes paėjus, turi būti ta pati krautuvėlė, kur jis pirko knygą dienoraščiui. O dar toliau yra kanceliarinė parduotuvė, kurioje nusipirko plunksnakotį ir buteliuką rašalo.

Laiptų viršuje jis stabtelėjo. Kitapus skersgatvio buvo mažas apšepęs bariukas, kurio langai atrodė apšalę, bet iš tikro tebuvo storai apdulkėję. Senas senučiukas, sulinkęs, bet žvitrus, su baltais lyg krevetės styrančiais ūsais, pastūmė spyruoklines duris ir įėjo vidun. Vinstonui toptelėjo galvon, kad senukas, kuriam turėtų būti ne mažiau kaip aštuoniasdešimt, jau buvo pagyvenęs tada, kai įvyko revoliucija. Jis ir dar keletas tokių pat yra paskutinės dar egzistuojančios grandys, kurios jungia su pranykusiu kapitalizmo pasauliu. Ir partijoje jau nebe daug bebuvo žmonių, kurių pažiūros susiformavo prieš revoliuciją. Dauguma senosios kartos buvo išnaikinta per didžiausius šeštojo ir septintojo dešimtmečio valymus, o tų keleto likusiųjų intelektas jau seniai ir galutinai iš baimės kapituliavo. Jeigu dar buvo gyvų, galinčių teisingai papasakoti apie gyvenimą pačioje amžiaus pradžioje, tai galėjo būti tik proliai. Staiga Vinstonas vėl prisiminė tą pastraipą, kurią nusirašė dienoraštin iš istorijos vadovėlio, ir jam šovė galvon paika mintis. Jis nueis į bariuką, kaip nors susipažins su tuo senuku ir išklausinės jį. Jis pasakys jam: „Papasakokit man apie savo gyvenimą, kai buvot berniukas. Kaip viskas atrodė tais laikais? Ar tada buvo geriau, ar blogiau?“

Skubėdamas, kad nespėtų išsigąsti, jis nulipo laiptais ir perėjo siaurą gatvę. Žinoma, tai kvailystė. Šiaip nebuvo draudžiama kalbėtis su proliais ir lankytis jų baruose, bet tai buvo per daug neįprastas dalykas, kad liktų nepastebėtas. Jei pasirodytų patrulis, Vinstonas pasiteisintų, kad užėjo silpnumas, nors nepanašu, kad jie patikėtų. Jis pastūmė duris, ir į veidą tvokstelėjo šleikštus rūgštaus alaus kvapas, panašus į sūrio. Jam įėjus, balsų šurmulys beveik perpus pritilo. Jis net nugara jautė, kaip visi spokso į jo mėlyną kombinezoną. Kitame salės gale vyrai liovėsi mėtę į taikinį strėliukes, ir taip išbuvo gal pusę minutės. Jo atsektasis senis stovėjo prie baro ir dėl kažko ginčijosi su barmenu — dideliu, stambiu, riestanosiu vaikinu didžiulėmis rankomis. Keletas vyrų stovėjo su stiklinėmis šalia ir stebėjo tą sceną.

— Juk aš tave kaip žmogus paprašiau, sakysi ne? — šnekėjo senis, piktai pasitempęs.— Tai ką tu man čia dabar aiškini — kad visoje jūsų suknistoje skylėje nėra pintos bokalo?

— Kas ta tokia pinta, po velnių? — paklausė barmenas, palinkęs į priekį ir pirštų galais atsirėmęs į barą.

— Na jūs tik pažiūrėkit! Dedasi esąs barmenas, o nežino, kas yra pinta! Nagi pinta — tai pusė kvortos, o galone yra keturios kvortos. Dal dar ir abėcėlės turėsiu tave mokyti?

— Nesu tokių daiktų girdėjęs,— trumpai atkirto barmenas.— Mes pilstome tik po litrą ir pusę litro. Štai ant lentynos prieš jus bokalai.

— Tu manęs taip lengvai nuo pintos neatpratinsi. Kai aš buvau jaunas, tų prakeiktų litrų nebuvo nė kvapo.

— Kai jūs buvote jaunas, žmonės gyveno medžiuose,— pasakė barmenas, atsigręžęs į kitus lankytojus.

Pasigirdo juokas, ir Vinstono pasirodymo sukelta įtampa tarsi atlėgo. Senuko veidas, apaugęs baltais šeriais, paraudo. Jis kažką murmėdamas nusisuko ir atsitrenkė į Vinstoną. Vinstonas švelniai sulaikė jį ranka ir paklausė:

— Gal galiu pasiūlyti jums išgerti?

— Jūs džentelmenas,— atsakė senukas, vėl pasitempdamas. Jis tarsi nematė, kad Vinstonas su mėlynu kombinezonu.— Pintą! — pridūrė jis piktai barmenui.— Pintą miežinio.

Barmenas prileido du puslitrius tamsiai rudo alaus, prieš tai paskalavęs bokalus kibire po prekystaliu. Prolių smuklėse alus buvo vienintelis gėrimas. Buvo manoma, kad džino proliams gerti negalima, nors, tiesą sakant, jie lengvai jo gaudavo. Vyrai vėl ėmė mėtyti strėliukes į taikinį, būrelis prie baro toliau kalbėjosi apie loterijos bilietus. Vinstonas buvo greitai pamirštas. Po langu buvo lentinis stalas, kur jis su seniu galėjo negirdimi pasišnekėti. Tai buvo labai pavojinga, bet bare vis dėlto nebuvo teleekrano — tuo jis įsitikino vos čia atėjęs.

— Nori mane nuo pintos atpratinti,— murmėjo senis, atsisėdęs ir pasistatęs bokalą.— Pusės litro man per mažai. Neužtenka. O viso litro per daug. Neatlaiko pūslė. Tai kam be reikalo permokėti?

— Nuo jūsų jaunystės laikų turbūt labai daug kas pasikeitė,— provokuodamas paklausė Vinstonas.

Blyškiai mėlynos senio akys nukrypo nuo strėliukių taikinio į barą, nuo baro į vyrų tualeto duris, lyg visi pakitimai, jo nuomone, būtų įvykę šiame bare.

— Alus tada buvo geresnis,— galų gale tarė jis.— Ir pigesnis! Kai aš buvau jaunas, tai tamsus alus — mes jį vadindavom miežiniu — kainavo keturi pensai pinta. Žinoma, tai buvo prieš karą.

— Kuris tai buvo karas? — paklausė Vinstonas.

— Visą laiką karas,— miglotai atsakė senis. Paskui pakėlė bokalą ir vėl pasitempė.— Na, linkiu jums kuo geriausios sveikatos!

Adomo obuolys jo liesame kakle ėmė nepaprastai tankiai judėti, ir alus dingo. Vinstonas nuėjo prie baro ir grįžo su dar dviem puslitriais. Senis jau buvo pamiršęs savo nusistatymą negerti litro.

— Jūs daug senesnis negu aš,— pasakė Vinstonas.— Kai aš gimiau, turėjote būti suaugęs žmogus. Turėtumėte prisiminti, kaip viskas atrodė senovėje, prieš revoliuciją. Mano amžiaus žmonės nieko nebežino apie tuos laikus. Mes apie juos tegalim pasiskaityti knygose, bet tose knygose gali būti neteisybė. Man būtų įdomi jūsų nuomonė apie tai. Istorijos knygos sako, kad gyvenimas prieš revoliuciją labai skyrėsi nuo dabartinio. Buvusi baisi priespauda, neteisybė, skurdas — mes nė įsivaizduoti negalį. Daugybė žmonių čia, Londone, neturėjo ko valgyti nuo pat gimimo iki mirties. Pusė jų vaikščiojo basi. Visi dirbo dvylika valandų per dieną, mokyklą mesdavo devynerių metų, kambaryje miegodavo po dešimt. Ir tik labai nedaug žmonių, tik keli tūkstančiai — jie buvo vadinami kapitalistais — buvo turtingi ir galingi. Jie valdė visus turtus. Gyveno prašmatniuose namuose su trisdešimčia tarnų, važinėjosi automobiliais ir keturių arklių karietomis, gėrė šampaną, nešiojo cilindrus…

Senis staiga nušvito.

— Cilindrus! — tarė jis.— Įdomu, kad juos prisiminėt. Tas pats dalykas ir man toptelėjo į galvą vakar. Nė pats nežinau kodėl. Tiesiog pagalvojau, kad jau metų metus nesu matęs cilindro. Niekas nebenešioja. Paskutinį kartą buvau su cilindru per savo brolienės laidotuves. O tai buvo… na, tiksliai nepasakysiu datos, bet maždaug prieš penkiasdešimt metų. Žinoma, aš jį tik išsinuomojau tai progai, pats suprantat.

— Cilindrai ne taip svarbu,— kantriai atsakė Vinstonas.— Svarbiausia, kad tie kapitalistai kartu su nedaugeliu teisininkų, kunigų ir kitų panašių, buvo žemės viešpačiai. Viskas buvo pajungta jiems. Jūs — paprasti žmonės, darbininkai — buvote jų vergai. Jie galėjo daryti jums ką tik panorėję. Galėjo laivu išplukdyti į Kanadą kaip galvijus. Užsimanę galėjo miegoti su jūsų dukterimis. Galėjo liepti nuplakti jus rimbu, berods, taip vadinosi tas botagas. Einant pro šalį, jums reikėdavo prieš juos nusiimti kepurę. Kiekvienas kapitalistas buvo apsuptas būrio liokajų, kurie…

Senis vėl pagyvėjo.

— Liokajai! — tarė jis.—Kiek jau nesu girdėjęs šito žodžio. Liokajai! Juk tai tolimų tolimiausia praeitis. Prisimenu — velnias žino prieš kiek metų tas buvo — kartais sekmadienį po pietų nueidavau į Haid Parką pasiklausyti, kaip tie vyrai rėžia kalbas. Gelbėjimo armija, Romos katalikai, žydai, indai — ten būdavo visokiausių. Tai ten vienas toks vyrukas, na, pavardės nebepasakyčiau, bet kalbėtojas buvo kaip reikiant, taip. Kitiems toli šaukia iki jo! „Liokajai,— sakydavo jis,— buržuazijos liokajai! Valdančiosios klasės pataikūnai“. Dar vadindavo parazitais. Ir dar hienomis, taip, tikrai hienomis. Žinoma, jis kalbėjo apie Darbo partiją, suprantat.

Vinstonui atrodė, kad jiedu kalbasi apie skirtingus dalykus.

— Aš norėjau štai ką sužinoti,— tarė jis.— Ar jūs dabar jaučiate daugiau laisvės kaip tada, ar ne? Ar dabar su jumis elgiamasi žmoniškiau? Tais senais laikais turtingieji, tie, kurie viršuje…

— Lordų rūmai,— prisimindamas įterpė senis.

— Na, tegu Lordų rūmai, jei jums patinka. Aš noriu sužinoti, ar tie žmonės galėjo elgtis su jumis kaip su žemesniais dėl to, kad jie buvo turtingi, o jūs ne? Pavyzdžiui, ar teisybė, kad turėdavote vadinti juos „serais“ ir eidami pro šalį nusiimti kepurę?

Senis giliai susimąstė. Prieš atsakydamas nugėrė ketvirtį bokalo alaus.

— Taip,— atsakė jis.— Jie mėgdavo, kad kilsteltum ranką prie kepurės. Tai rodydavo lyg ir pagarbą. Man tas nepatikdavo, bet gana dažnai taip dariau. Galima pasakyti, taip buvo privalu.

— Ar tie žmonės — aš tik sakau, kas parašyta istorijos knygose—ar tie žmonės su savo tarnais dažnai nustumdavo jus nuo šaligatvio į gatvės purvą?

— Vieną sykį nustūmė mane,— atsakė senis.— Prisimenu kaip vakar. Tai buvo valčių regatos vakarą, per regatą visiems kažkodėl labai rūpėdavo peštis. Tai štai einu ir staiga Saftsberio gatvėje atsitrenkiu į jauną vyruką. Tikras džentelmenas taip, klostėti marškiniai, cilindras, juodas apsiaustas. Jis ėjo šaligatviu kažkaip zigzagais, aš bumbt ir atsitrenkiau. Jis man ir sako: „Kodėl nežiūri, kur eini, po galais?“ Aš jam sakau: „Tai ką, gal tu nusipirkai šitą prakeiktą šaligatvį?“ Jis sako: „Aš tau sprandą nusuksiu, jei dar man akis draskysi!“ Aš sakau: „Tu girtas. Aš tučtuojau pašauksiu policiją“. Ir norit tikėkit, norit ne — jis įrėmė man į krūtinę ranką ir taip pastūmė, kad vos ne- palindau po autobuso ratais. Na, tada aš buvau jaunas ir būčiau kaip reikiant užvažiavęs, bet…

Vinstoną apėmė bejėgiškumas. Senio atmintis — tiktai visokiausių nereikšmingų smulkmenų kratinys, šiukšlynas. Gali visą dieną kamantinėti ir neišgauti jokios tikros informacijos. Gal partijos istorijos knygos iš dalies ir tiesą sako, gal net visišką tiesą. Jis pamėgino paskutinį kartą.

— Gal aš neaiškiai paklausiau,— tarė jis.— Aš noriu pasakyti štai ką. Jūs jau labai ilgai gyvenate, pusę amžiaus nugyvenote iki revoliucijos. Pavyzdžiui, 1925 metais jau buvote suaugęs. Ar iš to, ką prisimenate, galite sakyti, kad gyvenimas 1925 metais buvo geresnis negu dabar, ar blogesnis? Jei galėtumėt pasirinkti, kada norėtumėt gyventi — tada ar dabar?

Senis susimąstęs įsistebeilijo į strėliukių taikinį. Pabaigė alų, bet jau lėčiau. Kai prabilo, kalbėjo atlaidžiai, filosofiškai, sakytum nuo alaus suminkštėjęs.

— Žinau, ką tikitės iš manęs išgirsti,— tarė jis.— Tikitės išgirsti, kad labiau norėčiau būti vėl jaunas. Jei paklausi, tai daugelis žmonių atsakys tau, kad norėtų būti jauni. Kai esi jaunas, būni sveikas, stiprus. O sulaukęs mano metų, niekad nebūsi sveikas. Mano kojos — amžina bėda, o pūslė tiesiog baisi. Per naktį gaunu keltis šešis arba septynis kartus. Antra vertus — kai esi senas, turi ir nemažai privalumų. Daug mažiau rūpesčių. Jokių reikalų su moterimis, tai jau didelis dalykas. Jei norit žinoti, aš jau trisdešimt metų nesu turėjęs moters. Ir nepasigedau — štai kas svarbiausia.

Vinstonas atsilošęs atsirėmė į palangę. Nėra prasmės klausinėti toliau. Jis buvo beeinąs paimti dar alaus, bet senis tuo metu staiga atsistojo ir paskubom nušlerksėjo į dvokiančią išvietę salės šone. Atsiliepė papildomas puslitris. Vinstonas pasėdėjo kokią minutę, spoksodamas į tuščią bokalą, ir nė pats nepajuto, kaip . kojos pačios išnešė gatvėn. Mažiausiai po dvidešimties metų, svarstė jis, šis svarbus ir paprastas klausimas „Ar gyvenimas prieš revoliuciją buvo geresnis negu dabar?“ pasidarys amžiams nebeatsakomas. Bet tiesą sakant, jis neatsakomas jau dabar, kadangi tie keli pavieniai žmonės, išlikę iš senojo pasaulio, nesugeba palyginti vieną amžių su kitu. Jie prisimena milijonus beverčių dalykų, ginčą su bendradarbiu, dingusios dviračio pompos paieškas, kadaise mirusios sesers veido išraišką, dulkių verpetus vėjuotą rytą prieš septyniasdešimt metų, bet visi esminiai faktai iš jų atminties išgaravę. Jie lyg skruzdėlės, matančios smulkius dalykus, bet nematančios didelių. Ir kai atmintis nieko negali pasakyti, o visi raštai sufalsifikuoti, nelieka nieko kito kaip priimti partijos teiginį, jog gyvenimo sąlygos pagerėjo, nes nebėra ir niekada nebebus jokio standarto, pagal kurį galėtum tai patikrinti.

Staiga jo minčių grandinė nutrūko. Jis sustojo ir pakėlė galvą. Dabar jis buvo siauroje gatvėje su keletu tamsių mažų parduotuvių, įsispraudusių tarp gyvenamųjų namų. Tiesiai virš jo galvos kabėjo trys metaliniai rutuliai, sakytum kadaise buvę paaukoti. Vieta jam pasirodė pažįstama. Žinoma! Jis stovėjo prie senienų krautuvėlės, kurioje kadaise nusipirko dienoraštį.

Jį nusmelkė baimė. Pirmiausia vien pirkti knygą buvo pakankamai neapdairu, ir jis tada prisiekė niekad čia daugiau nesirodyti. Bet vos tik jis užsimiršo, kojos pačios jį čia atnešė. Jis manė, kad rašydamas dienoraštį apsisaugos nuo savižudybės. Jis pastebėjo, kad krautuvėlė dar atidaryta, nors jau buvo beveik dvidešimt viena valanda. Pajutęs, kad viduje bus mažiau įtartas negu stypsodamas lauke ant šaligatvio, jis įėjo pro duris. Jei kas klausinėtų, pasakys, kad ieško skutimosi peiliukų.

Savininkas buvo ką tik uždegęs kabančią žibalinę lempą, kuri skleidė nešvarų, bet kažkokį mielą kvapą. Jis buvo kokių šešiasdešimties metų, smulkus ir pakumpęs, su ilga geranoriška nosimi ir maloniomis akimis, iškreiptomis storų akinių. Plaukai beveik balti, bet antakiai tankūs ir dar juodi. Akiniai, švelnūs, neskubrus judesiai ir senas juodo velveto švarkas teikė jam nenusakomą intelektualią išvaizdą, sakytum jis būtų susijęs su literatūra, o gal muzika. Jo balsas buvo švelnus, lyg pavargęs, o tarsena kur kas mažiau iškraipyta negu daugumos prolių.

— Aš pažinau jus ant šaligatvio,— tuojau pasakė jis.— Jūs esat tas džentelmenas, kuris nupirko atminimų albumą jaunoms damoms. Tai buvo puikus daiktas, taip. Dramblio kaulo spalvos popierius. Toks popierius negaminamas jau… o, sakyčiau tikriausiai penkiasdešimt metų.— Jis pro akinių viršų nužvelgė Vinstoną.— Ko pageidautumėt? Ar tiesiog norite apsidairyti?

— Ėjau pro šalį,— miglotai tarė Vinstonas.— Ir sumaniau užsukti. Nors nieko tokio man ir nereikia.

— Dar geriau,— atsakė pardavėjas,— nes vis tiek neįstengčiau jūsų patenkinti.— Jis lyg atsiprašydamas mostelėjo savo minkštu delnu.— Matote, kaip čia viskas atrodo — beveik tuščia parduotuvė. Tarp mūsų kalbant, prekyba senienomis jau beveik žlugusi. Nebėra paklausos, taip pat ir prekių. Baldai, porcelianas, stiklas — viskas palengva pražuvo. O metalo dirbiniai daugiausia perlydyti. Jau kiek metų, kai nesu matęs varinės žvakidės.

Nedidukė parduotuvė buvo užgriozdinta, bet joje nebuvo nieko vertingesnio. Ant grindų pasieniuose pristatyta dulkinų paveikslų rėmų. Vitrinoje padėklas su varžtais, nudilusiais kaltais, aplaužytais lenktiniais peiliukais, apmusijusiais laikrodžiais, net nemanančiais eiti, ir visokiausiu kitokiu šlamštu. Tiktai ant mažo stalelio kampe buvo pridėta šiokių tokių dalykėlių — lakuotų tabakinių, agato sagių ir panašiai,— atrodančių kiek įdomiau. Vinstonas nuėjo prie to stalelio, ir jo akį patraukė apvalus lygus daiktas, švelniai žibantis lempos šviesoje. Jis paėmė jį.

Tai buvo didelis gabalas stiklo — viena pusė gaubta, kita plokščia, beveik pusrutulis. Jis buvo kažkoks švelnus, ir spalva, ir paviršiaus lygumu panašus į lietaus vandenį. Jo centre, padidintas lenkto paviršiaus, buvo keistas rausvas ažūriškas daiktas, panašus į rožę ar jūrų anemonę.

— Kas čia? — susižavėjęs paklausė Vinstonas.

— Tai koralas,— atsakė senukas.— Matyt, atgabentas iš Indijos vandenyno. Buvo mėgstama juos įlieti stikle. Tai buvo daroma ne mažiau kaip prieš šimtą metų. O šitas turbūt dar senesnis.

— Gražus daikčiukas,— pasakė Vinstonas.

— Tikrai gražus,— patenkintas pritarė krautuvininkas.

— Bet šiandien mažai kas tą supranta.— Jis kostelėjo.

— Na, jeigu kartais sumanytumėt jį pirkti, tai kainuotų keturis dolerius. Prisimenu laikus, kai už panašų daikčiuką galėjai gauti aštuonis svarus, o aštuoni svarai buvo… na tiksliai nepasakysiu, bet tikrai dideli pinigai. Bet kam dabar rūpi antikvariniai daiktai… net tie keletas, kurie dar išliko?

Vinstonas tučtuojau užmokėjo keturis dolerius ir įsikišo tą patikusį daiktą kišenėn. Didžiausią įspūdį jam padarė ne tiek grožis, kiek įspūdis, kad tas daiktas priklauso visiškai kitiems laikams. Šitas švelnus stiklas buvo nepanašus į jokį kitą jo matytą stiklą. O labiausiai Vinstonui patiko, kad jis absoliučiai nenaudingus, nors galėjai spėti, kad kadaise buvo naudojamas kaip prespapjė.. Stiklas svėrė kišenę, bet visa laimė —labai nepūpsojo. Tai buvo keistas daiktas, netgi kompromituojantis partijos narį. Bet koks senas ir dėl to gražus daiktas visada buvo kiek įtartinas. Senukas palinksmėjo, gavęs keturis dolerius. Vinstonas žinojo, kad jis mielai būtų paėmęs ir tris ar net du.

— Viršuje yra kitas kambarys, gal jums būtų įdomu?

— pasakė senukas.— Ten nedaug daiktų. Keletas. Tik reikia šviesos, jeigu lipsim.

Jis uždegė kitą lempą ir sulinkęs ėmė lėtai kopti stačiais ir nudilusiais laiptais, paskui pamažu koridorėliu nuvedė Vinstoną į kambarį, atsuktą ne į gatvę, o į akmenimis grįstą kiemą ir mišką kaminų su gaubtuvais. Vinstonas pamatė, jog baldai sustatyti taip, lyg kambaryje kas nors gyventų. Ant grindų takelis, ant sienų keletas paveikslų, prie židinio — gilus nešvarus fotelis. Ant židinio tiksėjo senoviškas stiklinis laikrodis su dvylikos valandų ciferblatu. Palangėje, užėmusi beveik ketvirtį kambario, stovėjo didžiulė lova su čiužiniu.

— Mes čia gyvenome, kol mano žmona buvo gyva,— tarė senukas lyg teisindamasis.— Aš palengva pardavinėju baldus. Štai puiki raudonmedžio lova, tiksliau būtų lova, jei kas sugebėtų išvaryti iš jos blakes. Na, jums ji tikriausiai atrodo labai griozdiška.

Jis lempą laikė iškėlęs, kad geriau būtų matyti, ir šiltoje blausioje šviesoje kambarys atrodė kažkoks itin svetingas. Vinstonui dingtelėjo, kad tikriausiai būtų visai nesunku išsinuomoti tą kambarį už keletą dolerių per savaitę, jei išdrįstų taip rizikuoti. Tai buvo beprotiška, tiesiog neįmanoma mintis, kurią reikia kuo greičiau mesti iš galvos, bet šitas kambarys sužadino jam savotišką nostalgiją, savotišką protėvių atmintį. Jam atrodė, kad puikiausiai įsivaizduoja, kaip jautiesi, sėdėdamas tokiame kambaryje, fotelyje prieš atvirą židinį, ištiesęs kojas priešais groteles, o ant kablio kabo virdulys; visiškai vienas, visiškai saugus, niekas tavęs nestebi, nepersekioja joks balsas, negirdėti jokio garso, tik burbuliuoja virdulys ir draugiškai tiksi laikrodis.

— Čia nėra teleekrano! — neištvėręs sumurmėjo jis.

— A,— tarė senukas,— aš niekada neturėjau tokių dalykų. Per brangūs. Ir nejaučiau, kad man jų reikia. Matote, štai ten kampe yra puikus sulankstomas stalas. Žinoma, norint naudoti, reikėtų įdėti naujus vyrius.

Kitame kampe stovėjo nedidelė knygų spinta, ir Vinstonas nuėjo prie jos. Viduje tebuvo įvairiausias šlamštas. Knygos iš prolių kvartalų buvo surinktos ir sunaikintos kruopščiai kaip ir visur kitur. Visoje Okeanijoje vargiai būtum suradęs knygą, išleistą prieš 1960 metus. Senis, tebelaikydamas lempą, dabar stovėjo priešais paveikslą su rusvais rėmais, kabantį kitapus nuo židinio, virš lovos.

— Jeigu jus kartais domintų senovės reprodukcijos… — atsargiai pradėjo jis.

Vinstonas priėjo apžiūrėti paveikslo. Tai buvo plieno graviūra, vaizduojanti ovalinį namą su stačiakampiais langais ir mažu bokšteliu priešaky. Namą juosė baliustrada, o gilumoje stovėjo statula. Namas Vinstonui atrodė lyg ir pažįstamas, nors statulos jis neprisiminė.

— Rėmas prisuktas prie sienos,— pasakė senukas,— bet jums, žinoma, galėčiau ir nuimti jį.

— Aš žinau tą namą,— galiausiai pasakė Vinstonas.— Dabar jis sugriuvęs. Vidury gatvės priešais Teisingumo rūmus.

— Teisybė. Priešais teismą. Jis buvo subombarduotas… o-o-o jau prieš daugelį metų. Kažkada ten buvo bažnyčia. Vadinosi švento Klemento.— Jis tarsi atsiprašydamas nusišypsojo ir lyg suprasdamas, jog sako kažką šiek tiek juokinga, pridūrė: „Apelsinai ir bananai, Klemento varpai skardena“.

— Ką tai reiškia? — paklausė Vinstonas.

— O… „Apelsinai ir bananai, Klemento varpai skardena“. Toks buvo eilėraštukas mano vaikystėje. Kaip ten toliau, aš nežinau, bet pabaigą prisimenu: „Štai tau į lovą pašvies kelią žibintas, štai budelio kirvis, ir galva tavo krinta“. Tai buvo toks šokis. Visi laiko pakėlę rankas, o su žodžiais „štai budelio kirvis, ir galva krinta“ nuleidžia jas ir pagauna tave. Ten būdavo vardinami bažnyčių pavadinimai. Visos Londono bažnyčios, na, tiksliau sakant, visos pagrindinės.

Vinstonas ėmė svarstyti, kuriam amžiui priklausė toji bažnyčia. Buvo labai sunku nustatyti apskritai bet kurio Londono pastato amžių. Jei jis didelis ir įspūdingas, tai visada tvirtinama, kad pastatytas po revoliucijos, o tai, kas akivaizdžiai sena — priskiriama miglotam laiko tarpui, vadinamam Viduramžiais. Buvo laikoma, jog kapitalizmo šimtmečiai nedavė nieko vertingo. Kaip nebeįmanoma mokytis istorijos iš knygų, taip nebeįmanoma jos mokytis ir iš architektūros. Statulos, užrašai, memorialiniai akmenys, gatvių pavadinimai,— viskas, kas galėtų nušviesti praeitį,— buvo sistemingai keičiama.

— Aš net nežinojau, kad buvo tokia bažnyčia,— pasakė jis.

— Dar daug jų likę,— pasakė senukas,— nors jau naudojamos kitkam. Nagi kaip ten toliau tas eilėraštukas? O! Prisiminiau!

Apelsinai ir bananai, Klemento varpai skardena. Man tris fartingus skolingas, skamba Martinas griausmingai.

Na viskas, daugiau tikrai nebežinau. Fartingas buvo tokia smulki moneta, panaši į centą.

— Kur stovėjo švento Martino bažnyčia? — paklausė Vinstonas.

— Martino? Šita ir dabar tebestovi. Pergalės aikštėje, šalia paveikslų galerijos. Tas namas, kur su trikampiu balkonu ir kolonomis priekyje, ir su dideliais laiptais.

Vinstonas gerai žinojo tą pastatą. Tai buvo muziejus naudojamas įvairioms propagandinėms parodoms — raketinių bombų ir plaukiojančių tvirtovių modeliams, vaškinių kompozicijų, vaizduojančių žvėriškumus ir panašiai.

— „Šventas Martinas palaukėje“ — taip ir buvo vadinama,— užbaigė senukas,— nors aš ir neatsimenu jokio lauko tose vietose.

Vinstonas paveikslo nepirko. Tai būtų buvęs kur kas įtartinesnis daiktas už tą stiklą, net namo neturėtų kaip parsinešti, nebent išėmęs iš rėmo. Bet jis dar pabuvo keletą minučių, pasikalbėjo su senuku, kurio pavardė buvo visai ne Viksas, kaip galėjai spręsti iš užrašo parduotuvės fasade, o Čaringtonas. Paaiškėjo, kad jis yra šešiasdešimt trejų metų našlys ir šioje parduotuvėje gyvena trisdešimt metų. Visą tą laiką ketino pakeisti pavardę virš vitrinos, tik niekaip neprisiruošė imti ir padaryti tai. Jiems besikalbant, Vinstono galvoje skambėjo tas pusiau pamirštas eilėraštis:

Apelsinai, ir bananai, Klemento varpai skardena, Man tris tortingus skolingas, skamba Martinas griausmingai.

Net keista — kai kartoji tuos žodžius, atrodo, kad iš tikro girdi varpus, dingusio Londono varpus, kurie dar kažkur yra, užslėpti ir pamiršti. Jam atrodė, kad girdi juos aidint nuo vieno bokšto iki kito. Nors šiaip jis neprisiminė, kad realiame gyvenime būtų kada girdėjęs skambant bažnyčios varpus.

Jis paliko misterį Čaringtoną ir nulipo laiptais vienas, kad senukas nematytų, kaip jis, prieš išeidamas pro duris, žvalgys gatvę. Jis jau buvo nusprendęs, kad po tam tikro laiko — gal po mėnesio — surizikuos ir vėl aplankys krautuvėlę. Gal tai nebus pavojingiau, kaip nusukti vieną vakarą centre. Pirmiausia ir rimta kvailystė buvo ateiti čionai dar sykį, kai prieš tai pirkai dienoraštį ir net nenutuoki, ar krautuvėlės savininku galima pasitikėti, ar ne. Bet vis dėlto!..

Taip, jis dar sugrįš, galvojo eidamas. Nusipirks dar kokių nors gražių niekniekių. Nusipirks švento Klemento graviūrą, išims ją iš rėmo ir parsineš namo, pasikišęs po kombinezono striuke. Pamėgins iš misterio Caringtono atminties ištraukti tą eilėraštį, visą iš eilės. Dar sykį galvoje šmėstelėjo beprotiškas planas išsinuomoti tą kambarėlį viršuje. Kokį penketą sekundžių jis buvo taip apsvaigęs nuo susijaudinimo, kad išėjo ant šaligatvio, net nedirstelėjęs prieš tai pro langą. Net ėmė niūniuoti, čia pat sukūręs melodiją:

Apelsinai ir bananai, Klemento varpai skardena, Man tris tortingus skolingas, skamba Martinas griausmingai.

Staiga jo širdis tarsi pavirto į ledą, o viduriai — į vandenį. Už kokių dešimties metrų šaligatviu ėjo figūra su mėlynu kombinezonu. Tai buvo mergina iš literatūros skyriaus, toji tamsiaplaukė. Nors jau temo, pažinti ją galėjai be jokio vargo. Ji pažvelgė jam tiesiai į veidą, paskui greitai nuėjo tolyn, tarsi nė nemačiusi jo.

Kelias sekundes Vinstonas lyg paralyžuotas negalėjo net pajudėti. Paskui pasuko į dešinę ir sunkiai nupėdino, kurį laiką net nesuvokdamas, jog eina ne ton pusėn. Šiaip ar taip, bet vienas klausimas išsisprendė. Nebeliko jokios abejonės, kad ta mergina seka jį. Atsekė iš paskos, nes tiesiog neįtikėtina, kad tą patį vakarą per atsitiktinumą ji būtų galėjusi atsidurti toje pačioje nuošalioje gatvelėje už keleto kilometrų nuo partijos narių gyvenamųjų kvartalų. Tai būtų per didelis sutapimas. Ir ne taip svarbu, ar ji tikra minčių policijos agentė, ar paprasta mėgėja, dirbanti iš uolumo. Užtenka to, kad seka jį. Ji tikriausiai matė, kaip jis įėjo ir į bariuką.

Buvo sunku net kojas kilnoti. Stiklo luitas kišenėje su kiekvienu žingsniu trinksėjo į šlaunį ir jau beveik norėjosi išimti jį ir numesti šalin. O blogiausia — tai skausmas pilve. Akimirką atrodė, kad numirs, jei tuojau neras išvietės. Bet šitokiame kvartale nebūna viešų išviečių. Paskui spazmas praėjo, liko tik bukas skausmas.

Gatvė buvo aklina. Vinstonas sustojo, kiek palaukė, svarstydamas, ką daryti, paskui apsisuko ir patraukė atgal. Jam atrodė, kad mergina pro jį praėjo prieš kokias tris minutes ir kad pabėgėjęs tikriausiai galėtų ją pasivyti. Galėtų sekti paskui ją, kol atsidurtų kokioje ramioje vietoje, ir suknežintų grindinio akmeniu jai galvą. Tam tikslui užtektų net to stiklo kišenėje. Bet jis tuojau pat atmetė šitą mintį, nes vien pagalvojus apie kokią fizinę pastangą, darėsi silpną. Jis nepajėgtų bėgti, nepajėgtų smogti. Be to, ji jauna, stipri ir imtų gintis. Jis pagalvojo, kad reikėtų kuo greičiau nueiti į visuomeninį centrą ir būti ten, kol uždarys, užsitikrinti bent dalinį to vakaro alibi. Bet tai irgi neįmanoma. Jį apėmė mirtinas nuovargis. Jis tenorėjo kuo greičiau patekti namo, atsisėsti ir nurimti.

Į savo butą jis parėjo jau po dvidešimt antros valandos. Šviesa name išjungiama dvidešimt trys trisdešimt. Jis nuėjo virtuvėn ir nurijo beveik pilną arbatinį puodelį Pergalės džino. Tada nuėjo prie stalo nišoje, atsisėdo ir išsiėmė iš stalčiaus dienoraštį. Bet iš karto neatsivertė. Iš teleekrano skardus moters balsas rėkė patriotinę dainą. Jis sėdėjo ir spoksojo į knygos viršelį, bergždžiai stengdamasis atriboti tą balsą nuo savo sąmonės.

Jie ateina išsivesti naktį, visada naktį. Teisingiausia būtų nusižudyti, kol nepatekai į jų rankas. Be abejo, kai kas taip ir padaro. Daugelis dingimų iš tiesų būna savižudybės. Bet reikia didelės drąsos, kad nusižudytum pasauly, kur ginklai arba greiti ir garantuoti nuodai visiškai neprieinami. Jis su savotiška nuostaba pagalvojo apie biologinį skausmo ir baimės nereikalingumą, išdavikišką žmogaus kūną, kuris visada inertiškai sustingsta, kaip tik tuo momentu, kai reikalinga ypatinga pastanga. Jeigu būtų greitai veikęs, būtų galėjęs nutildyti tą tamsiaplaukę merginą, bet kaip tik dėl to didelio pavojaus ir prarado sugebėjimą veikti. Jam dingtelėjo pribloškianti mintis, kad kriziniais momentais žmogus kovoja ne su išoriniu priešu, o su savo paties kūnu. Net dabar, nors ir išgėrė džino, bukas skausmas pilve vis dar neleido nuodugniai galvoti. Ir tas pats būna, suprato jis, visose vadinamosiose herojinėse arba tragiškose situacijose. Mūšio lauke, kankinimų kameroje, skęstančiame laive tikslai, dėl kurių kovoji, būna pamirštami, kadangi kūnas taip išsiplečia, jog užpildo visą visatą, ir net jeigu tu nesi paralyžuotas baimės ar nerėki iš skausmo, gyvenimas vis tiek yra šio momento kova prieš alkį, šaltį ar nemigą, prieš maudžiantį skrandį arba geliantį dantį.

Jis atsivertė dienoraštį. Buvo labai svarbu ką nors parašyti. Moteris teleekrane pradėjo naują dainą. Jos balsas smigo į jo smegenis lyg aštrios stiklo šukės. Jis pamėgino galvoti apie O’Brajeną, kuriam arba dėl kurio rašė dienoraštį, bet mintys nukrypo į tai, kas bus, kai jį suims minčių policija. Visai nesvarbu, ar jie jį nužudys iš karto. Nužudymas yra tai, ko tikiesi. Bet prieš mirtį (niekas apie tuos dalykus nekalba, nors visi žino) reikia iškęsti visą prisipažinimo rutiną: raitymąsi ant grindų, meldžiant pasigailėjimo, kaulų traškesį, išdaužytus dantis, nuo kraujo sulipusius plaukus. Kam visa tai kentėti, jeigu galas visuomet tas pats? Kodėl neįmanoma išmesti tą keletą dienų ar savaičių iš savo gyvenimo? Niekam nėra pavykę išvengti susekimo, niekas neliko neprisipažinęs. Jeigu jau pasidavei mintikaltei, tai gali neabejoti, jog vieną dieną būsi negyvas. Tai kodėl tada ateity tavęs laukia tas siaubas, kuris nieko nepakeičia?

Jis pamėgino įsivaizduoti O’Brajeną, ir dabar pasisekė kiek geriau negu iki tol. „Mudu susitiksime tokioje vietoje, kur nėra tamsos“,— pasakė jam O’Brajenas. Jis žinojo, ką tai reiškia, arba manė žinąs. Vieta, kur nėra tamsos — tai įsivaizduojama ateitis, kurios niekad nematysi, bet kurioje mistiškai gali dalyvauti. Bet skambant įkyriam balsui iš teleekrano, jis nebegalėjo užbaigti tos minties. Jis įsikando cigaretę. Pusė tabako iškrito jam ant liežuvio — karčios dulkės, kurias buvo sunku net išspjauti. Jo vaizduotėje, išstūmęs O’Brajeno veidą, iškilo Didžiojo Brolio veidas. Kaip ir prieš keletą dienų, jis išsiėmė iš kišenės monetą ir pažvelgė į ją. Tas veidas žiūrėjo į jį įdėmiai, romiai, tarsi globojamai; bet kokia ta šypsena, kuri slepiasi po ūsais? Lyg švininis laidotuvių varpas jo galvoje vėl suskambo žodžiai:

KARAS — TAI TAIKA

LAISVĖ — TAI VERGIJA

NEŽINOJIMAS — TAI JĖGA

100% Plius 100% Plus
0% Minus 0% Minus
1   0
Komentarai: 0

Nebūtinas. Įrašyk, jeigu nori gauti pranešimą apie naujus komentarus prie šio straipsnio. Adresas niekur nebus rodomas.

Siųsti komentarą
VISI STRAIPSNIAILIETUVAPASAULISKAIMYNAISMAGUMAI
Romuvos Krivė I. Trinkūnienė: Motinos Žemės šauksmas vienija skirtingų tikėjimų žmones
Gintaras Radvila: „The Economist“ prognozės, D. Šakalienės ir M. Majausko laukia sėkmė (2)
Rasa Juknevičienė neslepia, kad dirba rusams (2)
Šalies ekonominė gerovė prasideda šeimoje
Mokytojai streikuoja, vaikai linksminasi, tėvai piktinasi
Dešimt įdomiausių faktų apie mediciną, kurie gali tapti tikrai smagiu atradimu
Vaikų neturėjimo poveikis vyresnio amžiaus žmonėms
Vytautas Radžvilas. Artėjant geopolitinės sistemos audrai
Živilė Pipinytė. Kuriant tautos kančios mitą
Socialdemokratų spindesys ir skurdas katastrofos išvakarėse
ABORTAS - pagrindinis vėžio rizikos faktorius, apie kurį moterys nenori girdėti
Toks mažas, o jau atsikalbinėja!
Kodėl protingi žmonės priima kvailus sprendimus?
Amerikos hegemonija ir Naujoji Pasaulio Tvarka (3)
V. Vyšniauskas. Filosofo tragedija
Vakarų informacinio karo nusikaltimų technologijos
Lidžita Kolosauskaitė. Parazitinė ekonomika vs. naudingumo ekonomika (4)
Valdas Vižinis. Kodėl vien pamačius šias MOTERIS-REIŠKINIUS apima nenusakomas jaudulys? (3)
Jurga Lago. Nebalsuosiu už bevaikį prezidentą – tokie šiandien valdo ir ES (5)
Medikai pyksta: elektroninės cigaretės dar pavojingesnės, nei įprastos! (1)
10 būdų kaip pakeisti blogus įpročius
Apie knygų skaitymo naudą
Užsikrėčiau tavimi
Tikroji frazės „Neturiu laiko“ prasmė

Atsitiktiniai straipsniai


VISI STRAIPSNIAILIETUVAPASAULISKAIMYNAISMAGUMAI