Rasos, Kupolės, Ligo: pavogtos šventės (0)

Anonimusas
+ 7 - 0
Autorius: BūkimeVieningi
Šaltinis: http://bukimevieningi.webnode....
7533-06-21 (2015 m.), skaitė 4347
0

Paminėsiu vieną labai Lietuvoje švenčiamą šventę - Jonines. Jonines švenčia naktį iš birželio 24 į 25. Jos yra pavogtos iš mūsų pagoniško-baltiško-sarmatiško tikėjimo šventės Rasos. Dar kitaip vadinamos vasaros saulėgrįža, vidurvasariu. Tai laikotarpis, kuomet Saulė pasiekia aukščiausią padėtį zenite. Joninės šiandien paskelbtos nedarbo diena tam, kad galėtum išsipagirioti po Joninių nakties. Ką ir kaip turėtų švęstį krikščionys per Jonines, birželio 24 dieną, pagal krikščionis-švento Jono krikštytojo dieną, kuris gimė šešiais mėnesiais anksčiau už Kristų?

Krikščioniškoje tradicijoje šv. Jonas Krikštytojas yra paskutinis Senojo Testamento pranašas ir pirmasis Naujojo Testamento šventasis – Jėzaus Kristaus pirmtakas, išpranašautas Senajame Testamente. Legenda pasakoja, kad Jono Krikštytojo tėvas Zacharijas buvo nužudytas Nekaltųjų vaikelių žudynių metu, o jo motina Elžbieta su kūdikiu pasislėpė olose netoli Betliejaus, kur juos rado iš Egipto grįžtanti šventoji šeima.

Gyvendamas Nazarete (iki išėjimo į dykumą) Jonas žaisdavo su Jėzumi. Dalį jaunystės Jonas praleido vienas dykumoje, paskui Jordano žemupyje pradėjo pranašo veiklą, skelbė artėjančią Dievo Karalystę, upėje krikštijo atgailaujančiuosius. Jonas Krikštytojas pakrikštijo ir Jėzų, pavadinęs jį Mesiju, t.y. atliko tai, kas Senajame Testamente skirta pranašui Elijui. Jėzaus krikšto metu Šventoji Dvasia balandžio pavidalu nusileido iš dangaus.

Pagrindinis Jono Krikštytojo „nuopelnas“ yra tas, kad jis skelbė žmonėms Mesijo atėjimą, jį pakrikštijo ir įvardijo Dievo Sūnaus kilnumą, kuris buvo toks didelis, kad net Jonas buvo „nevertas nusilenkęs atrišti jo apavo dirželio“ (Mk 1,7).

Taip turėtų suvokti Jonines tikrieji krikščionys. O jų pas mus, Lietuvoje, turbūt kokie 2 milijonai. Dabar per Jonines paprasčiausiai geriamas alkoholis ir linksminamasi. Eilinė „pjankė“.

Iki ko nusigyvenome, mielieji...

Papasakosiu, kaip seniau buvo švenčiama ši šventė, kol krikščionys jos nepasisavino.

Rasos, dar kitaip vadinamos Kupolės. Šventės didžiausias akcentas yra vanduo, kuris suteikia mums ir mūsų žemei gyvybės, padeda užaugti grūdinių kultūrų derliams. Manoma, jog ilgiausią dieną surinktos žolės turi magiškų galių, todėl merginos iš surinktų gėlių pindavo vainikus ir jais papuošdavo mūsų galvas, kuriomis tada dar patys galvodavome. Iš gėlių būdavo pinami vainikai ir plukdomi upėmis. Jie simbolizuodavo palydimą Saulę.

Taip būdavo palydima saulė į žiemos pusę. Buvo tikima, kad jeigu trumpiausią vasaros naktį rasi pražydusį paparčio žiedą, tada nuo tavęs nusigręš vargai. Rasos, Kupolės šventė, buvo švenčiama linksmai. Dainuodavo, šokdavo. Tai buvo tiesiog susiliejimas su mūsų motina gamta. Pats pavadinimas Rasos gali būti siejamas su deive Rasa, kurią lietuviai įasmenino. Dainose ji vaizduojama vaikščiojanti po laukus. Augmenijai priskiriama ypatinga reikšmė. Ilgiausią dieną arba jos išvakarėse surinkti žolynai turi nepaprastų magiškų galių.

Žolynų rinkimas švenčių išvakarėse arba rytą prieš saulėtekį vadinamas kupoliavimu. Vanduo suteikia žemei jėgų megzti ir brandinti vaisius. Tikėta, kad vidurnaktį pražysta papartis. Apeigos vykdavo vakare prie laužo. Ugnies iš laužo parsinešdavo namo ir įkurdavo naują ugnį vietoj senosios. Prie laužų būdavo dainuojama, šokama, šokinėjama per ugnį, vaišinamasi. Apeiginė ugnis apvalydavusi, gydydavusi. Svarbiais šventės elementais ir šiandien išlieka vanduo, ugnis, žolynai. Apeigose neapsieinama be laužų, vainikų, kupoliavimo.

Žemaitijos kultūros ir paveldo draugijos pirmininkas

---
LDiena.lt: plačiau apie Rasų šventės prasmę skaitykite "Pažinimo kelias per savastį - Laiko tėkmė ir artėjančios Rasos"

100% Plius 100% Plus
0% Minus 0% Minus
7   0
Komentarai: 0

Nebūtinas. Įrašyk, jeigu nori gauti pranešimą apie naujus komentarus prie šio straipsnio. Adresas niekur nebus rodomas.

Siųsti komentarą

VISI STRAIPSNIAILIETUVAPASAULISKAIMYNAISMAGUMAI