Apie pidarasus ir žmones

Autorius: Anno Šaltinis: https://www.livejournal.com/... 2019-09-25 00:38:00, skaitė 189, komentavo 3

Apie pidarasus ir žmones

Autorius REAL_IST

Kadangi nesu rašytojas, savo mintis šia tema išdėstysiu trumpų replikų forma. 

Kas tokie yra pidarasai?

Pidarasai - tai dar nėra gėjai. Gėjai - tai jau kraštutinis pidarastijos laipsnis, kaip 4 stadijos vėžys onkologijoje. 

Kaip atpažinti pidarasą:

Pidarasai, tai žmonės, kurių gyvenimo tikslas yra prisisotinimas ir malonumų gavimas. Pidarasai gyvena tik dėl to ir tik dėl savęs. 

Pidarasų gyvenimo devizas  - paimk iš gyvenimo viską. Duoti kam nors, atiduoti iš savęs, padėti artimui ar nepažįstamam  pidarasui tas yra nenatūralu. 

Pidarastija - tai socialinis reiškinys. Bet kas gali tapti pidarasu, priėmęs sau pidarasų gyvenimo normas ir taisykles kaip pagrindinę vertybę. 

Pidarasams sunku gyventi tarp paprastų žmonių, jiems palanki aplinka yra gyventi tarp tokių pat pidarasų. 

Bet grįžkime prie žmonių.  

Bet kurio gyvo sutvėrimo žemėje tikslas - pratęsti savo giminę. Daugelis augalų, kada pradeda žūti, išleidžia žiedus, kad kažkaip suspėti  duoti sėklų. 

Normalus žmogus tampa laimingas, kada gali suteikti gyvybę naujam žmogui. Tačiau žmogaus prigimtis yra sudėtingesnė nei augalų ir gyvūnų prigimtis. Žmogus jaučiasi laimingas ne tik dėl vaikų gimimo, bet ir nuo to, kad iš principo gali kažką pagaminti. Pavyzdžiui, senelis sodina obelį. Manote, kad jis taip mėgsta obuolius? Juk jam gal iki jų ir nedagyventi. Ne, jam būtinas suvokimas, kad jis ar gali duoti pasauliui vaisių. 

Pidarasai gi nesupranta, kaip tai galima vargti kapstantis lysvėse . Gamtoje, pidarasų nuomone, reikia tik ilsėtis, ėsti šašlyką, gerti alų ir vyną . Aukščiau aš rašiau, kad pidarasams patogiau gyventi aplinkoje tarp tokių pat kaip ir jie. Kaip jie sukuria šią aplinką? Sodų ir gamtos temoje gali būti puikus toks pavyzdys: kažkada buvo rodoma laida, kurią vedė Pavelas Lobkovas (tekstas verstas iš rusų kalbos). Ilgą laikotarpį  gyventojai buvo permokomi į pidarasus parodant jiems, kad sode būtina sodinti ne vaisius duodančius augalus, o dekoratyvines kultūras (kaip Lietuvoje vietoj javų biokuroui žabus), ir jau suaugusius augalus. Pidarasai skuba gyventi, todėl jiems nėra kada išauginti augalus, jie negauna iš to malonumo. Jiems reikia visko ir iš karto. 

Net jei pidarasai ir pagimdė vaikų, tada jie iš jų išauklėja dar didesnius pidarasus, stengdaniesi juos atriboti nuo žmonių, įkišdami juos į elitines gimnazijas ar siųsdami į kokį nors Londoną, kur iš jų jau užtikrintai padarys pidarasus.  Dar galima ir visai negimdyti, o tiesiog nusipirkti našlaičių namuose. Vaikai pidarasams reikalingi dėl įvaizdžio. 

Pidarasai skuba gyventi, nes pidarasų gyvenimas labai trumpas, jis baigiasi jų mirtimi. Pidarasų mirtis - tai pasaulio pabaiga. Būtent jie ir reklamuoja, bruka šią temą. Pasaulio pabaigos tema stumia normalius žmones į pidarastiją. Naudodamiesi šia tema, jie taip pat sukuria palankią sau pidarastinę terpę.

Pidarasai vadovybėje nėra orientuoti į vystymąsi. Jų tikslas yra viską greitai užgrobti, sunaikinti, atimti, išsiurbti. Jiems nerūpi, kas liks po jų - „Po mūsų nors ir tvanas“. 

Pidarasams yra nesuprantama, kaip galima gyventi vardan kitų žmonių, kaip tai yra įmanoma ne vogti. Todėl jie ir kaltina normalius žmones būtent vagystėmis, nes jie patys mąsto ir gyvena tik tokiomis kategorijomis. Kadafis, Lukašenka, Leninas, Stalinas, bolševikai - visi jie yra nesuprantami ir priešiški pidarasams. Pidarasai jų bijo kaip velnias smilkalų. 

Žmonėse vyksta kova tarp žmogiškojo prado ir pidarastinio galo. Informacinis laukas ištisai kuriamas vien pidarasų. Viskam kas žmogiška reikia prasilaužti pro pidarastija kaip augalams pro asfaltą. Dabar ši kova stiprėja. Matyt, pidarasai tikrai nujaučia artėjančią JŲ pasaulio pabaigą. 

Ir apskritai, žmonės, nebūkite pidarasais.