Rusijos suskaldymo planas įgyvendinamas. Rašytojas A.Prochanovas perspėja

Autorius: Algimantas Lebionka Šaltinis: http://lebionka.blogspot.com/2... 2019-09-29 12:55:00, skaitė 235, komentavo 4

Rusijos suskaldymo planas įgyvendinamas. Rašytojas A.Prochanovas perspėja

Nesenai žinomas Rusijos publicistas Aleksandras Prochanovas paskelbė straipsnį „Centralizmo tragedija —2019. Ko gali imtis šiandieninė valdžia?“. Šis straipsnis Rusijoje sukėlė didelį rezonansą. Autorius perspėja rusus, kad liberalizmas Rusiją veda į šalies suskaldymą. Žemiau pateikiu šio straipsnio vertimą.  

Mano nuomone, skaldymo tendencijas mes matome jau ir Lietuvoje. Skaldyk ir valdyk! Pasaulio pinigų šeimininkai tai nuolatos daro su pasaulio tautomis. Ispanijoje beveik atskelta Katalonija, Lietuvoje beveik atskelta Vinija, bandoma atskelti Žemaitiją, 2015 metais perskelta Ukraina, Lenkijoje atskeliami košubai, imigrantų iš Afrikos ir Azijos pagalba skaldoma ES ir t.t. Liko didžiausias pinigų šeimininkų kąsnis – Rusija, kurios „elitas“ iš Rusijos nuo 1991 metų į vakarus išvežė 3 trilijonus eurų, turi dvigubas ir trigubas pilietybes, užsienyje gyvena jų vaikai ir anūkai, nupirktas nekilnojamas turtas, verslai.

A.Prochanovas rusas-patriotas, suprantantis, kad Vladimiras Putinas dar šiek tiek šią šalį išlaiko vieningą, o „elitas“ - Rusijos išcentrinė jėga, ją draskanti į gabalus.

Ar Rusijos suskaldymas bus naudingas Lietuvai? Mūsų valdžia mano, kad naudingas, sprendžiant iš Gitano Nausėdos pasisakymo JTO, o aš manau, kad žalingas, kad trečiasis jos suskaldymas nepraeis be kraujo, be milijonų tikrų pabėgėlių, kurių didelė dalis atsiras ir Lietuvoje.

Rusijos suskaldymo planas įgyvendinamas. Rašytojas A.Prochanovas perspėja

Aleksandras Prochanovas: Centralizmotragedija —2019. Ko gali imtis šiandieninė valdžia? (mano vertimas iš rusų kalbos)

1989 metais aš parašiau straipsnį „Centralizmo tragedija“, kurioje, analizuodamas gorbačiovinės perestrojkos reiškinį, išpranašavau greitą Sąjungos subyrėjimą, tarybinės civilizacijos sugriuvimą, kraujo praliejimą ir chaosą visoje žūstančios gražios valstybės erdvėje. Šiandieniniai įvykiai priverčia mane vėl imtis plunksnos ir parašyti darbą „Centralizmo tragedija—2019".

Pasisuka tragiškas rusų istorijos ratas. Mūsų akyse vyksta amžina drama griovimo rusų centralizmo, kuris išlaiko kartu gigantiškas erdves, daugybę tautų, kalbų, kultūrų, užtiktina Rusijos egzistavimą kaip vieneto. Jelcino liberalizmas, suskaldžiusio Tarybų Sąjungą, po 1991 metų tęsė savo griovimą likusioje Rusijos teritorijoje, kuri mums matant skilo. Jelcino liberalizmą pakeitė Putino centralizmas, kuris kietai, kariniais, organizaciniais, ideologiniais būdais vėl atstatė vieningą Rusiją, užtikrino jos judėjimą istorijoje.

Kartu su liberalizmo sankloda, atsirado ir ėmė stiprėti nauja sankloda – patriotinė, jungdama į savo eiles stiprios centralizuotos valstybės šalininkus, siūlydama jos vystymosi modelius ekonomikoje, kultūroje, geostrategijoje. Tačiau Putino centralistinės valstybės gelmėse išliko galingi elcinizmo židiniai. Kaip miegančios metastazės, liberalus auglys plito, ruošdamas revanšą — Perestroiką-2.

Pirmas jėgų išbandymas įvyko 2011 metais Bolotnaja aikštėje, kada liberalai, arganizuoti politinio centro, valdomi liberalių MIP, išėjo į aikštę, reikalaudami peržiūrėti Dūmos rinkimų — ir faktiškai reikalaudami pašalinti prezidentą Putiną. Bolotnos atakos kelyje stojo Poklonaja kalnas, uždengė brangią valstybę. Mitingai ir demonstracijos Bolotnos aikštėje buvo išvaikyti jėga, lyderiai suimti. Liberalios metastazės, trumpam pasireiškusios, vėl pasislėpė gelmėje. Metastazės liko, reiškėsi per daugybę liberalių iniciatyvų, kurios apėmė vis didesnį ratą humanitarinės, mokslo ir verslo inteligentijos.

„Elcino-centro“ atidarymas Ekaterinburge tapo simboliu elcinizmo atgaivinimu. Liberalia išliko vyriausybė, vadovaujama premjero Medvedevo. Liberaliu išliko ir vyriausybės blokas, vykdantis kursą ekonomikoje, kuris atvedė Rusiją prie nuosmukio ir prie veržlaus praturtėjimo bankininkų ir oligarchų.

Putino centralizmas nereagavo į liberalaus revanšo pavojų ir tęsė savo triumfą, apvainikuotą sugrąžinimu Krymo į Rusiją. Tai buvo prezidento Putino triumfas, ir jis demonstravo, atrodė, negrįžtamą centralizuotos Rusijos sustiprinimą.

Krymo saulė švietė neilgai ir ėmė greitai blėsti. Krymas, apjungiantis aplink Putiną didžiulį gyventojų masyvą, nustojo būti konsoliduojančiu faktoriu. Laukiamo vystymo nebuvo. Putino paskelbtas proveržis neįvyko. Vietoj vystymosi ir dvasinio Rusijos visuomenės apsivalymo į pirmą planą išėjo piaras, imitacija, kuri pavertė valstybės vidaus politiką į melaginga iškaba. Nustojęs judėti lėktuvas krenta. Sustojusi vystytis valstybė denonsavo centralistinės politikos silpnumą ir skatino liberalus aktyviai veikti. Artėjo susirėmimo ir jėgų išbandymo laikas.

Šiuo bandymu tapo „Golunovo“ kazusas, kuomet liberaliam žurnalistui jėgos struktūros pakišo narkotikus, ir jis buvo pasodintas į kalėjimą. Golunovą ginti stojo humanitarinė visuomenė, valdoma liberalių radijo stočių ir visuomenės, viešų ir uždarų opozicijos centrų, veikiančių visuose Rusijos regionuose. Golunovą apgynė, išplėšė iš kalėjimo, iš policijos rankų, valstybė pasmerkė jėgos struktūras, FST (Federalinę saugumo tarnybą, A.L.) ir policiją, atidavė juos visuomenės nuomonei sudraskyti. Tai buvo akivaizdus valdžios atsitraukimas. Šis atitraukimas buvo traktuojamas kaip neabejotina pergalė liberalų ir valstybės silpnumas. O jėgos struktūrose vertinama kaip gorbočiovinė išdavystė: tas išdavystės tipas, kada Tarybų Sąjungos jėgos struktūros, armija ir milicija, — buvo metamos malšinti demonstracijų pritariant Gorbačiovui, o po to Gorbačiovas atsitraukdavo, neprisiimdavo atsakomybės už žiaurius numalšinimus, „nusiplaudavo rankas“, o jėgos struktūrų darbuotojai buvo siaubingai smerkiami šėlstančios liberalios aplinkos.

Demoralizuota tarybinė armija ir milicija parodė savo nesugebėjimą veikti 1991 metų rugpjūtį. Golunovo atveju liberalų pergalė prieš valdžią atrodė labai maža, tačiau buvo lūžiu valdžios monolite, ir į tą lūžį aprūpinti strategija liberalai sudavė žudantį smūgį.

Rinkimai į Maskvos dūmą tapo mūšio lauku ne konkuruojančių tarpusavyje kandidatų, o putiniško centralizmo su liberalia opozicija. Savaites trunkančios demonstracijos, jaunimas, einantis į nesankcionuotus mitingus ir eitynes, patenkantis po policijos lazdų smūgiais į visokio lygio reporterių kameras, rusų ir užsienio, — tai buvo galinga strategija, kur kiekvienas policijos lazdos smūgis tik konsolidavo liberalų mases ir traukė į protesto verpetą vis naujus ir naujus kontingentus. Kur kiekvienas video siužetas, pasakojantis apie žiaurius jėgos struktūrų veiksmus, nuteikinėjo tautą prieš valdžią, davė pretekstą užsieniečiams, tame skaičiuje — Amerikos senatoriams, visam pasauliui skelbti apie nežmoniškumą ir nelegitimumą putiniškos valdžios.

Tų savaičių protesto mitinguose dalyvavo ne tik liberalai, bet ir komunistai, rusų nacionalistai, daugybė kitų smulkių ir stambių visuomeninių ir politinių jėgų, ir buvo ištrinama riba tarp liberalų ir patriotų. Atrodė, kad Bolotnaja aikštė susilieja su Poklonaja kalnu. Valdžia vaikydama protesto mitingus ir eitynes, naudojo Bolotnos tramdymo patirtį: kietas malšinimas, areštai, žaibiškai veikiantys teismai ir ilgi kalėjimo terminai.

Tačiau Bolotnoje patirtis šį kartą nepasisekė. Liberalai, sukaupę milžiniškas jėgas, metė jas ginti suimtuosius protestų dalyvius, kaltindami ne tiek teismus ir teisėsaugos organus, kiek Kremlių ir patį prezidentą Putiną. Vienas paskui kitą liberalūs batalionai stojo į mūšį. Ginti kaltinamųjų, o reiškia, smerkdami valdžią ir putinišką vertikalę, ėmė iš pradžių teisių gynėjai — šis galingas politinis institutas, nugrimuotas žmonių teisių gynėjais. O po jų pasireiškė teatralai — milžiniškas spiečius režisierių, kurie už valstybės pinigus išlaiko savo mikroskopinius teatrus, kurie kiekvieną dieną su kiekvienu pastatymu išvirkščia į visuomenę preciziškas liberalizmo esencijas, formuodami inteligentijos tarpe atsparius sluoksnius skeptikų, nihilistų, antivalstybininkų ir antiputinistų. Prie teatralų konsoliduotai prisijungė mokytojai. Paskui juos — aukštųjų mokyklų profesoriai. Iš paskos — liberalūs leidėjai ir liberalūs rašytojai, kurie yra galingas darinys, lyginant su kuriais patriotiški leidėjai ir rašytojai atrodo drovūs ir neorganizuoti. Ypač svarbiu buvo dvasininkijos pareiškimas, kuri pirmą kartą per daugelį dešimtmečių, nepakluso savo cerkvės valdžiai, pasmerkė valdžią, kas reikė giluminį šiuolaikinės cerkvės skilimą ir cerkvės įjungimą į opozicinį procesą.

Nenutildamos, visą parą dirbo liberalios radijo stotys ir televizijos kanalai. Liberalūs blogeriai internete sukūrė gigantišką informacinį lauką, kuriame neteisingos teismų sistemos aukos buvo rodomos kaip negailestingos putiniško režimo valstybės kankiniai. Prie šio masinio liberalų smūgio į teismų sistemą prisijungė galingos pasaulinės MIP, o taip pat stambiausi politikai, Europos ir Amerikos žmogaus teisių gynėjai.

Šį procesą karūnavo magiška misterija, įvardinta vestuvėmis Ksenijos Sobčak su režisieriumi Bogomolovu. Misterija, kuri atrodė, kaip ritualinė žmogžudystė, — ir ritualine auka buvo pati Rusija su jos šventais kodais, su jos religinėmis ir kultūrinėmis šventovėmis, su jos dvasine vertikale, jungiančia rusišką sąmonę su dangiškomis prasmėmis. Šios vestuvės buvo transliuojamos centrinių televizijos kanalų ir įgavo visos Rusijos akto prasmę. Šios vestuvės buvo satanistų mišios, kurios vyko šventykloje, kur kažkada tuokėsi Puškinas su Natalija Gončarova. Ir pati ši satanistinė, surišta su karstais ir katafalkais, santuoka išniekino vieną iš svarbiausių rusiškos sąmonės simbolių — Puškiną, kuris ir iki šios dienos yra rusiško kultūrinio kodo centre. Šventikas, tuokęs bomondo liūtę su infernaliniu režisieriumi, tarytum leido suprasti, kad pati santuoka vyko palaiminus patriarchui. Išniekintojai iš šventyklos išvyko prie Šventojo Vladimiro paminklo, palikdami ir ant jo savo nuodingą dvokiančią žymę, išniekinę įvaizdį Chersoneso ir Rusijos valstybės kunigaikščio krikštytojo. Vestuvių vakarą begėdė atliko erotinį šokį, meniškai drebindama klubais, aistringai papsėdama burna. Ir į šitą siaubingą išsigimimą stebėjo visa aukštuomenė, kur dalyvavo žmonės, artimi prezidentui, administracijos valdininkai, oligarchai, estrados žvaigždės, ideologai iš liberalių laikraščių ir radijo stočių. Šios vestuvės atrodė kaip šiandieninės Rusijos simbolis, simbolis nugalėjusio liberalizmo, neigiančio rusišką dvasinę, religinę ir valstybinę tradiciją. Šios vestuvės turėjo užgesinti dar drovius, nesenai uždegtus rusų tikėjimo šviestuvus, rusiškos patriotinės sąmonės. Ksnija Sobčak — prezidento Putino krikštaduktė, pretendentė į prezidento kėdę nesenai vykusiuose rinkimuose, demonstravo totalią liberalizmo pergalę ir kapituliaciją centristinės putiniškos valdžios.

Valdžia neatlaikė šio spaudimo ir vėl ėmė nuolaidžiauti. Teismų sprendimai buvo pripažinti neteisingais, klaidingais, visa teismų bendruomenė, ištikimai ir aklai vykdžiusi iki šiol bet kokius valdžios nurodymus, buvo priblokšta, valdžia vėl atidavė teisėjus visuomenės nuomonės sudraskymui. Gorbačiovo šešėlis vėl sumirgėjo, ir teisėjai buvo demoralizuoti. Juo labiau, kad kai kurie valstybės valdžios atstovai, atstovai valstybinių, patriotiškai orientuotų MIP, prisidėjo su savo reikalavimais prie liberalų, ir tai vėl buvo klaida, rodanti valstybės silpnumą.

Visa tai pagimdė ir toliau stiprina suirimo grandininę reakciją. Šios degradacijos gelmėje pasirodo Valstybinis ypatingosios padėties komitetas VYPK (ГКЧП —Госуда́рственный комите́т по чрезвыча́йному положе́нию, A.L.) pavėlavusi, beprasmė, blogai apgalvota jėgos struktūrų akcija, ginančių savo statusą, vardą, savo būklę, virš kurios iškilo nelaimė. Ir naujo VYPK atveju, kaip ir ankstesniu atveju, nepadės nei Rusijos gvardija, nei armija, nei OMON, kurie iki to laiko bus demoralizuoti ir dezorganizuoti. Ir vargu ar šiomis sąlygomis įmanoma antras Poklonaja kalnas, nes patriotai jaučiasi apgauti ir atiduoti sudraskymui liberalams-nugalėtojams. Ateina centralizmo griuvimas, chaosas ir valstybės suirimas. Seks represijos valstybininkų-patriotų atžvilgiu, kaip apie tai dažnai kalba radikalūs liberalūs vadai. Seks sugrąžinimas Ukrainai Krymo. Sekas totalus nusiginklavimas ir sunaikinimas mokslinio-techninio potencialo, kuris taip sunkiai buvo atkurtas Putino po elcininio sugriovimo. Ateis naujas kraujas Kaukaze, kraujas Pavolgyje ir Urale, ir jau matomi skilimai, pagal kuriuos išsiskirs Rusijos šukės.

Ko šiandien turi imtis valstybės valdžia? Ne trauktis spaudžiant liberalams, nedemonstruoti savo intelektualinio ir organizacinio nepajėgumo, o priešingai — intelektualinį ir dvasinį spaudimą. Kreipimasis į tautą su pagrindiniais žodžiais „broliai ir seserys“ pajėgia sudvasinti ir atgaivinti tautą tautos nelaimės valandą. Išgirdusi šiuos žodžius, tauta pamirš visas skriaudas ir priespaudą ir vėl pakils gelbėti savo valstybės. Šie žodžiai sugeba pažadinti snaudžiančius tautos kodus, kurie padėtų Rusijos valstybei nelaimės periodu, įveikti silpnumą, sutriuškinti išdavikus iš per visus sunkumus nuvesti mūsų Tėvynę į ateinantį klestėjimą. Rusų svajonės mokymas gali grąžinti tautai iš jo atimtą svajonę. Projektas „Išsivalymas“, pašalinantis iš šiandieninės Rusijos visuomenės visas blogybes, visas siaubingas atliekas, kurios susikaupė ne tiktai priemiesčio sąvartynuose, bet ir rusų visuomenėje, rusų sąmonėje, šis projektas ne mažiau svarbus, negu Arktikos ar Rusijos Didžiojo vandenyno projektas.

Valdžia turi prabusti iš letargo miego, daugiau nesitikėdama remtis piaru, išorės paveikslėliu, kuris jau nieką neapgauna, o tik erzina. Rusiškas valstybingumas, prezidentas Putinas turi savo rezerve didžiules galimybes, su kuriomis gali eilinį kartą pasukti tragišką istorijos eigą, sustabdyti ratą, ant kurio sukasi mūsų Tėvynė. Tauta laukia šių žodžių, laukia šių veiksmų, laukia politinės valstybinės valios, galinčios išsaugoti mūsų aukščiausią šventovę — Rusijos valstybę, spindinčią tarp trijų okeanų.

Nuorodos:

Kai kurias savo mintis rašytojas Aleksandras Prochanovas paaiškino savo video pokalbyje:

https://youtu.be/PfENvxRJnAs

Lietuvos elitas miega letargo miegu ant tautos sunaikinimo prarajos krašto, džiaugiasi į Lietuvą vežamais negrais ir arabais, pakeičiančiais lietuvių tautą, linksi galvas, kai vandalai ir mūsų priešai drasko Tautos didvyrių vardais pavadintų gatvių užrašus, daužo atminimo lentas, pilsto siaubingus globalizmo kalnelius ten, kur turi stovėto paminklas mūsų Tautos simboliui Vyčiui. Jei valdžia nenori prabusti, mes privalome ją pažadinti.