Kovos dėl valdžios Lietuvoje epicentre - Baltarusija

Autorius: Anno Šaltinis: https://www.rubaltic.ru/articl... 2019-10-04 12:05:00, skaitė 406, komentavo 1

Kovos dėl valdžios Lietuvoje epicentre - Baltarusija

Lietuvos šūdelitis susiėdė tarpusavyje dėl Baltarusijos. Opoziciniai  konservatvikai kaltina valdžią išdavus kovos su Baltarusijos atomine elektrine reikalą, valdžia atsako, kad santykiai su Minsku turėtų būti palaikomi, kad Baltarusija galutinai nenueitu link Rusijos.

„Baltarusijos klausimas“ tampa svarbiausiu Lietuvos užsienio politikoje ir kovoje dėl valdžios Lietuvoje likus metams iki kitų parlamento rinkimų. Šalies vadovybė nori priaugti svorio Vakaruose užmegzdama ryšius su Minsku, landsbergistai nori perimti valdžią, užsukdami-prasukdami "švento reikalo" - kovos prieš BelAS, išdavystės temą.

Pastarosiomis savaitėmis Baltarusija - viena iš pagrindinių Lietuvos informacinio srauto temų. Bendras vardiklis užsiminant apie ją gali būti išreikštas fraze  - „ir norisi, ir badosi“. Norisi atplėšti Minską nuo Maskvos, bet badosi pripažinti savo pralaimėjimą kovoje su Baltarusijos AE.

Todėl žinios apie lietuviškai-baltarusiškus santykius yra priešingos prasmės. Pirma, pasirodo žinia, kad Klaipėdos uostas ketina kovoti dėl Baltarusijos tranzito ir neatiduos visų Baltarusijos krovinių nei Latvijai, nei Rusijai. Paskui šitos žinios pasklinda žinia, kad Lietuva Baltarusijos investicijas Klaipėdos uoste laiko grėsme nacionaliniam saugumui.

Supras kaip nori, ko nori Lietuva. Politinis šyzas.

Pasirinkimo kančios  tarp noro ir toliau smulkiai dergti baltarusiams ir  noro atitraukti juos nuo sąjungos su Maskva, lietuviškąją politinę klasę privedė iki skilimo, ir  dabar viena jos dalis Minskui pasakoja apie abipusiai naudingą ekonominį bendradarbiavimą, o kita prilygina tokį kalbėjimą valstybės išdavystei.

Valdžia padarė statymą ant santykių atnaujinimo su "paskutine Europos diktatūra". Valdančioji koalicija, vadovaujama Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos, Sauliaus Skvernelio vyriausybė ir naujasis šalies prezidentas Gitanas Nausėda, kuris yra artimas opozicinei konservatnikų partijai, tačiau neatsisako bandymų tapti savarankišku valstybės vadovu.

Pastarasis šį sprendimą viešai pagrindžia ir pateisina prieš „vyresniuosius draugus" Vakaruose. 

„Mes gerai suprantame, kad Baltarusija nėra visiškai nepriklausoma, ypač kariuomenės ir gynybos srityse. Turime būti budrūs ir pasirengę galimiems netikėtumams iš šios šalies teritorijos. Tačiau reikalingas ir dialogas. Aš - tas žmogus, kuris nori vesti dialogą su Baltarusija “, - pareiškė Nausėda  NATO generaliniam sekretoriui Jensui Stoltenbergui, kodėl jis neatmeta susitikimo su Baltarusijos prezidentu Aleksandru Lukašenka.

Kad galutinai pateisintu save namuose ir užsienyje bei nusimestu nuo savęs paskutinius įtarimus dėl užsienio politikos koncepcijos pakeitimo, Gitanas Nausėda palydi bandymus „prisimazinti“ Minskui sustiprinta antirusiška retorika. Jo kalba JT Generalinėje asamblėjoje buvo parašyta laikantis geriausių Dalios Gribauskaitės tradicijų ir suvesta į priminimus apie „rusišką grėsmę“, kas atrodė kaip gryna klinika (diagnozė, sindromas), nes ši Generalinės asamblėjos sesija buvo skirta klimato pokyčiams.

Savo kruopščiai vaidinama rusofobija Nausėda pasiuntė signalą, kad jo politikoje nėra nieko iš esmės naujo.

Lietuva siūlo savo paslaugas Vakarams atplėšiant Baltarusiją nuo Rusijos, ir leidžia suprasti, kad būtent tam reikia dialogo su „Lukašenkos režimu“.

„Draugystė“ su Minsku prieš Maskvą - tai, ką Dalia Grybauskaitė bandė padaryti per pirmuosius savo prezidentavimo pusantrų metų. Tada Vakarų specialiosios tarnybos mėgino surengti „spalvotą revoliuciją“ Minske, tačiau Lukašenka išvaikė „zmagarus“ ir dėl to Vakarams patapo iš „mūsų gerbiamo partnerio“ vėl „paskutiniu Europos diktatoriumi“. Grybauskaitės korta buvo mušta.

Šiandien bendravimas su teisėtomis Baltarusijos valdžios institucijomis Amerikos satelitams ir vasalams Rytų Europoje nėra tabu, ir Lietuva čia  iškart kur buvus kur nebuvus su savo pačios sau pasiskirta geopolitine misija: užbaigti iki galo Tarybinės imperijos žlugimą.

Todėl Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius Niujorke susitinka su savo kolega iš Baltarusijos Vladimiru Makejum ir susitaria pradėti derybas dėl Lietuvos ir Baltarusijos santykių normalizavimo.

Lietuvos ministras pirmininkas Saulius Skvernelis tiesiai šviesiai sako, kodėl to reikia Vilniui: „Ar mes esame suinteresuoti, kad ši valstybė būtų demokratine valstybe, orientuota į Vakarų demokratiją, ar tiesiog ją atiduoti ir palikti likimo valiai (!!!!), kad rytinė kaimynė padarytu ją sąjungine valstybe ar filialu? Rusijos interesas - kuo labiau su ją suartėti, integruoti,  mūsų (interesas) - kad Baltarusija, kaip mūsų kaimynė, būtų demokratinė, draugiška valstybė" (Baltarusija jau turi rūpintojėlį - vert.)

Tai kas vyksta, atvirai erzina opozicinius konservatnikus, kurie yra įpratę manyti, kad  būtent tik jie ir tik jie vieni yra JAV, NATO ir Jevrosojūzo interesų atstovai potarybinėje erdvėje.

Landsbergistų  pavydas - štai raktas mįslei įminti į šiandien Lietuvoje stebimą paradoksalų požiūrį į Baltarusiją. Tai juk „Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų sąjunga“ sukėlė skandalą dėl Baltarusijos investicijų Klaipėdos uoste, iškeldama klausimą dėl grėsmės nacionaliniam saugumui. Visų pirma prieš konservatnikus  Lietuvos vyriausybė pasiteisina, kad santykių su Baltarusija normalizavimas nereiškia kovos su Baltarusijos atomine elektrine nutraukimo. Nors kaip oficialus Vilnius ir toliau kovodamas su BelAES ketina susidraugauti su Minsku - tai išlieka paslaptimi.

Landsbergistai šiandien oponentus „Baltarusijos klausimu“  kaltina vos ne valstybės išdavyste. Pagrindiniu kaltinamuoju šiandien yra paskelbtas užsienio reikalų ministras Linkevičius, tačiau ir Lietuvos prezidentas,  ir ministras-pirmininkas, pateisinantys jį dėl susitikimo su Baltarusijos užsienio reikalų ministru, tampa įtariamaisiais išdavus valstybę. „Baltarusijos klausimas“ suskaldė Lietuvos politinę klasę ir gali tapti pagrindiniu kovoje dėl valdžios Lietuvoje 2020 m. parlamento rinkimuose.

Pagal senąją lietuvišką tradiciją abi pusės jau pareiškia, kad oponentai veikia Kremliaus labui. O kas dar bus. Kuo toliau vyriausybė ir prezidentūra eis dialogo su oficialiu Minsku keliu, tuo garsiau landsbergistai klykaus, kad valdžia išdavė lietuvius ir užgniaužė kovą su BelAES. Ir vis labiau demonstratyvesni bus kontaktai su radikalia baltarusiška opozicija . Atseit, kol valdantieji tusinasi su visokiais „diktatoriais“, mes palaikome sveikas, demokratines provakarietiškas Baltarusijos liaudies jėgas.

Vargu ar brolizavimasis su „zmagarais“ išplės konservatnikų elektorialinę bazę. Sociologinės apklausos rodo, kad lietuvius jaudinančių klausimų sąraše kaimynų - Rusijos ar Baltarusijos - „grėsmės“ problemos nepatenka net  į dešimtuką. Paprasti lietuviai nedega noru ką nors „demokratizuoti“.

Tačiau be vidinio adresato susiriejusios šūdeličio grupės turi ir išorinį: JAV vadovaujami NATO sąjungininkai. O štai čia jau įdomiau. Jei nurodymas atsikabinti nuo BelAES ir pradėti po truputi draugauti su Lukašenka prieš Kremlių,  oficialaus Vilniaus buvo gautas iš gosdepo (JAV Valstybės departamento), konservatnikams jau nėra ko ir karksėti. Tačiau jeigu darbo su Baltarusija taktika Vakaruose vėl pasikeis ir bus nuspręsta „paskutinę Europos diktatūrą“ nuversti naujomis „demokratinėmis pasekmėmis“, oficialioji Lietuvos vadovybė vėl atsidurs durniaus vietoje.