Gabrielius Landsbergis. Pamirštų žmonių Lietuva arba sotus alkano neprivalo užjausti

Autorius: Gabrielius Landsbergis Šaltinis: https://www.facebook.com/lands... 2019-10-29 20:08:00, skaitė 1100, komentavo 2

Gabrielius Landsbergis. Pamirštų žmonių Lietuva arba sotus alkano neprivalo užjausti

Sunku pradėti šia tema kalbėti būnant politiku, nes suprantama, kad pats esi ir problemos, ir sprendimo dalis. Juo labiau, kad niekada neteko pačiam kovoti dėl duonos kąsnio - dar mokykloje buvau ištekintas už Austėjos, o senelis pasirūpino kad man nereikėtų kasti griovių ar plauti indų po paskaitų. Galiausiai kai padovanojo man savo partiją, Austėja jau buvo suorganizavusi keletą kuklių milijonukų į mūsų bendrą sąskaitą...

Taip kad, galėčiau ramia sąžine pacituoti išsišokėlį lakūną, kuriam mano senelis prikirpo sparnus: "šikau ant jūsų problemų ir tapšnojau". Bet mano ir mano senelio - Landsbergių partijos, juoko dėlei, pavadintos "Žmonių" valdovo pareigos verčia suvaidinti empatiją tokiems liumpenams kaip jūs, nepamirštant apdergti konkurentų prie valdžios lovio.

Mintys kilo po valdančiųjų pasakytos frazė - “turėkime gėdos” kaltinti Vidaus reikalų ministrę. O gėdos, pasirodo, reikia turėti kelti klausimus, ar tikrai ji padarė viską, ką turėjo. Vietoj atsakymų į visas puses skriejo kaltinimai - vieni kaltino Cesiulį, kiti ministrę, treti Premjerą ar dar bet ką. Bet visame triukšme vidury degančių padangų dirbo grupė kursantų iš ugniagesių mokyklos, pajuodusiais nuo degančios gumos dūmų veidais ir... tylėjo.

Mintyse iškyla vaizdas, šeimoje tėvams besivaidijant, kuris geriau prižiūri vaiką ir labiau juo rūpinasi, vaikas tyliai tupi savo kambaryje, laukia kol pasibaigs barnis ir kas nors prisimins, kad yra ir jis.

Vilniuje nusižudė medikas, sakoma, dėl nesuvokiamai agresyvios aplinkos, kurioje jam teko dirbti. Galima būtų stebėtis, tačiau žinau iš pirmų šaltinių, kurie panašiai dirba, kad aplinka būtent tokia.

Ar galima kelti klausimus, mėginti ieškoti sprendimų kai valdantieji kaltina medikus, kad šie drįsta kelti klausimus, teisina ministrus, ieško kokio nors Šeimos centro vadovo (?!). Tačiau tų, kurių darbo sąlygos sunkiausios, situacija nepanašu, kad galėtų keistis, nes jų paprasčiausiai niekas negirdi.

Mokytojai, kurie priversti aiškintis, ar ministras turi vykdyti sutartį su profsąjunga, ar ne. Kalbama, kad gali tekti kreiptis į teismą. Mokytojai prieš vyriausybę.

Neįgalieji, kuriems vietoj reikalingos įrangos buvo atsakyta maždaug tik tiek, kad prieš tuos, kurie įrangą turėjo tiekti pradėta nauja byla.

Kada nors po dešimtmečio, gali tekti prisiminti šį laikmetį kaip prarastuosius metus. Kažkas nesuvokiamai nereikšmingo buvo aptarinėjama, kol šalia tekėjo tikras, bet pamirštas Lietuvos gyvenimas.

Andrius Kubilius interviu ivardino, kad Lietuvos politiką paliko protas. Matyt. Bet paliko ir širdis. Negaliu pasakyti, ar kada nors esame įdėję per daug širdies politikoje, juk nuolat vijomės nepavijamus Vakarus. Bet palikus intelektui ir neatradus žmogiškumo nebėra kuo pridengti likusios šaltos tuštumos.

Žinau, kad politikoje turime siūlyti sprendimus, bet žinau ir tai, kad po šio pasisakymo bus sakančių - “o jūs!!!, o jūsų laikais!!!”. Galiu tik atsiprašyti už užmarštį “mūsų laikais”. Žinau viena - nebenoriu dalyvauti dar viename beprasmiame mūšyje ar dėl Seimo pirmininko, ar dėl vicepirmininko, ar dar dėl kokio išgalvoto agrokultūrinio karo mūšio. Nebematau prasmės ir gailiuosi prarasto laiko.

Sausio 13 segamės neužmirštuolę, kad nepamirštume Lietuvą apgynusių didvyrių. Patarkite, ką įsegti galvon, kad nepamirštų Lietuvos. Tos tikros su tikromis problemomis.