Ilgųjų peilių naktis, hitlerizmas ir štraserizmas

Autorius: LTnacionalistas Šaltinis: http://revoliucija.org/2015/06... 2015-07-01 06:59:04, skaitė 3075, komentavo 0

Ilgųjų peilių naktis, hitlerizmas ir štraserizmas

1934-aisiais metais Vokietijoje tarp birželio 30-osios ir liepos 2-osios dienų vyko žiaurūs susidorojimai su tuometinės Hitlerio vyriausybės priešininkais ir politiškai nepatikimais asmenimis, šiandien žinomi kaip „Ilgųjų peilių naktis“. Tarp šio politinio teroro akto aukų buvo ir vienas pagrindinių Nacionalsocialistų Vokiečių Darbininkų Partijos (Nationalsozialistische Deutsche Arbeiterpartei – NSDAP) vadovų bei organizatorių, jos kairiojo sparno lyderis Gregoras Štraseris, su kurio idėjomis ir politine pozicija vertėtų susipažinti ir mums.

Hitlerinis fašizmas ir „nacionalsocializmas“

Dar 1933-iaisiais paėmęs valdžią Vokietijoje, Hitleris kartu su NSDAP, nepaisant formaliai deklaruoto „nacionalsocializmo“ (suprask: socializmo), greitai ėmė vykdyti stambiesiems Vokietijos pramonininkams, t. y. Vokietijos nacionalinei buržuazijai parankią politiką, kuri su socializmo idėjomis ar darbininkų klasės kova, švelniai pasakius, nieko bendro neturėjo.

Nors pačios NSDAP programoje būta tam tikrų socializmo „daigelių“ (žr. 25-ių punktų NSDAP programos 11, 13, 14 ir 17 punktus, kuriuose buvo keliami reikalavimai panaikinti „bet kokias savu darbu nepelnytas pajamas“, nacionalizuoti stambųjį kapitalą bei įvykdyti dirbantiesiems palankią žemės reformą), jie buvo paties Hitlerio arba ignoruojami, arba atvirai iškraipomi, užtušuojant ir arbitriškai perdirbant jų tikrąją prasmę (ryškus šito pavyzdys – tai, kaip Hitleris „peržiūrėjo“ 17-ąjį punktą  dėl žadėtosios žemės reformos, atsisakydamas nuo bet kokio stambiųjų Vokietijos buožių, vadinamųjų junkerių, žemių suvisuomeninimo ir prisiekinėdamas ištikimybę jų „šventai“ teisei į privačią žemės nuosavybę; įdomu ir tai, kaip NSDAP lyg ir žadėjo panaikinti visas senosios aristokratijos, ponų ir jų dinastijų, privilegijas bei pripažintus titulus, žemes ir valdas, tačiau po 1933-ųjų greitai šiuos pažadus pamiršo ir visas šias privilegijas ne tik paliko, bet jas dar ir griežtai gynė nuo bet kokių išnaudojamų visuomenės klasių pasipriešinimo apraiškų).

Vis dėlto NSDAP naudota socialistinė frazeologija, atsižvelgus į tuometinę Vokietijos bei Europos socioekonominę bei politinę padėtį, dramatiškai išryškėjusius kapitalizmo prieštaravimus bei nepaprastai išaugusį vokiečių darbininkų klasės darbo jėgos išnaudojimą, kurį vykdė vietos bei užsienio kapitalas, negalėjo nepadėti Hitleriui ir NSDAP laimėti palaikymo rinkimuose ir savotiškai konkuruoti su tuomet Ernsto Telmano vadovauta Vokietijos Komunistų Partija (Kommunistische Partei Deutschlands – KPD) dėl darbo klasei priklausiusių rinkėjų – o šie sudarė neabejotiną elektorato daugumą – balsų.

NSDAP deklaruotas „nacionalsocializmas“, nors ir netapatus nuosekliai darbininkų klasės kovos pozicijose stovinčiam proletariniam socializmui, vis dėlto, bent teorinėje plotmėje, turėjo būti nukreiptas prieš stambiojo vietos bei užsienio kapitalo viešpatavimą ir už vokiškosios darbininkų klasės interesus.

Tačiau, kaip parodė istorinė praktika, atėjęs į valdžią Hitleris neįvykdė nei jokios nacionalizacijos, nei kitokių NSDAP 25-ių punktų programoje užrašytų antikapitalistinių teiginių, bet tiesiog centralizavo valdžią savo paties ir savo partijos rankose, eidamas kartu su jo partiją ypatingai nuo 1932-ųjų stipriai remti ėmusių Vokietijos stambiųjų pramoninkų interesais (pavyzdžiui, kartu su Krupu, Siemensu ir kt.).

Buvo deklaruotas „nacionalsocializmas“, iš esmės kaip masalas vokiečių darbininkams suvilioti ir rinkimams laimėti, tačiau praktiškai buvo įvestas ne joks socializmas, „nacionalinis“ ar kitoks, bet elementarus fašizmas, kuris, kaip teisingai teigė bulgarų revoliucionierius Georgijus Dimitrovas, buvo ir yra ne kas kita kaip „teroristinė pačių reakcingiausių, labiausiai šovinistinių ir imperialistinių finansinio kapitalo elementų diktatūra, siekianti kapitalistinių gamybos santykių išlaikymo“.

Kol socializmas vienaip ar kitaip kelia darbo kovos prieš kapitalą vėliavą ir stovi darbininkijos pozicijose prieš kapitalistus, fašizmas skelbia lyg ir gražiai skambančią, bet praktiškai neįgyvendinamą „klasių susitaikymo“ („tautos vienybės“ nepriklausomai nuo priešingų klasių) idėją, po kuria įvedama griežta, sukarinta buržuazijos valdžia, ją dangstant tai kai kuriomis nuolaidomis darbininkams (ypatingai darbininkų aristokratijai – geriau apmokamiems specialistams), arba garsiai „patriotine“, nacionalistine frazeologija.

Kadangi Hitleris ir jo šalininkai, paėmę valdžią ir ją sėkmingai išlaikę iki pat Antrojo pasaulinio karo atomazgos, ne tik nevykdė buržuazijai priklaususių gamyklų ir ūkių nacionalizavimo, bet dar ir užgniaužė Vokietijoje gyvavusį antikapitalistinį ir revoliucinį darbininkų judėjimą, o tame tarpe ir pačioje NSDAP egzistavusius elementus, kuriems „nacionalsocializmas“ buvo daugiau, negu tiktai rinkimams ir „viešiems ryšiams“ patogi frazė, bet tikras ir nuoširdus įsitikinimas, tai galima kategoriškai teigti, kad hitlerizmas iš esmės buvo nacionalsocializmas žodžiais, bet fašizmas darbais.

Faktinė hitlerizmo programa

Hitlerinė valdžia siekė, iš vienos pusės, realiai atkurti Vokietijos valstybinį suverenitetą, išsivaduojant iš Antantės valstybių primestos Versalio sutarties, o iš kitos, kuo skubiau įvesti savąją diktatūrą tam, kad per ją būtų galima įgyvendinti kai kurias reformas, kuriomis būtų, sekant Musolinio fašistinės Italijos pavyzdžiu, išlaikoma kapitalistinė santvarka ir jai būdingas gamybos būdas, bet pasiekiama tam tikra laikina šios ekonominės sistemos stabilizacija, suteikiant kai kurias ekonomines nuolaidas  darbo klasei bei pradedant pasirengimą ekspansionistinio pobūdžio karui.

Iš esmės tai reiškė sukarinto valstybinio kapitalizmo Vokietijoje įtvirtinimą.

Ryšium su hitlerizmo ekspansionistiniais siekiais vertėtų pasakyti, kad Hitlerio vadovauta NSDAP pasižymėjo taip pat itin neigiamu nusistatymu engiamųjų kolonijinių tautų nacionalinio išsivadavimo judėjimų atžvilgiu: jo požiūriu kolonijinis spalvotų rasių šalių pavergimas imperialistiniam Europos ir Šiaurės Amerikos kapitalui – normalus dalykas, o ir savo garsiojoje „Mano kovoje“ jis aiškiai pasisakė už tolimesnį Britanijos imperijos hegemonijos išsaugojimą, Indijos ir kitų šalių pavergimą.

Šitoks nusistatymas, neišvengiamai kilęs iš kapitalistinės ir imperialistinės paties hitlerizmo prigimties, lėmė ir niekinamą hitlerizmo požiūrį į daugybę kitų Europos tautų, tame tarpe ir į lietuvių tautą; kaip ir kitos imperialistinio kapitalo valstybių ideologijos, hitlerizmas, skirtingai nei socializmas, nepripažino nei tautų apsisprendimo teisės principo, nei tautų lygiateisiškumo, bet rėmėsi, iš vienos pusės, moksliškai nepagrįstomis rasinio pranašumo teorijomis, o, iš kitos, nuogos ir brutalios jėgos principu.

Tuo pačiu esminė dalis hitlerizmo programos buvo gilus antikomunizmas, priešiškumas revoliuciniam darbininkų judėjimui ir planai anksčiau ar vėliau pradėti taip vadinamą „kryžiaus žygį“ prieš tuometinį socializmo bastioną – Tarybų Rusiją; tai buvo iš esmės provakarietiškos, imperialistinės ir anglosaksiškos hitlerizmo geopolitinės orientacijos viršūnė: troškimas sukurti sąjungą su kapitalistine-imperialistine Britanijos imperija ir pradėti invaziją į TSRS (apie ką atvirai kalbama XIII ir XIV antrojo „Mano kovos“ tomo skyriuose).

Ir visa tai – nepaisant nominaliai deklaruoto NSDAP „socializmo“, kuris, bent jau kiek tai lietė patį Hitlerį ir jo „generalinės linijos“ šalininkus partijos viduje, tereiškė tiktai socialinį reformizmą bei patrauklų masalą Vokietijos darbo masėms. Vietoj antiburžuazinės kovos, hitlerizmas skelbė abstrakčią „tautos vienybę“ ir, žaisdamas vulgariu ir primityviu rasiniu antisemitizmu, verčiau ieškojo atpirkimo ožių žyduose, o ne kritikavo pačios kapitalistinės sistemos esmę.

Be abejo, visa tai, kaip minėjome viršuje, reiškė toli gražu ne „socializmą“, bet fašizmą, kuris buvo gražiai pakištas po „nacionalsocializmo“ pavadinimu.

Štraserizmas – tikrasis nacionalsocializmas

Viršuje minėjome, kad toje pačioje NSDAP būta elementų, kuriems nacionalsocializmas buvo ne šiaip frazė, skirta masėms pritraukti, bet nuoširdus įsitikinimas – būtent G. Štraseris ir buvo pagrindinis šių elementų, konkrečiai, kairiojo NSDAP sparno, lyderis (apie kairiojo NSDAP sparno istoriją žr. straipsnį „Nacionalsocializmo kairė“).

Pats būdamas vienu senųjų NSDAP narių, G. Štraseris, skirtingai negu Hitleris, veikdamas daugiausiai šiaurinėje Vokietijos dalyje faktiškai nepriklausomai nuo NSDAP centrinės vadovybės, kuri bazavosi Bavarijoje, ne tik nuosekliai pasisakė už NSDAP 25-erių punktų programoje buvusius antikapitalistinius reikalavimus, bet dar ir rengė alternatyvius, gerokai kairesnius tos pačios programos pakeitimo projektus, į kuriuos buvo įtraukiamos nuoseklaus stambiojo kapitalo ir gamybos priemonių suvisuomeninimo, darbininkų kooperatyvų kūrimo programos; kartu su kitais kairiaisias NSDAP veikėjais, nepaisant tam tikro idėjinio ribotumo, G. Štraseris vis dėlto pripažino Spalio revoliucijos nuopelnus Rusijos darbininkų klasei ir darbininkijai apskritai, o ne idealizavo Musolinio fašistų „Žygį į Romą“, kaip kad darė jo įkvėptas Hitleris.

Tuo pačiu G. Štraseris palaikė Vokietijos, ne kaip imperialistinės, bet kaip taikios valstybės, plėtojančios sveikus santykius su Tarybų Rusija ir siekiančios realios nepriklausomybės bei atsiskyrimo nuo Vakarų imperialistinio kapitalo tinklo, idėją, tad kairiųjų nacionalsocialistų geopolitinė orientacija iš esmės buvo kontinentinė, su stipriu polinkiu į Euraziją, Vokietijos-Rusijos, kaip antikapitalistinio ir antivakarietiško pasipriešinimo bastionų, ašį (šią idėją labai aiškiai ir atvirai dėstė bei propagavo žymusis vokiečių nacionalbolševikas Ernstas Nykišas).

Be to, kairiuosius nacionalsocialistus žymiai labiau domino antiburžuazinės kovos ir teisingos bei visapusiškai pažangios visuomenės Vokietijoje sukūrimo klausimai, kurių sprendimas sukurtų prielaidas realiam vokiečių tautos atgimimui ir Vokietijos, kaip darbo, o ne kapitalo, valstybės įtvirtinimui, negu pseudomokslinės „rasinės teorijos“, kuriomis taip noriai ir netgi entuziastingai žongliravo hitlerizmo šalininkai.

Iš esmės panašios linijos laikėsi ir kartu su G. Štraseriu glaudžiai bendradarbiavo jo brolis Otas Štraseris, kuris dar 1930-aisiais, visiškai nusivylęs ir pasibjaurėjęs Hitlerio politiniu oportunizmu ir parsidavimu buržuazijai, paliko NSDAP (G. Štraseris liko, mėgindamas priešintis Hitlerio oportunizmui iš partijos vidaus), o brolių Štraserių bei jų šalininkų išpažintos idėjos ir politinė programa istorijoje įgijo populiariai naudojamą štraserizmo pavadinimą.

Nenuostabu, kad G. Štraseris jau nuo ankstyvų NSDAP egzistavimo laikų dažnai sueidavo į didesnius ar mažesnius konfliktus su Hitleriu, kuriam šios socialistinės, antivakarietiškos bei prorusiškos (tiksliau: protarybinės) idėjos buvo iš esmės nepriimtinos, nes kol G. Štraserio vizija buvo daugiau ar mažiau orientuota į socializmą, t. y. darbo klasei palankų turto ir perdalijimą ir gamybos santykių pertvarkymą, Hitlerio simpatijos ir politiniai siekiai aiškiai gulėjo vokiškosios nacionalinės buržuazijos kišenėje.

Šiaip ar taip, galima tvirtai pasakyti, kad štraserizmas ir sudarė tikrąjį nacionalsocializmą NSDAP sudėtyje, kuris buvo orientuotas į darbininkijos reikalą, o ne tariamą „klasių sutaikymą“, apie kurį postringaudavo Hitleris, faktiškai vykdydamas ne „nacionalsocialistinę“, bet fašistinę politiką.

Štraserizmas ir NSDAP iškilimas

Hitlerizmui, kaip minėjome viršuje, „socialistinė“ frazeologija iš esmės buvo politinio žaidimo objektas ir vargu ar daugiau; Hitleris, ypatingai po nepavykusio 1923-iųjų lapkričio pučo, ėmė vis labiau ir labiau orientuotis į buržuaziją, ypatingai pramonės kapitalistus, tačiau pati tuometinės Vokietijos socialinė ir politinė tikrovė, itin aštrūs kapitalizmo prieštaravimai ir šalyje siautęs darbo masių skurdas vertė jį, noromis ar nenoromis, simuliuoti „socializmą“.

Šiam tikslui stipriai pasitarnavo tai, kad NSDAP veikę tikrieji nacionalsocialistai („štraseristai“), apart paties G. Štraserio organizacinių ir politinių talentų, sugebėjo į partiją įtraukti daugybę kovingai nusiteikusių darbininkų, profsąjungiečių ir valstiečių, nusivylusių kapitalistine santvarka ir maniusių, kad NSDAP nuoširdžiai pasisako už socialistinį visuomenės pertvarkymą.

Neretam, kuris daugiau susipažinęs su tarpukario Vokietijos istorija žinomas ir tas faktas, kad sukarintieji NSDAP būriai, vadinamieji „rudmarškiniai“, „šturmo padalinys“ (Sturmabteilung – SA), be kurių Hitlerio atėjimas į valdžią būtų buvęs neįsivaizduojamas, buvo didele dalimi sudaryti iš darbininkų, kurių simpatijos taip pat neretu atveju priklausydavo Štraseriui.

Tad didelė dalis politinio svorio, kurio bėgant metams įgijo NSDAP, lipdama Vokietijos „didžiosios politikos“ laiptais, buvo dėka partijoje egzistavusios kairiosios „štraserinės“ srovės; žinoma, nepaneigiamas faktas, kad Hitlerio būta gabaus ir stipraus politiko bei oratoriaus, tačiau vargu ar kas galėtų pasiginčyti, kad siaubingai nuskurdintus vokiečių darbininkus žymiai stipriau galėjo pritraukti arši socialistinė retorika, kurią skelbė broliai Štraseriai, o ne hitlerininkų skelbtas smulkiaburžuazinis reformizmas.

Didžiulės reikšmės turėjo ir G. Štraserio inicijuota, suplanuota ir įgyvendinta NSDAP organizacinė-struktūrinė reforma, sustiprinusi vietines partines organizacijas bei jų ryšius su partijos regioniniais vadovais, be kurios taip pat vargu ar būtų buvęs įmanomas NSDAP išaugimas į tikrai masinio pobūdžio judėjimą.

Visa tai leidžia teigti, kad Hitleris, kokią bebūtų turėjęs nacionalinės buržuazijos paramą, vargu ar būtų pajėgęs iškilti į politikos aukštumas, jeigu nebūtų savo partijos gretose vienaip ar kitaip toleravęs štraserizmo srovę, kad ir vien tiktai tuo tikslu, kad ja ciniškai pasinaudotų, o vėliau, kaip parodė 1934-iųjų represijos, žiauriai užsmaugtų.

1933-ieji: Hitlerio sandėris su pramonininkais ir buržuazine karininkija

Ateidamas į valdžią su buržuazinio Veimaro prezidento Hindenburgo palaima, Hitleris įsipareigojo tuometinei Vokietijos buržuazijai, kad būdamas valdžioje ne tik atsisakys nuo bet kokių antikapitalistinių veiksmų, pavyzdžiui, stambaus kapitalo nacionalizavimo ar aristokratinių privilegijų panaikinimo, bet ir užtikrins susidorojimą ir su pačiais nuosekliausiais buržuazijos priešininkais – E. Telmano vadovautais vokiečių komunistais – ir su kairiąja opozicija pačios NSDAP viduje.

Kol Hitleris kalbėjo apie taip vadinamą „nacionalinę revoliuciją“ Vokietijoje, nemaža dalis NSDAP narių, ypatingai iš SA gretų, suvokė, kad partijos vadovybė išduoda partijos programos antikapitalistinius siekius ir faktiškai vykdo vokiečių darbininkų klasės interesų išdavimą nacionalinės buržuazijos naudai .

Verta pabrėžti, kad į Hitlerio susitarimą su nacionaline buržuazija ir jos partijomis įėjo ir pasižadėjimas, kad SA jokiu būdu negalėtų perimti vadovaujamos rolės kariuomenėje iš tuometinės prūsiškosios buržuazinės bei aristokratinės karininkijos, likviduoti jų privilegijų ir kurti naują, visaliaudiniu principu paremtą Vokietijos kariuomenę; todėl aštrėjo ir konfliktas su Ernstu Rėmu, kuris tuo metu vadovavo SA ir buvo linkęs į Štraseriui, labiau negu Hitleriui artimas pozicijas.

Šiaip ar taip, Hitlerio atėjimą į valdžią greitai sekė revoliucinių antikapitalistinių jėgų Vokietijoje užsmaugimas, buržuazijai palankaus politinio teroro įvedimas, prisidengiant tariamu „tautos gynimu“ – kas, be abejo, kėlė didžiulį pasitenkinimą vokiečių pramonininkams, bet negalėjo nenuvilti ir nepapiktinti sąmoningesnių vokiškosios darbininkijos sluoksnių.

Įsidėmėtina, kad jau tuo metu G. Štraseris NSDAP jau nebeėjo jokių vadovaujančių pareigų – iš visų savo pareigų jis atsistatydino dar 1932-aisiais, pamatęs, kad hitlerizmo linija visiškai įsigali partijoje, bet norėdamas išreikšti savo principingą protestą prieš Hitlerio išdavikišką politiką ir suokalbį su vokiečių kapitalistais.

Ilgųjų peilių naktis – hitlerinio fašizmo susidorojimas su kairiaisias nacionalsocialistais

Pagaliau, 1934-aisiais atėjo metas, kai Hitleris su savo šalininkais suorganizavo tą kruviną susidorojimą su politiniais oponentais, kurį įvardijome dar šio straipsnio pradžioje – „Ilgųjų peilių naktį“; jomis buvo siekta, tarp kitų dalykų, susidoroti su kairiųjų elementų NSDAP gretose liekanomis ir autoritetingiausia jų figūra – G. Štraseriu, kuris vien savo egzistavimu jau tikriausiai kėlė įsiutį vokiškiesiems buržujams parsidavusiam Hitleriui.

Buvo nužudytas ir G. Štraseris, ir E. Rėmas, ir kiti NSDAP vadovai bei organizatoriai, kurie nepritarė Hitlerio politinei linijai, pasisakė už tai, kad Vokietijoje būtų įgyvendinta ne vien tik abstrakti ir ne daug ką besakanti „nacionalinė revoliucija“, bet ir socialinė revoliucija, apie kurią ir kalbėjo „socialistinė“ vadinamojo „nacionalsocializmo“ dalis.

Tuo tarpu pačiai Vokietijai buvo lemta nueiti iš esmės kapitalistiniu imperializmo keliu, kuris vėliau leido Vakarų internacionaliniam kapitalui sėkmingai išprovokuoti milijonines aukas nusinešusį Antrąjį pasaulinį karą bei nusikalstamą 1941-ųjų puolimą prieš TSRS, kuris padėjo anglosaksų globalistams ir imperialistams ne vien tiktai susidoroti su Vokietija, bet ir įsigalėti visame Vakarų pasaulyje, pasinaudojant Hitleriu kaip naudingu idiotu, kurio šovinistinis nusistatymas ir besaikis troškimas užkariauti ir užgrobti vis daugiau ir daugiau žemių tapo paties Trečiojo Reicho pražūties priežastimi.

Štraserizmas prieš hitlerizmą

Šiaip ar taip, kiek šiandien kalbame apie „štraserizmą“ bei „hitlerizmą“ Vokietijos bei NSDAP istorijoje, tai turime omenyje konfliktą tarp kairiojo ir dešiniojo NSDAP sparno, tarp tų, kurie iš tiesų save laikė „nacionalsocialistais“, ir tų, kurie, nepaisant gražių frazių, tebuvo tiktai fašistai, prisidengę skambiomis „socialistinėmis“ frazėmis.

Štraserizmo ir hitlerizmo priešybę galima tiksliausiai įvertinti remiantis marksistine metodologija, klasinių tuometinės Vokietijos jėgų analize, kuri parodo, kad kol hitlerizmo būta iš esmės tam tikro „buržuazinio socializmo“ (konkrečiai: valstybinio kapitalizmo ir socialinio reformizmo) formos, tai štraserizmas, nors ir turėjęs nemažai smulkiaburžuazinio socializmo elementų, vis dėlto pasižymėjo ir kai kuriais svarbiais proletarinio socializmo bruožais, ypatingai kiek tai liečia stambiojo kapitalo suvisuomeninimo ir darbininkų kooperatyvų kūrimo klausimus.

Mes neprivalome būti visiškais „štraseristais“ ar G. Štraserio idėjų visumos šalininkais, kad galėtume pasakyti, kad štraserizmas, kaip hitlerizmo priešybė NSDAP sudėtyje, sudarė kairiosios krypties idėją, kuri gali būti efektyviai panaudota nesusipratusiems, bet kovingiems ir geranoriškiems elementams atvesti iš fašistinės ir buržuazinės-nacionalistinės stovyklos į tikrojo kairiojo nacionalizmo ir patriotizmo bei revoliucinio socializmo kovotojų eiles.