Kodėl plaukia seno šlamšto upeliai?

Autorius: Vitalijus Balkus
2015-07-19 | 652 | 2   0 | 0
http://sauksmas.lt/vitalijus-balkus-kode...
G-pliusino: 1 Slėpti reklamą

Prisipažinkime, ar pirkdami pramonines prekes dažnai pasidomime, kaip seniai jos buvo pagamintos? Greičiausiai daugelis niekuomet to net ir nedarėme. Ir čia nėra ko stebėtis, nes, kaip rodo tyrimai, net ir greitai gendančių maisto prekių pagaminimo ir galiojimo terminu domisi vos kas antras pirkėjas. Likusieji linkę besąlygiškai tikėti gamintojų ir pardavėjų sąžiningumu, manydami, jei jau prekė guli parduotuvės lentynoje, ji neabejotinai tinkama vartoti. Kas nutinka, kuomet mūsų patiklumas nugali atsargumą, kiekvienas mūsų puikiai žinome ir ne tik žinome, tačiau ir esame patyrę tai savo kailiu.

Tačiau šiandien norėčiau pakalbėti ne apie fizines „antikvarinių“ prekių vartojimo pasekmes, juolab, kad apie tai esu ir taip ne kartą rašęs, bet apie kur kas mažiau matomus, tačiau mus įtakojančius dalykus. Ir, beje, įtakojančius mus daug stipriau, nei per žioplumą suvalgytas pašvinkusios dešros gabalas.

Neseniai pats to iš anksto neplanuodamas atlikau nedidelį „eksperimentą“. Darbo reikalais atvykęs į stambios elektrotechniką prekiaujančios įmonės sandėlį ir turėdamas laisvo laiko nutariau įdomumo dėlei pasižiūrėti, kada buvo pagamintos jų siūlomos prekės. Tai nėra pernelyg sudėtinga, nes dažniausiai pagaminimo data atsispindi etiketėse arba bent jau ant didžiųjų pakuočių. Ir nors aš numaniau, kad tikrai pamatysiu daug gerokai „pagyvenusių“ prekių, tačiau tai, ką pamačiau, nustebino ir mane patį. Absoliuti dauguma gatavų gaminių buvo pagaminta dar 2010-2012 metais, na, o atskirai parduodamos dalys buvo sužymėtos net ir 2000 metų indeksais. Sakysite, anokia čia problema? Juk tai ne pienas, ne dešra ir net ne kava ar arbata. Imk ir naudok sau į sveikatą.

Anaiptol. Pirmiausiai, ne viskas, kas atrodo saugiai, iš tiesų yra saugu, ir ne viskas, kas, jūsų manymu, turėtų tinkami veikti, veiks tinkamai. Jau dabar retai ant pramoninių prekių pakuotės pamatysime užrašą apie rekomenduojamą saugojimo laiko trukmę, o gaila. Nes tuomet mes sužinotume, kad, pvz., gyvsidabrio turinčioms lempoms – tai 2 metai, elektronikos prekėms, priklausomai nuo sudėtingumo ir savaime greitai senstančių dalių kiekio, – tai 5-7 metai, na, o natūralios tekstilės gaminius apskritai nerekomenduojama sandėliuoti ilgiau nei 1 metus.

Be abejo, tai nėra griežtos taisyklės, o tik rekomendacijos, tačiau jos tikrai ne tuščioje vietoje atsirado. Pvz., prastai vėdinama ir sandėliuojama natūrali tekstilė ganėtinai greitai gali tapti įvairių mikroskopinių grybelių „namais“ – ir labai pavojingų, galinčių sukelti ir sunkias alergines reakcijas, ir astmos priepuolį, o galimai dar ir rimtesnes problemas. Kaip tik šiuo metu vykdomi net keli ilgalaikiai tyrimai dėl pelėsio poveikio plaučių vėžio ir kitų navikų atsiradimui.

Ir jei geros šeimininkės puikiai žino, kad net ir spintoje sukrautus rūbus ar patalinę bent kartą per metus reikia išvėdinti, o dar geriau padėti saulės atokaitoje, tai net ir pats atsakingiausias sandėlio darbuotojas niekaip nesugebės perrūšiuoti dešimčių tonų tekstilės gaminių, kurie kartais saugomi kelerius metus.

Tiesa, gamintojai moka kovoti su grybeliais ir tai jie daro naudodami ganėtinai agresyvias priešgrybelines medžiagas, kurios pačios savaime taip pat yra alergenai ir sveikatos taip pat neprideda. Ypač, jei šioji medžiaga yra formaldehidas.

Tačiau, kaip ir minėjau aukščiau, vis tik šiandien aš norėčiau pažvelgti į „prieštvaninių“ prekių problema kiek kitaip, nei vardinti gamintojų ir prekybininkų kruopščiai slepiamas blogybes, kurios atsiranda pernelyg ilgai gaminiui keliaujant vartotojo link. Daug įdomiau panagrinėti, o kaip apskritai mus veikia šiuolaikinė neribojamu augimu paremta gamyba.

Tai, kad nemenka dalis prekių, kurioms buvo panaudoti ištekliai (t.t. ir neatsinaujinantys), keliauja tiesiai į sąvartyną arba į utilizavimo įmonių rankas, nėra paslaptis. Taip pat nėra paslaptis ir tai, kad gamybininkai puikiai moka naudoti nuo ilgo saugojimo pažeistas komplektuojančias dalis, o prekybininkai – parduoti jau savaime pradėjusius gesti gaminius ir šie jau lyg ir būna „suvartoti“, tačiau iš tikro jie jau yra būna geriausiai tinkami ne naudojimui, o būtent utilizavimui.

Deja, tikslių skaičių mes greičiausiai niekuomet nežinosime. Rimtesni tyrimai ( t.t. ir JTO užsakymu) buvo atliekami tik siekiant išaiškinti išmetamo maisto kiekį. Taigi, viso Pasaulio mastu tai net 30 proc. T.y. toks skaičius yra bendras sudėjus turtingų Vakarų ir pačių varganiausių Azijos ir Afrikos valstybių maisto praradimus.

„Gerieji“ Vakarai juk irgi iš to šlamšto gamybos naudą gaudo. Tiksliau, rašydamas „Vakarai“, turiu omenyje ne vartotojus, kurie perka vis dažniau vedami ne tik kaip įprastą manyti vartotojiško egoizmo, o dažnai būtinybės pasikeisti sugedusi menkavertį daiktą nauju. Aš kalbu apie lyg piktžoles ant atliekų krūvos vešiantį utilizavimo verslą. Šiam verslui atliekos yra aukso kasykla. Nesvarbu, ar tai perteklinė pakuotė, ar prieš laiką sugedusios, ar apskritai pagamintos, tačiau taip ir pirkėjo nesulaukusios prekės. Tai – milijardų vertės verslai, kurie tiek įtakingi, kad seniausiai tapo visokio plauko „žaliųjų“ partijų rėmėjai, o kartais net įkūrėjai.Išmetamų nepanaudotų pramoninių prekių numanomas kiekis, manoma, taip pat artimas šiam skaičiui. Maža to, smulkiems žemesnės kokybės gaminiams jis gali siekti iki pusės viso pagaminamo kiekio. T.y., pvz., pietryčių Aziją šiandien vis dar besispecializuojanti, kalbėkime atvirai, šlamšto gamyboje yra didysis išteklių eikvotojas. Ir eikvoti juos ji gali netrukdomai, nes lygiai tą patį gali daryti ir visas likęs „augimo ekonomikos“ dėsniais paremtas Pasaulis.

Jie ne tik suinteresuoti, tuo, kad vis didesnė atliekų dalis būtų privalomai pateikiama į jų rankas ir kad už jų tvarkymą būtų mokama kuo brangiau (beje, iš mokesčių mokėtojų kišenės), tačiau jie suinteresuoti, kad atliekų būtų vis daugiau. Juk ir čia veikia liberalusis „augimo ekonomikos“ principas. Galiausiai dabar Europos Parlamente net visa visa „žaliųjų“ frakcija susiformavo, kurios pagrindinis tikslas – „išmušti“ iš ES valstybių kuo daugiau pinigų jos narių proteguojamiems verslams, jų tarpe – ir atliekų tvarkymo, o taip pat užtikrinti niekuo nepagrįstus „alternatyvios“ energijos įkainius ar, pvz., ginti stambias ES maisto korporacijas nuo amerikietiškų (kas iš principo neturi didelės reikšmės mums vartotojams, nes čia tėra pasirinkimas tarp mažesnės ir didesnės blogybės).

Todėl tikėtis, jog savaime išauš diena, kuomet perprodukcija arba bent jau prastos produkcijos gamyba bus ribojama. Liberalios „laisvosios rinkos“ sąlygomis tai tiesiog neįmanoma. Maža to, vos tik vartojimas pasiekia augimo ribą, tai tučtuojau pagal kapitalo, kuris šiuo atveju yra pirmiausiai investuotojai, norintis užsidirbti iš didėjančios gamybos, reikalavimą naikinami arba švelninami reikalavimai gamintojams ir prekybininkas, esą taip „stimuliuojama ekonomika“. O kai nėra nei gamybos kiekių, nei laiko, kuomet gaminys turi pasiekti vartotoją apribojimams, tai ir gaminama iki to momento, kuomet perprodukcijos burbulas sprogsta. Na, o toliau, priklausomai nuo krizės masto, mes arba tiesiog „išsidrembiame“ tai, kas augimo metu buvo pagaminta, arba, jei krizė gili gelbėti tuos pačius investuotojus, kurie savo pinigais pūtė burbulą. Gelbėti per mokesčius per mūsų santaupų nuvertėjimą, per socialinių garantijų mažinimą.

Kas pamiršote, kaip tai atrodo, tai prisiminkime visai nesenus įvykius ir bankų gelbėjimą. Bet pernelyg neišplėskime, nes dar ne kartą turėsime progą pakalbėti apie tai ir grįžkime prie paprastesnių dalykų.

Kaip matote, „pagyvenusios“ prekės yra ne tik tiesioginė žala vartotojui, tačiau ir labai prasto proceso atspindys. Ir jei jau ieškoti priešnuodžio, kuris taptų ir vartotojo apsauga ir galėtų paveikti gilesnius dalykus, tai vienas jų yra griežtų saugojimo terminų įvedimas. Ne rekomenduotinu, o būtent sunormuotu, neleidžiančiu kaupti gendančių prekių atsargų.

Jau ne kartą rašiau ir apie būtinybę įtvirtinti tokią prekių kokybės kontrolės nuostatą, pagal kurią, nustačius 5 proc. broką prekių siuntoje, visa jį privalėtų būti grąžinta gamintojui. Taip pat turi būti draudžiamos visos manipuliacijos su suplanuotu gaminių senėjimu ir draudžiama tiekti į rinką gaminius, kurių remonto ir planinio techninio aptarnavimo galimybės dirbtinai apsunkintos, kad priverstų vartotoją pirkti papildomus mazgus ar detales.

Taigi bent jau teorinių galimybių apsisaugoti nuo šlamšto turime tikrai nemažai. Tiesa, aš stipriai abejoju, kad tai įmanoma ES mastu, tačiau o kas pasakė, kad mes būsime joje amžinai?

Šauksmas

 

Padėk skleisti INFORMACIJĄ!
Paremk LDieną.lt

Daugiau:

Liberalizmas ir neoliberalizmas
525
Evoliucija – tai dar viena religija
1984
„Alternatyvioji istorija“: intelektualinis onanizmas, masinė psichozė, politinė technologija...
712

Naujausi

Skaitomiausi


1
2
3
4
5
6
7
8
Visi videoklipai


Rimtos istorijos:

Populiariausi per 7 dienas


Populiariausi per 30 dienų


Populiariausi per visą laiką



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
Kiekvienas žmogus su čia pateikta informacija elgiasi savo nuožiūra.
Pradžia: 2014 rugpjūčio 18 | 1.367 | 441.851
Susisiekti: