Liaudies Seimui – 75 metai

Šauksmas.lt
+3 -2 Autorius: Šauksmas.lt
Šaltinis: http://sauksmas.lt/liaudies-seimui-75-metai.html
2015-07-19, skaitė 1022
0
Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!

Socialistinio Liaudies Fronto pranešimas spaudai

Liepos 21 d. sukanka 75 metai, kai po lemtingų Lietuvai 1940 metų įvykių, į pirmą savo posėdį susirinko naujai išrinktas Liaudies Seimas. Dabar ši tema pateko į naujos cenzūros, o dar dažniau – į autocenzūros spąstus (kuomet įvairūs autoriai, jausdami naują konjunktūrą, patys vengia paliesti panašias temas arba išsakyti bent kiek kitokią nei vyraujanti nuomonę). Tad tuo labiau būtina kalbėti atvirai ir nebijant naujų glavlitų.

Posėdį atidarė, einantis prezidento pareigas, Justas Paleckis. Buvo išrinktas tokios sudėties Liaudies Seimo prezidiumas: Liudas Adomauskas – pirmininkas, Mečys Gedvilas – pavaduotojas, Juozas Grigalavičius – antrasis pavaduotojas, Petras Cvirka ir Antanas Venclova – sekretoriai. Taigi matome, kad vadovybėje – daug žinomų Lietuvos inteligentų ir menininkų. Kur jie dabar? Ar daug jų beliko dabar valdžioje ar ”elite”?

Liaudies Seimo darbotvarkė buvo tokia:

1. dėl Lietuvos santvarkos klausimo;
2. dėl Lietuvos įėjimo į Tarybų Sąjungą;
3. dėl žemės klausimo;
4. dėl bankų ir stambiosios pramonės nacionalizavimo.

Dėl visų darbotvarkės punktų buvo priimti itin reikšmingi dokumentai. Seimas priėmė Deklaraciją apie Valstybės santvarką, paskelbdamas Lietuvą Socialistine Tarybine Respublika. Taip pat priimta LTSR stojimo į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos sudėtį “tais pačiais pagrindais, kuriais įeina į TSRS Ukrainos, Baltarusijos ir kitos sąjunginės respublikos“ deklaracija. Dar vienas reikšmingas dokumentas, kuri priėmė Liaudies Seimas – tai deklaracija apie žemės paėmimą valstybės nuosavybėn. „Bankų ir stambiosios pramonės nacionalizavimo deklaracijoje“ rašoma:

“/…/ Liaudies Seimas, suprasdamas liaudies reikalavimų teisėtumą, skelbia bankų ir stambiosios pramonės nacionalizaciją visoje Tarybų Lietuvos Socialistinės Respublikos teritorijoje. Nacionalizavus bankus ir stambiąją pramonę, respublikos liaudis tampa krašto turtų šeimininku.“

Liaudies Seimo nutarimus sveikino paprasti Lietuvos žmonės ir įvairios organizacijos, o vieni pirmųjų pas naują vadovybę į priėmimą užsirašė ir atėjo Lietuvos Šaulių sąjungos vadovai. Foto-filmų archyvuose galima rasti masinių palaikymo mitingų, demonstracijų nuotraukų bei kino-kadrų. Nemaža liaudies dalis nuoširdžiai palaikė permainas, nes ankstesnio profašistinio Smetonos režimo represijos, socialinė nelygybė ir visuotinis skurdas buvo tautai nepriimtini.

Per 50 (1940 – 1990) Tarybų Lietuvos metų, nepaisant nacistinės okupacijos ir prieštaringai vertinamo pokario laikų tragizmo, mūsų šalis buvo II Pasaulinio karo nugalėtojų tarpe, liaudis atstatė karo nuniokotą Lietuvą, iš gūdžios Europos agrarinės provincijos ji tapo urbanizuotu, industriniu kraštu, atgavo Vilniaus bei Klaipėdos kraštus, sparčiai vystėsi Lietuvos pramonė, žemės ūkis, mokslas, augo gyventojų skaičius, kiekviename kaime buvo atidaromos naujos mokyklos, vaikų darželiai, kultūros namai, bibliotekos, ambulatorijos, kaimo bendruomenės nariai visi turėjo darbą savo gyvenamoje vietoje, buvo įveikti paveldėti iš prieškarinės buržuazinės santvarkos skurdas bei nedarbas, atsigauta po karo, fašizmo bei pokario baisumų, sukurtos efektyvios nemokamo švietimo, sveikatos apsaugos bei visuotinė socialinio aprūpinimo sistemos, piliečiams nemokamai buvo dalinami butai, išnyko nedarbas, o darbas buvo kiekvieno piliečio garbinga pareiga.

Piliečiai turėjo gausias socialines garantijas. Taip, jie neturėjo kai kurių politinių laisvių, tačiau ir dabar deklaruojamos laisvės ir teisės, jei žmogus neturi daug pinigų, lieka grynai popierinės, ir tai tik sukelia farso jausmą. Nenutrūko ir toliau funkcionavo, tik kitu pavidalu, Lietuvos valstybingumas, tuo pačiu reikia pripažinti, kad jo nepavyko kūrybiškai išskleisti dėl per didelio centralizmo. Beje, ES pamažu eina ir stumia Lietuvą tuo pačiu keliu.

Po socialistinės Lietuvos sugriovimo atėjusieji valdyti pirmiausia pasisavino per 50 metų sukurtą bendraliaudinį Lietuvos žmonių turtą: įmones ir gamyklas, dauguma kurių buvo europinio ir pasaulinio lygio. Vadovaudamiesi “teisingumo atstatymo” principais grąžinti žemę buvusiems savininkams, jie visų pirma sugriovė gana modernų tarybinį Lietuvos žemės ūkį, o po to kriminalinės ir nomenklatūrinės “privatizacijos” pagalba ir likusias liaudies ūkio šakas.

Dabar Lietuva turi 60 mlrd litų skolą, kuri vis didėja, rentabiliai veikiančias pramonės įmones savi „patriotai” pardavė už metalo laužo kainą, motyvuodami – esą ši pramonė gamino nekonkurencingą produkciją. Todėl dabar nėra nei pramonės, nei konkurencingos produkcijos, nei darbo vietų, o veiklesni tautiečiai vergauja emigracijoje, didžiausias Baltijos jūros laivynas, paliktas „nepriklausomai“ Lietuvai, išnyko be pėdsakų, Lietuva valdančiųjų konservatorių ir liberalų gobšumo dėka pavirto iš elektros energijos eksportuotojos į importuotoją, sužlugdė savo atominę energetiką, švietimo ir sveikatos sistemos buvo komercializuotos ir tapo liberalų pasipelnymo šaltiniu, kaimuose masiškai uždarinėjamos mokyklos, vaikų darželiai, bibliotekos, ambulatorijos, kaimo gyventojai ir jaunimas dabar sudaro didžiausią bedarbių dalį, minimalus socialinis aprūpinimas piliečiams leidžia tik nenumirti iš bado, o nemokami butai, poilsiniai ir sanatoriniai kelialapiai atrodo kaip fantastika. Tokia liberalų „demokratija“ smogė per Lietuvos gyventojus – 1990 metais Lietuvoje gyveno 3,7 mln. lietuvių, o 2015 metais – jau visu milijonu mažiau, 1993 metais į Lietuvos mokyklų pirmąsias klases atėjo 75 000 pirmokų, o 2014 metais – pirmokų net tris kartus mažiau.

Dabartinė kapitalistinės Lietuvos situacija pasižymi gilia visuomenės diferenciacija, jos pasidalijimu į pasiturinčią išnaudotojišką mažumą ir išnaudojamą sunkiai besiversiančią daugumą. Pirmiausia dėl šios priežasties blogėja šalies ne tik socialinė, bet ir kultūrinė, dorovinė, demografinė būklė, Lietuva paranda savo valstybinį suverenitetą, tampa eurobiurokratų valdoma šalimi. Liberalizmas laisvą piliečių iniciatyvą ir konkurenciją pavertė monopolijų diktatu nuosavybės neliečiamumui apeiti, sugalvojo šimtus būdų kaip privačią paprastų žmonių kuklią nuosavybę atimti ir paversti privačia „nusipelnusių gyventi geriau“ grupelės neliečiama, šventa nuosavybe. Darbo žmogus įstatymų pagalba buvo paverstas minimaliai apmokamu beteisiu įrankiu. Valstybės nusišalinimas liberalizmo įtakoje nuo ekonomikos valstybinio reguliavimo šalies ūkį pavertė ne laisvos rinkos ir liberalios demokratijos sritimi, bet urvinio kapitalizmo, liberalaus diktato zona, kurią drąsiai galima vadinti „laukiniu kanibalizmu“.

Būtina radikaliai peržiūrėti savininkų, darbdavių, ypač monopolininkų santykius su samdoma darbo jėga, atkuriant darbuotojų teises, socialinį teisingumą per sukuriamos pridėtinės vertės teisingo perskirstymo mechanizmą. Realus valdžios nacionalizavimas – būtina ir neišvengiama sąlyga valstybei tinkamai funkcionuoti, atgauti Lietuvos ekonominį, teritorinį, kultūrinį, teisinį suverenitetą, išsivaduoti nuo Briuselio ir Vašingtono diktato. Tik laisva Tauta gali priimti sau, o ne užjūrio šeimininkams, naudingus sprendimus. Suverenitetas galimas tik laisvo pasirinkimo sąlygomis, o bet kokia įtaka „iš šalies”, apribojimai valstybės suverenitetui galimi tik aiškiai suvoktu ir objektyviai išreikštu Tautos sprendimu per Referendumą.

Kitas svarbus ir neatidėliotinas uždavinys – užsitikrinti Taiką, kaip būtiną valstybės gyvavimo bei išlikimo sąlygą. Pamatinė žmogaus teisė – tai teisė į gyvybę, nes be šitos teisės visos kitos teisės nebetenka prasmės. Liberalios valdžios pastaruoju metu kurstoma militaristinė psichozė, aršus nacionalizmas, rusofobiška isterija, galimo karo su Rusija oficialios valdžios skleidžiama propaganda – tai žaidimas su ugnimi ant parako statinės. Tokiam šalies balansavimui ant bedugnės krašto Tauta įgaliojimų tikrai niekam nesuteikė, todėl visuomenė privalo drąsiai, aktyviai, ryžtingai priešintis JAV/NATO bandymams sukelti III Pasaulinį karą ne tik kažkur Europoje, bet ypač Lietuvoje!..

Artėjant Liaudies Seimo 75 metinių sukakčiai dabartinę Lietuvos valdžią vėl ištiko kovos su tarybine praeitimi priepuolis. Skelbiamas naujas dar išlikusių tarybinių paminklų griovimo vajus, kurstomos antitarybiškumo, rusofobijos bei militarizmo nuotaikos. Pasisakantys prieš karo kurstymo propagandą aktyvūs Lietuvos piliečiai privalo vienytis jau dabar, nelaukdami valdžios pritarimo. Būtina priversti oficialią valdžią išprašyti lauk jankių „demokratizatorius“ iš Marijos žemės, nelaukiant kol situacija taps tokia pat „nevaldoma”, kaip Jugoslavijoje, Afganistane, Irake, Libijoje, Sirijoje ar Ukrainoje, kur JAV „demokratijos eksportuotojai” ir kareivos labai „šauniai pasidarbavo“… Visi NATO kariai-užsieniečiai privalo palikti mūsų šalį, o Lietuva turi tapti demilitarizuota zona. Dėl taikos reikia kovoti vieningai jau dabar, nedelsiant!..

Valdžios puolimas prieš LR Konstitucijos 25 str. įtvirtintą žodžio, informacijos laisvę, pasireiškęs š. m. kovo mėnesį per pareigūnų įvykdytas bauginimo akcijas, kratas, suėmimus, baudžiamąjį persekiojimą prieš Lietuvos piliečius-pacifistus, turi būti viešai pasmerktas ir absoliučiai netoleruotinas. Tai grubus žmogaus teisių pažeidimas, galimas tik liberalizmo ir rusofobijos viruso užkrėstoje valstybėje, sudarantis palankias sąlygas totalitarizmui visoje šalyje plisti. Bet kokie draudimai, sudarantys sąlygas falsifikuoti istorinę praeitį ir dabartį, privalo būti panaikinti. Ir nors istorinė tiesa gali būti kai kam nemaloni, tačiau nei ją perrašyti, nei drausti niekas neturi teisės.

Neatsitiktinai panašios „iniciatyvos“ reiškiamos Lietuvoje akivaizdžiai atgimstant profašistinėms nuotaikoms, vykstant nacistiniams maršams ir demaršams. Pučiamas burbulas apie didvyrišką ir pasiaukojančią pokario partizanų kovą už Lietuvos nepriklausomybę, nors istorikų nustatyta, kad miškiniai pokaryje nužudė apie 20 000 niekuo nekaltų Lietuvos civilių, o dalis išgarbintų didvyrių susitepė taikių gyventojų krauju dar karo metais tarnaudami hitlerininkams.

Taigi, dabartiniai politiniai herostratai vis dar varžosi dėl didžiausio buvusios tarybinės santvarkos griovėjo laurų. Nesugebėdami tinkamai sutvarkyti dabarties gyvenimą įvairus politikieriai vis kovoja su mirusiais. Su jais elgiamasi kaip su gyvais. Jiems keršijama, niekinami jų kapai, griaunami jų paminklai.

Yra žinomas posakis: jei tu iššauni į praeitį iš šautuvo, tai ateitis iššaus į tave iš patrankos. Panašu, kad mūsų politinis elitas eilinį kartą šią liaudies išmintį užmiršo. Tikriausiai prasti istorijos falsifikatorių ir kapitalizmo „statytojų“ reikalai. Ko gero nebeveikia taip sklandžiai, kaip norėtųsi, buržuazijos per amžius ištobulinta žmonių kvailinimo sistema. Būtent prieš augantį žmonių nepasitenkinimą esančia kapitalistine santvarka yra nukreiptos visos antitarybines „nekrofiliškos“ iniciatyvos.

Laisvė, Taika, Darbas, Tiesa, Teisingumas (socialinis ir istorinis) – Lietuva jau seniai subrendo esminėms permainoms. Realių grėsmių – JAV/NATO inicijuojamo III Pasaulinio karo ir Lietuvos valdžios atviro kurso į totalitarizmą akivaizdoje mums būtina vienytis, jungtis, mobilizuoti tautiečius kovai už savo teises. Reikėtų kurti iniciatyvines grupes visuose šalies regionuose bei informacinėje erdvėje, kurti vieningą organizacinę struktūrą kairiosios politinės partijos, visuomeninio judėjimo pagrindu. Bene svarbiausias šiuo metu tikslas – radikalūs pokyčiai Lietuvos politinėje sistemoje, valdžios šakų atskyrimas ir subalansavimas pagal LR Konstitucijos nuostatą – „visos valdžios institucijos tarnauja Tautai“ – piliečių konstitucinių teisių ir laisvių užtikrinimui.

SLF prezidiumas
2015-07-17


Įvertink straipsnį: 3   2
Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!

Komentarų kol kas nėra



VISI STRAIPSNIAI LIETUVA PASAULIS KAIMYNAI SMAGUMAI

Komentarai



Reklama

Paveiksliukai


Video



Rėmėjas

Puslapis feisbuke

Dar komentarų


Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
Kiekvienas žmogus su čia pateikta informacija elgiasi savo nuožiūra.
Pradžia: 2014 rugpjūčio 18 | 1.367 | 441.851