Apie komjaunuolišką sindromą, J. Marcinkevičių, V. Landsbergį ir kitus

Autorius: Povilas Gylys Šaltinis: http://www.delfi.lt/news/ringa... 2015-07-25 00:23:04, skaitė 3070, komentavo 0

Apie komjaunuolišką sindromą, J. Marcinkevičių, V. Landsbergį ir kitus

Jau senokai stebiu ir analizuoju Lietuvoje įdomų bei gana paplitusį reiškinį.

Aš jį vadinu komjaunuolišku sindromu. Juo sergančius keturiasdešimtmečius ar penkiasdešimtmečius jungia nuostata – „Mes nebuvom komunistais“. Tuo jie nori pasakyti, jog jie netarnavo tarybinei sistemai, „nekolaboravo“ su tuometine valdžia. Todėl jų biografijos ir sąžinė yra visiškai švarios. Dar daugiau – skaisčios. O kai esi skaistus, suprask, turi teisę teisti ir bausti „blogiečius“.

Kai stebi Andrių Kubilių, Rasą Juknevičienę–Rastauskienę–Urbonaitę ar kai kuriuos mūsų žurnalistikos žiedo atstovus, gali aiškiai diagnozuoti – komjaunuoliško sindromo aukos. Tokių žmonių, aktyviai viešojoje erdvėje besireiškiančių, yra dešimtys ar šimtai. Tai savo „šventumu“ ir beapeliacine teise teisti kitus nė per nago juodymą neabejojančios personos. Beje, šiai kamarilei išdrįsiu priminti, kad dauguma jų buvo komjaunimo nariais.

Dieve gink, nenoriu pasakyti, kad komjaunuolišku sindromu serga visi kažkada komjaunuoliais buvę žmonės. Atvirkščiai – dauguma jų savo buvimą toje organizacijoje pripažįsta ir gerai suvokia, kad tai buvo ne tik jų asmeninio, bet ir šeimos bei tautos išgyvenimo filosofija...

O dabar pabandykime įsivaizduoti hipotetinę situaciją – tuo metu nė vienas lietuvis nestoja nei į tuomet vienintelę partiją, nei į vienintelę politinę jaunimo organizaciją. Kas tokiomis hipotetinėmis sąlygomis būtų valdęs tą Lietuvą? Kieno kultūriniais, tautiniais ir kitais interesais būtų vadovaujamasi valdant tą teritoriją – Lietuvą? Atsakymas: tuščia vieta valdžioje ilgai neužsibūna – tą vietą būtų užėmę KITI. Nemanau, kad kitiems būtų rūpėjusi lietuvių kalba, literatūra, kultūra apskritai.

Dabar iš hipotetinio scenarijaus grįžkime į istorines realijas. O jos tokios: tuomet žmonės turėjo gyventi – kurti šeimas, rinktis profesijas, daryti karjeras. Taip, buvo tokių, kurie karjeros laiptais kopė „grynu“ kolaboravimu, aklai ir atsidavusiai tarnaudami sistemai. Juos galima vadinti vos ne šimtaprocentiniais kolaborantais. Nes be gebėjimo tarnauti sistemai ne kaži ką daugiau jie ir mokėjo.

Kiti gi kilo profesine ir karjeros prasme atlikdami visuomenei naudingus darbus. Tai buvo kultūrininkai, medikai, inžinieriai ir t.t. Kad galėtų DAUGIAU ir PRASMINGIAU veikti, jie pagal to meto taisykles, normas, tvarką turėjo būti komunistais. Jaunystėje – komjaunuoliais. Taip, beje, elgėsi ir A.Kubilius su R.Juknevičiene bei jų politinis patronas – Vytautas Landsbergis.

Dar 1952 metais pastarasis stojo į komjaunimą. Tai buvo baisiausias – stalininis – komjaunimo gyvenimo etapas. Beje, tuo metu rezistencija Lietuvoje dar nebuvo galutinai užgniaužta ir pirminis lietuviško komjaunimo uždavinys buvo kova su rezistencija. Tuomet tai buvo vadinama kova su buržuaziniais nacionalistais. Ir Vytautas formaliai ar nuoširdžiai pasižadėjo kovoti...

Išvada: pats V.Landsbergis nepasirinko Pilėnų – „susideginimo“ varianto. Jis netapo naujų laikų Margiriu. Jo pasirinkimą kovingosios R.Juknevičienė ar, tarkim, N.Putinaitė turėtų vadinti kolaboravimu su stalinizmu. Taigi, V.Landsbergis šių aktyvisčių turėtų būti pasmerktas. Juolab, kad šio žmogaus biografijoje galima aptikti ir kitų kolaboravimo faktų – marksizmo dėstymą tuometinėje konservatorijoje ir, Rūtos Janutienės duomenimis, bendradarbiavimą su KGB.

Bet V.Landsbergio komjaunuolišku sindromu sergantys politikai, žurnalistai, kitokie veikėjai kaloboravimu nekaltina. Jie jį vadina rezistentu. Žinant šio asmens biografiją, tai yra absurdas. Bet šiais laikais patogu to absurdo nepastebėti.

Taigi, komjaunimo sindromu sergantys V.Landsbergio nepuola. Jį aukština. Jie „užmiršę“ ir savo komjaunuoliškus žygdarbius. Tačiau jie nusprendė pažeminti Justiną Marcinkevičių – pripažintą mūsų Tautos moralinį autoritetą. Taip pat, matyt, ryškiausią pastarųjų dešimtmečių mūsų literatūros figūrą. Be to, neužmirškime – į Sąjūdį žmonės ėjo ne dėl mažai tuo metu kam žinomo V.Landsbergio, o paskui visuotinai pripažintą J.Marcinkevičių. Kalbėdamas apie puolimą, turiu galvoje Nerijos Putinaitės ir Rimanto Kmitos pasisakymą viešojoje erdvėje, t.y. DELFI. Jame dainius kaltinamas kolaboravimu.

Aš pažinau poetą. Teko garbė su juo bendrauti. Ir galiu drąsiai liudyti: Justinas Marcinkevičius niekad, skirtingai nuo komjaunuolišku sindromu sergančių, nesidėjo šventuoju, be kaltės pradėtuoju. Jis buvo žmogiškas, linkęs pripažinti savo klaidas, nuolat abejoti dėl savo poelgių. Kita vertus, mes visi jautėme – tai žmogus, kuriuo galima tikėti, tai žmogus, kuris NUOŠIRDŽIAI pergyvena dėl savo tautos likimo. Tai dvelkė ir iš jo dramų bei eilių, tai galėjai jausti klausydamas jo viešų pasisakymų.

Šiandien Lietuvoje įsigali nauja kolaborantų klasė. Kitaip ji dar vadinama kompradorine klase. Ji linkusi tarnauti svetimiems. Tai klasei nerūpi tautos likimas, jos kalba, kultūra, jie siekia išsitarnauti šiltas vietas „centre“ ir/ar solidžias pajamas. Dar daugiau – jie siekia atimti iš tautos jos kolektyvinę dvasią. Mat kaip individualistinės pasaulėžiūros išpažinėjai, šie žmonės nesuvokia tokio holistinio reiškinio kaip Tauta. Jiems Tauta yra atomizuotų individų suma. Viena iš to tikslo pasiekimo priemonių – atimti iš tautos jos moralinius autoritetus. Tokius kaip J.Marcinkevičius. Istorijos ratas apsisuko... Pamenat inteligentų trėmimus 1940–aisiais?

P.S. Komjaunuolišku sindromu sergantys didžiuojasi, kad jie nebuvo komunistai. Jiems tenka priminti: nebuvot, nes buvot per jauni. Jeigu būtumėt buvę vyresni, beveik neabejoju – siekdami karjeros būtumėte darę viską, kad taptumėte vienintelės partijos nariais. Jais tapę būtumėte, labai tikėtina, tais, kurie gyveno vien iš kolaboravimo. Kita vertus, neužmirškime: jeigu ne tokie žmonės kaip Justinas Marcinkevičius, sistema nebūtų pasikeitusi ir sulaukę atitinkamo amžiaus bei norėdami daryti karjerą daugelis skaisčiųjų, komjaunuolių, pionierių bei spaliukų būtų primygtinai veržęsi į komunistų partijos gertas. Tai parašęs iškart prisiminiau Rasą Juknevičienę. Po to – Neriją Putinaitę.


Nerija Putinaitė. Diagnozė - nedapistitinis karjerizmas