Apie pilkąjį

Anonimusas
+ 3 - 0
Autorius: Maksimas Gorkis
Šaltinis: http://revoliucija.org/2015/07/23/maksimas-gorkis-apie-pilka...
2015-07-26, skaitė 932
0

Žemėje ginčiasi Raudonasis ir Juodasis.

Nenugalimas troškimas valdyti žmones – štai Juodojo jėga. Žiaurus, godus, piktas, jis išskleidė viršum pasaulio savo sunkius sparnus ir visą žemę apgaubė šaltais jo keliamos baimės šešėliais. Jis nori, kad visi žmonės tarnautų tik jam, ir, pavergdamas pasaulį geležimi, auksu ir melu, jis net ir dievo šaukiasi vien tam, kad dievas patvirtintų jo juodąją galią valdyti žmones.

Jis šaltai sako:

– Viskas – man! Aš – jėga, vadinasi, aš – gyvenimo siela ir išmintis, ir aš visų žmonių valdovas. Kas prieš tai, tas prieš gyvenimą – jis nusikaltėlis!

Raudonojo jėga – jo karštas troškimas matyti gyvenimą laisvą, protingą, gražų. Jo mintis visada liepsnoja, be paliovos virpėdama, nušviesdama gyvenimo tamsą skaisčiais grožio žiburiais, rūsčiu tiesos žėrėjimu, ramia meilės šviesa. Jo mintis visur įžiebė galingą laisvės liepsną, ir ši liepsna didžia svaja apie laimę visiems džiugiai ir karštai apglėbia mūsų tamsią, aklą žemę.

Jis sako:

– Viskas – visiems! Visi lygūs, kiekvieno širdyje slypi ištisas grožio pasaulis, ir negalima darkyti žmogaus, paverčiant jį buku beprasmiškos jėgos įrankiu. Nieks neturi paklusti, niekas neturi teisės versti paklusti, valdžia dėl pačios valdžios – nusikaltimas!

Šiame šviesiojo tiesos riterio ginče su juodąja jėgos pabaisa – visas gyvenimas, visas jo grožis ir kančios, jo poezija ir drama.

Tarp Juodojo ir Raudonojo beprasmiškai ir nedrąsiai blaškosi monotoniškas mažytis Pilkasis. Jis mėgsta tik gyvenimą šiltą, gyvenimą sotų, gyvenimą jaukų, ir dėl šių pomėgių maitoja savo sielą kaip alkana gatvės moteris savo suglebusį kūną. Jis pasiryžęs vergiškai tarnauti bet kuriai jėgai, kad tik ji saugotų jo sotumą ir ramybę. Jam visas gyvenimas – veidrodis, kuriame jis tik save temato. Jis labai gajus, nes turi visus parazito talentus. Jam vis viena, kas jam duoda valgyti, – gyvulys ar žmogus, idiotas ar genijus. Jo siela – sostas slidžios rupūžės, kuri vadinama abuojybe, jo širdis – bailaus atsargumo ruimas. Jis nori daugelio malonumų ir bijo rūpesčių – tai daro jį dvilypį ir apgaulingą.

Jei kovoje dėl valdžios nugali Juodasis, – Pilkasis atsargiai kursto Raudonąjį:

– Žiūrėk, kaip auga Reakcija!

Jei nugali laisvės ir tiesos riteris – Pilkasis slaptai praneša Juodajam:

– Saugokis – kyla Anarchija!

Jo stabas visada tas pats: „Tvarka mano labui!“ – nors ir viso krašto dvasinės mirties kaina.

Kai jis jaučia, kad Juodasis pavargęs nuo kovos, jis įsiterpia į Juodojo ginčą su Raudonuoju ir visada apgauna ir vieną, ir antrą. Pagarbiai ir atsargiai jis sako Juodajam:

– Žinoma, žmonės – galvijai, ir piemuo jiems reikalingas, bet man atrodo – metas jau praplėsti ganyklą! Jei prie to, ko jie neturi, duosi jiems dar truputį, – jie turės nors ir mažiau, negu norėjo, bet daugiau, negu turi. Tai nuramins juos ir padarys nepavojingą Raudonąjį, – juk visa jo jėga kyla iš to, kad jie nepatenkinti! Ar leisite padėti jums tai sutvarkyti?

Jam leidžiama, ir jis susitvarko, kad gyvenimas būtų šiltas, gyvenimas sotus, gyvenimas jaukus.

Juodasis, susijungdamas su Pilkuoju, pasidaro lyg ir ne taip baisiai žiaurus, bet kvailesnis ir abuojesnis. Raudonasis skaidriau įsiliepsnoja.

Tada Pilkasis pamokomu tonu sako Raudonajam:

– Žinoma, jau metas priartinti gyvenimą prie idealo, bet iš karto neįmanoma visų patenkinti! Truputį šiandien, truputį rytoj, – ir galų gale žmonės turės viską. Apskaičiavimas – štai išmintingojo entuziazmas… Juodasis nusileis, jei atsargiai bus tvarkomas reikalas… gal leisite man su juo nuoširdžiai pasikalbėti?

Ar jam leidžiama, ar neleidžiama, jis susitvarko, kad gyvenimas būtų šiltas, gyvenimas sotus, gyvenimas jaukus.

Raudonasis pasidaro blankesnis, Juodasis plačiau išskečia savo valdžios sparnus, gyvenimas eina tamsyn, gyvenimas alsuoja lėtai, Pilkasis mėgaujasi ramaus gyvenimo laime. Jis gali išduoti ir parduoti, jis viskam pasiryžęs, bet niekada nesielgia dorai ir niekada nebūna gražus.

Šis mažytis dviveidis šliužas visada esti viduryje tarp kraštutinumų, savo egoistišku šliaužiojimu trukdydamas jiems išsivystyti iki galo, iki absurdo, iki idealo. Paskysdamas viduryje, jis nemokšiškai sumaišo dvi pagrindines gyvenimo spalvas į vieną blankią, nešvarią, nuobodžią…

Pilkasis sutrukdo mirti tam, kas atgyvenę, trukdo augti tam, kas gyva, kaip tik jis ir yra tas amžinas priešas to, kas ryšku ir drąsu…


3   0
Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!

Komentarų kol kas nėra


VISI STRAIPSNIAILIETUVAPASAULISKAIMYNAISMAGUMAI



Reklama

PressJazz.tv

Paveiksliukai


Video



Draugai

VISUOMENĖS SAUGUMO KONCEPCIJA

Puslapis feisbuke


Hey.lt
Kiekvienas žmogus su čia pateikta informacija elgiasi savo nuožiūra.
Pradžia: 2014 rugpjūčio 18 | 852 | 415.956