Sakome „taip“ pusei milijono imigrantų Lietuvoje?

Autorius: Rimantas Jonas Dagys Šaltinis: http://www.delfi.lt/news/ringa... 2015-07-26 23:24:06, skaitė 3450, komentavo 0

Sakome „taip“ pusei milijono imigrantų Lietuvoje?

Nuo pavasario ES šalių santykius kaitina pastangos solidariai pasidalinti į Europą plūstančius pabėgėlius. Naujausiomis žiniomis, Lietuvai teko 325 pabėgėliai, bet ir šių nežinome, kur deramai „padėti“. Vis dėlto mums tekę trys šimtai tėra lašelis jūroje, palyginus su būsima imigrantų banga į ES.

Baisu tai, kad šiandienos Europos viršūnės sugeba ja džiaugtis. „Imigracija yra ilgalaikis pačios Europos Sąjungos interesas, ypač atsižvelgiant į demografines perspektyvas ir ES gyventojų senėjimą. ES turi tapti patraukliu migracijos regionu“. Taip tyliai skelbia Europos Komisija savo 2014 m. išleistame leidinyje apie migracijos ir prieglobsčio politiką. Tyliai, nes būsimi imigracijos mastai gali daug kam nepatikti net tolerantiškiausioje Europoje.

2010 ES vadovams buvo pristatyta ekspertų Svarstymų grupės ataskaita dėl projekto „Europa 2030“ ateities. Joje pažymima, kad Europa pasižymi dviem demografiniais kraštutinumais: labai ilga gyvenimo trukme ir itin mažu gimstamumu.

Daugumoje ES valstybių narių vidutinė prognozuojama gyvenimo trukmė (šiuo metu 75 m. vyrų ir 82 m. moterų) per šį amžių turėtų padidėti dar 15–20 metų. Tuo tarpu vienai moteriai tenkantis vidutinis gimstančių vaikų skaičius yra 1,5, ir vis daugiau moterų išvis negimdo, todėl Europos visuomenė senėja, o jos „vietinė“ (Europoje gimusi) darbo jėga mažėja tiesiog akyse. Pastebima, kad net jei būtų įmanoma visapusiškai įgyvendinti ES vidaus politikos priemones gimstamumui skatinti, visiškai kompensuoti demografinių pokyčių poveikio ateities darbo jėgos pasiūlai nebepavyks.

Dramatiškoje ataskaitoje skaičiuojama, kad iki 2050 metų nevykstant imigracijai ir esant pastoviam darbo jėgos aktyvumui, Sąjunga neteks apie 68 mln. darbuotojų. Kadangi ne visi imigrantai tampa ekonomiškai aktyvūs, šiai spragai užpildyti ilgainiui reikėtų apie 100 mln. imigrantų. Lietuvai tai proporcingai reikštų pusę milijono imigrantų. Ko čia verkti dėl 300? Verčiau pratintis.

Lyg išsigandusi pati savęs, darbo grupė galiausiai priduria, kad „realiai toks didelis skaičius per ateinančius 40 metų nėra nei tikėtinas, nei labai pageidautinas“. Bet, „nepaisant to, imigrantų darbo jėga bus vienas iš Europos darbo jėgos ir kvalifikacijos trūkumo ateityje problemos sprendimo elementų, o ES reikės suformuoti iniciatyvų požiūrį į imigraciją“. Ar iniciatyvus požiūris – tai džiaugsmas dėl svetimai civilizacijai užleidžiamos Europos?

Anot ekspertų, viena veiksmingiausių priemonių, kad šio „džiaugsmo“ nereikėtų patirti, yra šeimai palankios politikos, kuria siekiama stabilizuoti ar padidinti gimstamumo lygį, įgyvendinimas. Deja, neteko girdėti, kad šalių lyderiai būtų garsiau sureagavę į šį ekspertų pasiūlymą gajai ir visus neraminančiais problemai spręsti.

Remti šeimą jau vien ekonominės padėties vardan reikia todėl, kad joje gimsta vaikai, o tam reikia mamos ir tėčio, moters ir vyro. Tačiau mes kasdien verčiami įteisinti vienalytes, vadinasi, negyvybingas, „santuokas“. Be to, apsimesdami, kad nesmengame į demografinę duobę, daugiausiai liberalūs ir kairuoliški balsai siūlo įteisinti eutanaziją ne tik senjorams, bet ir norą mirti išreiškusiems mažiesiems. Mirties pergalę Europoje liudija ir išskirtinės moters teisės žudyti gyvą, bet dar negimusį vaiką liaupsinimas. Tad ką turime?

Pačios ES ir daugumos jos narių teisinėje bazėje formuojama nuostata, kad šeimą gali sudaryti bet kas ir bet kaip. Neįmanoma sutikti su tokia samprata, nes lieka visiškai neaišku, ką turėtų remti valstybė dėl savo pačios išlikimo. Senutei Europai būtina grįžti prie savo šaknų ir atgauti pagarbą šeimai ir gyvybės pradėjimui. Žinoma, tik jei nenori priimti 100 mln. imigrantų.

Šiandien kaip niekada gerai matome, kad nesant dirbančių žmonių, ekonomika stoja. Gali būti, kad Graikijos skolų (176 % šalies BVP) problemos tėra pradžia: juk net Vokietijos – ES ekonomikos variklio – skola siekia 75 % BVP, euro zonos šalių – 94%. Praktiškai vienerių metų Europos pajamos!

Mąstydami, ką daryti, pirmiausia nustokime komjaunuoliškai orientuojantis į „centro nuomonę“ pataikauti bet kokioms žmogiškai prigimčiai prieštaraujančioms ir madingomis bei populiariomis pristatomoms kvailystėms.