Kas lemia Vakarų įstatymų absurdiškumą

Autorius: Versijos.lt Šaltinis: http://versijos.lt/kas-lemia-v... 2015-08-14 11:02:52, skaitė 2138, komentavo 0

Kas lemia Vakarų įstatymų absurdiškumą

Populiariausiomis šių savaičių temomis tapo ne kokie nors mūšiai kokiuose nors frontuose, o dvi naujienos ir pažangiausių šalių:

a) leidimas atlikti eutanaziją fiziškai sveikai jaunai belgei dėl to, kad jai depresija ir
b) 22 metų amerikietės mokytojos pasodinimas už grotų dėl to, kad ji užsiėmė seksu su 17-nečiais mokiniais.

Kas sieja šias naujienas?

Abi jos, trumpai tariant – procedūrinės sensacijos.

Istorijoje su belge procedūra nepažeista – tačiau rezultate oficialiai įgyvendinama savanoriškos mirties bausmės paslauga.

Istorijoje su amerikiete – priešingai, matome, kaip komedijinis siužetas iš filmo „Amerikietiškas pyragas“, atliktas pažeidžiant procedūrą, baigėsi visiškai antiutopišku rezultatu.

Pirmas dalykas, kurį verta paminėti: abiem atvejais mes nesiruošiame leistis į ginčus apie moralę. Su morale šie įvykiai neturi nieko bendro. Jie byloja apie kitus dalykus.

Kad būtų aiškiau, pateiksime citatą iš neseniai išleisto amerikiečių rašytojo Stiveno Kingo romano, kuriame jis aprašo amerikiečių moksleivių poilsį 8 dešimtmečio pradžioje: „Pirmą rugpjūčio trečiadienį mes atsidūrėme prie laužo ant kranto. Mes matėme ir kitus laužus -nuo nedidelių, kaip mūsiškis, iki didžiulių. Tokie laužais greičiausiai uždrausti XXI amžiuje, kai valdžia nuolat priima įstatymus, atimančius iš mūsų grožio kruopeles, kurias kuria paprasti žmonės. Aš nežinau, kodėl taip turi būti, bet ką turime, tą turime“.

Tai štai. Turiu versiją, kodėl viskas taip turi būti. Ir kodėl draudimas kurti laužus, užsiimti seksu 23 metų merginai su 17 metų abiturientu bei leidimas nusižudyti 24 metų merginai turi tas pačias šaknis.

Esmė čionai ta, kad per pastaruosius 50 metų pažangiose šalyse (kuo jos pažangesnės, tuo gilesnis procesas) piliečio asmeninis privatus gyvenimas tapo pagrindine progreso šėrykla. Patys didžiausi pinigai ir pačios didžiausios galios sukasi juk ne kosmose ir ne fundamentaliuose moksliniuose tyrimuose. Ir netgi ne karuose. Visa tai sukasi tame, kaip paprasti žmogeliai valgo, juda, dauginasi, gydosi ir poilsiauja.

Vadinasi, svarbiausias pastaraisiais 50 metų evoliucionuojantis dalykas – tai menedžmentas pačia plačiausia šio žodžio prasme.

Ir jei evoliucija – tai sudėtingėjimas, tada visiškai logiška, jog „gėrybių sferos“ evoliucija yra ne kas kita, kaip žmogaus gyvenimo sudėtingėjimas.

Kurį laiką buvo madinga manyti, kad problema slypi tik vartotojiškoje industrijoje, kuri bruka žmonėms tai, ko reikia ir ko nereikia, kuri eksploatuoja žmogiškas silpnybes ir aistras. Tačiau realybėje su šita industrija susiliejo į vieningą organizmą ir evoliucionuoja dar visa krūva reiškinių. Įvairiausi ten žmogaus teisių gynėjai, juristai, fiskalinės ir teisėsaugos sistemos, informacinės bei baudžiamosios technologijos ir panašiai.

Realybėje kalba eina apie vieną sisteminį reiškinį, kuris turi daugybę atseit savarankiškų čiuptuvų, tačiau visi tie čiuptuvai išgyvena iš vieno šaltinio – iš žmogaus privataus gyvenimo eksploatacijos.

Prieš mus – ištisas socialinio menedžmento Leviatanas, kuris tuo pačiu metu traukioja už visų asmenybės stygų. Jis neturi jokios moralinės krypties, kas nepaprastai svarbu. Jame nėra jokio blogio ir jokio gėrio, o yra tiktai galimybės ir procedūros. Jame visiškai ramiai gali sugyventi ir 22 metų kalėjimo bausmė tai nelaimingai amerikietei mokytojai, ir legalus porno su mokytojos ir mokinių santykiais. Lygiagrečiai eksploatuojant fantazijas apie tai, kaip „patvarkyti mokytoją“, tuo pat metu formuojamas reguliavimas, kaip tai galima daryti. Ir kaip negalima. Ir šito reguliavimo normos nepaliaujamai sudėtingėja, aprėpdamos vis naujus santykių niuansus – nes sudėtingėjime bei vis naujų sričių aprėpime tiesą sakant ir slypi visa ko vystymosi gamtoje esmė.

Dėl šios priežasties kai kuriose Europos šalyse piliečiams draudžiama savarankiškai taisyti nuosavą santechniką. Dėl šios priežasties tau neleidžiama asmeniškai uždegti laužo – juk savarankišku laužo įkūrimu tu ne tik pažeidi saugumo standartus, bet ir mažini valstybės pajamas, atimdamas darbą iš profesionalų.

Bet kurioje ekologinėje sistemoje gali atsirasti supergrobuonis – žvėris, kuris reguliuoja visos likusios biomasės kiekį.

Mūsų atveju tokiu supergrobuoniu tapo gerovės sfera, kuri ryja ir reguliuoja asmeninį gyvenimą.

Šis žvėris išras, kur tau leisti pinigus (ir tuo pačiu – kuo juos užsidirbti, nes milijonai užsiima tuo, kad užtikrina vieni kitiems svajonių ir poreikių lenktynes). Šis žvėris užgriūna tave savais atnaujinimais ir savomis naujovėmis (vis labiau virtualiomis), jis sugalvoja tau vis naujus apribojimus ir jis suteikia tau būdą, kaip kompensuoti tai, ko nerealizavai. Jis gundo tave naujomis laimėmis ir rūsčiai baudžia už mėginimus pasiekti laimę ne pagal šio žvėries nuolat progresuojančias taisykles.

Grįžtant prie analogijos apie supergrobuonį reikia pažymėti, kad tokių grobuonių gausėjimas veda į jų vartojamo pašaro bazės žlugimą ir į dramatiškus pokyčius visoje biologinėje sistemoje.

Ir yra pagrindo daryti prielaidą, kad šiandien mes kaip tik ir išgyvename gerovės sferos krizę.

Nė vienas mūsų amžininkas šiandien negali atitikti šio grobuonio standartų, nepažeisdamas jo reikalavimų. Jau šiandien tarpusavyje už mūsų asmeninį laiką pjaunasi visi tie sutvėrimai, turintys kolosalią galią. Jau šiandien jiems nepakanka pašaro, t.y. – mūsų. Jie negaluoja ir ima išsigalvoti naujų pačių idiotiškiausių leidimų bei draudimų. Vis labiau ir labiau sudėtingomis procedūromis pasireiškia jų vis labiau rafinuotos taisyklės. Tuo pat metu naujų galimybių, naujos erdvės piliečių vystymuisi gerovės sfera jau seniai nebesuteikia. Juk nelaikysime naujomis erdvėmis svaiginančias 8 colių planšečių ekranų erdves.

Iš esmės pašarų bazės žlugimas jau įvyko. Gerovės sfera jau šiandien privedė pažangių šalių gyventojus iki to, kad jie, šitie gyventojai, paprasčiausiai nebesidaugina (nes nebegali to daryti reikiamu lygiu).

Rezultate neišvengiamu tapo ne tik „gyventojų pakeitimas“ pažangiose šalyse, bet ir pačios biosferos pasikeitimas.

Neatsitiktinai šiandien, beveik po 30 metų pertraukos visur matome pastangas kurti naujas bendrijas, remiantis kokiomis nors ne gerovės sferos vertybėmis. Jos kartais būna labai švelnios (kaip, tarkime, pakankamai miglotas tradicionalizmas), būna ir tiesiog siaubingos (kaip Islamo Valstybė ar Vakaruose didėjantis troškimas gerai pakariauti). Tačiau tendencija akivaizdi: žmonija ir šen ir ten mėgina ištrūkti iš gerovės sferos valdžios ir sugrįžti prie mažiau „specializuotų“ gyvenimo formų.

Čia, tarp kitko, esama svarbaus dalyko: pati savaime regresija link kažkokios iki gerovės sferos gyvavusios epochos problemos neišspręs. Kitaip sakant, laužus bus vėl galima kurti, savižudžiams vėl teks žudytis savarankiškai, o poruotis su jaunuoliais pasidarys paprasčiau. Tačiau tai gana abejotini pliusai.

Realią gi išeitį iš aklavietės gali suteikti tik išorinė žmonijos ekspansija. Arba, kitaip tariant – sisteminis energijos nukreipimas nuo žmonių asmeninio gyvenimo link išorinės erdvės įsisavinimo. Pradedant nuo „sugrįžimo į Arktiką ir Antarktidą“ ir baigiant – vis tiek nuo to neišsisuksime – kosmine ekspansija.

Kaip rodo ankstesnė patirtis, tokių ekspansijų metu mūsų aprašoma problema pati likviduojasi. Depresijos atvejų sumažėja kone iki nulio, paklausa kvailoms pramogoms ir erotinėms fantazijoms krinta, o piliečiai persiformatuoja, kad atitiktų uždavinius, nesusijusius su vaizduotės šėlsmais ir bausmėmis už juos.

www