Kultūrinis genocidas prasideda uždarius mokyklą (0)

Anonimusas
+ 4 - 0
Autorius: Andrejus Gaidamavičius
Šaltinis: http://kulgrinda.lt/789/kultur...
7533-09-10 (2015 m.), skaitė 2078
0

2005 metais Lietuvoje buvo 1500 kaimo mokyklų. Kiekvienais metais uždaroma po trečdalį jų. Žymiausi Lietuvos kultūros veikėjai jau prarėktu balsu šaukia: „Ką jūs darote?!“. Kol savivaldybių tarybos ir Švietimo ministerija metai iš metų vykdo reformų reformas, psichiatrai konstatuoja vieną faktą: nusikaltėlius pradeda kurti mokyklos, o užbaigia kalėjimai.

„Kiekvienas vaikas mūsų mažoje tautoje yra aukso vertės. Kiekvienas į vaiką investuotas litas atsiperka keletą kartų. Švietimas – ne ta sritis, kurioje galėtume taupyti“, – teigia psichiatrė Sigita Lesinskienė.  Toliau ji sako: „Patarlė byloja, kad kultūrinius augalus reikia ypatingai prižiūrėti, puoselėti, tik piktžolės ir nesėtos visur auga, želia. Kol kas šioje srityje nieko nedaroma, pasigendu sutelkto darbo vienam tikslui – gerinant vaikų emocinę savijautą.“

Taigi vaiką mokykla užaugina tokį, kiek gali jam skirti dėmesio. Iš visos provincijos į miestus suvežami vaikai atsiduria tokioje aplinkoje, kad turi ne tik mokytis, bet ir kovoti už išlikimą. Čia juos auklėja ne mokytojai, o gatvė.

Bet savivaldybė nemažai sutaupo, jeigu vienoje klasėje mokosi 30 mokinių. Tuos sutaupytus kelis milijonus galima išleisti naujametiniams fejerverkams ar įrengti liftą svarbiam asmeniui. Valdininkai randa daugybę pasiteisinimų, kodėl uždaromos mokyklos: per mažai mokinių, per brangus mokyklos išlaikymas, per žemas pedagogų lygis… per daug vertingas žemės sklypas, ant kurio stovi kaimo mokykla.

Gydytoja ir publicistė Filomena Taunytė savo atvirame laiške Švietimo ministrui rašė: „Jūsų pavaduotoją, kuris turi butą Vilniuje ir gyvena jame, bei kitus ministerijos valdininkus, prisidėjusius prie kaimo mokyklų naikinimo, gruodžio mėnesį komandiruoti į kaimus. Tegul jie keliasi kartu su vaikais. Jeigu šeima turi karvę, tegul našlė verda pusrytį, o komandiruotas darbuotojas pamelžia gyvulį, o po to su vaikeliu ar vaikeliais eina laukti geltonojo autobusiuko. Tegul pasėdi pamokose ar pasivaikščioja po miestą, o jeigu bažnyčioje suras kunigą, tegul prieis išpažinties (yra ką sakyti?). Penktą šeštą popietės valandą komandiruotas kartu su vaikais grįš į šiltą kaimo pirkią (tuo pasirūpins likusi namie motina). Pavalgęs ministerijos valdininkas padėdamas vaikams ruošti pamokas ir pats angliškai pramoks. Iš tokios komandiruotės (ne mažiau kaip mėnuo) sugrįš ne visi. Tačiau tie, kurie sugrįš (tegul susirgę, snargliuoti bei susivėlę), bus protingesni nei buvo ir kurps protingesnius įstatymus…“ (Laiškas Lietuvos švietimo ministrui // Laisvas laikraštis, 2008-09-6-13).

Poetas ir Nacionalinės premijos laureatas Marcelijus Martinaitis taip atsiliepė apie uždaromas mokyklas: „Lietuvai tikrai nėra geriau, jei kaimuose uždaromos mokyklos. Koks ten gerumas, jei išvaro žmones iš kaimo. Būdavo mokyklos, vaikai į jas eidavo. Dabar negrįš į tą vietą. Dabar dar kai kur bibliotekos liko, o uždarius mokyklas neliks ir inteligentijos. Nereikės ir bibliotekos. Ir po karo, kai aš mokiausi, buvome klasėje tik septyni mokiniai, bet niekam neatrodė, kad mokykla per maža ir reikia ją uždaryti. O dabar viskas likviduojama. Yra daroma, kad žmonės Lietuvoje negyventų.“ (Kuo Lietuvai geriau, kai uždaromos mokyklos // Respublika, 2011-08-05).

O dabar pažvelkime į vieną mažą miestelį ir įsivaizduokime, kad jis yra sumažintas mūsų valstybės modelis. Miestelyje gyvena 300 vietos gyventojų. Yra vidurinė mokykla. Ją lanko 100 miestelio vaikų ir pusė tiek iš aplinkinių kaimų bei vienkiemių. Mokykloje dirba 20 mokytojų ir tiek pat aptarnaujančio personalo (buhalteris, sekretorė, bibliotekininkė, dvi budėtojos, pora valytojų, ūkvedys, santechnikas, elektrikas, katilinės kūrikas, dvi virėjos ir kt.). Malkas katilinei tiekia vietos girininkija ir smulkūs rangovai, maisto produktus mokyklos valgyklai – vietos ūkininkai. Kai mokykla remontuojama, atnaujinama, darbo turi ir kiti nagingesni miestelio gyventojai. Taigi tokia nedidelė mokykla sukuria darbo vietų maždaug šimtui žmonių, kurie vietoje to, kad būtų valstybės išlaikytiniais, moka jai mokesčius. Mokyklos biblioteka mielai naudojasi ir kiti miestelio žmonės. Čia jie skaito spaudą, naudojasi internetu, dalyvauja bibliotekos renginiuose. Mokyklos aktų salėje savo pasirodymus periodiškai demonstruoja saviveiklininkai, vietos bendruomenė, smulkios asociacijos, moksleivių būreliai. Nė viena miestelio šventė neapsieina be jaunimo. Galima sakyti, kad jaunimas ir organizuoja Užgavėnes, Jonines, Kalėdas ir kitas šventes. Turi miestelis ir savo kasmetinę šventę, kurios metu vyksta didelė mugė. Mugėje apsilanko daug žmonių iš kitų rajono miestelių, čia jie įsigyja vietos amatininkų ir ūkininkų prekių. Miestelis tvarkingas ir prižiūrimas. Čia nuolat vyksta didelės talkos, kurių metu tvarkomi želdiniai, gėlynais apsodinamos pakelės, prieš Vėlines kruopščiai aptvarkomos kapinės. Miestelyje veikia dvi parduotuvės. Yra turgaus aikštė, atgyjanti kiekvieną šeštadienį. Taip pat čia veikia pašto skyrius, spaudos kioskas. Savo paslaugas teikia vietos baldžius, krosnių ir židinių mūrininkas, automobilių ir kitos technikos remontininkas, siuvėjas, kirpėjas, gydytojas, vaistininkas ir kt.  Bedarbiai čia yra tik tinginiai, nes jei neturi nuolatinio darbo, tai lengvai gali rasti jo pas kitus žmones – visuomet kam nors prireikia nušienauti pievą, supjaustyti malkas, padėti nuimti derlių ir pan.

Tačiau vieną dieną savivaldybės administracija nusprendė, kad jai per didelė prabanga vienoje klasėje turėti po 10-15 mokinių. Nusprendė miestelio vidurinę mokyklą reorganizuoti: vyresnius moksleivius vežioti autobusu į rajono centrą, o vietoj esamos mokyklos padaryti miesto mokyklos pradinių klasių skyrių. Dalį mokyklos patalpų pardavė saugos tarnybai, kuri saugo prabangių vilų savininkų turtą. Kitos patalpos liko apleistos. Darbo neteko du trečdaliai mokytojų ir pusė aptarnaujančio personalo. Keliems mokytojams pavyko įsidarbinti kitų miestų mokyklose, jie ten išsikraustė su savo šeimomis. Vieno aštuntos klasės mokinio tėvas buvo uždarytos mokyklos matematikos mokytojas, jo žmona dirbo miestelio felčere. Tėvas iš darbo buvo atleistas ir į kitą mokyklą, kur buvo vežiojamas jo sūnus, nepriimtas. Šeimoje augo dar trys jaunesni mokyklinio amžiaus vaikai, vien motinos algos jiems išlaikyti nepakako. Šeima nusprendė parduoti miestelyje turėtą namą ir nusipirko butą Vilniuje. Kadangi butui pinigų nepakako, o, be to, dar reikėjo už kažko „užsikabinti“, paėmė paskolą iš banko. Vyrui pasisekė – gavo neblogą darbą vienoje sostinės mokykloje, tačiau jo žmona darbo negavo. Formali priežastis: „per žema gydytojo kvalifikacija, todėl kaimo felčerei sostinės poliklinikoje vietos nėra“. Tik vėliau ji sužinojo, kad sostinės poliklinikoje darbo negausi, jei nesi tos poliklinikos direktoriaus bičiulis. Kadangi slėgė iš banko paimta paskola, reikėjo kaip nors suktis iš padėties. Žmona nusprendė padirbėti užsienyje, o vaikus prižiūrėti ėmėsi senelė, kuri, nors ir labai nenorom, tačiau sutiko parduoti savo gyvulius ir kraustytis į sostinę iš to paties miestelio. Vaikai sostinės mokykloje sunkiai pritapo: visai kiti mokytojai, neįprastai dėstomos pamokos, mažai kam rūpi, kaip tu mokaisi. Namų darbus anksčiau padėdavo ruošti mama, o dabar likusi tik senelė, kuri nieko nesupranta. Ėmė nesisekti, vyresnysis sūnus mokyklos egzaminus išlaikė tik patenkinamai, įstoti į valstybės finansuojamas vietas universitete jis neturėjo šansų. Tada nusprendė išvykti pas motiną į Angliją ir studijuoti ten. Pamažu, per kelerius metus, į užsienį išsikraustė visa šeima.

Panašiai likimas klostėsi ir kitiems miestelio gyventojams. Miestelyje žmonių mažėjo. Mažėjo ir vaikų, kurie dar buvo palikti mokytis bemirštančioje mokykloje. Galop savivaldybės administracija nusprendė mokyklą uždaryti visai, kadangi vaikų dar labiau sumažėjo. Atleisti paskutiniai mokytojai ir aptarnaujančio personalo darbuotojai. Kam nepavyko išvažiuoti ir įsidarbinti kitur, tas prasigėrė, ėmė gyventi tiktai iš bedarbio pašalpos. Kultūrinio gyvenimo neliko nė kvapo, nes neliko jaunimo. Viena parduotuvė užsidarė, kita dar kažkaip išsilaikė, nes padidėjo poreikis alkoholiui. Pašto skyrius buvo uždarytas, vietoj jo ėmė kartą per dieną atvažinėti „paštas ant ratų“. Girininkijoje iš darbo atleisti du eiguliai, kurie anksčiau aprūpindavo mokyklos katilinę malkomis, kuruodavo mokyklos Jaunųjų miško bičiulių būrelį. Turguje jau nebevykdavo tikroji šeštadieninė mugė. Čia pasirodydavo tik pigių rūbų iš Anglijos perpardavinėtojai. Skurdų likusių miestelio žmonių pragyvenimą dar šiaip taip užtikrindavo prekyba „pilstuku“, metalo rinkimas, grybų rinkimas ir pardavimas supirkimo punktams, medienos vagystė iš valstybinių miškų, brakonieriavimas, pašalpos ir tėvų pensijos.

Savivaldybės administracija „sutaupė“. Nebereikia išlaikyti miestelio mokyklos, bet jau nesurinkdavo mokesčių ne tik valdininkų priedams prie algų, bet ir pašalpoms, kurių prašyti kasmet ateidavo vis didesnė armija žemiau skurdo ribos gyvenančių žmonių. Dėl pasibaisėtino alkoholizmo pablogėjusi kriminogeninė padėtis savivaldybę paliko visai be mokesčių mokėtojų. Kas norės dirbti tokioje provincijoje? Kuris gabus mokslus baigęs jaunuolis atvažiuos čia dirbti, žinodamas, kad negalės užtikrinti nei saugumo, nei oraus pragyvenimo savo šeimai?

Nuo miestelio vidurinės mokyklos uždarymo praėjo 10 metų. Miestelyje liko 50 žmonių. Dauguma iš jų pensininkai. Kiti išvažiavo į sostinę arba dar toliau – į užsienį. Dar kiti mirė nuo kepenų cirozės arba sušalo žiemą girti. Praeis dar 10 metų ir miestelis išmirs. Klausimas tik, per kiek išmirs Lietuva. Nereikės ir karo…

Ne tiek ir svarbu, koks to miestelio, kurį čia aprašiau, pavadinimas. Užsimerkę bakstelkit pirštu į Lietuvos žemėlapį ir pataikysit į tokį patį. Provincijos gyvenimas žlunga nuo uždaromos mokyklos. Per visą atkurtos nepriklausomybės laikotarpį Lietuvoje atidaryta tik viena nauja mokykla. O kiek uždaryta – sunku jau ir suskaičiuoti.

100% Plius 100% Plus
0% Minus 0% Minus
4   0
Komentarai: 0

Nebūtinas. Įrašyk, jeigu nori gauti pranešimą apie naujus komentarus prie šio straipsnio. Adresas niekur nebus rodomas.

Siųsti komentarą
"Konservatoriais" nūnai vadinasi tie, kas žygiuoja gėjų paraduose pirmose gretose ir aktyviai ragina atiminėti kuo daugiau vaikų iš Lietuvos šeimų
Antanas Venclova. Salomėja Nėris mūsų gyvenime
Gabrielius Landsbergis konservatorius, kurie protestuoja prieš VAIKŲ GROBIMĄ oficialiai paskelbė KREMLIAUS ĮRANKIAIS. O visą partiją - idiotais (5)
Rūta Visocnik. Apie tinkamus ir netinkamus (leidžiamus ir neleidžiamus) vaikų auklėjimo ir drausminimo būdus (1)
Šakalienės sponsorius Norvegija - pedofilų ir Barnevern rojus. Pedofilijos religinės šaknys
Arvydas Daunys. Šeima prieš „Vaikų teisių“ įstatymą – arba – įstatymas prieš šeimą
Lietuvos konservatorių atsakymai į portalo alfa.lt žurnalisto Viliaus Petkausko klausimus
Daugiau kaip 100 Lietuvos mokyklų prisijungė prie streiko
Nusavintas ir palaidotas „Snoras“
Rusijos Federacijos URM pranešė, kad JAV-os iš "izoliuotos" Rusijos nupirko jau trečią suskystintų dujų tanklaivį
Replika Ainiui Gurevičiui. Kriminalinių naujienų redaktoriui
Lietuvos policija paskelbė karą šeimoms su vaikais
Gėjų "santuokų" norintis ministras Eimutis Misiūnas grasina Lietuvai baudomis
„Turniai lietufiai“ – ką yra?! (3)
Rolandas ir jo anti svajoklių gretos (2)
Laimonas Jakas. Ar D. Grybauskaitė stos krūtine už karius?
Advokatas prof. dr. Stanislovas Tomas per Jungtinių Tautų Organizaciją siekia uždrausti asociaciją „Lietuvos advokatūra“, kaip grubiai pažeidžiančią žmogaus teises
Aurimas Guoga. Rita Miliūtė - Vienos tiesos žurnalistė (3)
G. Koryzna: grėsmės niekur nedingo, bet mes su jomis susigyvenome (1)
Donatas Jančaras. Vergams nuolat reikia kartoti, kad jie yra laisvi, kitaip maištas
Laiškas skundikui. Nuo Anūko Diedelio
Vaikų grobimo sistemos "gerinimas" - gaisro gesinimas benzinu (3)
Algimantas Rusteika. Prasideda "skaidri" ir negailestinga kova už vaikų teisių apsaugos tarnybų teises ir munduro "skaidrumą"
ŠAKALIENĖS GAUJA skalbia savo mundurus, toliau kankindami ir tyčiodamiesi iš Kručinskų šeimos: motinai pareikštas dar vienas kaltinimas (1)

VISI STRAIPSNIAILIETUVAPASAULISKAIMYNAISMAGUMAI