Lietuva – pučų šalis

Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!


Istorinės pažinties tikslais savo skaitytojų dėmesiui dalimis pateikiame nepabaigtą žymaus lietuvių revoliucionieriaus Vinco Mickevičiaus-Kapsuko veikalą „Buržuazinė Lietuva“. 1933-34 metais rašytoje knygoje V. Kapsukas populiariu, paprastam žmogui suprantamu stiliumi nagrinėja pirmosios Lietuvos buržuazinės respublikos (Vasario 16-osios Lietuvos) socialines-ekonomines problemas, buržuazijos ir buožijos vykdytą dirbančiųjų išnaudojimą; atskleidžia 1926 m. gruodžio 16-osios pučo esmę ir tikrąjį, išnaudotojišką jį sekusio smetoninio režimo veidą.

Knyga, būdama populiaria tarpukario Lietuvos gyvenimo apžvalga, aktuali šiandien norintiems susipažinti su šiuolaikinės lietuviškosios istoriografijos nutylima tarpukario Lietuvos puse. Ypatingai rekomenduojama jaunimui, dėl esamos švietimo sistemos apribojimų neturėjusiam geresnės progos susipažinti su kitokiu požiūriu į tarpukario Lietuvą ir smetoninį režimą.

BURŽUAZINĖ LIETUVA

Lietuva – pučų šalis[1]

Pučai fašistinėje Lietuvoje ne naujiena. Jie prasidėjo nuo pat fašistinio perversmo. 1926 metų fašistinis perversmas, kuriame aktyviai dalyvavo tik nedidelė karininkų dalis, turėjusi savo rankose aviaciją, šarvuočius, dragūnų pulką ir dar kai ką, įvyko lengvai, nesutikęs nė mažiausio pasipriešinimo. Tai paskatino vėliau, jau 1927 m. vasario mėn., griebtis pučo kademus su kun. M. Krupavičium ir L. Bistru priešakyje, kurie jautėsi nuskriausti tautininkų, nors kartu su jais darė gruodžio perversmą ir kartu su jais buvo valdžioje. To pučo organizatoriai buvo žinomi žvalgybininkai-provokatoriai, atsargos karininkai Tomkus ir Klimaitis, tuomet karšti kademai, vėliau tapusieji dar karštesniaisi tautininkais. Įdomu pažymėti, kad už to pučo organizatorių nugaros stovėjo vokiečiai, kurie buvo tuomet suinteresuoti sulaikyti fašistinę Lietuvą nuo susiartinimo su Lenkija. Tomkus ir Klimaitis buvo areštuoti, bet greitai paleisti. Kun. Krupavičius net per spaudą priverstas buvo aiškintis dėl to pučo ir prisiekdinėti, kad jis nieko bendro su juo neturėjęs ir stovįs už šventą vienybę su tautininkais ir bendrą fašistinės diktatūros vykdymą. Vienok tai visai nesukliudė tautininkams, kai tik jie labiau sustiprėjo, išspirti savo konkurentus kademus lauk iš valdžios.

Kovo mėnesį pamėgino pučą padaryti ir liaudininkai su J. Pajauju priešakyje. Iš tikrųjų, organizuojant šį pučą, dalyvavo ne tik „kairieji“ liaudininkai, bet ir pati fašistinė žvalgyba, kad galėtų, užgniaužus jį, suduoti skaudų smūgį opozicijai ir gauti progos dar griežčiau vykdyti fašistinę diktatūrą. Sąmokslas buvo likviduotas, Pajaujis ir kompanija areštuoti ir nuteisti, bet po kiek laiko prezidento malone paleisti. Pajaujis paskui dirbo Klaipėdos fašistiniame „Lietuvos keleivyje“, tautininkų valdžios leidžiamame organe.

1927 m. rugsėjo mėnesį įvyko socialdemokratų, „kairiųjų“ liaudininkų ir eserų pučas Tauragėje ir Alytuje su Plečkaičiu ir kitais priešakyje. Kad už to pučo nugaros stovėjo lenkų imperialistai ir dirigavo jam, dėl to dabar niekas neabejoja. Tai patvirtino Plečkaičio, Paplausko ir kitų pučistų priėmimas Lenkijoje, jų pasimatymai su dešiniąja Pilsudskio ranka – Holuvko ir net su pačiu Pilsudskiu ir jų planai Lietuvai užgrobti, jų sušauktas už Pilsudskio pinigus Rygoje Lietuvos emigrantų (socialdemokratų, liaudininkų ir eserų) kongresas, kuriame dalyvavo ir ištikimieji Pilsudskio žmonės (Poliackevičius, Čyžas), jų rengtoji už Pilsudskio pinigus Lydoje „Lietuvių armija“, į kurią visokiais būdais buvo viliojami eiliniai Lietuvos socialdemokratai, liaudininkai ir t. t. Įdomu pažymėti, kad šią pilsudskinių lietuvių socialdemokratų ir lenkų imperialistų-fašistų kampaniją, nukreiptą prieš Lietuvos darbo mases, karštai rėmė visas II Internacionalas, kuriam rūpėjo sudaryti bendrą Pabaltijo frontą prieš TSRS, vadovaujant Lenkijai. Tik tuomet, kai visiškai buvo išaiškintas Plečkaičio ir kompanijos ryšys su Lenkijos žvalgyba, kuomet visiškai susikompromitavo darbo masių akyse pilsudskiniai lietuvių socialdemokratai, tik tada neva atsiribojo nuo Plečkaičio (bet ne nuo jo bendradarbių) Lietuvos socialdemokratų partija.

Tais laikais, 1927 m. rudenį, Pilsudskis, rengdamasis praryti Lietuvą, anot jo paties pasisakymo, naktis nemiegojęs ir vis galvojęs, kaip tai geriau būtų padaryti. Praryti Lietuvą reikėjo, kad ji nekliudytų kariauti prieš TSRS; o karo pradžia prieš TSRS jau buvo nustatyta – 1928 metai. Dėl to tad Pilsudskis ir papirkinėjo lietuvių socialdemokratus, „kairiuosius“ liaudininkus ir eserus, kūrė Lydoje „Lietuvių armiją“ ir naktimis negalėjo miegoti. Sujudo tuomet ir Lietuvoje kademų bei liaudininkų opozicija. Vienas žymus gruodžio perversmo dalyvis kademas pulkininkas J. Petruitis kartu su kitais karininkais eina pas Smetoną ir reikalauja, kad į valdžią būtų įleista ir opozicija. Kademai ir liaudininkai irgi panašius reikalavimus kelia, taip pat universiteto profesoriai, bet tautininkai randa pas save pakankamai jėgų, kad galėtų išlaikyti valdžią savo rankose.

Vienok tuo metu jau prasideda didesni nesutarimai ir pačių tautininkų eilėse. Smetona ir buvusieji lenkų karinės organizacijos (POV) nariia, iškilusieji po fašistinio perversmo Lietuvoje į vadovaujančias vietas (Plechavičius, Žukauskas, Daukantas, Skorupskis), stovi už sutartį su Lenkija, Voldemaras – prieš; jis laikosi savo senosios orientacijos – į Vokietiją. Kademai ir liaudininkai vis griežčiau reikalauja sutarties su Lenkija ir kartu bjauriausiai pjūdo TSRS. Voldemaras vis labiau ima griebtis jo sukurtos 1927 m. „vilkų“ organizacijos pagalbos. Kai kuriems kademų vadams „vilkai“ kailį peria; Voldemaras veda griežtesnę kovą ir prieš pilsudskinius socialdemokratus, kurie pradeda organizuoti įvairius teroristinius pasikėsinimus. Jis kovoja ir su tautininkais, Smetonos šalininkais. Jis nori būti visagalinčiu Lietuvos diktatorium, bet jam kliudo Smetona ir jo šalininkai. Jis stengiasi pašalinti juos iš jų užimamų vietų, ypatingai vadovaujančiose kariuomenės įstaigose.

Voldemarui pasiseka prašalinti iš generalinio štabo viršininkų jauną pulkininką Skorupskį, kilusį iš lenkų dvarininkų ir, organizuojant fašistinį perversmą, vaidinusį vadovaujančią rolę, – jo vietą užima žinomas Žemaitijos budelis Plechavičius, bet ir jis palaiko Smetonos pusę. 1928 m. buvo atleistas iš pareigų žinomas Lenkijos šalininkas, vyriausias kariuomenės vadas generolas S. Žukauskas, 1920 m. kariavęs prieš TSRS Lenkijos armijoje. Sunkiau buvo apsidirbti su Plechavičium ir Daukantu, buvusiu krašto apsaugos ministeriu. Daukantas, niekam nežinomas seniau caro karininkas, kaip ir Plechavičius, pats stengėsi užimti Lietuvos diktatoriaus vietą, nuvesti ją į Lenkijos glėbį ir įtraukti į karą prieš TSRS. Tuo tikslu jis labai stengėsi patraukti į savo pusę jaunus Lietuvos karininkus. Tai nepatiko ir Smetonai, ir Voldemarui. Todėl jau 1927 m. Daukantas turėjo išvažiuoti į užsienį, kad išvengtų lašinių skutimo bylos, prie kurių jis taip pat buvo pridėjęs savo pirštus. Pagaliau, sujungtomis Smetonos, Smetonienės, Plechavičiaus ir Voldemaro jėgomis jis buvo pašalintas iš valdžios ir išsidangino į Braziliją.

1929 m. sausio mėn. Plechavičius kartu su 30 karininkų buvo padaręs sąmokslą prieš Voldemarą, bet Smetona kažkokiais sumetimais pranešė apie tai Voldemarui. Kada Plechavičius su karininkais atvyko pas Voldemarą ir įteikė jam ultimatumą, Voldemaras jau buvo suspėjęs mobilizuoti savo jėgas, atstatyti Plechavičių ir jo vieton paskirti kitą generalinio štabo viršininką. Patyrus apie tai, Plechavičiui nieko daugiau nebeliko, kaip pasitraukti.

1929 m. gegužės mėn. 6 d. buvo suorganizuotas pasikėsinimas prieš Voldemarą, bet jis išliko gyvas, tik jo adjutantas buvo užmuštas.

Voldemaras su savo šalininkais savo keliu ruošė pučą prieš Smetoną. Bet Smetonos šalininkai, pasinaudoję Voldemaro išvykimu 1929 m. vasarą į tautų sąjungos posėdį, Musteikio vadovaujami, nuverčia jį. Prieš Voldemarą iškeliamas kaltinimas, kad jis sukėlęs prieš Lietuvą užsienio valstybes, nes jis orientuojąsis į Vokietiją ir Tarybų Sąjungą, kad jis vedąs Lietuvą į prapultį.

Voldemarui tai buvo didelis smūgis. Nors iš esmės Lietuvos politika nepasikeitė ir pašalinus jį iš valdžios, bet jis ir jo šalininkai negalėjo su tuo sutikti. Jie pradeda rengti naują pučą. Kariuomenės teismo nutarimas, paskelbtas 1931 m. rugsėjo 30 d., visiškai tai patvirtina. 18 žmonių su Voldemaru ir žymiu gruodžio perversmo organizatorium aviacijos kapitonu Mačiuika priešakyje buvo kaltinami tuo, kad, „būdami slaptos organizacijos nariais ir bendrai veikdami, 1930 m. liepos-rugpjūčio mėn. Lietuvoje… rengėsi sukilti prieš esamą vyriausybę ir ginklo jėga priversti respublikos prezidentą Smetoną paleisti ministerių kabinetą ir paskirti Voldemarą ministeriu pirmininku. Tam tikslui… buvo paruošti du sukilimo planai: vienas – liepos mėn. Kaune… paremiant „Geležiniam vilkui“, o antras – rugpjūčio 15 d. Palangoje suimti prezidentą Smetoną ir sudaryti Voldemaro vyriausybę… Jį vykdant 1) liepos mėnesį Voldemaras sukilimo plano paruošimo reikalu tarėsi su kitais ir davė sutikimą jo vardu pasiūlyti atsargos generolui Plechavičiui vadovauti perversmui (Plechavičius pripažino, kad jam toks siūlymas buvo padarytas, bet jis pranešęs apie tai valdžiai – V. K.); 2) kapitonas Mačiuika liepos mėn. to pat plano paruošimo reikalu taip pat tarėsi su kitais; 3) kapitonas Gineitis, darydamas su kitais pasitarimus sukilimo plano paruošimo reikalu, rugpjūčio 15 d. nuvyko į Palangą dalyvauti prezidento suėmime ir privertime sudaryti Voldemaro vyriausybę, rugpjūčio 12 d. parašė laišką, kad iš Platelių būtų Voldemaras atgabentas į Šiaulius, tą pačią dieną parašė šifruotą laišką, pavesdamas nužudyti kriminalinės policijos direktorių pulkininką Rusteiką, kad būtų pašalintas asmuo, galįs pakenkti rengiamam perversmui; 4) kapitonas Virbickas, nuvykdamas į Palangą dalyvauti Prezidento suėmime ir privertime sudaryti naują vyriausybę, teiravosi, kaip Voldemaras saugojamas Plateliuose…“[2]

Rugpjūčio 19 d. Kaune tikrai įvyko pasikėsinimas prieš St. Rusteiką. Jį organizuoja voldemarininkai-„vilkai“ A. Gineitis, P. Steikūnas ir A. Sliesoraitis ir paveda tai atlikti Voldemaro adjutantui žvalgybininkui-„vilkui“ J. Vaitkevičiui ir žvalgybininkui-„vilkui“ A. Pupaleigiui. Vaitkevičius iššaukia Rusteiką į „Kontinento“ viešbutį ir ten kartu su Pupaleigiu sunkiai sužeidžia jį, bet neužmuša. Iš bylos matyti, kad liepos-rugpjūčio mėnesį tikrai buvo organizuotas pučas Kaune ir Palangoje, matyt, kas buvo jo vyriausi organizatoriai ir kas organizavo pasikėsinimą prieš Rusteiką, vienok liko sunkiau nuteisti tik du iešmininkai: Vaitkevičius ir Pupaleigis – vienas iš jų gavo 15 metų sunkiųjų darbų kalėjimo, kitas – 12 metų. Gineitis, Sliesoraitis, Steikūnas, P. Požela, tikrieji pučo organizatoriai, tegavo po vienerius metus paprasto kalėjimo ir jiems buvo įskaitytas išsėdėtas prieš teismą laikas; A. Voldemaras, A. Mačiuika, L. Virbickas buvo visiškai išteisinti. Kuo išaiškinti tokį teismo sprendimą? Pirmiausia tuo, kad Voldemaras, matyt, dar turėjo didelės įtakos tarp karininkų, ir Smetona bijojosi jį ir jo šalininkus nubausti.

Voldemaras neva susitaikė tuomet su Smetona. Voldemaras priverstas buvo pasitenkinti kol kas kad ir nedideliu jo prileidimu prie valstybės lovio. Bet tai nereiškia, kad jis, geresnėms aplinkybėms susidėjus, nemėgins vėl arčiau prie jo prisimušti. Prasidėjusi „kova“ tarp smetonininkų jam padės.

Ir tikrai, jau 1934 metų pradžioje, kada ypatingai pasunkėjo vidinė Lietuvos padėtis ir labai išaugo nepasitenkinimas Smetonos valdžia dargi didelės pačių tautininkų dalies tarpe, kuomet, iš kitos pusės, pradėjo labai smarkią kampaniją vesti visame Pabaltijyje Vokietijos hitlerininkai, kad paimtų jį į savo globą, vokiečių senas draugas Voldemaras ir jo šalininkai vėl ėmė organizuoti pučą. Voldemaras pradėjo rinkti net ginkluotas jėgas. Jis įgijo savo pusėn tankų būrį, kai ką aviacijoje ir šiaip kai ką policijoje ir administracijos aparate… Voldemarą ir jo adjutantą Sliesoraitį ištremia į Zarasus[3]. Buvo atstatytas tankų būrio viršininkas, be to, perkelta visa eilė policijos vadų ir apskrities viršininkų.

Bet voldemarininkai ir toliau veikė. Ir štai naktį iš 1934 m. birželio 6 į 7 d. vėl įvyko Kaune naujas pučas, šį kartą didesnis už kitus panašius pučus. Pats „Lietuvos aidas“ pripažįsta, kad „grupė karininkų, susidėję su kai kuriais civiliais asmenimis, suklaidinę kareivius ir pasinaudodami kai kuriomis aplinkybėmis, norėjo padaryti spaudimą, kad dabartinė vyriausybė būtų pakeista ir prie valstybės vairo stotų jų grupės žmonės (voldemarininkai – V. K.). Šitą spaudimą jie darė, panaudodami kariuomenės galią ir bandydami jėga paimti laikinosios sostinės valdymą“ („Lietuvos aidas“, 1934 m. birželio 8 d.).

Tikrai, kaip iš to paties „Lietuvos aido“ paaiškėja, į gatves buvo išvestas voldemarininkų husarų pulkas, kuris tuojau apsupo saugumo departamentą. Buvo išvestas tankų būrys. Tankas Donelaičio gatvėje įsilaužė net į policijos nuovados kiemą, išlauždamas kiemo vartus. Jį pasitiko ten policijos šarvuotas automobilis. Tankas atidengė ten ugnį. Kitas tankas bandė prasiveržti pro vartus iš Gedimino gatvės, bet ir ten tanką sutiko policijos šarvuotis. Visiškai palaikė pučistus ir aviacija. Voldemaras buvo lėktuvu atgabentas iš Zarasų į Kauną. Jo paimti buvo nuvykę penki karininkai: keturi automobiliu ir vienas lėktuvu. Voldemaras buvo atvežtas Kaunan ir sustojo aviacijos rajone. Pučistų pusėje buvo ir kai kurios kitos kariuomenės dalys. Susisiekimas telefonu buvo pertrauktas. Karininkų grupė su generalinio štabo viršininku P. Kubiliūnu buvo nuvykę pas prezidentą Smetoną ir darė į jį spaudimą, kad jis pakeistų valdžią ir jos priešakyje pastatytų Voldemarą. Prezidento ir esamos valdžios sargyboje stovėjo tik policija. Ji apsupo prezidento rūmus ir neleido pučistams jų prieiti. Tam ji vartojo ašarines bombas. Ištikimos prezidentui kariuomenės dalys, pavyzdžiui, karininkų mokykla, buvo pučistų izoliuotos. Bet ir šitas pučas pasibaigė panašiai, kaip ir kiti pučai, nepalaikyti plačių masių ir net nepalaikyti buržuazijos, kuri kol kas labiau pasitiki dar Smetonos-Tūbelio diktatūra, negu Voldemaro avantiūromis. Jo organizatoriai buvo areštuoti. Yra žinių, kad buvo areštuota apie 50 karininkų. Areštuotas ir Voldemaras, atiduodas kariuomenės teismui ir šį kartą nuteistas 12 metų katorgos. Daugelis kitų voldemarininkų taip pat nuteisti.

Bet ką gi reiškia tie visi pučai, kurių tik dalį (svarbesniųjų) aš čia paminėjau? Aiškus daiktas, kad jie negali pakeisti fašistinės diktatūros. Tai yra tik atskirų buržuazijos grupių kova dėl valdžios. Tuose pučuose didžiausią rolę vaidina karininkai, kuriais ypatingai remiasi fašistinė diktatūra. Bet visi tie pučai ir ų rezultatai rodo, kad karininkai negali vaidinti sprendžiamos rolės, jei jie nesiremia tvirta klasine baze, jei jų nepalaiko stiprūs buržuazijos sluoksniai. Dabar Lietuvoje sprendžiamieji buržuazijos sluoksniai (bankininkai, mėsininkai, sviestininkai ir kiti) palaiko Smetoną-Tūbelį ir jų valdžią, o darbo masės, Komunistų partijos vadovaujamos, dar nėra tiek pribrendusios, kad galėtų sukilti ir nuversti ją.

Tie begaliniai pučai rodo, kaip pūva fašistinė viršūnė, kaip ji, sunkių krizės metų spaudžiama, blaškosi ir griebiasi įvairių avantiūrų, kad tik galėtų arčiau prieiti prie valstybės lovio, kad tik daugiau galėtų prisiplėšti sau iš kruvino darbo masių prakaito. Ir juo silpnesnė jų bazė, juo grobikiškesni jų tikslai, tuo daugiau jie šaukia apie tautiškumą, tėvynę ir t. t. Voldemaras juk „didžiausias patriotas“, didžiausias tautininkas, tautos galva – ne taip jau seniai juk dar jį taip garbino visa Lietuvos fašistinė spauda. O dabar smetonininkų spauda jau atvirai rašo apie jį kaip apie žmogų, parsidavusį vokiečių hitlerinininkams.

Tikrai, tie begaliniai Lietuvos pučai negalėtų būti tokie gausūs ir dideli, jei už jų nugaros nestovėtų viena ar kita didžioji valstybė. Pirmiau, kaip mes matėme, dažniausiai stovėjo už jų nugaros lenkų imperialistai, kurie visą laiką tykoja Lietuvą praryti. Dabar, be abejonės, už voledamarininkų nugaros stovi vokiečiai hitlerininkai, kurie stengiasi įsistiprinti Lietuvoje ir visame Pabaltijyje, kad juo lengviau būtų pulti TSRS. Mes matėme, kad Voldemaro straipsnius be jokių komentarų jau deda savo laikraščiuose vokiečių hitlerininkai ir tai dargi straipsnius, kurie liečia dabartinius Lietuvos santykius su Vokietija. Voldemarininkai studentai (neolituanai) ir išvaizda stengiasi būti panašūs į hitlerininkus. Hitlerininkai – jų idealas. Tai suteikia paskutiniam voldemarininkų pučui juo didesnės reikšmės. Aiškus daiktas, kad komunistai su tokiais ir panašiais pučais nieko bendro negali turėti, bet juo labiau turi išnaudoti kovą fašistų stovykloje ir jų nusilpimą dėl tos kovos, kad suduotų smūgį visai fašistinei sistemai. Reikia kovoti kaip prieš hitlerininkus, taip prieš smetonininkus, kurie neseniai taip pat iš visų jėgų garbino Hitlerio tvarką ir stengiasi ją pamėgdžioti, o dabar vis labiau puola į Lenkijos imperialistų glėbį. Neatsitiktinai ir ne asmeniniais reikalais lankėsi neseniai Lietuvoje žinomas pilsudskininkas, buvęs Lenkijos ministeris pirmininkas A. Prystoras. Ir hitlerininkų-voldemarininkų kelias, ir pilsudskininkų-socialdemokratų, liaudininkų, kademų ir smetonininkų kelias veda prie dar didesnės naštos užkrovimo ant Lietuvos darbo masių pečių ir prie Lietuvos įtraukimą prieš TSRS. Komunistų partija turi kovoti ir prieš vienus, ir prieš kitus, įtraukdama į tą kovą kuo plačiausias mases.


 

[1], [2] Cituojama pagal laikraštį „Rytas“, 1931 m. spalio 2 d. Red.

[3] Rankraštyje: Ežerėnus. Red.


Įvertink straipsnį: 2   1
Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!

Komentarų kol kas nėra


VISI STRAIPSNIAILIETUVAPASAULISKAIMYNAISMAGUMAI



Reklama

PressJazz.tv

Paveiksliukai


Video



Rėmėjas

Draugai

VISUOMENĖS SAUGUMO KONCEPCIJA

Puslapis feisbuke


Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
Kiekvienas žmogus su čia pateikta informacija elgiasi savo nuožiūra.
Pradžia: 2014 rugpjūčio 18 | 852 | 415.956