Reikalaujame gydytojų, kad ištaisytų mūsų gyvenimo klaidas

Autorius: Saulius Veržikauskas
2015-09-29 | 512 | 4   0 | 0
http://www.harmonio.net/reikalaujame-gyd...
G-pliusino: 1 Slėpti reklamą

Dažnai susiduriu su pasipiktinusiais žmonėmis, pagrįstai ar nelabai nepatenkintais gydytojų skiriamais vaistais ar rekomenduojamu gydymo būdu.

Tokie žmonės, kaip maži vaikai – vis dar tiki pasakomis apie stebuklingas piliules ir kitokius stebuklingus gydymo būdus, kurių gydytojai kažkodėl nenori jiems duoti. Būtent jiems. Kitus išgydo, kažkaip tai padeda, o nuo jų, štai, tikrąjį gydymo būdą slepia.

Ligonio ar savo vaikutį pagydyti norinčio tėvelio (mamytės) pyktis suprantamas: jis nuolat „moka mokesčius“, kartais netgi gydytojui pakištuką įbruka, o efektyvaus gydymo, kaip nėr, taip nėr!

Įsivaizduokite, kad jūs įsigijote naują dviratį ir be jokios atodairos juo važinėjate, kur tik galite ir kada tik galite. Grandinės netepate, padangų nepučiate, guolių netikrinate… Po kiek laiko dviratis lūžta, jūs jį gabenate pas meistrą, tačiau patys aiškiai suvokiate, kad dviratį sugadinote jūs pats, o ne kas kitas ir iš meistro stebuklo nesitikite: na, pakeis sulūžusias dalis, kirs jums per kišenę ir viskas. Tačiau jūs jau aiškiai žinosite, kiek kainuoja jūsų aplaidumas, o kas svarbiausia, suvoksite, ką ne taip su tuo vargšu dviratuku darėte.

Taigi su sveikata situacija beveik analogiška, tik skirtumas tas, kad gydytojas jūsų sugadintos detalės dažniausiai pakeisti negali, o privalo ją kokiu nors būdų atstatyti, atkurti iš senosios. Ir mes dažniausiai tuo gydytojų meistriškumu piktinamės, nes norime, kad, kaip ir aukščiau aprašytas dviratis, būtume, kad ir brangokai, tačiau iš pagrindų, atnaujinti.

trew

Iš esmės mūsų gydytojai – vargšų vargšai. Ne finansine prasme, o dėl jiems suteiktų teisių. Tai yra, jie pagrindinių teisių, kurios leistų išsaugoti mūsų sveikatą, neturi.

Na, geriu aš alų, hamburgeriu užsikąsdamas ir ką tu man padarysi? Sveikas aš, kaip arklys ir joks nususęs gydytojas man nieko nepasakys! Be to – demokratija, pasirinkimo laisvė, tolerancija ir t.t. ir pan.

Po penkių, dešimties, penkiolikos metų aš pas tą patį nusususį gydytoją ateisiu ir pareikalausiu, kad kuo greičiau ir kuo efektyviau suremontuotų mano alkoholio išvargintas kepenis ar išvalytų nuo nuolatinio angliavandenių rijimo užkalkėjusias kraujagysles.

Ir gausiu aš tablečių, kuriomis piktinsiuosi be galo. „Ką, su šia chemija išgydyti nori?!“. Po to eisiu pas kokį homeopatą, kuris, net išsišiepęs iš laimės (todėl, kad pagaliau susirgau ir dėl to, kad netikiu tikrąja medicina) plačiai atvers duris ir pasiūlys tikrai stebuklingų tablečių. Na, jei ne pas homeopatą nuklypuosiu , tai pas kokį nors kitą stebukladarį, kuris, pavyzdžiui, lieps į vonelę kojas įmerkti ir detoksikuos mane nuo visko…

Maitvanagių, kaip sakoma, visada buvo, yra ir, tikiuosi, bus. Ir gaudys jie vargšus žmogelius, nieko apie save bei savo organizmą, nežinančius. Ir nepagys tie žmogiukai. Beliks jiems tik piktintis ant viso svieto: kokie tie mūsų gydytojai nenormalūs, nemokšos! Detoksines voneles bei žolelių antpilus, žmogelis, bus jau pamiršęs, o štai tikrųjų gydytojų negebėjimo jiems gražinti jaunystę – nepamirš niekada.

Tad, sustok, žmogau, ir pagalvok, kad tu , iš esmės, nori neįmanomo dalyko. Gydytojų tu neklausei, o dabar ir klausytum, bet, kaip sakoma „mineralinį gert jau per vėlu“.

Šį tekstuką pradėjau kurpti dėl kelių mamyčių piktinimosi mūsų „supuvusia sistema“. Kalba ėjo, aišku, apie gydymą. Taigi, tos mamytės netgi šiokį tokį būrelį subūrė: būrelį prieš gydytojų savivalę, kurie, pasirodo, sužinoję, kad mamytės yra vegetarės (veganės), tik perbalo ir liepė kažkokius lapukus pasirašyti, kad nuo šiol už jų vaikelius jos pačios atsakingos lieka. Nes medicina, kaip bebūtų gaila, prieš šią proto negalią (veganizmą, ne vegetarizmą), deja, bejėgė.

Taigi, pasipiktinusios mamytės, kai buvo pamintos jų teisės valgyti morkas žolių sultimis užsigeriant, nusprendė net ir kažkur aukščiau kreiptis. Gydytojai dėl tokio mamyčių elgesio pabalę gal ir nebūtų, nes ne vienas jų su psichiniais ligoniais yra susidūręs ir anksčiau, tačiau kai tos užsispyrėlės kategoriškai pareiškė, jog jų vaikučiai taip pat bus maitinami tik žolele, neiškentė ir atkišo tuos popierėlius: te, pasirašyk, kad savo noru atsisakai smegenų veiklos ir su savimi dar ir vaiką tempiesi.

Ir šiuo atveju gydytojai pasielgė tikrai demokratiškai ir išmintingai: nori būti idiotu, patvirtink tai savo parašu. Po to visiems viskas daug aiškiau bus.

Toliau kai kurios mamytės bėgo pas homeopatus ir, kas svarbiausia, kai jų vaikeliai išgėrė „pakenkti negalinčių“ tabletėlių, jau kitą dieną sveiki paliko! Mamytės taip sakė. Placebas čia, ar ne, tačiau galima kategoriškai teigti, kad mamyčių tikėjimas toks stiprus buvo, kad ir jų atžaloms persidavė!

Stebuklas įvyko, sakyčiau. O štai oficialioji medicina, kaip ir visada, ant ledo liko. Nunuodyti vaikų nespėjo, pinigų už tai neprisiplėšė. Ir vis tai dėl tų atkakliųjų mamyčių…

Kur čia aš nusigrybavau? A, prisiminiau. Taigi, mes visą gyvenimą kažką tai nuolat negero darome: lakame, persiryjame, o po to pas gydytojus bėgame ir apie savo teises aiškiname. Arba nuo mažens savo vaikų dietą apribojame tik augalais, o po to, kraujui nusilpus, reikalaujame efektyvaus vaisto, kad ir papildo, kuris tą metų metais alintą kraują per 3 dienas į normą gražintų. Jei gydytojai bando aiškinti, kad reikia gyvenimo būdą keisti, piktinamės ir keikiamės, kartais spjaudomės, nors dažniausia grasiname. Na nenorime mes savo klaidų pripažinti, nenorime! Juk bet kuri liga, iš principo, tai tik MŪSŲ PAČIŲ gyvensenos pasekmė. Bet mes esame tik žmonės, o žmonės, kaip ir visada, ieško atpirkimo ožio. Taip lengviau. Dvasiškai lengviau. O tokiais kritiniais gyvenimo momentais po ranka dažniausiai gydytojai papuola, todėl juos į šuns dienas ir išdedame. O tai gerai, nes jei save kaltinsi, tai tik stresuosi, o nuolatinis stresas, kaip žinoma, net vėžinius susirgimus iššaukti gali…

Ei, tačiau viskas ne taip ir paprasta. Šeimos gydytojas gal ir pasakotų savo aptarnaujamos teritorijos žmonėms apie sveiką gyvenseną, tačiau jis to nedarys, nes šio pasakojimo išklausę neprivalo prisiimti jokios atsakomybės. Aš galiu išklausyti 28 paskaitas apie alkoholio žalą ir po to iš liūdesio savaitę lakti, aš už tai (tai yra už savo idiotišką elgseną) nei finansiškai, nei morališkai prieš gydytoją atsakingas neliksiu. Tai reiškia, kad mūsų gydytojai , jei ką dėl sveikatos profilaktikos ir patartų, šis patarimas neturėtų jokios oficialios galios ir jei aš, pavyzdžiui, tingėsiu , kaip man patarė, mankštintis, tuo viskas ir baigsis. Žinoma, mankštos vengimas po 10 metų mane atves pas tą patį gydytoją, tačiau man jis neturės jokių priekaištų. Nesvarbu, kad jis gaišo savo laiką man apie mankštos naudą aiškindamas, dabar visa tai „nesiskaito“. Dabar jis tiesiog PRIVALO mane ant kojų pastatyti, išgydyti.

Tad, ir nepasakoja mums gydytojai apie normalią gyvenseną, nes mes, kol sveiki, visa tai pro ausis leidžiame. O kam rūpintis daiktu, kuris bent kol kas veikia be priekaištų?

Žiūrėti į ateitį? O kam? Juk aš „moku mokesčius“, kai reikės, gydytojai viską sutvarkys!

Taip ir sukasi užburtas ratas: kol sveiki mes nieko neklausome, o kai susergame, klausyti dažniausiai jau per vėlu būna. Kartais per vėlų būna jau ir gydyti…

O mes vis viliamės, kad gydytojai (ar burtininkai), mūsų gyvenimo klaidas ištaisytų…

Padėk skleisti INFORMACIJĄ!
Paremk LDieną.lt

Daugiau:

Kas lemia Vakarų įstatymų absurdiškumą
559
Rekomenduoju #1: Prancūzų komedija “Beprotiškos vestuvės”
240
Kaip vaiko siela pasirenka būsimus tėvus?
196

Naujausi

Skaitomiausi


1
2
3
4
5
6
7
8
Visi videoklipai


Rimtos istorijos:

Populiariausi per 7 dienas


Populiariausi per 30 dienų


Populiariausi per visą laiką



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
Kiekvienas žmogus su čia pateikta informacija elgiasi savo nuožiūra.
Pradžia: 2014 rugpjūčio 18 | 1.367 | 441.851
Susisiekti: