Ekonominiai socializmo dėsniai pagal J. Staliną

Autorius: Gintaras Butkus
2015-10-15 | 602 | 4   0 | 1
http://revoliucija.org/2015/10/13/gintar...
G-pliusino: 1 Slėpti reklamą

Ryšium su pastaruoju metu vykstančia polemika ir iškylančiomis temomis, vertėtų pakalbėti apie tai, kaip Stalinas formulavo socializmo ekonominius dėsnius „Ekonominėse socializmo problemose TSRS“ ir kt. darbuose.

Socializme egzistuoja planinio vystymosi dėsnis. Šis dėsnis galioja vietoje konkurencijos ir anarchijos dėsnio kapitalistinėje ekonomikoje. Penkmečio planai – planinio vystymosi dėsnio išraiška.

Planinio vystymosi dėsnis susietas su kitu dėsniu – prioritetine gamybos priemonių gamyba, palyginus su vartojimo priemonių gamyba. Anot Stalino, tai būtina, todėl, kad gamyba atgamintų pati save. Pagal Staliną, svarbiausias socializmo ekonominis dėsnis yra pastoviai augančių poreikių patenkinamas augant socialistinei gamybai ir remiantis aukščiausia technika.

Stalino manymu, prekių gamybą ir socializmą galima suderinti. Bet su sąlyga, kad gamybos priemonės yra socialistinėje nuosavybėje.

Stalino nuomone, prekinė gamyba gimdo kapitalizmą, jei yra gamybos priemonių privati nuosavybe. Bet prekinę gamybą Stalinas pripažino tik kolūkiniame sektoriuje ir asmeninio vartojimo sektoriuje. Kaip sakė Stalinas, esmė tame, kad vartojimo produktai būtini darbo jėgai atstatyti gamybos procese. Jie gaminami kaip prekės, kurias veikia vertės dėsnis. 

Kolūkiniame sektoriuje pagal Staliną yra dvi socialistinės gamybos dalys: valstybinė-visuomeninė ir kolūkinė, kuri nėra visaliaudinė.

Valstybinėse įmonėse gamybos priemonės ir produkcija yra visaliaudinė nuosavybė. Kolūkinėse įmonėse, nors gamybos priemonės (žemė, masinos) ir priklauso valstybei, bet produkcija yra kolūkių nuosavybė; darbas kolūkiuose kaip ir sėklos yra jų.

Kolūkiai parduoda savo produkciją tik kaip prekes, mainais už kurias jie nori gauti reikalingas jiems prekes. Kitokių santykių, kaip prekinių, kolūkiai nepripažįsta.

Stalinas sako, kad prekinė gamyba šiuo metu būtina. Kai vietoje dvejų gamybos sektorių, valstybinio ir kolūkinio, atsiras vienas gamybinis sektorius, kurio žinioje bus visas šalies vartojimo sektorius, prekinė apyvarta su jos „piniginiu ūkiu“ išnyks, kaip liaudies ūkiui nereikalingas elementas.

Bet kol šito nėra, yra du gamybiniai sektoriai. Prekinė gamyba ir prekinė apyvarta lieka kaip būtinas ir savotiškai naudingas elementas mūsų liaudies ūkyje.

Kaip sakė Stalinas, prekinė gamyba prie socializmo nėra įprastinė prekinė gamyba. Tai – neįprasta prekinė gamyba, prekinė gamyba be kapitalistų, kuri turi reikalą su socialistinių gamintojų (valstybė, kolūkiai, kooperacija) prekėmis, kurios veikimo sritis apribota asmeninio vartojimo prekėmis ir kuri niekaip negali pavirsti kapitalistine gamyba ir priversta kartu su savo „piniginiu ūkiu“ aptarnauti socialistinę gamybą.

Stalinas taip pat manė, kad tokios kategorijos, kaip darbo jėga, prekė, pridedamoji vertė, kapitalas, pelnas ir t. t. socialistinėje visuomenėje netenka reikšmės.

Galima susumuoti Stalino pažiūras.

Jos susiformavo praeito šimtmečio 20-ais metais, t. y. pirmame dešimtmetyje po revoliucijos, kai buvo priimta manyti, kad pelno siekimas yra išskirtinai kapitalistinės įmonės požymis. Kad kažkaip orientuotųsi, naujos ekonomikos vadovai apskaičiuodavo reikalingos produkcijos kiekį pinigais.

Kitaip tariant, visa masė būtinosios produkcijos, kuri dar tik turėjo būti pagaminta, iš pradžių būdavo paverčiama pinigais ir prie jų „pririšamas“ atlyginimu fondas. Ir tik tada „apačioje po“ pinigine išraiška būdavo numatoma produkcija, prekės ir paslaugos.

Praktikoje gaudavosi taip, kad įmonėms apsimokėdavo gaminti tik tai, kas brangu. Kitaip jos negalėjo naudotis atlyginimų fondu. Bet panašu, kad Stalinas šitos problemos nematė. Kaip nepripažino ir vertės dėsnio socialistinėje ekonomikoje, viską suvesdamas i kolūkinį sektorių ir asmeninį vartojimą.

Stalinas net nepagalvojo, kad jei planinė paklausa dešimtmečiais veikia viena kryptimi (prioritetinis augimas sunkiosios pramonės), tai, ką pats Stalinas apibūdino kaip prioritetinę gamybos priemonių gamybą, palyginus su vartojimo priemonių gamyba, reiškia, kad  čia yra dėsningumas.

Dėsningumas, nepriklausantis nuo atskirų vadovų valios. Tai ypatingai išryškėjo praėjus metams ir metams po Stalino mirties, kai pokarinis atstatymas seniai buvo baigtas, bet prioritetinis augimas sunkiosios pramonės, palyginus su vartojimo priemonių augimu, išliko iki pat Tarybų Sąjungos žlugimo, kas įrodo pastovios planinės paklausos buvimą.

Paklausos buvimas yra sąlyga, kad vertės dėsnis galėtų pasireikšti. Ten, kur nėra paklausos, nėra ir jokio vertės dėsnio. Kitaip tariant, vertės dėsnis egzistuoja ne per įprastą pasiūlą–paklausą, o per planinę paklausą, kai prekinė gamyba įgyja planinės gamybos pavidalą.

Kai dėl pastovaus augančių žmonių poreikių patenkinimo – tai čia geras palinkėjimas. Bet tai ir yra tik palinkėjimas. Stalinas nesuprato, kad ekonomikoje, kur vyrauja planas, svarbiausia yra ne žmonių poreikių patenkinimas, o planinių poreikiu patenkinimas, tai yra, planinė ekonomika aptarnauja pati save.

Kitaip tariant, pagrindinis dėsnis yra ne žmonių poreikių patenkinimas, o planinės paklausos patenkinimas. Kiek planinė paklausa sutampa su visuomenės poreikiais, priklauso nuo šalies vadovybės. Bet Stalinas šito nesuprato.

Gindamas savo požiūrį, Stalinas kritikavo Voznesenskį jo neminėdamas (Valstybinės plano komisijos pirmininkas 1938 – 1949 metais). Voznesenskio manymu, gamybos išlaidų ir produktų paskirstymo dėsnis socialistinėje ekonomikoje yra perdirbtas tarybinėje ekonomikoje vertės dėsnis.

Socialistinėje ekonomikoje vertės dėsnis reiškia būtinybę ne tik natūroje skaičiuoti ir planuoti gamybos išlaidas, bet ir jų piniginę išraišką. Vertės dėsnis socialistinėje ekonomikoje yra gamybos išlaidų dėsnis. Valstybinis planas tarybinėje ekonomikoje naudoja vertės dėsnį, kad įgyvendintų būtinas proporcijas gaminant ir paskirstant visuomenini darbą ir produktą, visa tai pajungiant uždaviniui stiprinti ir vystyti socialistinę santvarką. Valstybinis planas panaudoja vertės dėsnį, kad paskirstytų visuomeninį darbą tarp įvairių ūkio šakų socializmo interesais.

Kaip ir viskas aišku. Bet štai ką sako Stalinas: anot jo, vertės dėsnis yra dėsnis ir mums turi reikšmę, kad jis reguliuoja santykius tarp ūkio šakų, kad reguliuoja darbo paskirstymą tarp ūkio šakų. Neteisinga nuomonė, kad mūsų ekonominėje santvarkoje vertės dėsnis reguliuoja proporcijas darbo paskirstymo tarp skirtingų ūkio sakų.

Jeigu taip būtų, tai neaišku, kodėl pas mus nevysto iš visu jėgų lengvosios pramonės, kaip pelningos, palyginus su sunkiąja pramone, kuri ne tai, kad nepelninga, bet dažnai būna ir nuostolinga. Jeigu taip būtu, tai neaišku, kodėl pas mus neuždaro nuostolingų įmonių sunkiosios pramonės, kur darbininkų darbas ne duoda „reikiamo efekto“ ir neatidaro naujų įmonių besąlygiškai pelningos lengvosios pramonės, kur darbininkų darbas gali duoti „dideli efektą“?

Bet tai tik atrodo kaip rimti argumentai.

Tai, kad stambios įmonės nuostolingos – tik regimybė. Jų tariamas nuostolingumas reiškia papildomą paklausą medžiagoms, įrengimams žmonėms, tai yra teigiamai, veikia visą likusią ekonomiką.

Planinėje ekonomikoje viską apsprendžia planinė paklausa ir tariamai nuostolingų įmonių išlaidavimas teigiamai veikia planini ūkį. Tai yra, palaiko pastoviame lygyje planinę paklausą. Tariamai nuostolingos stambios įmonės yra neatsiejama dalis vieningos planines ekonomikos. Kitaip tariant, vertės dėsnis pasireiškia planines paklausos pavidalu.

Bet Stalinas nepripažino, kad vertės dėsnis egzistuoja planinės paklausos pavidalu ir tuo pačiu negalėjo paaiškinti, kaip iš tikrųjų funkcionuoja planinė ekonomika.

Pilnai galima sutikti su Stalinu, kad prie socializmo yra prekiniai-piniginiai santykiai. Bet tik patikslinant, kad prekiniai-piniginiai santykiai egzistuoja ne tik tarp kolūkių ir valstybinio sektoriaus, bet ir pačiame valstybiniame sektoriuje planinės apyvartos pavidalu.

Planas garantuoja stabilumą socialistinėje ekonomikoje. Kad planas garantuotų ne tik stabilumą, bet ir mokslinį-techninį vystymąsi, jis neturi būti visaapimantis. Planuoti reikia tik svarbiausius dalykus (svarbiausius konkrečiai vietovei, konkrečiai epochai, konkretiems poreikiams tos vietovės ir pan.) ir tik paskui prie jų pririšti pinigus.

Visa tai paaiškėjo tik dabar, po 50 metu planinio vystymosi. Vertinant Staliną reikia atsiminti, kad šitas „Socializmo ekonominės problėmo TSRS“ – veikalas, parašytas 50-ju metu pradžioje, tai yra tada kai vieningo planinio ūkio prieštaravimai dar nebuvo išryškėję.

Už nugaros buvo tik du penkmečiai, karas ir pokarinis atstatymas. Tada pilnai buvo galima manyti, kad ekonominės problemos, kurios jau tada ėmė matytis, yra nekompetencijos rezultatas, tiesiog aplaidumas ir netgi tarnybinis nusikaltimas. Suvokti, kad šių klaidų atsikartojimas – tai dėsningumas – prireikė dešimtmečių.

Stalinas „ieškojo“. Ir tai visiškai nereiškia, kad jis atsižadėjo marksizmo.

Įvertink: 4 0 | Skaitė: 602
http://revoliucija.org/2015/10/13/gintaras-butkus-...

G-pliusino: 1 Slėpti reklamą

Padėk skleisti INFORMACIJĄ!
Paremk LDieną.lt

Naujausi

Skaitomiausi


1
2
3
4
5
6
7
8
Visi videoklipai


Rimtos istorijos:

Populiariausi per 7 dienas


Populiariausi per 30 dienų


Populiariausi per visą laiką



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
Kiekvienas žmogus su čia pateikta informacija elgiasi savo nuožiūra.
Pradžia: 2014 rugpjūčio 18 | 1.367 | 441.851
Susisiekti: