Vytautas Montvila ir Petras Cvirka – landsbergistų inkvizicijos taikiklyje

Autorius: LTnacionalistas
2015-10-26 | 593 | 10   0 | 0
http://revoliucija.org/2015/10/23/vytaut...
G-pliusino: 1 Slėpti reklamą

Neseniai chamiško chuliganizmo objektu tapo Vilniaus miesto centre stovintis paminklas, skirtas garsiam lietuvių liaudies rašytojui Petrui Cvirkai: po to, kai grupelė studentų priešais paminklą išdėliojo raides, kad gautųsi užrašas „Cvirkparkis“, nežinomi asmenys jas perdėliojo į tekstą „Pisk Cvirką“. Vieniems tai kelia pasišlykštėjimą, kitiems, galbūt, juoką, bet, apskritai paėmus, tai parodo tikrąjį mūsų landsberginių ir neolandsberginių patriotėlių kultūros lygį: padugnišką chamizmą.

Dar šią vasarą pasirodė straipsnis, kuriame tūlas profesorius Algimantas Mačiulis ragino pašalinti tą patį P. Cvirkos paminklą, jo vietoje pastatant ką nors kita, kas atitiktų landsberginį-smetoninį Lietuvos istorijos naratyvą. Ir galime būti tikri, kad Žaliojo tilto statūlų nukėlimą organizavęs sostinės meras Remigijus Šimašius, gavęs progą, mielu noru trindamas rankas išniekintų P. Cvirkos aikštę.

Be to, vos prieš kelias savaites laikraštyje „Savaitraštis Kaunui“ išėjo straipsnis, raginantis Garliavos miestelyje esančią lietuvių poeto-revoliucionieriaus Vytauto Montvilos garbei pavadintą gatvę arba pervadinti, arba paskirti nebe poeto, o to paties vardo ir pavardės kompozitoriaus, atminimui.

Nors V. Montvilos ir P. Cvirkos būta iš tiesų labai skirtingų asmenybių, abu šie žmonės savo kūryba reiškė ilgametį lietuvių tautos troškimą pasiekti laimę ir klestėjimą; abu kalbėjo apie tai, kas buvo nepatogu Antano Smetonos ir jo politinių klapčiukų gaujai ir kas yra nepatogu jų politiniams paveldėtojams šiandien; abu nebijojo reikšti savo įsitikinimų ir priešintis tuometiniam režimui, kovoti už tai, kas dora, kilnu ir teisinga; abu jie buvo naujos, socialistinės Lietuvos patriotais ir buržuazinės valstybės priešais.

Už tai jie pelnė ir iki šiol pelno mūsų ponų „patriotų“, nuo pankinių tautininkų iki konservinių algių ramanauskų, patyčias ir tulžingą neapykantą: girdi, sako jie – čia turime reikalą su „sovietiniu tvaiku“, kuriuo mūsų „nepriklausomoje“ Lietuvoje tiesiog būtina atsikratyti!

Iš esmės tai yra dalis jau daugiau kaip 20 metų besitęsiančio Lietuvos istorijos falsifikavimo, mėginant ištrinti ir kiek galima labiau užtušuoti lietuvių tautos revoliucinės kovos tradicijas.

Arba atvirai sakoma, kad štai čia „komunistinės lervos“ ir jas reikia nedelsiant sunaikinti, tuo būdu pateisinant daugybės paminklų nugriovimą, arba mėginama postringauti, kaip kad daro viršuje minimas profesorius A. Mačiulis, esą tokie paminklai kaip P. Cvirkos yra „skleidžiantys ideologiją“ ir todėl „nėra ideologiškai neutralūs“.

Su „komuniagų“ kraujo ištroškusiais fanatikais, žinoma, nėra ko polemizuoti – šie veikėjai netgi nepripažįsta racionalios ir logiškos diskusijos, tegalėdami isteriškai drabstytis smerkiančiais epitetais; tuo tarpu A. Mačiulio sofizmai nusipelno tam tikrų kritinių pastebėjimų.

Konkrečiai norėtųsi iškelti klausimą dėl to, kad paminklai „skleidžia ideologiją“ ir tame esą yra kažkas savaime blogo. Bėda tame, kad A. Mačiulis šitaip statydamas klausimą jį visiškai iškraipo: ne tik politinės ar filosofinės idėjos, bet ir visuomenės kultūra, menas, netgi gana kasdieniški žmonių įsitikinimai – visa tai sudaro tam tikras ideologijos formas bei komponentus. Galėtų stovėti ir kitoks paminklas – jis irgi reikštų ideologiją.

Trumpai pasakius, bet kuris kultūros pasireiškimas, ar tai būtų paveikslas, ar skulptūra, ar dar kas nors, iš esmės negali nebūti vienaip ar kitaip ideologiniu reiškiniu.

Šito nesuvokiantis profesorius yra arba naivus „meno menui“ (l‘art pour l‘art) teorijos užhipnotizuotas idiotas, arba tiesiog prieš Sistemos diktuojamas viešosios nuomonės normas šliaužiojantis demagogas.

Sąžiningas klausimo kėlimas turėtų būti ne tai, ar paminklas „skleidžia ideologiją“ – nes neskleisti ideologijos jis paprasčiausiai negali – o tai, kokią jis skleidžia ideologiją?

Tarkime, paminklai, skirti A. Smetonai ar kt. buržuazinės Lietuvos veikėjams, kurių garsiai reikalauja Vytautas Landsbergis su Dalia Grybauskaite, irgi propaguoja tam tikrą ideologiją ne mažiau ir ne kitaip kaip P. Cvirkos paminklas, ar jau pašalinti paminklai Vincui Kapsukui, Feliksui Dzeržinskiui bei kitiems.

Tad kodėl mūsų „respektabilieji demokratai“ nenori tiesiog pripažinti, kad jie naikina vienos ideologijos simbolius ir stato kitos, o maskuoja savą ideologiją propaguojančius ženklus bei kultūrines formas kaip neva „objektyvias“ ar „ideologiškai neutralias“?

Todėl, kad jie nori užtušuoti faktą, jog iki Perestroikos viešpatavusi socialistinė ideologija jau daugiau kaip 20 metų yra, tiek subtilia manipuliacija, tiek įvairiomis prievartos formomis naikinama ir keičiama šiuolaikine liberalizmo ideologija, kuri puikiai kartu suderina tiek landsberginį „patriotizmą“, su jam būdingu šovinizmu ir zoologine ksenofobija, tiek vakarierietišką kosmopolitizmą ir moralinį nihilizmą.

Jei A. Mačiulis ir į jį panašūs iš tiesų siektų utopiško, bet vis dėlto garsiai deklaruojamo „ideologinio neutralumo“, jie turėtų, kad ir kiek nekęsdami Tarybinės Lietuvos palikimo, vis dėlto pripažinti P. Cvirkos paminklą paprasčiausia lietuviškojo istorinio paveldo dalimi ir, jei jos ir nemylėti, tai bent jau ją toleruoti.

Tačiau šitaip tokie veikėjai nesielgia – jie reikalauja P. Cvirkos ir V. Montvilos atminimo ištrynimo ir stabų tironui A. Smetonai bei jo sėbrams iškėlimo. Be to, kaip byloja Žaliojo tilto skulptūrų istorija, šiems „demokratams“ nė motais ir elementarūs demokratizmo principai, turint omenyje tai, kad didžioji dauguma (59 proc.) Lietuvos piliečių šitokiems veiksmams nepritarė (o pritarė tiktai 15 proc.); o pačių vilniečių tarpe tam nepritarė netgi 78 proc.

Na, bet čia turime reikalą su cinikais ir demagogais, kurie, šaukdami lozungus apie „ideologinį neutralumą“, arba „pliuralizmą“ ir „žodžio laisvę“, faktiškai siekia užgniaužti bet kurias jų Sistemai oponuojančios ideologijos, šiuo atveju – socializmo – apraiškas. Šlykščiausias ne tiek jų priešiškumas šviesios ateities ir socialinio teisingumo idealams, kiek jų begėdiška veidmainystė.

Galima tai dangstyti kiek ir kuo tiktai nori, bet lieka faktas kaip blynas: čia turime reikalą ne su „ideologiniais neutralais“, o su aršiais landsbergistais, trokštančiais įtvirtinti vientisą Smetonos-Landsbergio asmenybių, kaip tariamų „Lietuvos gelbėtojų“ ir „geradėjų“, kultą ir ištrinti socializmą bei revoliucinę darbininkų klasės kovą iš mūsų tautos atminties.

Dar nepamiršdami atsižvelgti į bendrą šito politinį foną, t. y. Arvydo Anušausko, Artūro Paulausko ir kt. „patriotų“ mėginimus šiemet bei pernai organizuoti politines represijas prieš Lietuvos radikaliosios opozicijos veikėjus, galime sakyti, kad Lietuvoje jau veikia savotiška landsbergistinė inkvizicija, kuri ant virtualaus laužo degina viską, kas neįtinka Didžiojo Patriarcho kultui bei fanatiškai akliems jo adeptams.

Šių inkvizitorių taikiklyje, kaip matome, yra atsidūrę ir šviesaus atminimo poetas V. Montvila su jau ne vienos lietuvių skaitytojų kartos pamiltu rašytoju P. Cvirka.

Galbūt šiems landsberginės „laisvės ir demokratijos“ korifėjams tokį didelį pyktį kelia tai, kad savo poezijoje V. Montvila propagavo ne miesčionišką savanaudiškumą, bukumą ir menkystę, o dvasios kilnumą, humanizmą ir patriotizmą, herojišką kovą dėl šviesios ateities bei kitas nemirtingas žmogiškąsias vertybes?

Galbūt juos siutina, kad P. Cvirka, rašydamas romanus „Frank Kruk“ ir „Žemė maitintoja“, be kaukių parodė tikrąjį buržuazinės sistemos ir jos viršūnėse susėdusių ponų „patriotų“ tikrąjį veidą, atskleisdamas giliai tautoje esantį potencialą vis dėlto pakilti į vieningą kovą už geresnį rytojų?

O gal jiems nepatinka tai, kad P. Cvirka, kurdamas nuostabias pasakas bei apsakymus vaikams ir jaunuoliams, skatino žmogiškumą, meilę ir pagarbą žmonėms ir nuoširdžią draugystę, o ne beprasmišką smurtą, idiotizmą ir seksualinius iškrypimus, kaip kad daro mūsų šiandieniniai „dviejų princų“ pasakaičių kūrėjai?

Visko gali būti – mums, paprastiems mirtingiesiems, runkeliams, Didžiojo Patriarcho ir jo sekėjų mintys lieka paslaptingos ir nepažinios. Juk į galvą jiems neįlysi.

Bet, šiaip ar taip, aišku yra viena: vykdomas aršus bei neskrupulingas propagandinis puolimas prieš didžios pagarbos nusipelnusias mūsų tautos asmenybes, rodžiusias tokius žmogiškumo ir patriotizmo pavyzdžius, iki kurių A. Smetonai ir V. Landsbergiui su kompanija taip toli, kaip žeme šliaužiojančiam šliužui yra iki mėnulio.

Duoti jam atsaką galėsime tik suvokę, kad tai yra ne vien tiktai kova dėl istorinio paveldo išsaugojimo, bet, kad tai yra tuo pačiu ir ideologinė kova; kova socializmo prieš liberalizmą; kova dirbančiosios visuomenės prieš saujelę valdžią uzurpavusių ir tautą užliuliavusių išnaudotojų.

Tai – tik labai savitas, be to, didelę reikšmę mūsų visuomenės intelektualiniam gyvenimui turintis šios kovos baras. Jame visų pažangiųjų Lietuvos patriotų ir inteligentų, o taip pat ir paprastų darbo žmonių uždavinys – ginti V. Montvilos, P. Cvirkos bei daugelio kitų iškilių mūsų tautos sūnų ir dukrų garbę nuo bjauraus buržuazinių „teisuolių“ bei „kritikų“ šmeižto. Tegul šunys loja, o karavanas eina.

– Vincas

Padėk skleisti INFORMACIJĄ!
Paremk LDieną.lt

Daugiau:

Vilniaus šabesgojus
698
Seimas: paskutinis skardus, bet gėdingas akordas
214
Mano apskųsta publikacija. Kam naudinga trukdyti žmonėms realizuoti jų konstitucinę teisę į žodžio laisvę?
1337

Naujausi

Skaitomiausi


1
2
3
4
5
6
7
8
Visi videoklipai


Rimtos istorijos:

Populiariausi per 7 dienas


Populiariausi per 30 dienų


Populiariausi per visą laiką



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
Kiekvienas žmogus su čia pateikta informacija elgiasi savo nuožiūra.
Pradžia: 2014 rugpjūčio 18 | 1.367 | 441.851
Susisiekti: