Rusai apie Rusiją: Kodėl mes tiek daug kariaujame?

Anonimusas

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu socialiniuose tinkluose!

Generolas-majoras, husaras Jakovas Kulniovas: „Motinėlė-Rusija tuo ir nuostabi, kad kažkuriame jos krašte yra kovojama“. Svetlana Aleksejievič, Nobelio premijos laureatė:“Mes visą laiką kariavome arba ruošėmės karui

Du labai skirtingi, iš skirtingų epochų, skirtingų profesijų žmonės, pasisako „taikaus dangaus virš Rusijos“ tema stebinančiai vieningai. Jie netiki ta „taikia padange“. Norisi suduoti sau per kišenes (neskamba?) ir paklausti – kodėl? Kodėl Rusija per visą savo istoriją priversta kariauti? Kur čia problemos šaknis? Gal tikrai ši problema glūdi tam tikrame rusiško valstybingumo agresyvume (totalitarizme)? Ji gal tokia, kaip senovės Asirija, gal tiesiog negali gyventi be užkariavimų? Gal laisvi ir klestintys jos kaimynai sukuria jai ideologinę grėsmę?

Rusijos istorija, be abejonės, labai įdomi, karinių žygių, kovų, persiginklavimo ir karinių-techninių naujovių požiūriu. Tiesą sakant, kažkokia pasaka. Bet būtent šitas Rusijos istorijos aspektas daugelio autorių dažnai griežtai kritikuojamas. Kaip pavyzdys pateikiamos Rytų Europos šalys – Čekija ir net Vakarų – Austrija. Tuo metu kai, pripažinkime, labai skurdi ir visai nelaisva Rusija, didvyriškai plėtė savo imperijos sienas, tose šalyse klestėjo architektūra, kalnakasyba, mokslai, dailė, galų gale pilietinė visuomenė.

Ir atsilikimas, dar ir XIX amžiaus pabaigoje išties buvo didžiulis. Netgi atėję vaduoti bulgarų, garsiai dejavusių nuo turkų priespaudos, rusų kareiviai ir karininkai susidūrė su tokiu aiškiu faktu, kad bulgarų valstietis, sugniuždytas janyčarų priespaudos, gyveno padoriau ir labiau pasiturinčiai, nei rusų išvaduotojas.

Beje, nuo turkų priespaudos išlaisvintų Bulgarijos, Serbijos ir Rumunijos istorijos neduoda jokio pagrindo optimizmui, o greičiau yra politinės nesėkmės pavyzdys. Netgi išlaisvinti serbai, politiškai ir ekonomiškai orientavosi, kaip bebūtų keista, į Austriją. O Bulgariją, apskritai, ėmė valdyti vokiečių kunigaikščiai.

Kaip mes visi žinome, 1945 metais tarybinis kareivis pribaigė visų atspalvių fašistus ir išlaisvino Europą. III Reichas turėjęs didžiulį karinį potencialą, tuomet buvo, bene pačia pažangiausia mokslo ir technologijų galybe – pakanka prisiminti valdomas bombas ir reaktyvinius bombonešius. Ir nežiūrint į tai, jis buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus. Raudonoji armija Hitleriui nepaliko nė vienos galimybės.

Po to, teoriškai, į rusus Europoje, bet kokiu atveju jos rytinėje dalyje, turėjo žiūrėti kaip į antžmogius. O Lenkijos „vakarinėse žemėse“, Antrojo pasaulinio karo veteranus turėtų apskritai maitinti ir vaišinti veltui. Aš lenkų, gyvenančių iš esmės vokiečių žemėse vietoje, dažyčiau paminklus tarybiniams kariams auksiniais dažais, kviesčiau veteranus kiekvienais metais į svečius ir vaišinčiau degtine.

Nekviečia ir nevaišina. Ir kas apmaudu visokeriopai demaskuoja Raudonąją Armiją ir tarybinę okupaciją (matomai pamažu ruošia Dancingo grąžinimą). Ir reikalas čia visai ne amerikiečiuose – visa Rytų Europa itin negatyviai pasisako apie tą patį išlaisvinimą nuo vokiečių. Ir estai, ir rumunai šiltų jausmų Raudonajai Armijai nejaučia. Graudu, bet faktas. Kodėl taip? Už ką žuvo mūsų kariai?

Tie patys čekai ir lenkai kaip savo išvaduotojus mato amerikiečius. Netgi ne britus, o būtent amerikiečius, kurie jų išlaisvinime net nedalyvavo. Pakankamai įspūdingas pavyzdys to, prie ko priveda politinis korektiškumas. Mes tai matome, mes pykstame, bet neužduodame sau klausimo – o kodėl taip yra? Kodėl nugalėtus vokiečius Rytų Europoje gerbia labiau, nei rusus nugalėtojus?

Vienas iš paaiškinimų, pakankamai logiškas, kuris man pasitaikė – rusų karys, išlaisvinęs 1945 metais Europą nuo nacizmo siaubo, buvo kur kas mažiau laisvas, nei bet kuris europietis. Ir žymiai skurdesnis, nei tas „iš nacizmo siaubo išlaisvintas“ europietis. Švariai nusiskutęs, sotus amerikietis atvažiavo su džipu, o mirtinai nuvargę, dulkėti, apdrabstyti purvais ir nutrinta karine uniforma apsirengę rusai atrodo visiškai kitaip.

Mums sako, kad tai ir blogai. Netgi 80-ųjų pabaigoje, TSRS, turėjusi didžiulį karinį potencialą, negalėjo savo gyventojų aprūpinti plataus vartojimo prekėmis, galėjusiomis lygintis su europietiškomis. Ekonominis, techninis, kultūrinis Rusijos atsilikimas neleido jos matyti lyderio vaidmenyje, neleido orientuotis į ją.

Primygtinai siūloma sekanti strategija: vidinis Rusijos vystymasis, ekonomikos kilimas, infrastruktūros vystymas, pragyvenimo lygio didinimas, „muilo operų“ filmavimas pramoniniais mastais, spektaklių statymas, – ir, kai taikių varžybų eigoje visi bus aplenkti, ji automatiškai taps lydere ir liaudis pradės tiesti į ją rankas.

Iš principo, bent jau teoriškai, ši schema visai logiška. Ir netgi maloni. Pragyvenimo lygis auga, aštrių politinių konfliktų nėra, rusiško valstybingumo autoritetas auga, kaip ant mielių. Ir visiems gerai, viskas šaunu. Smagus paveikslas. Bet taip nebus.

Pasižiūrėkime į situaciją iš Gruzijos įvykių perspektyvos – pragyvenimo lygis Rusijoje daug aukštesnis, nei Sakortvelo (kitas Gruzijos pavadinimas – vert.pastaba). Apie techniką, ekonomiką aplamai ir muilo operas aš net ir nekalbu. Pagal duotąją teoriją, gruzinai turi tiesti rankas Rusijos link, žiūrėti į ją, kaip į lyderę ir taip toliau. Lyg taip ir turėtų būti, bet taip nevyksta. Aš suprantu – sugrąžinkite Pietinę Osetiją ir Abchaziją, tada ir pakalbėsime.

Situacija su Ukraina klostosi dar įdomiau – viena ir ta pati kalba, viena kultūra, bet dvi valstybės ir du pragyvenimo lygiai. Klasikinė situacija kaip su Vakarų ir Rytų Vokietijomis. Arba kaip su Šiaurės ir Pietų Korėjomis. Dar nuo 2013 metų, kai vyko intensyvūs pasitarimai trikampyje: Briuselis – Kijevas – Maskva, galima su įsitikinimu teigti: Rusija laimėjo ekonomines varžybas su Ukraina. Pilnai ir galutinai.

Bet šis akivaizdus faktas kažkodėl nesukėlė ukrainiečiams jokio noro vienytis. Tą patį galima pasakyti apie Baltarusiją. Netgi su Pabaltijo valstybėmis Rusija ekonomines varžybas laimėjo, bet, nei meilės, nei pagarbos, nei sekti rusiškais standartais noro pas jas neatsirado. Tiesiog pasižiūrėkite į situaciją iš šono – kuo daugiau sukuriama naujo, gero, įdomaus, tuo didesnis neapykantos laipsnis iš „Pabaltijo tigrų“ pusės. Paradoksas?

Taip, prispausti skurdo iki kraštutinumo, jie pasiryžę paimti „totalitarinius rusiškus pinigus“, nuo pasibjaurėjimo iškreiptomis lūpomis ir su medicininėmis pirštinėmis. Netgi ganėtinai išmintinga Suomija, kurios aukštas pragyvenimo lygis tiesiogiai priklauso nuo prekybos su Rusija, žiūri į Maskvą tik kaip į pinigų šaltinį, – tipo kolonijinė Nigerija, na ir, suprantama, kaip į problemų šaltinį. Pataisykite mane, bet netgi blaiviai mastantys suomiai politiškai ir kultūriškai orientuojasi į Briuselį, į Vašingtoną. Rusija gi – turtinga, bet pavojinga ir nesaugi Nigerija.

Taip kad „kosminio ledo teorija“ arba teorija „ekonomika vietoj tankų“ neveikia. Iki sankcijų Rusija gyveno neįtikėtinai turtingai (jeigu turėsime omenyje visą jos egzistavimo periodą). Mes niekada taip turtingai negyvenome! Prieš pabaigą rusų diktatorius apiformino banke 15 milijardų dolerių kreditą Janukovičiui ir surengė Koliziejų su gladiatoriais Sočyje.

Bet demokratiniai lyderiai tas „kovos vežimų lenktynes ir liūtus, ryjančius skaisčias krikščionių mergeles“ demonstratyviai ignoravo. Atsakydami į tai surengė (vienu metu su šou Sočyje), šou Kijeve. Taip ir pasibaigė „nuostabi epocha“. Mes nuoširdžiai stengėmės žaisti pagal jų taisykles – pardavinėjome jiems naftą, pirkome pas juos pirkinius ir ėmėme kreditus jų bankuose. Kas ne taip? Mes viską darėme teisingai kelyje į tą pačią „kultūrinę – ekonominę“ pergalę rinkdami taškus.

Bet Angela Merkel neatvažiavo į Sočį, taip pat ir Fransua Olandas neatvažiavo. Vladimiras Putinas tiesiog iki dugno išskabė paskutinius pinigus iš imperinio iždo skrynių, ruošdamas šį vaikų rytmetį išrinktiesiems, bet „išrinktieji“ neatvažiavo. Nepanoro.

Įdomumo dėlei siūlau asmeniniame pokalbyje patrolinti europietį. Paklauskite jo, o ką, tarp mūsų šnekant, Rusija turi padaryti, kad Europa pripažintų ją lydere? Būtent, nepriimti jos „lenkų santechniko“ lygmenyje, o pripažinti ją lydere? Suprantama, po trečios taurelės arbatos, kad neįvaryti vargšo europiečio į stuporo būseną.

Suprantate, pakvietimo į žaidynes Sočyje ignoravimas ir ekstremistų palaikymas Kijeve – toks ir buvo Europos atsakas į pasiūlymą „parungtyniauti ekonomikos srityje“. Jeigu Putinas surado pinigų žaidimams ir pagalbai nevykėliui Janukovičiui, – tai Europoje kam nors panašiam neatsirado. Nejaugi mes juos ir ekonomikoje nurungėme? Pokštas.

Pamėginkime įsivaizduoti: pragyvenimo lygis Rusijoje didesnis, nei Prancūzijoje, rusai pastatė tarp-orbitinę stotį Mėnulyje, Rusija gamina geriausią elektroniką ir lėktuvus pasaulyje…na ir taip toliau. Dabar dėmesio, klausimas: „Pripažins tada Europa Rusiją kaip lyderį?“ Atsakymas, aš manau, akivaizdus.

Net ir šiandieną, kai mes vokiečius lenkiame povandeninių ir kosminių laivų gamybos srityje, raketų technikoje, jie žiūri į mus kaip į zulu aborigenus. „O mes turime Mercedes`ą“ – standartinis atsakymas. Ir galbūt mūsų skrydis į Marsą nieko nepakeis „Rusų laukiniai nuskrido į Marsą, bet pas juos nėra demokratijos ir „Mercedes`ų“. Teisingas kirtis žodyje „Mercedes“, antrame skiemenyje, antras skiemuo – „ce“.

Visa tai nebūtų taip kritiška, jeigu Žemės planeta būtų didesnė. Daugiau sausumos. Ir naudingų iškasenų. Arba jeigu mes su vokiečiais gyventume skirtingose planetose. Bet mes gyvename šalia vieni kitų ir turime bendradarbiauti. O jie mūsų negerbia. XIX amžiaus pabaigoje japonai nugalėjo Kiniją ir nusprendė iš kinų atimti geriausius teritorijos gabalus. Bet europietiškos valstybės susivienijusios tam pasipriešino. Tai yra, japonai kažką lyg ir gavo, bet ne tiek daug, kiek norėjo. Priežastis? „Jie ne balti žmonės“.

Štai tą pačią situaciją mes turime su Krymu, Kosovu ir JAV. Amerikiečiai, net ir jų prezidentas – balti žmonės. Rusai – ne. Todėl „Kosovo serbų skerdynės benzininiu pjūklu“ – tai „išskirtinis atvejis“. O Kryme viskas turi būti pagal Ukrainos įstatymus, kitaip – sankcijos. Suprantate, viso šio konflikto su Ukraina ir Sirija viena priežasčių yra, Vakarų požiūriu, žemas ruso statusas. Rusai turi mokėti atgailauti už stalinizmo žiaurumus, ir nemėginti vykdyti geopolitinių veiksmų.

Rusija turėjo rimtų interesų Ukrainos atžvilgiu ir atvirai apie tai reiškė savo poziciją. Bet Vakarų požiūriu ji tam jokios teisės neturėjo, neturi ir negali turėti. Todėl Rusijos interesai buvo ignoruoti ir Ukrainoje išsiplieskė karinis konfliktas. Tai yra, Rusija buvo nepakankamai „autoritetinga“, kad Vakarai skaitytųsi su jos nuomone prie pasitarimų stalo, bet ji jėgos veiksmais sugebėjo išreikšti savo tuos „gyvybinius interesus“.

Kas savo ruožtu sukėlė neapykantos bangą iš „pasaulio visuomenės“ pusės arba iš ypatingai įžūlių politikų tarpo, pasiskelbusių save esamos lokacijos demiurgais. Suprantate, jie stengiasi vykdyti politiką taip, lyg jokios rusiškos valstybės net žemėlapyje nebūtų. „Autobuso keleiviai galvoja – ten tuštuma, veržiasi į ten, o ten mano portfelis, juos tai žiauriai siutina“.

Kitaip tariant, „pirmas Vakarų civilizacijos pranešimas maskviečiams“: „Nešdinkitės lauk iš mūsų planetos!“. Šioje vietoje Ciolkovskio idėjos tampa kaip niekada aktualios.

Jeigu kas nepamena, pirmas pasaulinis prasidėjo nuo to, kai Austro-Vengrija nusprendė „nubausti“ Serbiją buvusią rusų caro ypatingoje globoje. Rusai pabandė tą tiesiog ignoruoti. Taip, ten buvo dar daug įvairių priežasčių, bet esmė būtent tame. Pasaulis buvo labai arti karo, dėl to niekas nesiginčija, bet „jo kibirkštimi“ buvo kaizerio Wilio Antrojo nenoras skaitytis su Rusijos interesais. Principinis nenoras.

Antras pasaulinis. Jūs juoksitės, bet būtent po to, kai Hitleris įsibrovė į Jugoslaviją ir Bulgariją, jo santykiai su Stalinu stipriai pablogėjo. Hitleris tiesiog nusprendė nesiskaityti su TSRS geopolitiniais interesais. Tai padarė karą neišvengiamu, ar ne taip?

Man skaudu apie tai kalbėti, bet kai 1999 metais NATO susprogdino Jugoslaviją, konfliktas su Rusija tapo neišvengiamas. Sutikite, buvo taip paprasta išvengti konflikto, jeigu būtų atsižvelgta į Rusijos interesus šioje mažoje Balkanų valstybėje. Įsivaizduokite, kad pusiau tuščiame autobuse jums ant kojos kažkas pastato sunkų lagaminą, tuo pačiu nuoširdžiai šypsodamasis „holivudine“ šypsena. Po to įvyksta konfliktas, dėl „staiga atsiradusios asmeninio priešiškumo“ priežasties.

Buvo absoliučiai aišku, kad Rusija negalėjo nereaguoti į situaciją Jugoslavijoje, Armėnijoje, Ukrainoje. Dėl vienos paprastos, suprantamos priežasties – šitos šalys randasi arti mūsų, o už pasienio stulpų, kaip rodo praktika, nepasislėpsi. Priedo, visos šitos šalys glaudžiai susijusios su Rusija istoriškai, kas dažniausiai politikų ignoruojama.

Po Rusijos reakcijos iškart seka garsūs „imperinių ambicijų“ kaltinimai. Ratas užsidarė, spąstai suveikė. Aš manau, kai kurie skaitytojai jau yra turėję tokią gyvenimišką situaciją, kurioje jie atvirai buvo apmėtomi purvais, o skriaudikai gavę ryžtingą atkirtį, juos pačius vėliau apkaltino „nekultūringumu“ ir „neišauklėjimu“. Tai yra, – minimoje situacijoje veikia žmonių visuomenės hierarchija. Jus spardo, o jūs turite šypsotis. Ir dėkoti už „pamoką“.

Mes, su jumis ponai, pakliuvome į pakankamai keistą situaciją: Rusija – didžiausia ir turtingiausia resursais valstybė pasaulyje. Rusija antra pagal karinę galią valstybė planetoje. Rusija – baleto, raketų, neįtikėtinų graikiškų amforų, savos gamybos branduolinio ginklo valstybė. Bet Vakaruose su mumis elgiamasi blogiau, nei su rumunų čigonais. Jų, žmogaus teisių klausimas, bent jau Rumunijoje, nekelia jokių abejonių. Rusai, nuo senų laikų rusiškoje Narvoje – antrarūšiai žmonės.

Reiškia čigonai iš šlovingosios Rumunijos – tai viena, o rusai iš Narvos – tai jau visai kas kita. Kaip jūs galvojate, ką reikia padaryti rusams Narvoje, kad juos pripažintų Homo Sapiens? Tiesą pasakius aš nežinau ir net neįsivaizduoju. Štai, pavyzdžiui, koks ES gyventojų procentas turi būti prarastas? Apie ką aš čia? Apie liūdesį. Apie skaudulius.

Aš ne tiek išsilavinęs, kad suprasti, ar gali Rusija apskritai pakeisti savo statusą – be didelio karo arba netgi su dideliu karu. Nebeliko Ispanijos imperijos, Britanijos imperijos, Prancūzijos imperijos. Dvi pastarosios klestėjo dar iki Antro pasaulinio karo, bet jų daugiau nėra. O Rusijos imperija (šalis su virš 17 milijonų kvadratinių kilometrų gali būti tik imperija) liko, nors ir „aptrupėjusi“.

Iš mūsų nesigaus maža ir kultūringa Čekija. Neverta net pradėti. Bet ir rumuniškais čigonais, nereikliais visuomeniniam statusui, irgi netapsime.

Rusijos problema, mano manymu, ne dėl „perdėto agresyvumo“, o nelabai nusisekusiuose XIX amžiaus pabaigos, XX amžiaus pirmos pusės karuose. Prisiminkime Krymo karą, paskutines rusų-turkų, rusų-japonų karus, pirmą pasaulinį, pilietinį, antrą pasaulinį. Nujaučiate kur link aš suku? Imperija šiuose karuose patyrė nuostolius, pralaimėjimus. Cusimos ir Port-Artūro praradimas išprovokavo imperijoje revoliuciją. Dideli nuostoliai ir nemokšiška vyriausioji vadovybė, kare su kaizeriu privedė prie antros ir trečios rusiškos revoliucijų. Karas su Hitleriu apsiėjo be revoliucijos, tačiau sumokėta didžiulė kaina.

Mes negalime gyventi taikoje, bet mes negalime sau leisti ir tokių pralaimėjimų. Tai reiškia, kad nereikia bijoti kaltinimų militarizmu ir tuo, kad mes visus gąsdiname. Reikia bijoti kariuomenės kovingumo praradimo. Tokios nesėkmės kainavo Rusijai labai brangiai. Istorijos variantas, kai Rusija 1854 metais atlaikė Sevostopolio apgultį, ir admirolas Roždestvenskis nugalėjo admirolą Togo, būtų visai kitoks.

Reikalas ne kvailuose caruose ir talentinguose revoliucionieriuose. Imperijai nesugebėjus „atspindėti“ savo galią, neišvengiamai suabejojama, tokios imperijos egzistavimo galimybėmis. Kai anglai su prancūzais nesugebėjo atkovoti Sueco kanalo iš Egipto, priėjo galą iš karto dvi imperijos. Sic transit gloria mundi. Imperijos nepavyks išsaugoti bailumu.

Dėl Rusijos 17 -ųjų metų tragedijos mes skolingi ne tiek Uljanovui-Leninui, kiek imperijos karinei vadovybei, neaprūpinusiai kariuomenės sviediniais nei Mandžūrijoje, nei Galicijoje, dėl jos nekompetencijos praradę milijonus karių. Nereikia iš Lenino daryti super-herojaus, dievaži, jis juo nebuvo. Jei imperijoje giminystės, marazmo ir korupcijos lygis nebūtų pasiekęs kritinio taško, 17 -ųjų vasaris ir spalis būtų likę tik mėnesiais kalendoriuje. Gal būt, būtų paminėta rusų ginkluotės sėkmė.

Atsiprašau už pikdžiugišką sarkazmą, bet imperijos išlikimas, o tuo labiau jos išsiplėtimas priklauso nuo „mažų pergalingų karų“. Beje, po šaltojo karo pabaigos, netgi didžiulę Čekoslovakiją amerikonai padalino į dvi okupacines zonas. Rusijoje jų būtų buvę kur kas daugiau.

Olegas Jegorovas

parengė: Remigijus Sinkevičius

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu socialiniuose tinkluose!

VISI STRAIPSNIAI LIETUVA PASAULIS KAIMYNAI SMAGUMAI


Paprasti komentarai

Feisbukiniai komentarai


Paveiksliukai

Skaitomiausi straipsniai

Prieš 77-erius metus liepos 21-ąją Kaune Valstybės teatre pradėjo savo darbą pirmasis Lietuvos Liaudies Seimas.
1035 | 2017-07-21 | Lietuva
Laurynas Ragelskis

Prie Valstybės teatro susirinkusi milžiniška žmonių minia mitingavo tris dienas - reikalaudama, kad Liaudies Seimas kuo greičiau patvirtintų ir įteisintų Lietuvos žmonių troškimą visam laikui atsikratyti ponų ir jų pimpačkiukų jungo. Ir Lietuvos Respublikos Seimas, vykdydamas Lietuvos žmonių valią priėmė tikrąją laisvę žmonėms garantuojančius sprendimus. Skaityti toliau...

Globalizmo naikinamos buvusios TSRS respublikos: Lietuvos ir Rusijos paralelės
765 | 2017-07-21 | Kaimynai
Algimantas Lebionka

Ar sveiko proto ir pasaulio politika besidomintis žmogus gali patikėti buka propaganda, kad JAV kolonijai Lietuvai „keltų grėsmę“ kita JAV kolonija Rusija? Aš manau, kad Lietuvoje sukelta karo isterija, mūsų tautų kiršinimas ir durninimas reikalingas tam, kad užsienio bankininkams būtų lengviau mūsų tautas plėšti ir išlaikyti savo vergijoje. Skaityti toliau...

Netanyahu: Europa turi pasirinkti klestėjimą ar žlugimą
358 | 2017-07-21 | Pasaulis
Algimantas Lebionka

Netanyahu žodžiais, Višegrado grupė turi palaikyti Izraelį ir įtikinti ES keisti savo poziciją Izraelio atžvilgiu. Europos pusė dažnai kelia išankstinius reikalavimus, bet tai absurdas, nes Izraelis yra daugelyje sričių pasaulio lyderis. Netanyshu paklausė: „Aš manau, kad Europa turi nuspręsti, ar ji nori gyventi ir klestėti, ar ji nori susitraukti ir išnykti“. ES politikus jis pavadino „bepročiais“. Skaityti toliau...

Reklama

Justo Paleckio kalba pirmajame Lietuvos Liaudies seimo 1940 m. liepos 21 d. posėdyje
285 | 2017-07-21 | Lietuva
Kibirkštis

Niekam ne paslaptis, kad 1940 m. – sudėtingas momentas Lietuvos istorijoje, žymintis tiek Raudonosios armijos dislokavimą mūsų šalyje, tiek fašistinės diktatūros su A. Smetona priešakyje žlugimą ir liepos 21 d. atidaryto Liaudies seimo paskelbtą naujos, Tarybų Lietuvos valstybės, kūrimosi pradžią. Bet, kaip ir daugelis kitų Lietuvos istorijos epizodų, šis laikotarpis pristatomas vienašališkai, piešiant jį tik juodžiausiomis spalvomis, užmirštant realias socialines bei geopolitines aplinkybes. Todėl istorinės pažinties tikslais pateikiame minėtojo Liaudies seimo deputato, to meto Lietuvos politinio veikėjo, J. Paleckio kalbą, pasakytą atidarom Skaityti toliau...

Unikali Lietuvos pažanga
244 | 2017-07-21 | Lietuva
Ekspertai.eu

Valstybinis transliuotojas LRT pranešė, kad stulbinamai išaugo Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos populiarumas ir drąstiškai krito norinčių studijuoti Edukologijos universitete skaičius. „Būsimieji Lietuvos studentai vis labiau nori būti kariūnais ir vis mažiau mokytojais“, - sakoma reportaže. Be komentarų. Skaityti toliau...

Dėl Baltarusijos kaltės Lietuvoje klesti kontrabandinių cigarečių rinka
191 | 2017-07-21 | Kaimynai
Ekspertai.eu

Nors Lietuva pagal daugelį parametrų yra pavyzdys Europos Sąjungai ir pasauliui (vienas geriausių BVP, veiksmingas Rusijos karinės agresijos atgrasymas, kylantys darbo užmokesčiai ir t.t.), tačiau mūsų šalies kontrabandinių cigarečių rinka – viena didžiausių Europoje. Pagrindine nelegalių tabako gaminių tiekėja į Lietuvą dar vis įvardijama diktatoriaus Aleksandro Lukašenkos valdoma Baltarusija. Skaityti toliau...

Kaip Ikea ir Harvardas vogė Rumunijos miškus. Koks lietuviškas scenarijus?
111 | 2017-07-24 | Lietuva
Gyvas miškas

Nuo 2004 m. Harvardo universitetas, veikdamas per savo investicinį padalinį, tapo vienu pagrindiniu Rumunijos miškų pirkėju - jis nusipirko apie 33,600 hektarus (83,000 akrų) miško. Tada, 2015 m. birželio mėnesio pabaigoje Harvardo universitetas netikėtai pardavė beveik visą žemę IKEAI. Sandoris sudarytas daugeliu etapų, prasidėjusių 2014 m., kai Harvardas pirmą kartą pardavė žemė Rumunijos įmonei, priklausančiai ofšorinėms įmonėms, kurias valdo Harvardas, o tada IKEA perėmė Rumunijos įmonę. Skaityti toliau...

Kodėl vokiečiai nepašalino Hitlerio, kodėl jie nepašalina Merkel? O mes?
109 | 2017-07-24 | Kaimynai
Algimantas Lebionka

Pasikėsinimo į Hitlerį minėjimas liepos 20 dieną vokiečiams sukėlė mintis apie Merkel ir Hitlerio politikos panašumą, mintis apie jų slogią praeitį ir tokią pačią slogią nūdieną. Kodėl Vokietija tada ir dabar naikinama, o vokiečiai tyli ir nesipriešiną valstybės naikinimui? Kodėl vokiečių pasipriešinimas nepašalino Hitlerio, kodėl jis nepašalina Merkel? Kodėl „niekas iš artimiausios Hitlerio aplinkos nenuspaudė pistoleto gaiduko“ ir neapsaugojo savo Tėvynės nuo pražūties anksčiau negu įvyko katastrofa? Skaityti toliau...

Globalistų mitologija: Išsisklaidęs globalistų mitas apie imigrantų iš atsilikusių Afrikos ir Azijos šalių naudą Europos ekonomikai
85 | 2017-07-24 | Pasaulis
Algimantas Lebionka

„Europa išmiršta, reikia gyventojų Europos ekonomikai“ - skelbia globalistai. Jeigu globalistams Europoje būtų reikalingi gyventojai, jeigu jie rūpintųsi tautų gerove, tai jie neužsiimtų sodomijos ir kitų lytinių iškrypimų propagavimu, kurie kaip tik ir yra skirti gyventojų skaičiaus mažinimui, jie neardytų normalios šeimos juvenalinės justicijos pagalba, nedarytų iš moters vergo ir darbinio gyvulio. Skaityti toliau...

Lenkijos radijas: Viktoras Orbanas pareiškė apie solidarumą su Lenkija jos ginče su EK
80 | 2017-07-24 | Pasaulis
Algimantas Lebionka

Vizito į Rumuniją metu Viktoras Orbanas pasakė, kad ataka prieš Lenkiją niekada nepavyks. Europos Sąjungos veiksmus Orbanas pavadino „inkvizicine kompanija“. Vengrijos premjeras pažymėjo, kad Budapeštas panaudos visas juridines galimybes ginti Varšuvą. Vengrijos vyriausybės įsitikinimu, „Briuselyje sukurta biurokratų ir elitų sąjunga, kurie veikia prieš europiečių valią“. Skaityti toliau...

Rėmėjas

Puslapis feisbuke

Dar komentarų

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
Kiekvienas žmogus su čia pateikta informacija elgiasi savo nuožiūra.
Pradžia: 2014 rugpjūčio 18 | 1.367 | 441.851