Eurostat: ketvirtadalis Europos – skurde

Autorius: LTnacionalistas Šaltinis: http://ltnacionalistas.wordpre... 2014-11-05 07:59:32, skaitė 4994, komentavo 0

Eurostat: ketvirtadalis Europos – skurde

Europos Sąjungos (ES) statistikos tarnyba, Eurostat paviešinti statistiniai duomenys byloja, kad iš 28 šalių susidedančioje ES 2013-aisiais metais netgi 122,6 milijonai žmonių gyveno skurde, t. y. žemiau arba balansuodami ant skurdo ribos, o tai sudaro 24,5% arba ketvirtadalį visų ES sudėtyje esančių šalių bendro gyventojų skaičiaus.

Pranešimas taip pat priduria, kad dar 17% ES gyventojų rizikuoja patekti į skurdą, o 10% yra nepajėgūs susimokėti savo komunalinių mokesčių arba šildytis savo būstų.

Skurdžiausios Europos šalys, anot Eurostat duomenų, yra Bulgarija, kurioje skurde gyvena 48%, Rumunija (40,4%), Graikija (35,7%), Latvija (35,1%) ir Vengrija (33,5).

Eurostat duomenimis, Lietuvoje skurdo statistika yra tik nežymiai mažesnė – 33%, t. y. trečdalis visų lietuvių.

Šie duomenys rodo esamas ES ekonominės raidos tendencijas, kurios iš esmės griauna didžiausių „eurofilų“ optimistų viltis, kad eurozona su laiku atsigaus ir toliau sėkmingai augs; nuo 2008-ųjų finansų krizės vis didėjantis materialinis skurdas yra, visų pirma, ne tiek vienos ar kitos vyriausybės, kiek kapitalistinės sistemos, kurios esmė yra skurdžių skurdinimas ir turčių turtinimas, padarinys.

Tiek šitokie socialiniai-ekonominiai visuomenės prieštaravimai ir natūraliai kylantis darbo žmonių nepasitenkinimas išnaudojimu ir pažeminimu, tiek ir kitose ES šalyse vykdoma masinės imigracijos politika (kurios tikslas visų pirma yra „numušti“ vietinės darbo jėgos pardavimo kainas per pigesnę darbo jėgą iš Trečiojo pasaulio šalių) ir kosmopolitinės-žydrosios Europos beprotnamis, neišvengiamai veda Europos žemyną prie anksčiau ar vėliau įvyksiančio socialinio ir politinio sprogimo, kuris sudarys tikrų tikriausią revoliucinę situaciją.

Pati globalistų sistema kasa – ir neišvengiamai iškas – sau duobę. Chroniškai aštrėja ir toliau aštrės pačioje dabartinės sistemos logikoje užkoduoti prieštaravimai tarp valdančiosios oligarchų klasės ir išnaudojamų dirbančiųjų. Skurdas didėja, o kartu didėja ir turtuolių vilos, jachtos, milijonai ir milijardai…

Tėra tik laiko klausimas, kuomet šie socialiniai prieštaravimai peraugs į atvirus susidūrimus, kada Europosdarbo masės paprasčiausiai nebeturės kur daugiau trauktis.

Prie viso šito tik prisideda aštrėjantys geopolitiniai susidūrimai tarp smunkančių Vakarų su Jungtinėmis Valstijomis priešakyje bei kylančios „BRICS“ valstybių asociacijos, kurią veda Rusija su Kinija.

Šito šviesoje mums vertėtų ypatingai atsižvelgti į tiesą, kurią savo laiku yra išsakę tokie revoliucionieriai kaip Nikolajus Černyševskis ir Vladimiras Leninas: kuo blogiau, tuo geriau.

Jų minčiai antrino ir istorinis vokiečių tautiis socialistas, Gregoras Štraseris, savo laiku kalbėjęs apie „katastrofos politiką“:

„Viskas, kas kenkia esamai tvarkai turi mūsų paramą, nes mes norime katastrofos… [...] žodžiu, mes vedame katastrofos politiką, nes tik katastrofa, t. y. liberalinės sistemos žlugimas, atlaisvins kelią tiems naujiems uždaviniams, kuriuos mes [...] esame sau iškėlę. Viskas, kas greitina esamos sistemos katastrofos pradžią mums yra gerai, netgi labai gerai, taigi, pavyzdžiui, kiekvienas streikas, kiekviena vyriausybinė krizė, kiekviena valstybės galios erozija, kiekvienas sistemos susilpnėjimas… [...] ir mes visada ir neperstojamai stengsimės tokius sunkumus stiprinti tam, kad pagreitintume šios sistemos mirtį.“

Kol nebus gilios sisteminės krizės, kol gyvenimas jų pačių neprivers, tol dauguma žmonių už jokį teisingumą ir nekovos. Aštrėjančios socialinės problemos, kad ir kaip jos beapsunkintų gyvenimą, yra, kad ir paradoksaliai, geros tuo, jog privers juos kautis už savo interesus, jiems pajutus nuogą kapitalistinės sistemos tikrovę.

Būtent tokia logika privalome vadovautis ir mes: turime ne tik siekti didelių tikslų, ne kosmetinių kapitalistinės sistemos reformų, ne „pagražinimų“, „palopymų“, bet radikalių permainų, esminių permainų – kapitalistinės sistemos pakeitimo socialistine, kosmopolitinių transnacionalinių kolonijų pakeitimo nepriklausomomis nacionalinėmis valstybėmis; ir negyventi iliuzijomis, jog tai ateisią lengvai arba, kad  kažkas mums tai „duos“ iš dangaus.

Turime atsisakyti iliuzijų ir būti realistais, bet neprarasti didžiausių, kilniausių ir svarbiausių savo siekimų; turime suprasti, jog artėjanti krizė, nors ir bus sunkus bei rizikingas laikotarpis, tuo pačiu prives prie sąlygų, kurios nebeleis tūkstančiams ir netgi milijonams esamu momentu pasyvių žmonių toliau miegoti, toliau vegetuoti apolitiškumo, kapitalistinės vergijos ir buržuazinio konformizmo gniaužtuose.

Visa tai, be abejonės, bus labai naudingas ir pageidautinas dalykas, kurį mes privalėsime pasitikti ne taip, lyg būtume pasyviai laukę „išgelbėjimo iš dangaus“, bet iš anksto pasirengę itin sunkiam politiniam darbui ir kovai, kurioje, nepaisant visų sunkumų, mus turėtų vesti pirmyn žinojimas: kuo blogiau [sistemai], tuo geriau [mums].

Ir, mielieji skaitytojai, tiek draugai ir bendražygiai, tiek remėjai ir interesantai, tiek ir priešininkai bei nekentėjai – būkite užtikrinti – reikalai sistemai kuo toliau, tuo labiau vis blogės.