Eduardas Mieželaitis. „Būk!“

Autorius: LTnacionalistas
2015-12-10 | 536 | 2   0 | 0
http://revoliucija.org/2015/12/09/eduard...
G-pliusino: 1 Slėpti reklamą

Neseniai perskaičiau vieno jauno lietuvių poeto eilėraštį, kurio kiekvienas posmas baigiasi skambiu tarsi refrenas žodžiu: „Būsiu“. Ir šis žodis privertė mane tyliai susimąstyti. Kodėl? Juk tai kasdieniškas žodis… „Būsi?“ – klausia jaunuokis savo mylimos merginos. Ir mergina atsako: „Būsiu“. Žodis, kurį mes daug kartų kas dieną pasakome ir nesusimąstome dėl jo prasmės. O šį kartą perskaičiau ir susimąsčiau. Imlus, talpus žodis. Jame telpa, man rodos, didelė filosofinė prasmė. Ypač kada šį žodį kartoja jaunas žmogus.

Nemažai keliavau po pasaulį. Visko mačiau. Gero ir blogo. Ir nemažai mažiau žmonių. Nepaakysiu, kad visi, bet dažnas, girdėjau, kartojo šį puikų, žmogaus esybę teigiantį žodį „būsiu“ su priešdėliu „ne“. O tai jau antitezė. „Nebūsiu!“ – girdėjau poetinę jauno žmogaus išpažintį ir raudą bitnikų kavinėse. Ir man labai gaila buvo to gražaus ir talentingo jauno žmogaus, kurį gyvenimas privertė šitaip sakyti. Bet, antra vertus, pamaniau: koks turi jaustis tvirtas ir laimingas žmogus, kuris atkakliai, kaip šiame štai eilėraštyje, kartoja gyvenimą teigiantį refreną: „Būsiu“. Ir šis jaunas žmogus – revoliucijos rekonstruoto mūsų gyvenimo produktas. Revoliucijos auklėtinis.

Todėl man ir pasirodė, jog šiame žodyje telpa didelė filosofinė prasmė. Revoliucinės filosofijos, tapusios mums jau gyvenimiška filosofija ir paprasčiausia tiesa. Laikas ne kartą iškelia žmonijai, tautoms, kiekvienam žmogui klausimą: „Būti ar nebūti?“ Hamletišką klausimą. Ir viskas priklauso nuo to, kaip į šį klausimą atsakoma praktiškai. Nuo atsakymo priklauso visas žmogaus likimas.

Nenorėčiau ekskursų į praeitį. Bet… perskaičiau minėtą jauno poeto eilėraštį, ir stipriau ėmė plakti širdis. Ir staiga prisiminiau vieną detalę. Aišku, smulkmeną. Iš savo paties gyvenimo. Tada, atsimenu, pirmą kartą įsiliejau į Kauno darbininkų demonstraciją. Tada pirmą kartą gyvenime pamačiau krauju nudažytas vėliavas ir pajutu parako kvapą. Ir kada augalotas policininkas užsimojo šautuvo buože ir sušuko man: „Nebūsi!“. Iš skausmo sukandau dantis ir atšoviau: „Būsiu!“ Tada ėjau šešioliktus metus. Tai buvo, be abejo, jau labai seniai, daugiau kaip prieš trisdešimt metų. Revoliucinis darbininkų jaunimas išvedė mane į kovos kelią, į pogrindį. Revoliucija išmokė mylėti žmogų. Ne tik mylėti, bet ir kovoti dėl žmogaus. Vadinas, išmokė revoliucinio humanizmo. Revoliucija išmokė visa širdim mylėti laisvę. Ne iškabą, o tikrą laisvę. Revoliucija išmokė pamilti tiesą. Ir pagaliau revoliucija mane išmokė rašyti ir padarė mane poetu… Būti ar nebūti? Toks tada tikrai kiekviename žingsnyje lydėdavo klausimas. Ir aš atsakydavau: „Būsiu“. Visada atsakydavau. Nors būta ir sunkių valandų. Nors kartais nesimatydavo jokios prošvaistės, jokios žvaigždės… Beje, parašiau apie tai lyrinių etiudų knygą. Ne memuarų knygą. Ši knyga – lyrinis poeto pasakojimas apie žodį „Būsiu“. Ėjau gyvenimo keliu, kartodamas šį žodį, nors gyvenimas spaudė iš visų pusių, norėdamas paniekinti, sutrypti, įrodyti, jog nebūsiu…

Todėl taip apsidžiaugiau, perskaitęs jauno poeto eilėraštį ir radęs jame žodį „Būsiu“. Jį ištarė žmogus, gimęs tais metais, kada mes, apsivilkę kareivių milinėmis, vadavome Lietuvą iš vokiškųjų grobikų nagų. Jis, tada dar kūdikis, lopšy savo klyksmu pareiškė tai, ką vėliau pasakė puikiais poetiniais posmais: „Būsiu“. Ir todėl smarkiau plaka laiminga mano širdis. Praėjo nemaža laiko. Neatpažįstamai pasikeitė gyvenimas. Išaugo ir išgražėjo. Ir išaugo jaunesnės kartos. Ir jos dabar pradeda tobulinti ir gražinti gyvenimą. Ir malonu, kad jaunieji gyvenimo kūrėjai vadovaujasi tuo pačiu kovos principu, ta pačia revoliucinio optimizmo filosofija, kuri telpa į kasdienišką, bet prasmingą – „Būsiu“. Aišku, pasaulis visada buvo sudėtingas. Visoms, turbūt, kartoms iškildavo tas pats hamletiškas klausimas. Ir gera dramatišką valandą išgirsti jauno žmogaus lūpų ištartą optimistinį – „Būsiu“. Ir norisi jam palinkėti tik vieno:

Būk!

Eduardas Mieželaitis. Montažai, Vaga, 1969,229-230 psl.

Padėk skleisti INFORMACIJĄ!
Paremk LDieną.lt

Daugiau:

7 legendiniai TSRS automobiliai
618
Naujajai Pasaulio Tvarkai tradicinių šeimų nereikia Transhumanizmo kronikos
2084
Nuoga norvegė menininkė užstrigo savo videoinstaliacijoje medyje
1060

Naujausi

Skaitomiausi


1
2
3
4
5
6
7
8
Visi videoklipai


Rimtos istorijos:

Populiariausi per 7 dienas


Populiariausi per 30 dienų


Populiariausi per visą laiką



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
Kiekvienas žmogus su čia pateikta informacija elgiasi savo nuožiūra.
Pradžia: 2014 rugpjūčio 18 | 1.367 | 441.851
Susisiekti: