Dar viena Lietuvos Nepriklausomybės diena (0)

Anonimusas
+ 7 - 1
Autorius: LTnacionalistas
Šaltinis: http://revoliucija.org/2015/12...
7533-12-16 (2015 m.), skaitė 1810
0

Vargu, ar šiuolaikiniam Lietuvos jaunimui žinoma, kas tai per diena buvo 1918 m. gruodžio 16 d., kokia šios istorinės datos reikšmė ir vieta lietuvių tautos, jos nacionalinio ir socialinio išsivadavimo kovos istorijoje. Nežinoma mūsų jaunimui ir tai, kas buvo ir ką veikė tokie žmonės, kaip Vincas Mickevičius-Kapsukas, Zigmas Aleksa-Angarietis, Pranas Eidukevičius ir daugelis kitų. Jis nežino, kad jų būta didžių kovotojų už mūsų brangiosios tėvynės laisvę ir nepriklausomybę. Juo labiau, šį jaunimą tikriausiai nustebintų esamos santvarkos šeimininkams nepatogi, bet visgi nepaneigiama tiesa, kad 1918 m. vasario 16 d. jokios nepriklausomybės Lietuva negavo.

PRIEŠ ISTORIJOS KLASTOJIMĄ

Ir šis nežinojimas – tai toli gražu ne „nekaltas“ atsitiktinumas, o tikslingo ir sąmoningo Lietuvos bei pasaulio istorijos klastojimo, kurį vykdo daugiau kaip dvidešimt metų šalyje vyraujanti buržuazinė propaganda ir istoriografija, rezultatas (žr. straipsnį „Lietuvos istorija – klasių kovos istorija).

Juk dar Ciceronas sakė, kad nežinantys istorijos visada lieka vaikais, o rašytojas Džordžas Orvelas pažymėjo, kad valdantys praeitį valdo ir dabartį, o valdantys dabartį valdys ir ateitį. Valdančioji kapitalistų klasė perrašinėja bei klastoja istoriją tam, kad pateisintų ir ideologiškai įtvirtintų esamą santvarką, t. y. ji užvaldo praeitį tam, kad valdytų dabartį, nes juk jai reikalinga ne sąmoninga ir savo istoriją žinanti bei suvokianti tauta, o vaikiška, netgi iki gyvuliško bukumo nusmukdyta nemąstančių „vartotojų“ masė. Tad neturėtų likti jokių iliuzijų dėl klausimo, kokiu interesu klastojama istorija.

Čia mūsų, kaip kovotojų už šviesią lietuvių tautos ir žmonijos ateitį, uždavinys, mūsų šventa pareiga – visomis išgalėmis kovoti prieš šį klastojimą, parodant pažangiai nusiteikusiai visuomenės ir ypatingai jaunimo daliai tą valdančiajai klasei neparankią istorinę tiesą, kurią mokyklose, gimnazijose ar universitetuose vargu ar išgirsime. Bent kiek aiškiau nušviesti šią tiesą yra ir pagrindinis dabar jūsų skaitomo rašinio tikslas.

1918 METŲ GRUODŽIO 16

Tad kasgi buvo ta 1918 m. gruodžio 16 d. Lietuvos ir jos liaudies istorijoje? Tai buvo diena, kada sukilę Vilniaus krašto darbo žmonės su Vincu Mickevičiumi-Kapsuku priešakyje paskelbė vokiečių okupacinės administracijos ir jos marionete buvusios buržuazinės valdžios nuvertimą bei nepriklausomos Lietuvos Tarybų Respublikos įsteigimą. Tai buvo diena, kada įsižiebė Pirmoji Lietuvos Proletarinė Revoliucija, prieš kurią drebėjo ir vokiškieji okupantai, ir jų lietuviškieji pakalikai, pseudopatriotiniais lozungais apie „nepriklausomybę“ ir „tautos vienybę“ žongliravę veidmainiai ir šarlatanai.

Kaip po susipažinimo su faktais pamatysime, tai buvo ne tik Revoliucijos, bet tuo pačiu ir Nepriklausomybės diena, kurią šalį valdantis buržuazinis režimas tyčia siekia nustumti į nepelnytą istorinę užmarštį.

TUOMETINĖ PADĖTIS

Iki 1918 m. gruodžio 16 d. Rusijoje jau buvo įvykusi Spalio revoliucija, kuri pradėjo milžinišką ne vien tik buvusią carinę imperiją, bet visą Europą sudrebinusią revoliucijų ir sukilimų bangą; Vokietijoje buvo įvykęs ir kaizerio valdžią buržuazine respublika pakeitęs ir Antantės imperialistams pergalę kare padovanojęs lapkričio 9 d. perversmas. Tuo tarpu Lietuva, nepaisant 1918 m. vasario 16 d. formaliai paskelbtos nepriklausomos buržuazinės respublikos, vis dar buvo tiesioginėje vokiečių okupacinės kariuomenės žinioje.

Kol didelė dalis Lietuvos darbo žmonių, valstiečių ir darbininkų, tiesiogine to žodžio prasme badavo ir vokiškieji okupantai tonomis plėšė ir taip sunkiai užauginamus derlius, nemaža dalis lietuviškųjų žemės savininkų netgi džiaugėsi karo tąsa: tai jiems buvo puiki galimybė varyti pelningą biznį ir praturtėti. Jie ir sudarė socialinę bazę, į kurią atsirėmė buržuazinio 1918 m. vasario 16 d. akto kūrėjai, kol tuo tarpu radikalėjusios darbo žmonių masės ėmė sudaryti rimtą atramą revoliucinėms šalies jėgoms.

Po 1905-1907 m. revoliucinio pakilimo nesekmės ir nuožmaus Stolypino organizuotos carinės reakcijos jėgų siautėjimo iki pat Pirmojo pasaulinio karo pradžios anticarinis ir revoliucinis judėjimas patyrė daugybę skausmingų smūgių, o ir revoliucinės situacijos dar nebuvo matyti.

Ir vis dėlto tarp imperialistinių to meto valstybių, Antantės ir Centrinių valstybių kilęs karas prisidėjo prie tarptautinio kapitalizmo sistemos destabilizavimo, ekonominio ir geopolitinio chaoso bei plačiųjų liaudies masių radikalizavimo, kuris sudarė objektyvias sąlygas revoliucinės situacijos susidarymui. Tuo pačiu egzistavo ir ilgų dešimtmečių veikimo bei 1905 m. pralaimėjimo rezultatų užgrūdintas revoliucinis branduolys, kuris ir sugebėjo pasinaudoti susidariusia revoliucine situacija ir įvykdyti Proletarinę Revoliuciją.

BURŽUAZIJOS „KOVA“ UŽ LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĘ

Dar gerokai iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios, būtent XIX-XX a. sandūroje, laikotarpiu iki ir po pralaimėjusios 1905 m. revoliucijosm šiandien lietuvių tautos patriarchais tituluojami šiandienos konservatorių, krikdemų bei tautininkų pirmtakai, Jonas Basanavičius, Antanas Smetona, Mykolas Krupavičius ir kt. nekėlė nei nacionalinio, nei socialinio lietuvių liaudies išsivadavimo klausimų, o daugiausiai tekėlė tik lietuvių kalbos ir kultūros populiarinimo srityje, lygiagrečiai liaupsindami ir prisiekinėdami ištikimybę carinei valdžiai.

Jokių lozungų dėl Lietuvos nepriklausomybės tada jų kalbose dar nebuvo, o kai dėl socialinio klausimo, tai šie didieji „kovotojai“ stovėdavo jei ne tiesiogiai stambiųjų dvarininkų, tai bent jau tuo metu kilusios lietuviškosios buržuazijos interesų gynimo pozicijose ir su didžiosios lietuvių tautos masės reikalais neturėjo nieko bendro.

Netgi pačios 1905 m. revoliucijos metu jie nesugebėjo pakilti aukščiau liberalinių reformų reikalavimo, paliekant pačią Rusijos imperiją ir joje egzistavusią santvarką bei caro autokratiją. Kaip kadaise per 1863 m. sukilimą jų idėjinis ir istorinis pirmtakas Motiejus Valančius vietoje to, kad būtų prisidėjęs prie savo tautos kovos prieš carinę priespaudą ir dvarininkų išnaudojimą, aktyviai rėmė caro valdžią ir prisidėjo prie laisvės kovos slopinimo, lygiai taip pat darė ir XX a. pradžios „tautiškieji patriotai“: tautininkų ir krikdemų nebūta nei katorgose, nei caro kalėjimuose, nes pasipriešinime carizmui jie nedalyvavo.

Tuo tarpu prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui mūsų tariamasis „patriarchas“ J. Basanavičius prieš visą Rusijos Dūmą garsiai pareiškė, esą šis karas – „šventas“ – ir lietuvių tauta, užmiršdama visas nuoskaudas, privalanti petis į petį stoti už bendrą carinį reikalą.

Tik Lietuvoje įsitvirtinus kaizerinei okupacijai, šių veikėjų dainelė pasikeitė ir perėjo į Vokietijos imperijos pusę.

Kol carinė Rusija engė ir slopino lietuvių bei kitų regioninių mažumų nacionalinės kultūros bei orumo apraiškas, tuo pačiu gindama viešpatavusius išnaudotojų sluoksnius, karo metu įsisiautėję vokiškieji okupantai ne tik plėšikavo ir skurdino kraštą, bet ir rengėsi grobikiškiems kapitalistinio imperializmo žygiams, kuriuos apibūdina žymusis vokiečių šovinistų lozungas „Drang nach Osten“.

Žinoma, buržuaziniai patriotėliai gali mesti mums sofistišką argumentą, esą štai, juk J. Basanavičius, A. Smetona ir Ko iš tiesų siekė tik „Lietuvos interesų“ įgyvendinimo ir dėl to buvo pajėgūs elgtis lanksčiai, pragmatiškai, lyg „bizniuodami“. Tame yra tiesos, tik ta tiesa – ne „Lietuvos interesai“, o „Lietuvos buržuazijos interesai“, t. y. buožių luomo ir saujelės vietinių kapitalistų bei jiems tarnavusių politikierių interesai. „Lietuva“ čia – verčiau tik gražiai skambanti frazė, skirta tūlam „tautiškai nusiteikusiam“ naivuoliui sudaryti patrauklų masalą; šiuolaikiškai tariant – politinis „marketingas“. Nei daugiau, nei mažiau.

Šiems tariamų „Lietuvos interesų“ pragmatikams politika, be jokios abejonės, buvo ir negalėjo nebūti veidmainiška diplomatija apvilktas biznis, apie ką aiškiai byloja M. Krupavičiaus, carinio karininko, lietuvių laisvės kovotojų krauju susitepusio budėlio Povilo Plechavičiaus ar, juo labiau, dabartinio oficiozo šlovinamų brolių Vileišių kapitalistinio išnaudojimo, plėšikavimo ar paprasčiausios spekuliacijos keliais susikrauti turtai. Išliaupsintam „tautiniam bizniui“ literatūrinę išraišką jau seniai davė Juliaus Janonio „Tautos šulas“ ir Petro Cvirkos „Frank Kruk“.

Visa tai rodo, kad išliaupsintųjų Vasario 16-osios Lietuvos kūrėjų būta ne kovotojų už tautos laisvę ir nepriklausomybę, o bailių pataikūnų, miesčioniškų menkystų, kurių „kova“ daugiausiai tebuvo tik „tautinės kultūros“ fetišu papuoštas biznis dėl saujelės „lietuviškų“ išnaudotojų pelno padidinimo ir apsaugojimo be menkiausios gėdos pasiduodant tai caro budeliams, tai kaizeriniams plėšikams. Tai buvo kas tik nori, bet ne kova dėl nepriklausomybės.

LIETUVOS REVOLIUCINIS JUDĖJIMAS

Kol tokie „kovotojai“ kaip J. Basanavičius, A. Smetona ir M. Krupavičius ant pilvų šliaužiojo priešais tuometę carinę valdžią, advokataudami „tautiškosios“ lietuvių buržuazijos dalies interesams, buvo ir kitų veikėjų bei socialinių jėgų, kurios iš tiesų ne žodžiais, o darbais, ne skambiomis frazėmis, o herojiškais žygiais mylėjo tėvynę, kovėsi dėl jos laisvės ir klestėjimo.

Tai buvo XIX a. gale užgimęs Lietuvos darbo žmonių judėjimas ir jo politinė išraiška – revoliucinė socialdemokratija. Jos gretose vienaip ar kitaip stovėjo ne vien tik V. Kapsukas ar Zigmas Aleksa-Angarietis, bet ir žymūs kultūros veikėjai, Jonas Biliūnas ir Jonas Mačys-Kėkštas, o taip pat ir vėliau socializmo reikalą išdavę, bet savo laiku revoliucinėse pozicijose stovėję Mykolas Šleževičius, Vladas Požela, Jonas Aleksa, Mykolas Biržiška ir kt.

Nors ji ėmė reikštis 1893 m., šios srovės istorinių ištakų bent jau netiesiogiai reikėtų ieškoti 1863 m. sukilime ir jame dalyvavusių revoliucinių demokratų – Zigmanto Sierakausko, Kosto Kalinausko ir žymiojo lietuvių kovotojo Antano Mackevičiaus veikloje.

Kol tautininkų ir krikdemų pirmtakai kaip M. Valančius begėdiškai talkininkavo carinei valdžiai gniaužiant sukilimą ir tesirūpino tiktai lėkštai ir abstrakčiai suprastu, bažnytiškai perdirbtu „tautiškumu“, Lietuvos revoliuciniai demokratai vedė mases į didvyrišką kovą už nacionalinį ir socialinį išsivadavimą iš carizmo ir dvarponių priespaudos, atvirai stodami į išnaudojamųjų darbo masių interesų gynėjų pozicijas.

Marksizmo mokslu apsiginklavusi revoliucinė socialdemokratija įžengė į Rusijos imperijos ir, tuo pačiu, ir į Lietuvos visuomeninį-politinį gyvenimą kaip radikali antisisteminė jėga. Nacionaliniu klausimu ji siekė visos ir bet kokios tautinės priespaudos panaikinimo, apsisprendimo teisės visoms tautoms pripažinimo. Socialiniu klausimu ji siekė nuversti naujai susiformavusį kapitalistinį išnaudojimą, o tuo pačiu likviduoti ir itin reakcingas feodalizmo liekanas.

Nuo pat savo veikimo pradžios revoliuciniai socialdemokratai platino marksistinę literatūrą, organizavo švietimosi ratelius, o vėliau susirišę su dalimi darbo masių, sėkmingai organizavo streikus, traukė darbininkus per ekonominę kovą į politinę; aktyviai kovojo prieš nacionalinę priespaudą, žadino pavergtųjų tautinį bei klasinį sąmoningumą.

Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, tai buvo ne kas kita, kaip tikrasis to meto nacionalinio ir socialinio išsivadavimo judėjimas, kurio programa „minimum“ buvo savarankiškos nacionalinės buržuazinės-demokratinės respublios, o programa „maksimum“ – visiškas liaudies išvadavimas ir socialistinės santvarkos įtvirtinimas.

Žymioji 1905 m. revoliucija ir iki 1907 m. besitęsęs revoliucinis masių pakilimas ir čia, kaip ir daug kur kitur, buvo laikotarpis, atskyręs pelus nuo grūdų. Kol tikrai revoliuciniai socialdemokratai kaip V. Kapsukas ir Z. Angarietis be baimės ar svyravimų vedė mases į kovą už nacionalinį ir socialinį išsivadavimą, daugelis kitų, ypatingai po revoliucijos pralaimėjimo, pasuko link susitaikymo su carine patvaldyste, persisunkdami reformistinės-bernšteininės socialdemokratijos dvasia, nukrypdami į paprasčiausią liberalizmą ir buržuazinį nacionalizmą.

Tai, tarp daugybės kitų, buvo ir Z. Angariečio brolis ir buvęs artimas V. Kapsuko draugas J. Aleksa, tapęs klusniu carinio saugumo organų informatoriumi, o vėliau – ir smetoniniu Žemės ūkio ministru; Mykolas Biržiška ir Vladas Požela, abu metę revoliucinę kovą ir nusprendę verčiau prisišlieti prie lietuviškosios buržuazijos kuruojamo „tautinio“ sąjūdžio. Šie veikėjai, tapdami šiaudiniais „socialistais“, užsitikrino sau daugiau ar mažiau ramų bei saugų gyvenimą, parduodami savuosius idealus ir tuo pačiu išduodami ne vien tiktai proletariato klasinės kovos, bet tuo pačiu ir lietuvių tautos nacionalinio išsivadavimo reikalą.

Kol reformistiniai socialdemokratai ėmė taikytis prie carinės sistemos, tikrieji revoliucionieriai laikė sunkiausius savojo gyvenimo išbandymus cariniuose kalėjimuose bei katorgose arba giliame nelegalios politinės kovos pogrindyje (žr. V. Kapsuko prisiminimus „Caro kalėjimuos“); čia ir išsikristalizavo nuosekliausia bei radikaliausia socializmo srovė, bolševizmas, kurios lietuviškieji atstovai tęsė sąvąją kovą Rusijos imperijoje ir už jos ribų, aktyviai prisidėdami ir prie Spalio revoliucijos rengimo bei įvykdymo.

Didžiųjų mūsų tautos revoliucinių kovotojų, V. Kapsuko, Z. Angariečio ir jų bendražygių asmenyse mes matome ryškų kontrastą dabar išgarbintųjų „tautos patriarchų“ menkystei ir miesčioniškumui: netgi toks didelis socialistų idėjinis priešininkas kaip Vaižgantas savo laiku atvirai pripažino ne tik buržuazinės Lietuvos respublikos lyderių moralinį nuopolį, bet ir V. Kapsuko, kaip lietuvių komunistų lyderio, dorovinį tyrumą ir žmogišką stiprumą.

Iš viso to ir matome, kurioje stovykloje būta tikrųjų tautos kovotojų, o kurioje – paprasčiausių apsišaukėlių. Vieniems tik šiltos vietelės rūpėjo, tuo tarpu kiti kaip tikriausi naujųjų laikų Prometėjai nešė savąjai liaudžiai tiesos ir išsilaisvinimo ugnies fakelą, nebijodami už tai patirti nei žiauriausių priešo persekiojimų, nei paaukoti savųjų gyvybių.

1918 METŲ VASARIO 16: NEPRIKLAUSOMYBĖS FARSAS

Ir vis dėlto mūsų visuomenė gyvuoja ir netgi vyrauja 1918 m. vasario 16 d. mitas, kuriuo, pripažinsime, anksčiau yra tikėjęs ne vienas mūsų draugas ar bendramintis. Juk žinome, kad Vasario 16-osios „herojai“ jokiame pasipriešinime carizmui nedalyvavo; jiems buvo svetima tiek nacionalinė, tiek ir, tuo labiau, socialinė lietuvių liaudies masių kova. Nejaugi staiga, atėjus Vasario 16-ai, jiems nušvito sąmonė, užgimė kovos dvasia ir atsirado ryžtas stoti lietuvių tautos kovos už laisvę priešakyje? Gaila, bet ne. Iš tiesų Vasario 16-oji tebuvo tik nuosekli šių „kovotojų“ išdavikiško šliaužiojimo priešais vietos bei užsienio ponus politikos tąsa.

Nepaprastai svarbi aplinkybė čia yra ta, kad iki 1917 m. lapkričio 7 d. įvykusios Proletarinės Revoliucijos Rusijoje, tiek valdant carui, tiek Kerenskio vyriausybei, lietuviškųjų „patriotų“ klika niekur nebuvo užsiminusi apie „Lietuvos nepriklausomybę“, t. y. jos savarankiškumą ar, juo labiau, atsiskyrimą nuo carinės Rusijos imperijos ar Kerenskio buržuazinės respublikos.

Apie Lietuvos „nepriklausomybę“, konkrečiai, apie jos atsiskyrimą nuo Rusijos, „patriotai“ prabilo tik po to, kai jie pamatė Rusijos revoliucijos jėgą, jos pasiryžimą ne tik duoti apsisprendimo teisę tautoms, bet ir nuversti visas išnaudotojų klases, sukurti proletariato ir valstiečių – darbo žmonių – revoliucinę diktatūrą. Juk tai buvo ne kas kita, kaip tiesioginė grėsmė buožių, dvarponių ir kapitalistų ekonominiams interesams. Būtent šie interesai, o jokia ne „tėvynės meilė“ ir paskatino lietuviškąją buržuaziją imtis šūkio apie „nepriklausomybę“, kurios tikroji esmė puikiai atsispindi fakte, kad pats Vasario 16-osios aktas šventai tvirtino privatinės nuosavybės teisę – juridinį kapitalistinės vergijos pamatą.

Šiaip ar taip, Vasario 16-oji pretenduoja į tris dalykus: Lietuvos valstybingumo atkūrimą (1); Lietuvos nepriklausomybę (2) ir „tautos suvienijimą“ (3). Nenuostabu, kad visos trys minėtosios pretenzijos – iki pačių pagrindų melagingos ir klaidinančios.

Visų pirma, tai netgi tuo atveju, jei Vasario 16-oji būtų reiškusi Lietuvos valstybingumo momentą, vadinti tai atkūrimu tiesiog naivu ir nekorektiška, kadangi Lietuvos, kaip nacionalinio darinio, nesvarbu, buržuazinio ar socialistinio, iki pat 1918 m.,niekada ir nebuvo. Juk buržuazinių nacionalistų romantizuojama Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, gera ji buvo ar bloga, buvo kas tik nori, bet ne tautinė valstybė, juo labiau, modernia to prasme lietuvių valstybė. Tai buvo viduramžiškas feodalinis darinys, kurio valdovai, beje, tikriausiai kalbėjo net ne lietuviškai, o gudiškai.

Tad čia būtų galima kalbėti nebent tik apie valstybingumo sukūrimą – jei iš tiesų jis būtų tada įvykęs.

Antra, tai faktas, kad Vasario 16-ąją Lietuvos žemėje nevaržomai šeimininkavo kaizerinės Vokietijos okupacinė kariuomenė, o ir pati buržuazinė „tautos taryba“, patys signatarai buvo vokiečių imperialistų politiniai statytiniai. Tuo tarpu po Vokietijos kapituliavimo Antantei „nepriklausoma“ Lietuva perėjo tiesioginėn Antantės imperialistų, anglų ir prancūzų, žinion.

Tad „nepriklausomybė“ čia tebuvo tik tuščia frazė, o tai reiškia, kad jokio „valstybingumo“ 1918 m. pradžioje Lietuva faktiškai neturėjo.

Ir, pagaliau, trečia: „tautos vienybės“ lozungas čia tebuvo tik priemonė tikriesiems „patriotų“ interesams užtušuoti, kadangi buržuazinė „tautos taryba“, kaip ir vėliau iškilusi buržuazinė Lietuvos respublika, buvo ne visaliaudinė, o klasinė valstybė, konkrečiai, stambiųjų savininkų ir buožių interesus gynusi valstybė.

Taip, čia buržuaziniai patriotėliai išlįs ir šauks: „o kaipgi žymioji žemės reforma?“ Vien šitoks klausimo kėlimas parodo visišką istorinių faktų neišmanymą. Pirmiau visko čia reiktų pažymėti, kad pati žemės reforma niekur neketino panaikinti kapitalistinių ekonominių santykių, o tik tariamai išparceliuoti stambiuosius dvarus atskiriems privatiniams savininkams, kas, iš vienos pusės, padėjo nugesinti“ išaugusį valstiečių, bežemių ir mažažemių, nepasitenkinimą bei linkimą bolševizmo pusėn; o iš kitos, suskaldyti darbo masę iš gausių ir susitelkusių kolektyvų į vienišus ir bejėgius vienkiemių gyventojus.

Patys reformos autoriai atvirai pripažino imantys dalinti dalį kai kurių dvarininkų žemių, būtent, nelietuvių dvarininkų (lietuvius, tikrus ar tariamus, paliekant) ne iš „tautinio solidarumo“ ar krikščioniškos „artimo meilės“ jausmo, bet iš gryno politinio išskaičiavimo, bijodami, kad valstiečiai neužsikrėstų bolševizmo „bacila“ (detaliau žr. Vinco Kapsuko „Buržuazinės Lietuvos“ 1-ąjį skyrių).

Pagaliau, ir patys šios reformos rezultatai šneka už save: buržuazijos viešpatavimo laikotarpiu, ypatingai smetoninės diktatūros metais, lietuviškame kaime nusistovėjo aiškiai kapitalistiniai ekonominiai santykiai, kuriose viešpatavo stambioji ir vidutinė buožija; vadinamieji smetoniniai „kooperatyvai“, į kuriuos mėgintų pirštais rodyti „tautininkystės“ apologetai, šiaip ar taip, buvo valdomi pačių kapitalistų, kurie savo rankose visada turėdavo akcijų paketus ir buvo tiktai dar viena kapitalistinio ūkio organizavimo forma.

Valstybingumo 1918 m. dar nebūta, kadangi „tautos taryba“ tebuvo tik vokiškųjų okupantų marionetė; būta tik Vakarų imperializmo protektorato, kuris vėliau su Antantės pagalba užgniaužus Tarybų valdžios Lietuvoje užuomazgas nebe formaliai, o jau faktiškai peraugo į tarpukario buržuazinę Lietuvos respubliką.

Ir vėliau nebūta nepriklausomybės, nes, kaip rodo ekonominė ir politinė tarpukario istorija, tiek buržuazinės-demokratinės, tiek smetoninės Lietuvos vyriausybės buvo, visų pirma, vietinės buržuazijos interesų reiškėjos, o visų antra, stambiojo užsienio kapitalo valios vykdytojos. Nepriklausomybė čia buvo tik farsas, o šio farso rezultatas – nuožmus išnaudotojų režimas, iki šiandienos dangstomas nekaltučiais „tautiškumo“ šūkiais.

Taigi, Vasario 16-osios būta nei daugiau, nei mažiau, kaip nepriklausomybės farso.

REVOLIUCIJOS IR NEPRIKLAUSOMYBĖS DIENA

Būtent 1918 m. gruodžio 16 d., kada V. Kapsuko, P.Eidukevičiaus ir Z. Angariečio vedami sukilę Vilniaus krašto darbininkai paskelbė okupacinio režimo nuvertimą, Lietuvos Tarybų Respublikos įkūrimą ir suorganizavo masinį politinį streiką, ir buvo tikroji Lietuvos Nepriklausomybės diena.

Kol Vasario 16-ąją tebuvo paskelbta tik vasalinė Vokietijos valstybė, pavaldi okupacinei kariuomenei, Gruodžio 16-ąją buvo paskelbta atvira kova tiek vokiškiesiems okupantams, tiek ir juos palaikiusiems „lietuviškiesiems“ išnaudotojams; kova prieš okupantus vykdyta ne vien tik žodžiais, bet ir pakėlus ginklą prieš engėjų pajėgas.

Tai buvo tikroji Nepriklausomybės ir Revoliucijos diena, nes ji reiškė ir nacionalinį išsivadavimą, visų tautų, tame tarpe ir lietuvių, lygiateisiškumo pripažinimą, ir socialinį išsivadavimą, išnaudotojų klasių nuvertimą.

Nepaisant buržuazinės istoriografijos sukurto mito, esą revoliucija į Lietuvą atnešta ant rusiškų durtuvų ašmenų, faktas lieka faktu, kad rusų bolševikų kariuomenė tuo metu buvo dar toli nuo Lietuvos ir jokios praktinės pagalbos jai nei suteikė, nei galėjo suteikti; į kovą pakilo pati Lietuvos liaudis, ką su siaubu pripažino ir ne vienas Vasario 16-osios Lietuvos veikėjas. Tai įrodė spartus revoliucijos plitimas – iš Vilniaus į Kauną, į Šiaulius, o iš ten – ir po didžiąją dalį likusios Lietuvos teritorijos, miesto ir kaimo.

REVOLIUCIJOS PRALAIMĖJIMAS IR KLAIDOS

Vis dėlto, 1919 m. revoliucija Lietuvoje pralaimėjo. Esą nugalėjo už „nepriklausomybę“ kovojusios buržuazinės Lietuvos respublikos savanoriai; tačiau nutylimas faktas apie tiesioginę Antantės imperialistų intervenciją ir paramą buržuazinėms pajėgoms, apie tai, kad tik šovinistinės Lenkijos pajėgų įsiveržimas į Vilnių užslopino revoliucijos centrą. Apie tai dabartinėse mokyklose tikriausiai nepasakojama.

Tad svarbus revoliucijos pralaimėjimo veiksnys buvo užsienio imperialistų intervencija, bet šis veiksnys nebuvo vienintelis. Šį faktą pripažino ir kritiškai Lietuvos Pirmosios Proletarinės Revoliucijos patyrimą kritiškai permąstę V. Kapsukas ir Z. Angarietis, suvokę, kad tuo metu pati Lietuvos Komunistų partija (bolševikai) (toliau – LKP (b) ) buvo padariusi esminių klaidų (žr. V. Kapsuko „Pirmoji Lietuvos Proletarinė Revoliucija ir tarybų valdžia“; Z. Angariečio „LKP įsikūrimas ir Proletarinė Revoliucija Lietuvoje“).

Pagrindinės iš jų buvo nesugebėjimas kaip reikiant į revoliucinę kovą įtraukti mažažemių ir vidutinių valstiečių sluoksnio, kuris paliko atvirą dirvą juos patraukti į buržuazijos pusę (1) ir nesuvokimas būtinybės labiau iškelti tautinį klausimą ir pabrėžti tiesioginį ryšį tarp kovos už socializmą ir lietuvių nacionalinio išsivadavimo (2).

Bet tuo pačiu buvo padaryta ir iš tiesų didelių žygių, tautos atmintyje palikta revoliucinės kovos žymė ir tradicija, kurios ištisus dešimtmečius siaubingai bijojo smetoniškieji lietuvių liaudies išnaudotojai, kuri išliko gyva tarpukario LKP (b) pogrindinėje kovoje prieš buržuazinę diktatūrą. Šlovingąsias V. Kapsuko, P. Eidukevičiaus ir Z. Angariečio bendražygių tradicijas, jų estafetę, jų fakelą perėmė ir toliau į pergalę nešė revoliucionieriai ir patriotai, socialistinės Lietuvos kūrėjai – Antanas Sniečkus, Motiejus Šumauskas, Karolis Didžiulis, Juozas Stimburys ir kt.

ŠIANDIENA

Pagaliau, kodėl mes kalbame apie 1918 m. gruodžio 16 d. šiandien, praėjus beveik šimtui metų nuo mūsų Pirmosios Proletarinės Revoliucijos, daugiau kaip septyniasdešimt metų nuo socializmo Lietuvoje paskelbimo ir daugiau kaip dvidešimčiai metų nuo socializmo nuvertimo ir kapitalizmo atstatymo? Galima klausti – ar tai aktualu, ar tai iš vis reikalinga?

Aktualu ir reikalinga, netgi labai – prisiminkime anksčiau minėtąją Dž. Orvelo mintį apie tai, kad valdantys praeitį valdys dabartį, o valdantys dabartį valdys ir ateitį. Tiktai supratę savo praeitį galėsime suprasti dabartį ir tiktai supratę dabartį galėsime ieškoti tikrų kelių, kuiais galėtume išeiti iš esamos padėties.

Juk 1990 m. kovo 11 d. valdžią į savo rankas paėmę laisvės ir nepriklausomybės lozungais prisidengę uzurpatoriai, kaip ir jų „perestroikiniai“ kolegos kitose buvusiose tarybinėse respublikose, kalbėjo tik apie pieno ir medaus upes, kone kiekvienam žadėdami milijonieriaus dalią.

Tačiau dešimtmečių patyrimas parodė šių pažadų melagingumą, o socializmo nuvertimas tik dar kartą įrodė, kad kur egzistuoja turtuoliai, privalo egzistuoti ir vargšai. Taip, yra tokių, kurie dabar „gyvena geriau“, bet tai – tik privilegijuota mažuma, vienaip ar kitaip pralobusi milžiniško provincijų skurdo bei daugybės lietuvių emigravimo į užsienį sąskaita. Didele dalimi sugriautas kadaise buvęs didžiulis Lietuvos gamybinis ir žmogiškasis potencialas.

Tuo pačiu šie kapitalizmo gyvavimo dešimtmečiai atskleidė ir visišką buržuazinės visuomenės dvasinį bei kultūrinį skurdą, netgi groteskišką jos išsigimimą; sukomercinta kultūra žmogaus neskatina būti kilnesiu, o verčia jį vulgariu, primityviu ir žiauriu gyvuliu; skatinamas nežabotas sekso ir materialinių gėrybių kultas; dvasios ir proto bukumas, ciniškas bejausmiškumas ir apgailėtinas konformizmas.

Natūralu, kad tokiomis sąlygomis bręsta nepasitenkinimas, imama trokšti permainų, o kilnios dvasios žmonių tarpe svajojama apie kitokią tautos ir žmonijos gyvenimo viziją, nors dažnu atveju neturint jai rimtesnio istorinio ar mokslinio pagrindimo. Bręsta dirva socializmo idėjoms.

Pasauliniu mastu gilėja praraja tarp absoliučią daugumą pasaulio turtų valdančio „auksinio“ 1% ir likusiosios žmonijos, imperialistų ir neokolonialistų išnaudojamų Trečiojo pasaulio šalių; aštrėjanti konkurencija tarp šiuolaikinių imperialistinių-kapitalistinių valstybių, Jungtinių Valstijų ir Rusijos, gresia 1914 m. primenančiu ateities scenarijumi. Tai rodo, kad šiandienos globalizuotame pasaulyje pamažu, bet neabejotinai bręsta revoliucinė situacija.

Žinoma, šiuolaikinė padėtis Lietuvoje neįkvėpia per didžiausio optimizmo. Juk revoliuciniam judėjimui, tuo labiau, revoliucijos įvykdymui, reikalinga reali socialinė dirva, reikalinga masė. Tokios masės šiuo momentu neturime; buržuazinės sistemos kišenėje gulinčių veikėjų vadovaujamas profsąjunginis judėjimas pasyvus, nevyksta jokie didesni streikai ar protestai net grynai ekonominiais-socialiniais klausimais, ką bekalbėti apie radikalesnius politinius reikalavimus. Masinė emigracija ir visuomenės senėjimas irgi tik retina galimų kovotojų gretas.

Tad objektyvios sąlygos – daug nežadančios. Visgi, skirtingai nei teigia įvairūs miesčionys, tie, kurie eina revoliuciniu keliu, toli gražu nemano, kad visko galima pasiekti „greitai ir staigiai“; tam reikalingi ištisi metai ir dešimtmečiai, ištisos kartos. Mes mąstome ilgalaikėje perspektyvoje ir būtent ši ilgalaikė perspektyva beveik garantuotai žada didžiulius sujudimus, dabartinės pasaulinės geopolitinės konfigūracijos pokyčius, kurie neišvengiamai iki pačių pagrindų sudrebins dabartinį civilizuotąjį pasaulį. Tai visiškai tikėtina artimiausių dvejų dešimtmečių bėgyje ir šito neneigia netgi „respektabilieji“ buržuaziniai komentatoriai bei apologetai.

Ateity laukia didelės kovos, bet yra esminis klausimas: ar mes joms pasirengę? Deja, dar nesame.

Šį nepasirengimą rodo tiek Lietuvos radikaliosios opozicijos būklė apskritai, tiek ir revoliucingai nusistačiusių antikapitalistinių, socialistinių ir komunistinių patriotinių elementų padėtis konkrečiai.

Senųjų kovotojų karta pamažu, bet neišvengiamai dėl žmogaus gyvenimo baigtinumo traukiasi į paraštes; pažangiau nusiteikusi jaunimo dalis, netgi tarpusavy pažįstama ir politiškai išprususi, demoralizuota, susiskaldžiusi, nematanti ir netikinti ateities perspektyvomis. Klesti pesimizmas ir individualizmas. Aktyviau veikia tik saujelės atskirų asmenų bei ratelių.

Trūksta veiksnios politinės organizacijos, atskirų asmenų bei ratelių susitelkimo, jų susijungimo į vieną kūną, į vieną Revoliucijos kovotojų šeimą, kuri vienintelė būtų pajėgi stoti į didžiąsias ateities kovas.

Išminčių kaukes užsidėję miesčionys, „šiltos vietelės“ ideologija persisunkę filisteriai gali taukšti kiek nori, esą šios šeimos suburti neįmanoma, o jei ir įmanoma, tai nėra prasmės, esą tai „vis tiek nieko nepakeis“; bet istorija rodo: ir įmanoma, ir prasminga.

Kitoks pasaulis yra įmanomas, tereikia už jį neperstojamai dirbti ir kovoti, nebijoti sunkumų, kančių ar aukų. Mums tai parodo ir 1918 m. gruodžio 16 d. pavyzdys, kurį dėl to ir būtina parodyti ir apsakyti kitiems, ypatingai jaunimui, nuo kurio veiklumo bei sąmoningumo didele dalimi ir priklausys Lietuvos ateitis. Todėl šią dieną ir reikia prisiminti, ir garsiai įvardinti kaip tikrąją Nepriklausomybės dieną.

MŪSŲ PAREIGA

„Mūsų pareiga gerai pažinti ir mūsų praeities klaidas, padarytas mūsų darbe ir mūsų kovoje dėl valdžios Lietuvoje, kad jų ateityje galima būtų išvengti. Bet dar didesnė mūsų pareiga susipažinti su mūsų kovos nuopelnais, kad juos galima būtų tęsti, didinti ir eiti prie naujos proletarinės revoliucijos Lietuvoje.“ (Zigmas Angarietis. „LKP įsikūrimas ir Proletarinė Revoliucija Lietuvoje“. Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1962, 131 psl.).

Taip mūsų pareigą ryšium su praeities revoliucinių kovų patyrimu nusakė Z. Angarietis, savo veikalo apie Pirmąją Proletarinę Revoliuciją gale reziumuodamas 1918-1919 m. kovų patyrimą. Šis priesakas ypatingai aktualus ir šiandien, kada gyvename po pasaulinės socialistinės sistemos griuvimo ir naujo kapitalizmo įsiviešpatavimo laikotarpiu, naujos imperialistinių karų epochoas išvakarėse, nupolitintos ir netgi nužmogintos masinės žiniasklaidos priemonių ir kultūros manipuliuojamų „vartotojų“ visuomenės sąlygomis.

Mes privalome ne tik žinoti, kas buvo 1918 m. gruodžio 16 d. Lietuvos ir lietuvių tautos istorijoje, bet ir apskritai plačiai bei giliai susipažinti su visa ligšioline Lietuvos ir žmonijos istorija, su revoliucinių judėjimų ir antikapitalistinės kovos istorija, su praktine visuomenės ir teorine minties raida per pastarąjį šimtmetį iki pat šių dienų, kad galėtume marksistinės metodologijos pagrindu kritiškai pervertinti pastarojo amžiaus istoriją, jo sėkmes ir nesėkmes, ypatingai Tarybų Sąjungos ir socialistinės sistemos žlugimą, šio žlugimo tiesiogines ir netiesiogines priežastis.

Privalome perprasti kapitalistinę sistemą ir jos esmę, pažinti dabartines jos ekonominio veikimo bei ideologinės, kultūrinės ir politinės manipuliacijos formas, ryžtingai vesti kovą ideologiniame ir kultūriniame frontuose.

Privalome parodyti socializmą ne tik kaip pranašesnę socialinę-ekonominę santvarką, bet ir kaip kilniausių žmonijos moralinių bei estetinių idealų įsikūnijimą, kaip kūrybinės galios, tikro humanizmo ir anksčiau neregėto heroizmo filosofiją.

Juk nors ekonomika neabejotinai sudaro visuomenės bazę, vis dėlto ne pilvo reikalai, o tiktai kilnūs idealai gali įkvėpti žmogų didvyriškiems darbams ir poelgiams, suteikti valią ir pasiryžimą gyventi ir dirbti dėl aukštesnio siekio.

Mūsų pareiga – pasirengti artėjantiems ateities sukrėtimams, ateities kovoms. Būti tokiais Lietuvos ir pasaulio Prometėjais, kokiais buvo V. Kapsukas su savo bendražygiais; perimti iš jų fakelą, išsaugoti šventosios Revoliucijos ugnies kibirkštėlę, kol galėsime iš jos įžiebti atvirą liepsną, kuriai bus lemta nušviesti tamsią buržuazinio pasaulio tikrovę.

Mūsų, sąmoningų ir veiklių žmonių pareiga – permąstyti ir kritiškai įvertinti savo pačių veiksmus, klaidas bei nuopelnus, blaiviai įvertinti esamą padėtį ir perspektyvas ir to įvertinimo pagrindu eiti prie darbų, kuriuos dirbdami ir galėsime suburti tą Revoliucijos kovotojų šeimą, tą revoliucinę politinę ir idėjinę jėgą, kuri sudaro pagrindinę subjektyviąją sąlygą ateities kovų laimėjimui.

Įvykdykime šviesaus atminimo lietuvių poeto, Vytauto Montvilos, priesaką:

Aršion kovon dėl laisvės susiglauskim,
suplėvesuos raudona vėliava,
atgal nė vieno žingsnio nesitrauksim,
kol prisikels teisinga Lietuva!

– Vincas

87% Plius 87% Plus
13% Minus 13% Minus
7   1
Komentarai: 0

Nebūtinas. Įrašyk, jeigu nori gauti pranešimą apie naujus komentarus prie šio straipsnio. Adresas niekur nebus rodomas.

Siųsti komentarą
VISI STRAIPSNIAILIETUVAPASAULISKAIMYNAISMAGUMAI
Po R.Pakso susitikimo su V.Putinu “pratrydo“ J.Razma (2)
Mokytojų masiniame proteste visas politinis šiukšlynas ir idiotiški reikalavimai (3)
Mokytojų mitingas „Paskutinis skambutis“ – įspūdingiausia mitingo kalba
Iškilo jau antra grėsmė Skvernelio ministrų kabinetui (1)
Dainius Paukštė: „Migracijos paktas atitinka ne žmonių, o tarptautinių korporacijų interesus“
LR Seimas ragins pasaulio bendruomenę iš esmės keisti Vakarų strategiją Rusijos agresijos sulaikymo atžvilgiu
Vaikų grobikų išsaugojimo kaina – 3 ministrai ir suklaidinti mokytojai
Akimirkos iš Laisvosios Rusijos forumo, vykusio Vilniuje, prieigų (1)
Guldydama vaiką šalia savęs mama kelia jam grėsmę, – tvirtina VTAT (5)
Algimantas Rusteika: Prieitas liepto galas (1)
Profsąjungų organizuojamas mokytojų mitingas Vilniuje „Paskutinis skambutis“
Europos Taryba ragina Lietuvą atkurti Pakso teisę dalyvauti rinkimuose (1)
Lietuvai atėjo metas slėptis — nuo šalčių ir Rusijos dujų
Skambinimas varpeliais
Pilietinės organizacijos reikalauja panaikinti vaikų atiminėjimo įstatymą (1)
Mindaugas Puidokas: ,,Kodėl Šakalienės rėmėjai taip prieštarauja esminėms pataisoms vaiko teisių apsaugos srityje?"
Kreipimasis: 10 klausimų L. Kukuraičiui ir A. Jakavonienei (1)
Kęstutis. K.Urba: Svarbiausia gyvenimo pamoka
Alvydas Butkus. Tarptautinė migracija ir Seimo rezoliucija
Kas stumia lietuvius po guminėmis policijos kulkomis?
Vytautas Rubavičius. Kas ta „Kremliaus ranka“ ir kodėl ji „verčia“ Vyriausybę? (2)
Paremsime mokytojus, paremsime save! (1)
“Žaliųjų“ laidotuvės, arba kaip rusofobai valdžia dalinasi (4)
A. Daunys. Opozicija dabar ploja iš džiaugsmo, matydama, kaip Tapinas sėkmingai, žingsnis po žingsnio, perima vadovavimo pedagogų protestui vadeles (2)

Atsitiktiniai straipsniai


VISI STRAIPSNIAILIETUVAPASAULISKAIMYNAISMAGUMAI