Antitolerastiška pasaka: meistras Vanas, Meistras Čžanas ir Šviečiamosios Lopetos kelias

Autorius: Infa.lt
2016-01-08 | 519 | 8   0 | 0
http://infa.lt/4247/meistras-vanas-ir-tr...
paG-pliusink! Slėpti reklamą

Kartą pas Meistrą Vaną atėjo trejetas jo vaikų ir kiekvienas geidavo keistų dalykų:

– Tėve, – drovėdamasis ir rausdamas, ištarė vyresnysis sūnus. – Man atrodo, jog aš myliu vyrus labiau, nei moteris. O iš vyrų aš labiausiai myliu Sun Achuju iš kaimyninio kaimo. Aš suprantu, tu norėtum matyti manyje atramą ateityje, giminės tesėją ir savo meistriškumo paveldėtoją, bet… atleisk, aš noriu kitko.

Ar nieko tokio, jei aš atsivesiu namo Sun Achujų, mes miegosime vienoje lovoje ir sėdėsime prie ugnies laikydamiesi už rankų?

– Tėve, slėpdamas akis, pasakė vidurinysis sūnus. – Man regis, aš pacifistas ir net negaliu žiūrėti į ginklus, mėsos produktus ir svetimas kančias. Aš suprantu, kad tu norėtum matyti manyje stiprų karį, nugalėtoją ir gynėją, išgarsėsiantį visoje Kinijoje, tačiau…atleisk, aš noriu kitko. Ar nieko tokio, jei tu išpirksi mane nuo kariuomenės, ir mes paimsime į namus mūsų paršelį, kurį mes ruošiamės nupenėti Žibintų Šventei? Aš pavadinsiu jį Pikaču, maudysiu jį šiltame vandenyje, parišiu po kaklų mėlyną kaspiną, ir mes su Pikaču valgysime tik augalinį maistą!…

– Tėte! – ištarė mylima meistro Vano duktė, Ma Siun vedžiodama grakščia kojyte po molinę aslą. – Tu juk žinai, aš jauna, graži ir protinga mergina. Todėl aš noriu savirealizuotis ir pagyventi sau. Aš suprantu, tu norėtum, jog aš būčiau mylinti žmona savo vyrui, išmani šeimininkė ir rūpestinga motina daugybei tavo anūkų, bet… atleisk, tačiau nieko iš to nebus.

Ar nieko tokio, jei aš išvažiuosiu į miestą, tapsiu ten ofiso darbuotoja, padarysiu karjerą ir liksiu childfree (bevaike)? O savaitgaliais aš važinėsiu pas tave į senelių namus savo automobiliu, o dar, aš nupirksiu tau nuostabų besisupantį krėslą.

Meistras Vanas jau beveik prasižiojo, kad garsiai išsakytų vaikams tai, ką apie juos galvoja, bet taip ir neišleido nė garso. „O ar reikia? – staiga pagalvojo jis.

– Kokią aš turiu teisę spręsti už savo vaikus, kaip jiems reikia gyventi, su kuo miegoti, ką valgyti ir kuo tikėti? Jie gi savarankiškos asmenybės! Na ir kas, kad vyresniajam dar tik septyniolika? Na ir kas, kad man nepatinka! Nieko, pakentėsiu, užtai mano vaikai bus laimingi! Galų gale, kuo žmogus civilizuotesnis, tuo tolerantiškesnis, – tai nejaugi aš elgsiuosi kaip koks laukinis?!“

– Gerai, – pavargusiu balsu ištarė jis. – Gyvenkite kaip norite…

Praėjo dešimt metų. Vaikai gyveno kaip norėjo. Vyresnysis po daugelio ligų ir kančių mirė nuo AIDS. Vidurinysis vis daugiau laiko praleisdavo kiaulidėje, įjunkęs į vietinį ergotou (Èrguōtóu), ir visus kuilius išmokęs gerti kartu su juo; laikas nuo laiko jis prabusdavo, kurį laiką filosofuodavo su Pikaču apie tai, jog mūsų pasaulis – tai ne daugiau, nei dvokiančių nešvarumų krūva, ir vėl užmigdavo.

Duktė pradžioje praturtėjo mieste. Tačiau vieną gražią dieną ji persisotino verslo partneriais, ir visi jie pasirodė jai per daug seni ir nepajėgūs jos lovai. O jaunas meilužis, kurį ji už teisingą kainą pasamdė teikti seksualines paslaugas, įsigudrino padirbti jos parašą, pervedė sau visus jos aktyvus ir paliko ją be grašio kišenėje; duktė grįžo pas meistrą Vaną, dvasia paniro į savęs tobulinimą ir leido dienas išdžiūvusio Utuno papėdėje, nenuilsdamai kartodama mantrą „Visi niekšai… visi išgamos“.

Meistras Vanas tvarkingai išnešdavo paskui ją puodą, bet kartą su siaubu pagalvojo apie tai, kas gi tą darys, kai jis pats pagaliau taps neįgalus: juk Dangus nedavė jam nei anūkų, nei netgi anūkės.

Kartą ji užėjo pas kaimyną pasidalinti savo nelaime ir staiga pamatė, jog Meistras Čžanas sėdi pavėsinėje, geria slyvų vyną ir rūko savo mėgstamą kreivą pypkę.

– Kaip gyveni kaimyne? – paklausė Meistras Vanas. – Ar viskas gerai? Kaip vaikai?

Meistras Čžanas neskubėdamas nugėrė gurkšnį vyno ir atsakė:

– Vyresnysis sūnus susidomėjo epitafijų ant senovinių antkapių šifravimu, susipažįsta praeities didybę ir gerai uždirba. Jis paėmė į žmonas teisėjo dukterį, gyvena labai darniai ir turi mieste didelį namą. Vidurinysis sūnus tarnauja imperatoriaus raiteliu prie pietinio pasienio. Jis „didžiosios šimtinės“ raitelių viršininkas. Priešai jo bijo kaip ugnies, draugai mėgsta, pavaldiniai gerbia, o viršininkai vertina. O duktė – ką gi, štai ten ji, mano gražuolė, jos mylimas vyras ir penki mano anūkai…

– Neįtikėtina! – sušuko Meistras Vanas. – Bet ar prieš dešimt metų tavo vaikai, būdami jauni, karšti ir kvaili, nebuvo atėję pas tave, geidaudami keistų dalykų?! Meistras Čžanas santūriai linktelėjo galva.

– Kaipgi tau pavyko išauklėti tokius šaunius vaikus?!

– Aš tiesiog jiems pasakiau, jog, jei jie neperstos volioti durniaus, aš pritrenksiu juos lopeta…

Nuo to meto Laisvos Asmenybės mokymas Kinijoje tapo vis labiau nepopuliarus, o Šviečiamosios Lopetos mokymas paplito.

O, trokštantis šviesos! Stok į Lopetos kelią! Ir tebus tau Nirvana.

Įvertink: 8 0 | Skaitė: 519
http://infa.lt/4247/meistras-vanas-ir-trys-jo-vaik...

paG-pliusink! Slėpti reklamą

Padėk skleisti INFORMACIJĄ!
Paremk LDieną.lt

Daugiau:

Kaip Dalia Artūrui sveikatą tikrina
1176
Dėl „kapitalo“ sąvokos ir „nacionalinio kapitalo“ teorijos. 1 dalis
1657
Kortos prieš žmoniją - juodojo jumoro stalo žaidimas
3148

Naujausi

Skaitomiausi

1
2
3
4
5
6
7
8
9
10


Rimtos istorijos:

Populiariausi per 7 dienas


Populiariausi per 30 dienų


Populiariausi per visą laiką



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
Kiekvienas žmogus su čia pateikta informacija elgiasi savo nuožiūra.
Pradžia: 2014 rugpjūčio 18 | 1.367 | 441.851
Susisiekti: