Holokaustas: tarp tiesos ir netiesos (melo). 2 dalis

Autorius: Šauksmas.lt
2016-02-16 | 861 | 7   0 | 0
http://sauksmas.lt/holokaustas-tarp-ties...
G-pliusino: 1 Slėpti reklamą

Tęsiame pokalbį su JAV gyvenančiu lietuviu, nepriklausomu žydų istorijos tyrinėtoju bei visuomenės švietėju rašytoju Valdu Anelausku.

2006-12-15x
Valdas Anelauskas savo paskaitų Oregono valstijos universitete metu, 2006 metai.

Pirma dalis

Dr. Algimantas Lebionka: Jūs teigiate, kad tai, ką mes čia kalbėjome apie Izraelį – tai tik viena holokausto kulto priežastis, tiesiog apsaugoti Izraelį nuo pasaulio bendruomenės pasmerkimo bei apskritai kritikos. Tačiau – ne pati svarbiausia priežastis. Paminėkite tuomet kitas.

Valdas Anelauskas: Visų svarbiausia priežastis – tai elementarus kerštas. Būtent siekis atkeršyti vokiečiams ir kitiems europiečiams (tame tarpe, aišku, ir „žydšaudžiams“ lietuviams) už tai kas atsitiko žydų tautai per Antrąjį pasaulinį karą. Tiesiog nubausti europiečius. Ir nubausti jų pačių rankomis!..

Matot gi, kas darosi su Europa!.. Mes esame kažkokio pasibaisėtino ir absurdiško spektaklio liudininkai. Kalbu apie „pabėgėlius“. Sveiku protu nesuvokiama, kodėl Europa išskėstomis rankomis pasitinka visus tuos nelegalius migrantus, plūstančius iš Azijos ir Afrikos. „Welcome, refugees!“, „Mūsų namai – jūsų namai“… Kai tuo tarpu tie „pabėgėliai“ – pabėgėliais padaryti tik propagandistinės žiniasklaidos, o iš tiesų dauguma jų paprasčiausi nusikaltėliai, kurie besibraudami į Europą pažeidžia absoliučiai visus įstatymus ir taisykles. Jie griauna tvoras, šluoja policijos užkardas, braunasi be dokumentų arba su suklastotais pasais, mušasi tarpusavyje, šiukšlina, prievartauja moteris, net žudo europiečius, kaip kad Švedijoje nužudė tą lietuvį berniuką Arminą, tuo pačiu neužmiršdami garsiai rėkauti ir reikalauti kažkokių neva tai jiems priklausančių teisių. Atrodo tarsi Europa būtų visiškai išsikrausčiusi iš proto…

A.L.: Po to kas Naujųjų metų naktį įvyko Kelne ir kituose Vokietijos miestuose (ir ne tik Vokietijos) europiečiai, atrodo, pradeda suprasti, kad Merkel kvietimas atvykti į Europą visiems norintiems buvo viena pražūtingiausių klaidų šį šimtmetį.

V.A.: Bet prisiminkim kaip tie patys vokiečiai laikė plakatus su užrašais „Mes mylime pabėgėlius“, o Drezdene vienas traukinys buvo net išpaišytas grafiti su sveikinimo šūkiais arabų kalba! Na o Merkel tai gi jinai dar 2007 metais pareiškė: „Europa yra tolerancijos žemynas“.

Kaip kažkas labai gerai pasakė, Europa dabar panaši į seną damą, kuri susižavėjo sado-mazochizmu ir pasirengusi išbandyti šioje srityje viską iki galo. Šiuolaikinės Europos tolerancija – tai terminalinė liberalizmo stadija, liberalizmas, privestas iki absurdo.

A.L.: Tačiau kodėl šitą dabartinę padėtį Europoje prisiminėte kalbėdamas būtent apie žydų holokaustą? Ar manote, kad jie čia prikišę savo rankas?

V.A.: Aš visiškai tuo neabejoju. Sakau, tai ir yra žydų tautos kerštas Europai už vis tą patį holokaustą! Nepamirškim, aišku, ir grafo Kudenchove-Kalergio idėjų apie „kokybės žmones“ ir „kiekybės žmones“. Arba ką sakė Prancūzijos žydas Žakas Attali, kad reikia mus visus paversti „nomadais“, t.y. amžinais klajokliais. Dar galima būtų paminėt juk ir Siuzan Zontag, atvirai pareiškusią, kad baltoji rasė – tai žmonijos vėžys, paskui jos gentainį tūlą Harvardo profesorių Noelį Ignatjevą, apskritai siekiantį baltosios rasės „panaikinimo“. Daug ką galėtume prisiminti ir paminėti. Turbūt nereikia ilgai spėlioti, kokia tų visų žmonių tautybė.

A.L.: Iš tiesų atrodo, kad to „panaikinimo“ dabar būtent ir siekiama. Atkakliai ir labai nuosekliai.

V.A.: Svarbiausia yra išplauti žmonėms smegenis. Kas sėkmingai ir buvo padaryta Europoje. Per mokyklas, žiniasklaidą, įvairiausias „socialinės inžinerijos“ programas, Vakarų europiečiams buvo įskiepytas „amžinos kaltės“ bei „moralinės skolos“ žydams jausmas. Lygiai tą patį dabar visokie katzai ir zuroffai bando įskiepyti lietuviams. Pikčiausia – kad su visokių vietinių vanagaičių pagalba. Akivaizdu, kad lietuviams norima įdiegti kolektyvinę dabarties tautos atsakomybę už dar iki jų tėvų ar senelių gimimo kažkokios nedidelės lietuvių grupelės padarytus nusikaltimus, su kuriais dabartinės kartos apskritai neturi ničnieko bendro.

Europa kelis dešimtmečius grimzdo į tą pastoviai skiepytą liberalinį marazmą, kuriame dabar ir glūdi. Vokietijoje užaugo jau kelinta karta, kuriai gėda būti vokiečiais! Todėl dabar dauguma jų veikiau liežuvį nusikąs, nei kritiškai atsilieps apie imigracinę savo šalies politiką.

A.L.: O ką reiškia Vokietija ar Europa tokiai frau Merkel? Ji susikraus lagaminus ir išvyks į Izraelį. Jos kilmė tai leidžia padaryti. Ne be reikalo 2008 metais jai buvo suteiktas pačios įtakingiausios žydų organizacijos „B’nai B’rith“ apdovanojimas. Leiskite priminsiu: Apdovanojimo metu laureatui yra įteikiamas aukso medalis, sertifikatas ir piniginė premija. Įdomi detalė yra tai, kad premijos suma nėra skelbiama. Šis apdovanojimas yra suteikiamas žymioms asmenybėms, kurios mažiausiai 40 metų pašventė žydų tautos gerovei bei Izraelio valstybei. Pagrindiniai reikalavimai laureatams yra: 1. Jis visuomet prisidėjo prie žydų tautos tvirtumo ir vienybės kur tik jie bebūtų; 2. Darbais ir dvasia palaikė Izraelio valstybę, kaip amžiną žydų tautos tėvynę; 3. Kovojo ir pasisakė prieš visus antisemitizmo pasireiškimus ir prietarus; 4. Simbolizavo pripažinimą aukščiausių žydų vertybių, etikos, valstybingumo ir kultūros; 5. Nuosekliai demonstravo gilų rūpestį ir interesą žydų tautai, o taip pat jos būsimoms kartoms, gyvenančioms diasporoje; 6. Buvo sektinu pavyzdžiu ir žydų tautos balsu visame pasaulyje, demonstruojant išskirtinį asmeninį charakterį, vyriškumą ir toliaregiškumą.

Na, moteriškė sąžiningai dirba savo, t. y. žydų tautai, garbė ir šlovė jai… Bet kas pasakys, kodėl tokie vokiečiai kvaili ir į tokius atsakingus postus renka ne vokiečius? Ar įsivaizduojate, kad Izraelyje premjeru išrinktų arabą?

V.A.: Tikrai ne. Manau, jog to tiesiog neleistų Izraelio valstybės Konstitucija, kur labai aiškiai pasakyta, kad Izraelis yra žydų ir tik žydų tautinė valstybė. Izraelio visuomenėje, beje, išvis labai daug rasizmo. Ir čia turiu omeny ne tik jų požiūrį į palestiniečius. Pavyzdžiui, juodaodžiai Etiopijos žydai Izraelyje jaučiasi tiesiog antrarūšiais žmonėmis.

A.L.: Bet grįžkime į Europą, kurią, sakot, būtent prisidengiant holokausto korta, tiesiog ėmė ir išprievartavo. Ir, kaip matome, baigia privesti prie beveik ritualinės savižudybės. Kaip manote, kurgi čia šuo pakastas? Kodėl Europa migrantus vis tik priima? Tai, manau, pats svarbiausias šios dienos klausimas.

V.A.: Be abejo, visą šitą pastarojo meto migrantų srautą kažkas režisuoja. Prisiminiau Majakovskio eilėraštį: „если звёзды зажигают – значит – это кому-нибудь нужно“, išvertus į lietuvių kalbą – „jeigu žvaigždes uždega, tai reiškia to kažkam reikia“. Kam konkrečiai to reikia – tai jau atskira ir ilga kalba.

A.L.: Pabandykit gal bent trumpai.

V.A.: Na, pagalvokim, kai griuvo komunizmas, atrodė, kad jis niekada neatsigaus. Tačiau jis ne tik kad neišnyko, bet netgi labai, sakyčiau, sparčiai atsigavo, tarsi atsinaujino, įgaudamas, tiesa, kiek kitokį pavidalą – globalizmo ir liberalizmo. Ir dabar jis yra, net stipresnis už senąjį. Juk negali nepastebėti, kad Europos Sąjunga tampa vos ne labiau komunistine negu buvusi Tarybų Sąjunga.

Juk norint įdiegti bet kokią ideologiją, svarbiausia ja įtikinti žmones. Kas ir yra padaryta Europoje. Komunizmu buvusioje Tarybų sąjungoje net ir valdžia nelabai tikėjo. O naujasis, šiandieninis jo variantas neomarksizmas (arba kitaip – kultūrinis marksizmas) – yra taip užvaldęs žmonių (ypač jaunų) sąmonę Vakaruose, kad daugelis jų yra tapę didesniais kairuoliais nei buvo patys Marksas, Leninas, ar Trockis. Esu aš su tais dabartiniais „neokomiais“ susidūręs ir tuo įsitikinau. Amerikoje anų laikų komunistus vadino „komiais“, na tai ir aš šituos dabartinius dažniausia taip vadinu – neokomiais – kaip kad jie mus nacionalistus vadina „neonaciais“.

Mano giliu įsitikinimu visas šis procesas kaip tik taip iš anksto ir suplanuotas. Tarybų Sąjungoje komunizmas sugrius, visi galvosim, kad komunizmui jau apskritai galas, o tuo tarpu, lyg niekur nieko, ir išlįs šitas naujasis variantas, kokį dabar visur ir matome. Bet ypač jis pasireiškia Vakaruose.

Toks komunistų tikslas visada ir buvo – nugalėti Vakarus. Iškart po bolševikų revoliucijos Leninas ir Trockis bandė padaryt tą karine jėga, bet jiems nepavyko, nes Lenkijoje maršalas Pilsudskis, davęs bolševikams į kaulus, sustabdė Trockio planuotą pasaulinę revoliuciją. Tada Trockio gentainiai ir paruošė atsarginį variantą, kuris dabar sėkmingai įgyvendinamas.

Dabartinė revoliucija Europoje vykdoma jau ne armijų (ir net ne proletarų), o visokių, taip vadinamų „mažumų“ pajėgomis. Šiandieniniams „bolševikams“ tereikia tas pajėgas tik nukreipti reikiama linkme. Atidarė valstybių sienas ir štai prasidėjo į Europos šalis svetimųjų invazija. O kas sulaikys šitą invaziją? Niekas.

Senovėje, kai vykdavo karinės invazijos, viskas spręsdavosi mūšio lauke. Šiandieniniai Trockio pasekėjai turi visiškai kitokią taktiką ir strategiją, jiems karinė jėga net nereikalinga. Jie savo revoliuciją vykdo visiškai kitokiomis priemonėmis, daug gudriau ir klastingiau ir, tenka pripažinti, kur kas sėkmingiau nei Leninas ir Trockis. Tie bolševikinę revoliuciją sėkmingai padarė tik vienoje Rusijoje, o toliau niekas nepavyko. O dabartinė revoliucija plinta per visą pasaulį.

Tiesa, Stalinas, pasinaudodamas prieš Antrąjį pasaulinį karą susidariusia situacija, visgi užgrobė Pabaltijį ir netgi dalį Lenkijos, o po karo dar kai kuriose kitose Europos bei Azijos šalyse atsirado komunistiniai režimai, tačiau tai vis tiek nebuvo kaip Trockio planuota – pasauline revoliucija. Taip kad Trockio gentainiams komunizmo renesansas – neokomunizmas – dabar ir reikalingas. Na ir, kaip minėjau, visa tai derinama su kerštu Europai už holokaustą.

A.L.: Gal paaiškintumėte, ką jūs čia vadinate „neokomunizmu“?

V.A.: Man neokomunizmas – tai tiesiog ir yra visi tie šiandieniniai reiškiniai, kurių aš visa širdimi nekenčiu. Visų pirmiausia tai šiandieninis liberalizmas (kas neoficialiai dažnai vadinama liberastija). Taip pat ir globalizmas, kosmopolitizmas. Sutinku, kad mano paaiškinimas kiek primityvokas. Bet tikslus.

Aš pats juk esu nacionalistas. Kas anksčiau buvo baisiausias komunistų priešas? Nacionalistas. Dar pridėdavo „buržuazinis“ nacionalistas. Kiek tokių buvo išvežta iš Lietuvos į Sibirą, mes žinome.

A.L.: Tačiau ar pastebėjote, kad šiandienėje Europos žiniasklaidoje didžiausias baubas yra vėl kaip tik nacionalistas?

foxman2
Ne, čia ne Karloso Latuffo „antisemitinė“ karikatūra, čia pats žydų Antidefamacijos lygos bosas Abraomas Foksmanas.

V.A.: Žinoma! Kas prieš keletą metų galėjo pagalvoti, kad patriotinė, „nacionalistiškai nusiteikusio jaunimo“ demonstracija bus traktuojama kaip didžiausias siaubas? Įsivaizduokit, kaip baisu: jaunimas susirinko į demonstraciją, ėjo ir skandavo „Lietuva – lietuviams“! O tai ką jaunimas Lietuvoje turėtų skanduoti, gal „Lietuva – ne lietuviams!“. Jeigu Lietuva – ne lietuviams, tai kas tada lietuviams – gal vėl Sibiras?!

Visi gerai prisimename, kaip komunistinė politika norėjo sugriauti tautiškumą. Tačiau ji tikrai nesugebėjo griauti jo taip, kaip tas sėkmingai daroma šiandien. Masiškai propaguojamos atskiras tautas naikinančios idėjos – globalizacija, migracija, asimiliacija. Aš kurį laiką pats gyvenau „tautų lydymo katile“ Niujorke, žinau, ką tai reiškia. Todėl, būdamas nacionalistas, taip, aš esu globalistų bei liberalų būtent priešas. Kaip ir jie yra mano priešai, suprantama.

A.L.: Grįžtant prie Vokietijos. Dabar stebint, kokios šimtatūkstantinės imigrantų masės plūsta į šią valstybę ir su kokia siaubinga kantrybe Vokietija priima šiuos „svečius“, norisi klausti: kiek dar ilgai vokiečiai barstysis galvas pelenais? Ekspertų nuomone, į Europą Merkel pakviesti susiruošė 20 milijonų migrantų! Juk tai krachas!

V.A.: Man atrodo, ne tik Vokietija, visa Europa šiandien tarsi su mazochistiniu pasimėgavimu slysta į susinaikinimo bedugnę. Ir pasikartosiu, kad nieko nebūna „šiaip sau“. Už viso to yra kažkokie konkretūs tikslai. Kažkam viso to reikia.

Ką holokausto atminties ir kaltės kultas padarė su vokiečiais – tą dabar akivaizdžiai mato visas pasaulis. Per tuos keletą dešimtmečių vokiečiai tapo visiškais „bekiaušiais“ (taip juos pavadino vienas žurnalistės Darijos Aslamovos pašnekovas). Atrodo, tarsi visa tauta būtų iškastruota!

Po tiek metų egzistavimo orveliškoje atminties duobėje, atsiradusioje dėl „denacifikacijos“ proceso, vokiečiai tapo tarsi bejėgiški impotentai. Vokiečių vyrai, kaip matėme Kelne ir kitur, net negali apginti savo moterų! Kažkoks kroatas boksininkas vokietes moteris nuo įsisiautėjusių imigrantų gynė, o savi vokiečiai – ne!..

Toks jau jų kompleksas – pačių savęs baimė. Ir manau, kad didžiąja dalimi viso to buvo pasiekta „holokausto kortos“ dėka. Juk visa šita absurdiška beprotybė Europoje (ir konkrečiai Vokietijoje) atsirado dėl to, kad buvo nuolat atgailaujama dėl Antrojo pasaulinio karo nusikaltimų. Trokšdami atsižegnoti nuo nacizmo, vokiečiai bėgo nuo jo tol, kol atbėgo iki visiškai priešingo kraštutinumo – tolerancijos viskam, tolerancijos net jei ji kenkia jiems patiems, iškreiptų formų tolerancijos. Žodžiu, tolerancijos, privestos iki absurdo.

Europiečiai apskritai ir vokiečiai konkrečiai labai nori parodyti visiems, o pirmiausiai sau patiems kokie jie yra ne-nacistai, ne-fašistai, kokie geri ir tolerantiški – visiški tų baisių nacistų, kurių būta anksčiau, antipodai. Mes kitokie, mes visiškai kiti – toks šūkis ir nulemia dabartinės Europos elgesį, lemia jos sprendimus bei užsienio ir vidaus politiką.

A.L.: Reikia būti tolerantiškiems migrantams – tokia dabartinė „Naujosios pasaulio tvarkos“ ideologija. Tačiau tolerancija gamtoje – tai mirtis. Mano manymu – visiška tolerancija yra bet kokio gyvo organizmo mirtis. Juk gyvas organizmas miršta, jeigu jis nebekovoja su svetimomis biologinėmis substancijomis – baltymais, DNR, RNR. Ką jau kalbėti apie virusus ir bakterijas?!. Tautoms galioja tie patys gamtos dėsniai. Dievo dėsniai, jei norite, ne siono išminčių, ne antikristo, o Dievo.

V.A.: Teisingai. Jeigu leukocitai taikytų tolerancijos idėją virusams, organizmas taptų virusų fabriku ir galop žūtų nuo pastarųjų gaminamų toksinų. Europiečiai tiesiog prarado imunitetą. Čia kaip AIDS – imuniteto deficitas. Tautų imunitetą ugdo nacionalizmas, kas ir reiškia tautos savisaugą, saviginą, o nacionalizmo deficitas – tai imuniteto deficitas.

Kaip labai gerai buvo apibūdinta viename mano neseniai perskaitytame straipsnyje, visa tai kas po Antrojo pasaulinio karo vyko Europoje galima pavadinti nacifobija – akla, paniška net ne nacizmo, o tiesiog nacionalizmo baime, kai žmogus pavirsta paranojiku, kuris visur viskame visada įžvelgia besivaidenantį Hitlerį. Gyvenant amžinoje nacizmo baimėje, kuri buvo europiečiams žydų (būtent žydų!) įdiegta po Antrojo pasaulinio karo, Europoje atsirado visiškai priešingas ne tik kad nacizmui, bet apskritai bet kokiam nacionalizmui „atvirų durų visiems“ kursas.

A.L.: „Atviros visuomenės“ sąvoka vokiečių spaudoje, pastebėjau, ir tapatinama su „atvirų durų politika“. Kažkokia kreivų veidrodžių karalystė.

V.A.: Taip, tolerancija svetimkūniams šiandien Europoje aukščiau visko. Ji kertasi su nacionalinio saugumo klausimais ir apskritai su bet kokia logika. Iš esmės tai ši europiečiams įdiegta kraštutinė tolerancija – tai yra visiškas tautos idėjos neigimas. Europiečiai jau nusirito iki to, kad tautybė tapo kone yda ar nuodėme, o tautų maišymasis tapo savitiksliu. Kuo smarkiau persimaišysi, tuo būsi tolerantiškesnis!..

Europa atsidūrė tokioje situacijoje, kai bet kokie mėginimai apriboti migraciją, apginti vietinius gyventojus imti traktuoti kaip nusikaltimas – fašizmo ir nacizmo recidyvas. Ir šita kraštutinė tolerancija apėmė visus – nuo politikų iki eilinių europiečių. Politikai, kaip matome (tame tarpe ir Lietuvoje), ėmė tiesiog rungtyniauti vienas su kitu, kuris iš jų tolerantiškesnis, liberalesnis, o paprasti europiečiai ėmė balsuoti irgi dažnai už „pačius tolerantiškiausius“. Nes neduok Dieve išsirinksi ne tokį tolerantišką – bus tikras Hitleris. Jeigu politikas leidžia sau bent per centimetrą nukrypti nuo beribės tolerancijos ir visaapimančio „multikultūralizmo“ – jis ir paskelbiamas vos ne nacistu.

A.L.: Skaičiau, kad liberalusis britų laikraštis „The Guardian“, net uždraudė skaitytojų komentarus migracijos, islamo, rasinių klausimų temomis. Ko ne mūsų sovietinis „rojus“, mūsų vakarykštė diena, iš kurios mes, naivuoliai, manėme išėjome visiems laikams. O pasirodo, kad ne, kad mes atėjome vėl ten, iš kur išėjome, vėl grįžtame į bolševikinę „blogio imperiją“.

V.A.: Antisemitizmas, rasizmas, ksenofobija, homofobija, seksizmas, patriarchalizmas, diskriminacija – šie ir kiti „naujakalbės“ žodžiai yra šiandien socialinės inžinerijos įrankiai. Žodžiai – tai ginklas – pastebėjo Džordžas Orvelas. Juk kada šiandien oponentą išvadina rasistu arba fašistu, jau nebėra būtinybės neigti jo argumentus. Jis pats atsiduria kaltinamojo padėtyje ir turi gintis. Teisme veikia nekaltumo prezumpcija, o visuomenėje, kai kalba užeina apie, pavyzdžiui, antisemitizmą, tai iškart akivaizdi kaltumo prezumpcija. Tenka įrodinėti, kad tu nekaltas tau primestais kaltinimais.

Jie siekia visiškai konkrečių tikslų – kaip galint sustiprinti mumyse tą kaltės jausmą, morališkai nuginkluoti ir paralyžiuoti europiečius, sukelti begalinę seką atsiprašinėjimų ir tiesiog net „nuostolių“ kompensavimų. Todėl tie kaltinimai įgauna epinį mastą, o kaltintojai ima vaidinti Apokalipsės raitelių vaidmenį.

A.L.: Na ir kokia iš viso to seka išvada? Juk už visų šitų Europoje šiandien įžūliai diegiamų multikultūralizmo, politkorektiškumo bei tolerancijos programų stovi ne patys europiečiai? Kas paleido šiuos virusus?

V.A.: Čia man labai norėtųsi pakalbėti plačiau apie tai, kodėl ir kaip šis puvimo procesas Vakaruose prasidėjo. Bet kadangi tai būtų didelis nukrypimas nuo mūsų pagrindinės holokausto temos, palikime gal tai ateičiai. Dabar užteks pasakyti, kad tai daugiausiai taip vadinamos „Frankfurto mokyklos“ ideologų nuopelnas. Būtent ta saujelė marksistų revizionistų ir padarė pradžią Vakarų visuomenės dekonstrukcijai. Kalbėdami apie Europos susinaikinimą, mes į „Frankfurto mokyklą“ turime žiūrėti kaip į pagrindinį šio proceso kaltininką.

Ir nors pati „Frankfurto mokykla“ yra mažai žinoma daugumai žmonių, „frankfurtiečių“ idėjas pasičiupo ir išplatino visokie „naujieji kairieji“, „antirasistai“, „antifašistai“ ir t.t. Ir deja, tos idėjos triumfavo. Daugelis žmonių tiek Amerikoje tiek Europoje, vargu net ar įsivaizduojantys, kas tai yra, tiesiog priėmė „Frankfurto mokyklos“ teorijas šaukdami „valio“. Žodžiu, įvyko tyli revoliucija, kuri mano giliu įsitikinimu būtent ir yra žydų tautos atpildas Europai už holokaustą.

A.L.: Reikia nepamiršti kad „Frankfurto mokyklos“ filosofų absoliučią daugumą kaip tik ir sudarė „išrinktosios“ tautos atstovai.

V.A.: Jie visi iki vieno buvo žydai. Ir jų idėjos, kartoju, padarė bene pačią didžiausią XX amžiuje įtaką Europai bei Amerikai. Ir šiandien, jau XXI amžiuje, tebedaro toliau.

Skirtingai nei bolševikai Rusijoje, jie nešturmavo caro rūmų, nenaudojo jokio teroro savo idėjoms diegti. Labai nedaugelis šiandien žino net jų vardus: Horkheimeris, Adornas, Markūzė ir t.t.

A.L.: Bet, iš kitos pusės, „frankfurtiečiai“ juk toli gražu tikrai nebuvo vieninteliais žydais šitoje neomarksistinių revoliucionierių plejadoje?

V.A.: Taip, aišku, šiandien tiek Amerikoje, tiek Europoje yra daugybė visokiausių vadinamųjų „antifašistinių“, „antirasistinių“, „antidiskriminacinių“, „tolerancinių“ bei „žmogateisinių“ organizacijų, kurias įsteigė ir joms vadovauja būtent žydai. Apie šito jų „revoliucinio teatro“, taip sakant, „europietiškąją sceną“ aš kiek mažiau žinau, bet jau apie žydų destruktyvųjį indėlį Amerikoje tai esu tikrai labai gerai informuotas.

Pavyzdžiui, esu skaitęs vieną labai (ypatingai!) svarbią knygą, kuri vadinasi, jei apytiksliai pavadinimą išverst, „Žydai prieš prietarus“ (angl. „Jews Against Prejudice“, bet žodis „prejudice“ čia reiškia ne tiek prietarus, kiek greičiau iš anksto susidariusią nepalankią nuomonę). Parašė ją kažkoks Stiuartas Svonkinas, pats irgi, aišku, tos pačios tautybės. Na tai jeigu šią knygą atidžiai perskaityt, ji bus bene geriausias realus patvirtinimas visko, kas skaitant įžymiuosius „Siono išminčių protokolus“ gali daug kam pasirodyt tiesiog fantazijomis. Tai būtent yra visko patvirtinimas, kaip čia Amerikoje sakoma, „straight from the horse’s mouth“ (t.y. iš pirmų lūpų), kur patys žydai visais savo pasiekimais patys sau ir giriasi. Pasiekimais būtent skleidžiant destruktyvias idėjas ir griaunant tradicines vertybes.

Sakau, čia Amerikoje yra ne viena ir ne dvi žydų organizacijos, kurios išimtinai vien tik tuo ir užsiima. Bene pagrindinė – tai vadinamoji ADL (Anti-Defamation League, kas verčiasi į lietuvių kalbą turbūt kaip Antidefamacijos lyga). Ši yra pati įtakingiausia, ji veikia kaip žydų masonų ložės B’nai B’rith padalinys. Minėtoje knygoje daugiausia būtent jos veikla ir aprašyta. Taipogi labai aktyviai reiškiasi ir Lietuvoje neblogai jau pažįstamas Simono Vyzentalio centras, kuris Los Andželo mieste yra pastatęs gigantišką Tolerancijos muziejų. Bet reikia būtinai pridurti, kad ponas Zuroffas tai vadovauja dabar jau ne visai šiai organizacijai, o tik Izraelyje esančiam jos filialui. Jie ir ten, Jeruzalėje, beje, pasistatė Tolerancijos muziejų, tiesiai ant musulmonų kapinių!..

Yra ir dar viena panaši žydų organizacija turinti labai keistą pavadinimą – Southern Powerty Law Center (Pietinio skurdo mažinimo teisinis centras). Su ja ir aš pats esu ne kartą susidūręs. Tai jau išvis tarsi nevyriausybinis KGB, persekiojantis Amerikoje disidentus. Jos įkūrėjas Morisas Dysas „žmogaus teisių gynimo“ veiklos dėka jau seniai tapo multimilionieriumi.

Beje, reikėtų prisiminti ir JAV sostinėje Vašingtone esantį Holokausto muziejų. Juk iš mūsų tautos himno pirmąkart pasityčiojo ne Lietuvos kažkokios ten feministės-anarchistės, bet būtent tame Holokausto muziejuje. 1997 metais jo oficialiai išleistame kompaktiniame diske „Kauno geto dainos“ (angl. „Songs of the Kovno Ghetto“) buvo įdėta štai tokia „dainuška“: „Lietuva, kraujuota žeme, būk prakeikta per amžius, tegul tavo kraujas liejas kaip žydų vaikų. Tegul vargsta jūsų sūnūs taip, kaip varginot žydus; baikit savo tamsias dienas, lai neranda jūs kapų. <…> Tegul dega jūsų miestai ir visi kaimai, laukai, žūkit jūs, kaip žudėt mus, per visus amžius!“

Šis muziejus labai aktyviai diegia vadinamąsias „tolerancijos ugdymo“ programas! Tad kokių dar įrodymų reikia, kad visa ką mes matome šiandien, visa šita „tolerastijos“ orgija – tai būtent žydų kerštas mums už holokaustą?

Pagaliau juk ir pas jus Lietuvoje yra Leonidas Donskis. Tereikia tik pažiūrėt, kas visų dabartinių destruktyvių idėjų autoriai, kas stovėjo ir stovi už tokių reiškinių kaip feminizmas ar homoseksualizmas, iškart tampa aišku, kodėl pas prancūzus yra toks perfrazuotas išsireiškimas cherchez le juif, t.y. ieškok žydo…

A.L.: Na, tiesiog jaučiu, kaip kažkas, perskaitęs šitą jūsų teiginį, mus jau iškart pavadins antisemitais.

V.A.: O kaip gi, visi šiandien paniškai bijo, kad juos palaikys „antisemitais“!.. Tačiau ar nekeista, kad anksčiau antisemitu buvo vadinamas žmogus, nemėgstantis žydų, o dabar antisemitu vadinamas yra tas, kurio nemėgsta patys žydai?..

Yra geras posakis, kad žmonės negali pakeist tiesos, bet užtat tiesa gali pakeist žmones. Ir tiesos sakymą vadinti neapykanta gali tik tie, kas nekenčia tiesos. Taigi šiuo atveju galima būtų pasakyt, kad pats tiesos sakymas išdresiruotos visuomenės akyse šiandien vis labiau ir tampa „antisemitišku“, o „antisemitizmas“ – tai tiesiog viskas, ką žydai nekenčia girdėt.

A.L.: Ta jų inspiruota kultūrinė revoliucija – tai juk tarsi lyg kokia sieros rūgštis, ji tiesiog sugraužia žmogaus dvasią.

V.A.: Aš ją išvis vadinu antikultūrine revoliucija. Ir, taip, ji pažeidžia pagrindinai jaunus žmones, ypatingai vaikus, kurie, nežiūrint į tai, kaip tėvai juos auklės, ir yra šiandien patys pagrindiniai taikiniai. Buvo čia Amerikoje toks pederastas-pedofilas poetas Alenas Ginzbergas, tai jis prieš kokia turbūt 50 metų taip ir pasakė, kad „Mes jus nugalėsime su jūsų vaikų pagalba“ (angl. „We’ll get you through your children.“). Kaip matome, tai nebuvo tušti žodžiai… Užaugo kelios kartos ir rezultatas akivaizdus.

A.L.: Beje, čia reikėtų juk prisiminti ir Europos Parlamento narį, įžymųjį mažųjų vokietukų tvirkintoją Danielių Koną-Benditą, kurį jo tautietis ir buvęs kolega tame parlamente, jūsų ką tik paminėtas Leonidas Donskis kartą charakterizavo, kaip „istorinę figūrą, tikrą vizionierių ir nuomonės formuotoją“.

V.A.: Taip, šis žydų kilmės veikėjas, jaunystėje kadaise pagarsėjęs kaip „Raudonasis Denis“, pats visada buvo aršus kairysis radikalas, už masinių riaušių organizavimą 1968 metais net išvarytas iš Prancūzijos. Apsigyvenęs paskui Vokietijoje, jis dirbo kažkokiame „alternatyviame“ vaikų darželyje Frankfurte prie Maino. Vėliau, pasimėgaudamas, su įvairiomis smulkmenomis jis televizijos laidose atvirai pasakojo normaliam žmogaus protui nesuvokiamus, siaubingus dalykus. Internete šiandien galima rasti nemažai filmuotos dokumentinės medžiagos, kur D.Konas-Benditas ne tik nesidrovi savo šlykštaus elgesio su mažamečiais vaikais, atvirkščiai – tuo didžiuojasi!..

Maži vaikai fantastiškai seksualūs! Reikia būti sąžiningam, aš rimtai… Vaikas! Aš iš pradžių dirbau su visiškais mažyliais, tai visai kas kita, bet štai ketverių-šešerių metų vaikai!..“ – kalbėjo jis 1982 metais, duodamas interviu vienai Prancūzijos televizijai. „Žinote, kai mažytė penkerių metukų mergytė pradeda jus nurenginėti – tai kažkas fantastiško!..“ – aiškino TV laidoje dabartinis Europos „žaliųjų“ lyderis D.Konas-Benditas. Netikite?!.. Pažiūrėkite, pavyzdžiui, video „Maži Danielio Kono-Bendito malonumai“ (angl. „The little pleasures of Daniel Cohn-Bendit“).

1975 metais D.Konas-Benditas išleido knygą, kuri vadinasi „Didysis turgus“ (pranc. „Le Grand Bazar“), joje jis detaliai ir aprašo savo iškrypėliškus nuotykius, atvirai pasakoja, kaip mažamečiai vaikai atseginėjo jo kelnių užtrauktuką!.. Minėtoje knygoje dabartinis Europos politikas, beje, labai aršiai kritikuoja tradicinius vaikų auklėjimo būdus.

Sveikai protaujant neįmanoma suvokti, kaip po tokių prisipažinimų D.Konas-Benditas ne tik liko laisvėje, bet padarė puikią politinę karjerą. Juk dabar Prancūzijoje Europos „žaliųjų“ lyderis Danielis Konas-Benditas nuolat išrenkamas į Europos Parlamentą. Štai jau 20 metų jis tenai sėdi!..

A.L.: Yra daugiau nei užtektinai informacijos, jog Europos „žaliųjų“ veikėjas Danielis Konas-Benditas – vienas pačių aktyviausių kovotojų už lytinių iškrypėlių, homoseksualistų privilegijas.

V.A.: Būtent!.. Kaip tik D.Konas-Benditas ir darė 2009 metais didžiulį spaudimą Lietuvos prezidentui Valdui Adamkui, kad šis vetuotų Nepilnamečių apsaugos nuo žalingo poveikio įstatymą. Tąkart jis atkakliai įrodinėjo, neva šis įstatymas prieštarauja žmogaus teisėms ir diskriminuoja seksualines mažumas. 2012 metais, kai vengrai savo Konstitucijoje aiškiai konstatavo, jog vienintelė jiems priimtina šeimos forma – tai sąjunga tarp vyro ir moters, tas pats Konas-Benditas paragino Europos Parlamentą imtis griežtų priemonių prieš Vengriją, kad būtų „apgintos pamatinės ES vertybės“. Nesunku atspėti, kokios „pamatinės vertybės“ šitam pedofilui pasirodė Vengrijoje labiausiai pažeidžiamos…

A.L.: Šiandien tai ir vyksta – visų tradicinių vertybių ir bendruomenių (tautinių, religinių, šeimos) naikinimas, arba, madingai išsireiškiant, dekonstrukcija.

V.A.: Programa jų sena kaip komunistų „Internacionalas“. Prisimenate? „Pasaulį seną išardysim, iš pačių pamatų ir tuo naujai pasaulį atstatysim – kas buvo nieks, tas bus viskuo“. Ardymo procesas dabar vyksta visu greičiu. Na ir ką gi, galų gale europiečiams, bus, kaip sakė poetas T. S. Eliotas: „Šitaip ir baigias pasaulis. Ne sprogimu – inkštimu“ (angl. „This is the way the world ends, not with a bang but a whimper.“).

A.L.: Šia tema būtų galima kalbėti be galo. Jūs apie ją turite labai daug žinių.

V.A.: Tai yra pagrindinė mano tyrinėjimų tema, aš į šiuos reiškinius gilinuosi jau daug metų. Dėl to puikiai žinau, kas atsitiko, kaip atsitiko ir kodėl. Ir kam visa tai buvo reikalinga.

Ne paslaptis, kad taip ir buvo suplanuota, kad kai Tarybų Sąjungoje komunizmas sugrius ir visi galvos, kad marksizmui jau galas, jis lyg niekur nieko išlįs savo naujuoju pavidalu – liberalistiniu globalistiniu neomarksizmu, kokį dabar ir matome Vakaruose. Toks ir buvo „istorijos šeimininkų“ (kaip žydų kilmės britų premjeras Dizraelis dar XIX amžiuje pavadino savo gentainius) tikslas po Antrojo pasaulinio – tokiu būdu galutinai nugalėti europiečius, atsikeršijant už holokaustą. O tam kad šitos revoliucijos nebūtų kam sustabdyti, tai šie „istorijos šeimininkai“ iš anksto pasirūpino, kad amerikiečių bei europiečių sąmonė ir būtų atitinkamai modifikuota. Tai ir yra vadinamoji socialinė inžinerija. Tą jie ir darė paskutinius 50 metų – keitė žmonių sąmonę. Ir pamažu įtikino daugelį (o ypač – kelias kartas jaunimo), kad viskas, kas dabar vyksta, tai yra neva labai gerai, kad šitaip ir turi būti, kad tautos ir tautinės valstybės – tai praeities atgyvena, kaip ir tradicinė moralė, kad visur turi būti „atvirų durų politika“ (arba kaip jie mėgsta vadinti, „margaspalvės visuomenės“ tolerancija) ir t.t., ir pan. Reikia pripažinti, kad jie turi be galo daug visokių idėjų kaip galutinai transformuoti pasaulį. Juk taip ir pasakė Eurovizijos transvestitas Končitas – jie įsitikinę, kad dabar jau nesustabdomi!

A.L.: Tėvas gamina Austrijoje dešras, o sūnus – Končitas Wurst’as-Dešra – varo austrus ir kitus europiečius iš proto… Juk, kaip žinia, „wurst“ vokiečių kalboje ir reiškia būtent dešrą, o žargone dar ir vyrišką organą, kai tuo tarpu žodis „conchita“ ispanų kalbos žargone reiškia priešingai – moterišką. Su bepročiais lengviau susitvarkyti, palenkti savo valiai…

Žydų rankose – viso pasaulio masinės informacijos priemonės, visa kino pramonė. Apie tai jau praeito šimtmečio pradžioje, kaip jūs puikiai žinote, jau kalbėjo Henris Fordas. Šiandien nėra beveik nei vieno Holivudo filmo, kuriame nebūtų kokio lytinio iškrypimo propagandos. Man nuo jų alergija. Peržiūriu kartais internete ir Amerikos žydų kontroliuojamą spaudą – nieko nesiskiria nuo sovietinės, viena propaganda, kreivi veidrodžai.

Bet niekaip negaliu atsikratyti minties, kad yra dar viena holokausto propagandos priežastis – tiesiog elementarus noras pasipelnyti.

V.A.: Be jokios abejonės. Lietuvoje, kiek žinau, yra juk išleista garsioji profesoriaus Normano Finkelšteino knyga „Holokausto industrija“. Ten viskas labai aiškiai paaiškinta.

Štai, pavyzdžiui, prieš kažkiek metų susidomėjęs sekiau pranešimus apie tai kaip kažkokia Kanadoje gyvenanti Regina Epštein bylinėjosi su Lietuvos valdžia dėl kažkokio neva tai jai priklausiusio pastato Vilniaus centre. Ta komedija (greičiau absurdiška tragikomedija) užtruko beveik 10 metų, kol pagaliau Lietuvos valdžia, pasaulinės žydijos spaudžiama, nusileido ir atidavė poniai Epštein vieną gražiausių namų Vilniuje. Tuos rūmus jinai iškart pardavė kažkokiems gruzinams mafijozams ir į savo kišenę įsidėjo 7 milijonus litų. Pagal to meto kursą – beveik du milijonus dolerių! Manau, tas pastatas jai „priklausė“ tiek pat kaip man „priklauso“ kokia nors, sakysim, Jeruzalės apgriuvusi siena, į kurią religingi žydai melsdamiesi baksnoja galvomis. Vėliau pasirodė straipsnis, kad tas didžiulis namas prieš karą neva priklausęs kažkokiam jos giminaičiui Isakui Špaizeriui, kuriam vokiečiai neva tai nukirtę galvą. Štai tokia mitologija.

Čia galima, aišku, dar būtų pradedėt 128 milijonus litų, kuriuos kaip „kompensaciją už skriaudas“ pasaulio žydijai atseikėjo pati Lietuvos valdžia. Ir taip galima tęsti be galo. Izraelio politikas, buvęs ilgametis užsienio reikalų ministras Abba Ebanas kartą, turbūt juokais, pastebėjo, kad „nėra kito tokio puikaus biznio kaip Šoa biznis“ (angl. „There’s no other business like Shoah business.“). Ir, suprantama, kiekvienas verslininkas nori savo verslą plėtot. „Holokausto atminimas turi tapti augimo industrija“ (angl. „Holocaust remembrance must become a growth industry.“) – tiesiai šviesiai pareiškė Kehillath Israel sinagogos Masačiusetso valstijoje rabinas Viljamas Hamiltonas.

A.L.: Turbūt todėl nėra ko stebėtis, kodėl Izraelio užsienio reikalų ministerija pateikė rezoliuciją Suvienytų Nacijų Organizacijai, reikalaudama, kad holokausto švietimas taptų privalomu visame pasaulyje. Net ir tokiose, atrodytų iš pirmo žvilgsnio jokio ryšio su žydais neturinčiose šalyse kaip Indija, Kinija, Indonezija ar Malaizija.

V.A.: Kas dėl švietimo, prisimenu, kad jau daugiau nei prieš dešimt metų, dar „ikieuropiniais“ laikais, buvo straipsnis apie tai kaip Lietuvos mokytojai važiavo „tobulintis“ į Izraelį, kad išmokt žydiškos „tolerancijos“. Bet mes jau aptarėme, kokia tai „tolerantiška“ šalis. Na ir paskui greitai, tais pačiais 2003 metais, pasirodė žinutė, jog startuoja Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtinta holokausto švietimo veiklos programa, kuri „parengta siekiant kelti mokymo apie holokaustą kokybę, labiau koordinuoti šioje srityje dirbančių valstybinių institucijų ir visuomeninių organizacijų veiklą, į holokausto švietimą įtraukti daugiau pedagogų ir besimokančiųjų“. Kad būtų garantuotas platus švietimo apie holokaustą institucijų tinklas. Dabar visa tai pas jus Lietuvoje jau, kiek žinau, beveik pilnai įgyvendinta.

A.L.: Na bet, iš kitos pusės, nesenai teko iš pačių žydų šaltinių išgirsti, kad net ir Kinijoje nuo Marko Polo laikų taip pat gyvena žydai. Ir jų ten – 40 milijonų. Gali būti, kad Rusijos habadininkai kiek (tikriausia gerokai) padaugino skaičių verslo sumetimais, bet žydų Kinijoje yra nemažai. Gal ir čia numatoma ateityje gauti kokią nors materialinę naudą, jei finansiniai centrai iš JAV ir Europos galutinai persikels į Pietryčių Aziją? Pradės jiems ir kiniečiai už holokaustą ir antisemitizmą kontribucijas mokėti. Kas žino?

V.A.: Istorijos puslapiai yra pilni pavyzdžių, kai buvo naudojamasi principu „tikslas pateisina priemones“. Šiandien kaip tik tai ir matome. Holokaustas šiandien yra tapęs ne tik kad ideologiniu ginklu, bet tampa tarsi ir kokiu religiniu kultu su dogmomis, kuriomis niekam nevalia abejoti. Blogiausia tai, kad holokaustas šiandien naudojamas tiesiog šantažui ir siaubingų nusikaltimų kartblanšui. Kokio atoveiksmio dėl to galima sulaukti, aiškinti nereikia. Tačiau tuo galbūt kaip tik ir siekiama antisemitizmo apraiškų, nes iš jų galima turėti apčiuopiamą naudą. Antisemitizmas šiandien ir yra parankiausias būtent patiems sionistams.

(Laukite tęsinio)

Redakcijos pastaba: Visą šią pokalbių seriją iliustruojame įžymiojo brazilų dailininko-karikatūristo Karloso Latuffo piešiniais. Lietuvoje jis kol kas beveik nežinomas.

Padėk skleisti INFORMACIJĄ!
Paremk LDieną.lt

Daugiau:

Kaip JAV įsiveržė į Panamą demokratijos ginti...
2548
18 trilijonų skolos
749
Vokietijoje veiklą pradėjo pirmasis šalyje Islamo bankas
682

Naujausi

Skaitomiausi


1
2
3
4
5
6
7
8
Visi videoklipai


Rimtos istorijos:

Populiariausi per 7 dienas


Populiariausi per 30 dienų


Populiariausi per visą laiką



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
Kiekvienas žmogus su čia pateikta informacija elgiasi savo nuožiūra.
Pradžia: 2014 rugpjūčio 18 | 1.367 | 441.851
Susisiekti: