Valentinas Katasonovas: Pinigų mirtis ir alternatyvūs ekonominiai santykiai
Autorius: Šauksmas.lt Šaltinis: http://sauksmas.lt/valentinas-... 2016-02-27 12:38:05, skaitė 1949, komentavo 1
Galingiausių Vakarų valstybių centriniai bankai pinigais užtvindė pasaulio ekonomiką. Centrinių bankų „kiekybinio suminkštinimo“ programos neatvedė prie realios ekonomikos vystymo, bet ją įstūmė į aklavietę. Vis didesnė pinigų spausdinimo staklių produkcijos dalis keliauja į finansines rinkas, kur įsidega spekuliacinių žaidimų azartas. Į realios ekonomikos sektorių pinigai nepatenka, todėl ūkio subjektai ima ieškoti alternatyvių ekonominių santykių formų.
Galingiausių Vakarų valstybių centriniai bankai pinigais užtvindė pasaulio ekonomiką. Tai pirmiausiais pasireiškia, visų pirma tuo, kad JAV FRS, Anglijos bankas, Europos centrinis bankas (ECB) ir kiti centriniai bankai po finansinės 2007-2009 metų krizės ėmė vykdyti taip vadinamas kiekybinio suminkštinimo (KS) programas. Jie ėmė supirkinėti skolų lakštus (tame skaičiuje blogos kokybės), išmesdami kiekvienais metai į apyvartos kanalus naujus šimtus milijardų dolerių, eurų, svarų sterlingų ir kitų valiutų. Tuo pačiu metu centriniai bankai pradėjo nuoseklią procentinės normos pasyvo ir aktyvo operacijų mažinimo politiką. To rezultate, depozitų procentinė norma Švedijos, Danijos, Šveicarijos, Japonijos, o taip pat ECB tapo su minuso ženklu. Pinigų atsirado tiek, kad jie tapo beveik nemokami.
Paradoksas tame, kad tokia pinigine Vakarų centrinių bankų ekspansija neatvedė prie realios ekonomikos vystymo, bet ją įstūmė į aklavietę. Šis reiškinys turi kelias priežastis. Pirmiausiai, vis didesnė pinigų spausdinimo staklių produkcijos dalis keliauja į finansines rinkas, kur įsidega spekuliacinių žaidimų azartas. Į realios ekonomikos sektorių pinigai nepatenka, kur nėra didelių ir greitų pelnų. Antra, spausdinimo staklių produkcija vis labiau praranda pinigų požymius. Šiandien pinigų pagalba jau nebegalima pakeisti nei vertę, nei prekių ir paslaugų kainą. Ryškus pavyzdys – naftos kainos, kurios gali keistis metų bėgyje kartais. Visas reikalas tame, kad naftos kainos ėmė keistis su pagalbas tokio instrumento, kurį mes vien iš inercijos vadiname pinigais. Iš tikrųjų tai banalus instrumentas spekuliacijų, manipuliacijų ir turto perskirstymo pinigų šeimininkų naudai – tų, kas kontroliuoja spausdinimo stakles.
Тie, kas užsiima gamyba ekonomikos realiame sektoriuje, tai jaučia savo kailiu. Pramonės gamybos sferos kompanijos, žemės ūkio, statybos, transporto negali vykdyti ilgalaikių investicijų, sudaryti ilgalaikių kontraktų, negali užsiimti perspektyviais tyrimais ir projektais. Jos net negali normaliai prekiauti. Trūksta apyvartinių lėšų (pinigai iškeliavo į finansines aikšteles, kur siaučia spekuliantai), o jeigu jų ir yra, kyla įvairios rizikos, kylančios dėl staigių valiutų kursų svyravimų, infliacinio pinigų nuvertėjimo, kainų pakilimų ir kritimų prekių rinkose. Šiandieniniai prekių gamintojai atsiduria tokioje padėtyje, kokioje buvo mūsų protėviai prieš daugelį tūkstančių metų, kada dar nebuvo tokios universalios mainų priemonės, kaip pinigai.
Natūralu, prekių gamintojai bando adaptuotis mirusių pinigų epochoje. Kuriami nauji ekonominiai santykiai. Šie nauji santykiai vadinami įvairiai: alternatyvūs, netradiciniai, bepiniginiai, prekių mainų, barteriniai… Visumą alternatyvių ekonominių santykių galima sujungti į tris pagrindines grupes:
- – grynai prekių mainų, kurie nenumato pinigų naudojimo jokia forma;
- – dalinai prekių mainų, kurie turi minimizuoti oficialių pinigų naudojimą;
- – prekių mainų, pagrįstų alternatyvių pinigų naudojimu, tai yra pinigų, neturinčių oficialaus statuso.
Alternatyvios formos ekonominių santykių gali turėti keletą lygių:
- – lokalų (mainai vieno miesto, rajono, gyvenvietės ribose);
- – nacionalinį (mainai vienos šalies ribose);
- – tarptautinį (mainai tarp subjektų, priklausančių skirtingoms nacionalinėms jurisdikcijoms).
Vystymasis alternatyvių ekonominių santykių sulaukia gana aktyvaus pasipriešinimo iš pinigų šeimininkų pusės. Tai nestebina, nes bet kokie alternatyvūs ekonominiai santykiai žlugdo centrinių bankų monopoliją emituoti pinigus ir monopoliją privačių bankų emituoti negrynus (depozitinius) pinigus. Prisidengdami įvairiai pretekstais centriniai bankai ir įvairių šalių vyriausybės vykdo nenutrūkstamą kovą su panašios rūšies ūkio subjektų „kūryba“. Tuo, tarp kitko, paaiškinama tai, kad nemaža dalis alternatyvių ekonominių santykių yra „šešėliniame“ ekonomikos sektoriuje.
1. Grynai prekių mainų operacijos. Klasikine forma tokių operacijų yra barteris. Be klasikinio barterio vis didesnį populiarumą įgyja „multiprekiniai“ barteriai – schemos, kuriose gali dalyvauti dešimtys, šimtai ir tūkstančiai ūkio subjektų.
2. Dalinai prekių mainų operacijos. Jos naudojamos minimizuoti oficialių pinigų naudojimą. Kaip taisyklė, elementai panaudojimo valiutos yra plačioje klasėje tarptautinių operacijų („pasitinkančioji prekyba“). Pasitinkančioji prekyba numato piniginį apmokėjimą tiekimų prekių ir paslaugų iš abiejų šalių, bet naudojant subalansuotų tiekimų kainos principą. Operacijų technika gali būti labai įvairi. Pavyzdžiui, tiekėjų už eksportą gauti pinigai iš šalies A gali būti akumuliuojami bankų sąskaitose ir po to naudojami importui prekių iš šalies B. Tuo atveju galima išvengti tvirtų valiutų naudojimo (JAV dolerio, eurų, Britanijos svarų sterlingų), remiantis nacionalinėmis valiutomis pasitinkančiosios prekybos partnerių.
Net jei pasitinkančioji prekyba nenumato tokių įsipareigojimų, kaip panaudojimas gautų pinigų už prekes banko sąskaitoje nenumato importo apmokėjimo, vis tiek principas subalansavimo svarbus valstybėms dalyvėms, nes leidžia joms kontroliuoti stabilumą jų prekybinių ir mokėjimo balansų, kas svarbu palaikant nacionalinio piniginio vieneto valiutos kurso stabilumą.
Štai tik kai kurios labiausiai žinomos formos pasitinkančiosios prekybos rūšys: kompensaciniai sandoriai komercinės veiklos; kontrpirkimai; kompensaciniai sandoriai gamybos bendradarbiavimo pagrindu; naudotos produkcijos išpirkimas; operacijos su žaliavomis, operacijos su devaltinėmis žaliavomis (tolingas) ir t.t. Pačios sudėtingiausios iš išvardintų formų yra kompensaciniai sandoriai gamybinio bendradarbiavimo sandorių pagrindu. Faktiškai tai jau ne paprastai prekių mainų operacija, o sandoriai pasikeitimo investicijų į prekes. Kaip taisyklė, šioje schemoje dalyvauja dar kreditorius, teikiantis skolinamą kapitalą investoriui.
Čia reikia pasakyti ir apie įvairius kliringus – mechanizmus, leidžiančius užskaityti abipusius piniginius reikalavimus ir įsipareigojimus dalyvių ekonominių santykių. Dažniausiai funkcijos kliringo centro atlieka bankas. Kliringo schema numato periodišką fiksavimą saldo mokestinių reikalavimų ir įsipareigojimų. Saldo gali padengti, gesinti iš anksto numatyta valiuta (kliringo valiuta). Galimas kliringo santykių dalyvio kreditavimas, pas kurį susidarė neigiamas saldo. Taip pat įmanomas variantas gesinimo neigiamo saldo dėka tiekimų. Po Antrojo pasaulinio karo, kada pasaulyje viešpatavo valiutinis badas, svarbią rolę vystant tarptautinę prekybą vaidino dvišaliai ir daugiašaliai valiutiniai kliringai. Praėjusio šimtmečio septintą dešimtmetį buvo demontuota Breton-Vudso valiutinė sistema, nuo JAV FRS spausdinimo staklių buvo nuimtas „aukso stabdis“ (anuliuotas JAV dolerio emisijos padengimas aukso atsargomis). Nuo to momento prasidėjo tikslingas naikinimas valiutinių kliringo susitarimų, nes jie mažino paklausą JAV FRS produkciją kartais. Šiandien interesas valiutiniams kliringams kaip alternatyvai Vašingtono dolerio diktato vėl auga.
3. Prekių mainų operacijos, pagrįstos alternatyviais pinigais. Vienas iš būdų išgyvenimo šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame visiems ekonominių santykių dalyviams aktyviai primetamas JAV doleris, vadinamas iš nesusipratimo pinigais, yra sukūrimas alternatyvių pinigų. Tai yra tokių pinigų, kurie galėtų iš tikrųjų atlikti savo ekonomines funkcijas (pirmiausiai, kainos mato ir mainų priemonės). Įvairiose pasaulio valstybėse atskirų miestų lygyje ir rajonų atsiranda didelis skaičius vietinių pinigų. Žinoma, tokie vietiniai pinigai pilnai neišstumia oficialių pinigų, bet eilėje atvejų poreikis vietos gyventojų oficialių pinigų mažėja du ar daugiau kartų. Vietiniai pinigai, turintys popierinių ženklų ar kompiuterinių įrašų formą, aktyvuoja mainus darbo produktais, gaminamais rajono ribose. Tarp didelės įvairovės alternatyvių pinigų ypatingai verta išskirti barterinius pinigus.
Daugelis ekspertų pripažįsta, kad augant nestabilumui pasaulyje alternatyvių (netradicinių) prekybos metodų ir atsiskaitymų tema tampa vis aktualesne.
Vertė Algimantas Lebionka