Aš – už kastraciją: atsakant R.Bogdanui ir kitiems “laisvės šaukliams”

Artūras Račas
+1 -0 Autorius: Artūras Račas
Šaltinis: http://racas.lt/kastracija-bogdanui-saukliams/
2014-11-18, skaitė 3895
0
Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!


Tikriausiai nebūčiau nieko rašęs apie Vaidotą Grincevičių ir jo staigiai išpopuliarėjusį šlagerį “Šėtone prašau”, nors visi mokantys rašyti bent jau taip pat, kaip Vaidas dainuoja, jau pasisakė. Tačiau perskaitęs etatinio “Delfi” apžvalgininko Ramūno Bogdano komentarą, nusprendžiau, kad tylėti jau yra pavojinga.

Kūrėju Lietuvoje būti nėra labai sunku
Kūrėju Lietuvoje būti nėra labai sunku

R.Bogdanas savo komentaro pradžioje klausia: kas būtų, jei kas nors sudainuotų kupletą apie V.Uspaskich kokioje nors Lietuvos cerkvėje ir įtaria, kad viskas baigtųsi taip, kaip baigėsi “Pussy Riot” Maskvoje.

O aš paklausiu kitaip. O kas būtų, jei, pavyzdžiui, aš Vilniaus Arkikatedroje padainuočiau štai tokį kupletą:

Šėtone, prašau, nupirki mano sielą už leidimą taškyti Grybauskaitės galvą į sieną

Pyktis manyje verda kiekvieną dieną, tai daug dažniau nei mano mama man verda pieną

Jeigu pagaučiau Grybauskaitę galėčiau jos mėsą suvalgyt, sušaldyt

Kaulus vietoj malkų suskaldyt

Ar R.Bogdanas taip pat įtartų, kad man baigtųsi panašiai kaip “Pussy Riot”? Ar jis taip pat kalbėtų apie grįžimą į SSRS, žodžio laisvę ir kūrėjo teises?

O jeigu, pavyzdžiui, V.Šustauskas duetu su J.Panka sinagogoje sudainuotų tą patį kupletą, tik dar kiek kitaip:

Šėtone, prašau, nupirki mano sielą už leidimą taškyti žydų galvas į sienas irt.t.

Ką tada parašytų R.Bogdamas ir kiti laisvės šaukliai? Įtariu, kad tada jie virtų pykčiu, prisimintų Holokaustą, Vilniaus Gaoną ir reikalautų keršto.

Bet vaikai juk ne D.Grybauskaitė ir ne žydai. Ir net ne čigonai. Ir net ne gėjai ar lesbietės. Todėl daužyti jų galvas į sienas ir skaldyti jų kaulus yra kūrybiškai juokinga?

Iš viso keista, kaip R.Bogdanui ateina į galvą lyginti “Pussy Riot” su V.Grincevičiumi. Juk net jam turėtų būti aišku, kad “Pussy Riot” buvo politinis protestas (tada rašiau, kad forma ir vieta man neatrodė pačios tinkamiausios, tačiau tai buvo protestas).

O prieš ką protestuoja V.Grincevičius? R.Bogdanas teigia, kad jis kelia rimtą problemą ir paaiškina: ” Visi žinome istorijų, kaip nepakaltinami vaikai elgiasi su mokytojais, kaip niekina savo tėvus”.

Aš užjaučiu R.Bogdaną, jei jo vaikai jį niekina, jei yra nepakaltinami ar kaip nors negražiai elgiasi su mokytojais. Tarp mano trijų vaikų nė vieno tokio nėra, nežinau, kad tokių būtų tarp mano draugų vaikų.

Tačiau štai ką žinau: V.Grincevičiaus “kūryba”  tiems vaikams, apie kuriuos kalba R.Bogdanas nepadarys jokios teigiamos įtakos. Lygiai tą patį galėčiau pasakyti ir apie tų vaikų tėvus – vargu ar ta “kūryba” privers tuos tėvus permąstyti savo elgesį su vaikais ir auklėjimo būdus, kuriuos jie savo atžaloms taikė. Žinote kodėl? Ogi todėl, kad vaikus, apie kuriuos kalba R.Bogdanas ir kurių problemą neva kelia V.Grincevičius sukuria ne aplinka, o šeima ir tos šeimos vertybės. Ir žinant tai, V.Grincevičiaus “kūryba” gali priversti kai kuriuos tėvus pagalvoti, o kodėl gi jie dar nepadarė to,  ko nori V.Grincevičius. Ir galbūt paversti savo mintis realybe, taip išspręsdami problemą.

R.Bogdanas ir kai kurie kiti aiškina, kad V.Grincevičiaus “kūryba” yra atsakas į tuštybę ir bukinimą, kurio pilna Lietuvos televizijose. Todėl V.Grincevičius, suprask, yra maištininkas, kuris žadina atbukusius protus ir skatina juos mąstyti. Suprasčiau jei taip kalbėtų kokio Naujojo Židinio, “Šiaurės Atėnų” ar net ekspertai.eu (nors pastarųjų mąstymas skiriasi nuo manojo) autorius. Bet kai apie tuštybę ir bukinimą kalba autorius, rašantis žiniasklaidos priemonėje, kurioje M.Šalčiūtė ar O.Pikul minima dažniau nei A.Merkel ir populiarumu gali susilyginti gal tik su D.Grybauskaite, tekstai apie penkis orgazmo būdus tarp pagrindinių atsiduria penkis kartus dažniau nei tekstai apie biudžetą ar naują knygą, tai jau atleiskite. Nebent M.Šalčiūtė irgi yra priskiriama maištininkams, žadinantiems miegančius protus ir pats R.Bogdanas, pamatęs ją Delfi puslapiuose, iš karto išsivaduoja nuo mieguistumo.

Tiesa, V.Grincevičius tiek R.Bogdano, tiek kitų “laisvės šauklių” pasisakymuose prieš M.Šalčiūtę turi vieną didelį privalumą. Jis yra vadinamas “kūrėju”, o jo “daina” įvardijama kaip “kūryba”. Visų V.Grincevičių palaikančių intelektualų pasisakymuose būtent “kūryba”, “kūrybinis polėkis”, “kūrybiškumas”  yra tie raktinis žodis, kurie, pasak šaukiančių “Laisvę Whydotui”, daro pastarąjį nepakaltinamu.

Ir būtent šioje vietoje visi tie “laisvės šaukliai” tampa panašūs į kelnes viešbučio lovoje nusimovusį A.Ramanauską, platinantį savo nuogo užpakalio nuotraukas internete. Mat pripažindami, kad tai ką daro V.Grincevičius yra “kūryba”, jie iš esmės pripažįsta, kad nėra didelio skirtumo tarp Marijono ir V.Grincevičiaus dainų, tarp V.Grincevičiaus ir A.Ramanausko humoro, tarp A.Užkalnio ir V.Grincevičiaus “kūrybinio polėkio”.

Kūryba būna įvairi
Kūryba būna įvairi

Bet – paradoksas – pripažindami, kad V.Grincevičius yra toks pat kūrėjas, kaip ir jie visi, menininkas, tie jau pripažinti kūrėjai vis dėlto sako, kad jų kūryba yra geresnė, o dainos gražesnės. Kad V.Grincevičius dainuoja ne taip gražiai kaip Marijonas, groja ne taip tobulai kaip D.Zvonkus ir šoka ne taip ritmingai kaip A.Lukošius. Nes jie kaip jau pripažinti kūrėjai, juk žino, kas kūryboje yra gražu, o kas ne, kas vertinga ir kas verta būto rodoma per TV.

R.Bogdanas eina dar toliau – jis lygina V.Grincevičių su “Musių valdovo” autoriumi, gavusiu Nobelio premiją, lyg norėdamas mums pasakyti, kad V.Grincevičius su savo “kūryba” taip pat gali pretenduoti į Nobelio premiją. Nes R.Bogdanui V.Goldingas ir V.Grincevičius – tokie pat kūrėjai.

Mano nuomone, viskas yra kiek kitaip. Man V.Grincevčiaus “kūryba” labiausia primena Minedą (kuris, pagal R.Bogdano, Marijono ir kitų kūrybinės inteligentijos atstovų siūlomą sampratą taip pat neabejotinai yra “kūrėjas”). Jų grojimo ir dainavimo įgūdžiai yra panašūs, mažai skiriasi, spėju, ir jų pasaulio suvokimas. V.Grincevičius nuo Minedo tikriausiai skiriasi tik tuo, kad pastarasis aiškiai supranta, ką jis daro ir buvo pirmas, o V.Grincevičius bando sekti iš paskos ir kad Lietuvos kūrybinė inteligentija Minedo karjeros pradžioje dar nebuvo taip subrendusi laisvei kaip šiandien.

Šiandien, kai jie  jau pakankamai subrendo, jie bando mums ir visai visuomenei įteigti, kad minedų, grincevičių ir marijonų “kūryba” yra šventa karvė, kuri gali dėlioti savo krūveles kur panorėjusi. Jie bando visus įtikinti, kad terminai “kūryba” ir “kūrėjas” atleidžia nuo bet kokios atsakomybės ir yra išankstinė indulgencija daryti, kas tau šauna į galvą. Mus verčia patikėti, kad pakanka išmokti tris akordus, pasiimti būgnelį ar skrabalus ir tu jau tampi nepakaltinamas ir neliečiamas.

Aš tuo netikiu ir joks minedas ar marijonas manęs tuo neįtikins. Mano supratimu, saviraiškos ir žodžio laisvė nėra beribė ir jos ribos visiškai nepriklauso nuo raiškos formos. Todėl nėra jokio skirtumo, ar leidimo daužyti žydų/čigonų/vaikų/moterų/plikių/konservatorių galvas į sienas yra prašoma dainuojant ar deklamuojant eiles, brūžinant gitaros stygas ar grojant kanklėmis, sėdint kėdėje ar gulint nuogu užpakaliu viešbučio lovoje. Forma nepakeičia turinio ir todėl bebalsis dainavimas privartaujant gitarą neišplečia žodžio laisvės ribų. Jei būtų priešingai, turėtume pripažinti, kad žodžio ir saviraiškos laisvė ribų neturi.

V.Grincevičius, mano supratimu, tas ribas peržengė ir būtų gerai, kad už tai atsakytų. Gerai dar ir todėl, jog taip būtų pasiųsta žinia visai visuomenei, kad “kūrėjas” yra toks pat visuomenės narys su tokiomis pačiomis teisėmis, kaip ir tie, kurie nemoka dainuoti ir groti ir to nedaro.

R.Bogdanas sako, kad būtų pražūtinga, jei valstybė paremtų kai kurių visuomenės narių noras nubausti V.Grincevičių už akivaizdų smurto prieš vaikus propagavimą. Pasak jo, tai būtų tolygu norui iškastruoti kūrybiškumą, nes tada negimtų rytojus.

Galiu pasirodyti žiaurus, bet aš – už kastraciją. Aš už tai, kad tokia “kūryba” būtų kastruojama be gailesčio, nepaliekant net menkiausios galimybės, būti vaisinga. Aš už tai, kad tokios “kūrybos” rytojus negimtų, nes jei bus priešingai, tas rytojus toliau dauginsis ir pagimdys dar daugiau tokios “kūrybos”. Ir skirtumas tarp to, kas yra “kūryba” ir kūryba nyks tokiu pat greičiu kaip ir suvokimas, kad nėra laisvės be atsakomybės. Tokių, kaip V.Grincevičius “kūrybos” negailestinga kastracija suteiktų vilties, kad rytojus bus kitoks.

Atskirai dar norėčiau pasisakyti apie teisėsaugos pareigūnų darbą. Prisipažinsiu, kad reaguoti į R.Bogdano komentarą mane paskatino ne jo noras V.Grincevičių pastatyti greta “Pussy Riot” ar V.Goldingo. Labiausiai mane suerzino tai, kad jis į vieną krūvą suplakė V.Grincevičių ir išpuolį prieš BNS žurnalistus. Lyg V.Grincevičius ir BNS žurnalistai būtų lygiaverčiai ir vienodai “nusikaltę”.

Tokį palyginimą gali padaryti tik “kūrėjas”, niekada nebuvęs žurnalistu ir nesuprantantis, kas yra žurnalistas, kokia jo atsakomybė ir etika. Tokš palyginimą galima daryti ir sąmoningai, siekiant teisėsaugos darbo broką naudoti kaip liniuotę matuojant tarpusavyje niekaip nesusijusias ir net iš esmės priešingas problemas.

BNS žurnalistus teisėsauga neteisėtai baudė ir bandė įbaugnti už tai, kad jie sąžiningai atliko savo pareigą ir nesutiko nusižengti profesinei etikai. BNS žurnalistus teisėsauga neteisėtai baudė už tai, kad jiems trūko drąsos bausti D.Grybauskaitę, kuri piktnaudžiavo valdžia. Prieš BNS žurnalistus teisėsauga naudojo neteisėtas ir neadekvačias priemones, todėl, kad ji negalėjo (arba nenorėjo) tų priemonių panaudoti prieš tikrąjį nusikaltėlį.

V.Grincevičiaus atveju teisėsauga taip pat naudoja neadekvačias priemones. Kompiuterių ir vaizdo kameros konfiskavimas po to, kai V.Grincevičiaus “kūryba” sukasi Youtube yra toks pat prasmingas ir reikalingas, kaip krata J.Damulytės garaže praėjus penkioms dienoms po slaptos VSD pažymos paskelbimo ar BNS prieš dvejus metus dirbusių žurnalistų pokalbių įrašinėjimas.

Abu šiei atvejai liudija, kad Lietuvos teisėsaugos institucijos yra nekompetentingos, kad jos naudoja neadekvačias ir – nebijokim to pasakyti – kvailas priemones, tuo kompromituodamos save ir visą valstybę. Tačiau tų institucijų nekompetenciją ir naudojamos kvailos priemonės nededa lygybės ženklo tarp V.Grincevičiaus ir BNS žurnalistų persekiojimo istorijų, ką mums bando siūlyti R.Bogdanas. Nes vienų atveju persekiojimas yra būtinas siekiant apginti visuomenės susitarimą, kitu gi atveju persekiojama buvo siekiant nuslėpti nusikaltimą ir apginti ne visuomenę, o vieną asmenį.

Todėl tai, kad policija elgėsi kvailai, konfiskuodama V.Grincevičiaus kompiuterius ir vaizdo kamerą, visiškai nereiškia, kad V.Grincevičius yra nekaltas ir kad dėl policijos kvailumo jo “kūryba” turi būti nepakaltinama. Žodžio laisvės ribos neturi būti matuojamos policijos kvailumu.

Todėl V.Grincevičius turi būti kastruojamas, o kompiuteriai ir vaizdo kamera jam turi būti grąžinti. Nes galbūt jis norės užsiimti “kūryba” ir ateityje, o laisvoje šalyje tai neturi būti draudžiama. Net tiems, kurie iškastruoti.

Kastracija, beje, gali turėti ir teigiamos įtakos balsui, ko aš V.Grincevičiui nuoširdžiai linkiu.


Įvertink straipsnį: 1   0
Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!

Komentarų kol kas nėra



VISI STRAIPSNIAI LIETUVA PASAULIS KAIMYNAI SMAGUMAI

Komentarai



Reklama

Paveiksliukai


Video



Rėmėjas

Puslapis feisbuke


Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
Kiekvienas žmogus su čia pateikta informacija elgiasi savo nuožiūra.
Pradžia: 2014 rugpjūčio 18 | 1.367 | 441.851...