Pasaulinė kultūrinė revoliucija (6) - Politkorekcija (0)

Versijos.lt
+ 2 - 0
Autorius: Versijos.lt
Šaltinis: http://versijos.lt/pasauline-k...
7534-04-06 (2016 m.), skaitė 1712
0

Politkorekcija

Jau kelis dešimtmečius politkorekcija formuoja viso pasaulio politinį landšaftą. Kitados tai buvo visiškai nekaltas gerų manierų kodeksas, o šiandien jis pavirto nuolat griežtėjančiomis taisyklėmis, kurios nurodo, kaip reikia kalbėti ir galvoti.

Žmonėse yra pakankamai populiarus įsitikinimas, kad kalba formuoja realybę. Su tuo susiję daugybė prietarų. Tam tikra leksikos dalis bet kuriais laikais buvo laikoma arba nepadoria, arba uždrausta. Kalbos poveikio emocinei žmogaus sferai, žinoma, negalima neįvertinti ir draudimai bei tabu vaidina didžiulį vaidmenį. Tačiau ar galima kalbos pagalba pašalinti nepageidautinus šio pasaulio reiškinius?

Žinomas psicholingvistas, knygų „Švarus lapas“ (The Blank Slate) ir „Minties materija. Kalba kaip langas į žmogaus prigimtį“ (The Stuff of Thought. Language as a Window into Human Nature) autorius Stivenas Pinkeris įvedė į apyvartą terminą „eufemizmų bėgimo takelis“. Esmė čia ta, kad vengdami draustinų temų, žmonės stengiasi įvesti į apyvartą naujus terminus, kurie vėliau vėlgi neišvengiamai bus uždrausti. Dėl to vyksta nuolatinė eufemizmų rotacija.

Pavyzdžiui, visose šalyse nuolat kaitaliojami žodžiai, reiškiantys „tualetą“. Pas mus tai – tualetas, išeinama, išvietė ir pan. Tačiau kokiu žodžiu šios vietos nepavadinsi, jis vis tiek įgaus tą pačią reikšmę.

Panašūs dalykai dedasi su nacionalinių mažumų pavadinimais. Pavyzdžiui, Amerikoje iš pradžių buvo žodis „nigger“ (jo pilnas toks kūrinys, kaip, tarkime, Marko Tveno „Tomo Sojerio nuotykiai“) – juodaodį reiškiantis terminas XIX amžiuje. Netrukus jis įgavo įžeidžiamą atspalvį ir pradėta kurti naujus terminus – „negro“, „colored“, „black“, „people of color“, „African-American“. Šiuo momentu pagal politkorekcijos kanonus galima naudoti tik du paskutinius terminus. Likusieji „susidėvėjo“ ir tapo įžeidžiamais. Nors tuo momentu, kai pateko į apyvartą, buvo visiškai politkorektiški. Taip pat nepadoriu laikomas ir žodis „mexicans“. Na taip, jie iš Meksikos, bet vadinti juos reikia „hispanics“.

Kokiu gi būdu nacionalinių mažumų pavadinimai tampa įžeidžiamais? Matyt, esmė slypi tame, kad kairieji liberalai identifikuoja save su grupėmis, kurios, jų nuomone, yra engiamos. Tokioms grupėms priklauso negrai, meksikiečiai, moterys, invalidai, žmonės su antsvoriu, seksualinės ir religinės mažumos. Pastoviai koncentruodamiesi ties bet kokiu neteisingumo pasireiškimu (neretai išsigalvotu) ir ignoruodami visus faktus, kurie neįsipaišo į „aukos“ vaidmenį, kairieji liberalai menkina tų grupių privalumus ir paverčia bet kokią sąvoką įžeidžiančia.

Jėga, pasisekimas, pasitikėjimas, racionalumas, iniciatyva – visa tai yra žiauriausi Vakarų liberalo priešai. Feministės niekada nesifokusuoja ties moterimis, kurios pasiekė puikių rezultatų. Jos niekada nepateiks kaip pavyzdžio M. Tečer. Joms reikalingos moterys – aukos. Kovotojai su rasizmu net apsiputoję gins arešto metu nušautus juodaodžius nusikaltėlius, ir visiškai ignoruos juodaodžių pasiekimus finansinėje ar socialinėje srityse. Juk jiems reikalingi rasizmo įrodymai. Ir stebėtimu būdu rasizmo Vakaruose vis labiau daugėja. Rasinių prieštaravimų aštrinimas, nuolatinis nacionalinių mažumų problemų išpūtimas, anti-baltoji retorika ir politika, masinės nekvalifikuotos migracijos iš trečiojo pasaulio šalių stimuliavimas, pastovus sąvokos „rasizmas“ plėtimas išties suskaldo ir poliarizuoja gyventojus.

Beje, mazochistiškas savęs sutapatinimas su aukomis yra pakankamai iškalbingas. Kaip taisyklė, aktyvistai ir protesto formas parenka mazochistiškas – gulasi ant žemės priešais karinę techniką, prisisega antrankiais prie naftos platformos, provokuoja policiją ar minią panaudoti fizinį smurtą, skelbia bado streikus ir t.t. Negalima teigti, kad tokia taktika neefektyvi, tačiau vis dėlto protestų formų pasirinkimas daug ką gali pasakyti apie kairiuosius liberalus. Jiems būdinga į save nukreipta neapykanta. Neapykanta savai kultūrai, tradicijoms ir netgi savo pačių lyčiai. Tai labai tipiška pažangiems postmodernistams, kurie siekia „iš pagrindų pakeisti pasaulį“.

Nepaprastai galinga priešiškumo banga nukreipia į tuos, kurie drįsta peržengti leistinas ribas. Amerikoje netgi egzistuoja specialus terminas – kriptokonservatorius (cryptoconservative), ką galima būtų išversti kaip „užšifruotas konservatorius“. Taip vadinami konservatoriai, kurie garsiai nesireiškia, nes apie tokias pažiūras geriau patylėti. Kai paliečiamos jautrios temos, jie ima baimingai dairytis ir prislopina balsą, reikšdami savo nuomonę. Tokio pobūdžio informacijos nutekėjimas gali kainuoti jiems karjerą, įstumti į socialinę izoliaciją, vieši žmonės bus pjudomi žiniasklaidoje, praras savo postus.

Ir tai nežiūrint į deklaruojamą pliuralizmą bei žodžio laisvę. Bene geriausias to pavyzdys – Amerikos universitetai. Dabartinė karta šiandien protestuoja prieš visus, su kurių nuomone jos atstovai nesutinka ir reikalauja atleisti iš darbo dėstytojus, kurie jiems kažkuo neįtiko. Įdomus neseniai įvykęs skandalas Jeilio universitete, kai viena studentė paprašė uždrausti Helovyno kostiumus, galinčius įžeisti kieno nors jausmus. Atsakymas, kad tai riboja saviraiškos laisvę, buvo lemtingas dėstytojui. Pasipiktinimo audra galiausiai privertė dėstytoją išeiti iš universiteto. Vadovybės pareiškimas, kad jis gali grįžti dėstyti bet kuriuo metu ir kas Jeilis laikosi mąstymo, diskusijų ir mokslinio pažinimo laisvės principų, šiame fone atrodė tiesiog idiotiškai.

Bet argi ne universitetas turi tapti ta vieta, kur aptarinėjamos ir išbandomos idėjos, kurios galbūt kol kas dar nesuvoktos ir nepriimtos visuomenėje? Kas čia per universitetas, kuriame studentai sutinka girdėti tik tai, kam jie pritaria? Tabu kai kurioms temoms ir visuomeninis konsensusas, žinoma, tam tikru laipsniu yra reikalingi. Bet ne iki tokio laipsnio.

Įdėmiau įsižiūrėjus į socialines Amerikos tendencijas – visa tai pakankamai dėsninga. Amerikoje jau seniai asmeninė nuomonė yra svarbesnė už tiesą, o jausmai svarbesni už faktus. Lygybės ideologija galiausiai sulygina visas nuomones, nepriklausomai nuo, to, kuo jos pagrįstos ir kokie faktai jas patvirtina. Pavyzdžiui, iš egzaminų klausimų išbraukiami klausimai apie dinozaurus, juk jie gali užgauti tuos, kurie netiki evoliucija. Amerikiečiai jau seniai vienas kitam nelinki laimingų Kalėdų, o tik „laimingų laisvadienių“, juk kažkas galbūt nešvenčia. Valstybės įstaigos negali naudoti jokios simbolikos, susijusios su Kalėdomis – Santa Klauso, elnių, eglių. Galiausiai bet kuriai nuomonei atsiras tas žmogus, kuriam ji sukels neigiamas emocijas. Tokiu būdu kalbėjimo laisvė susiveda į rinkinį temų, kurias leidžiama vartoti. Su bendradarbiais galima kalbėtis apie maistą, sportą, kur praleidote atostogas, kam išleidote pinigus. Bet kurių potencialiai „pavojingų“ temų rūpestingai vengiama.

Leistinumo ribos vis labiau siaurėja, nepolitkorektiškų temų vis labiau gausėja. 2014 metais į anglų kalbos žodyną buvo įtrauktas žodis „mikroagresija“ (microagression). Mikroagresijų sąrašas pastoviai plečiasi, į jį įtraukiami, pavyzdžiui, tokie klausimai kaip „Iš kur tu?“, komplimentai „Pas jus puiki anglų kalba“. Frazės „postą turi užimti labiausiai kompetentingas kandidatas“, „kiekvienas gali pasiekti sėkmę, jei gerai padirbės“, „Amerika – galimybių šalis“. Pateko į sąrašą, savaime suprantama, viskas, ką tėvai sako savo vaikams, vyrai – moterims, o taip pat bet kokie komentarai, susiję su išvaizda, tautybe ir religija.

Tokias taisykles forsuoja rėksmingi aktyvistai, kurie vadinami terminu „crybull“ (verksniai, terorizuojantys aplinkinius savo nesibaigiančiais skundais ir riksmais) ir social justice warrior (socialinio teisingumo kariai). Daugiausiai tai studentai, kurie neranda geresnio būdo įsitvirtinti gyvenime kaip kovoti už kieno nors teises, kaip taisyklė, net neatsiklausius „aukų“ sutikimo ir absoliučiai nesiorientuojant realioje situacijoje. Toks asmenybės tipažas buvo aprašytas dar prieš 400 metų romane „Gudragalvis idalgas Don Kichotas iš La Mančos“. Indoktrinuoti mokyklose ir universitetuose, kur kairieji intelektualai, irgi visiškai atitrūkę nuo realybės ir patekę savo saldžių svajonių nelaisvėn, įbruka vaikams savo požiūrį į pasaulį.

Ypač pažymėtini šia prasme pasiekimai ideologijos, kurios pavadinimas „feminizmas“, kuri septintame dešimtmetyje pavogė savo pavadinimą iš to paties pavadinimo sąjūdžio. Tuo laikotarpiu vyrų ir moterų teisės buvo pagaliau sulygintos ir sąjūdis tapo nereikalingas. Dabar feministės jau nekovoja už teisių lygybę, jos kovoja su išsigalvotu „patriarchatu“ ir neretai pasiekia vaizduotę sukrečiančias aukštumas. Pavyzdžiui, 9-ąją Bethoveno simfoniją jos pavadino „himnu išprievartavimui“, jos įsitikinusios, kad sąvoka „Didysis sprogimas“ atbaido moteris nuo fizikos, kad Niutono mechanikos teorija – tai irgi išprievartavimo teorija, kad mes gyvename „išprievartavimų kultūroje“, kad apskritai bet koks heteroseksualus seksas yra išprievartavimas.

Kai kuriuose universitetuose įvesta „pritarimo“ taisyklė – t.y. vyras turi klausti leidimo pas moterį kiekvienam veiksmui (galima, aš atsegsiu šitą sagą, galima, aš paliesiu tau šitą vietą) ir tik gavęs žodinį teigiamą atsakymą jis gali tęsti. Suprantama, jei vaikinas ir mergina buvo apgirtę – tai jau išprievartavimas, nežiūrint į nieką, juk ji negalėjo savęs kontroliuoti.

Be viso šito, bet kokia nelygybė bet kurioje profesijoje, skaičiuojant procentais – tai diskriminacija. Pavyzdžiui tai, kad tarp programuotojų yra maždaug 85% vyrų – tai įrodymas, kad moterys diskriminuojamos (tiesa, man neteko girdėti kad kažkas pasipiktintų dėl to, kad praktiškai 100% šachtininkų ir taksistų yra vyrai, ar kad 93% mirčių darbo vietose irgi tenka vyrams). Beje, „stiprioji lytis“ – tai seksistinis terminas.

Amerikoje moterys jau sudaro studentų daugumą universitetuose ir koledžuose, jos gauna geresnius įvertinimus ir didesnes pajamas amžiaus kategorijoje iki 30 metų. Darbdaviai noriau priima moteris ir labai bijo jas atleisti iš darbo. Kitaip sakant, vyksta vyrų diskriminavimas pagal lyties požymius ir prasideda šis procesas nuo pat mokyklos. Septinto dešimtmečio feminisčių judėjimo dalyvė Kristina Hof Somers parašė knygą „Karas prieš berniukus“, kurioje aprašyta, kaip dėka iškraipyto feminizmo supratimo JAV švietimo sistema žvelgia į berniukus kaip į „neteisingas mergaites“ ir visiškai ignoruodama jų psichikos ypatumus orientuoja visą švietimą į mergaites. Šiuolaikinių Amerikos vyrų karta kraštutinai „išvyrinta“ ir bijo moterų, kadangi kilus konfliktui jie automatiškai pripažįstami kaltais. Kai kurios feministės ragina uždrausti tėvystės testą be motinos sutikimo, kad vyrai negalėtų įrodyti skyrybų atveju, kad vaikas – ne jo. Tuo pat metu vyksta lytinis tvirkinimas mergaičių tarpe – reguliariai rengiami „šliundrų maršai“ (slut walk), kurių prasmė – populiarinti palaidą gyvenimo būdą ir kovoti su „išprievartavimais) (feminisčių supratimu). Ir, žinoma, teisė į abortą laikoma fundamentalia, paauglės gali darytis juos net neinformuodamos tėvų.

Kam to reikia? Kad būtų sunaikinta monogamija ir šeima – moters pavergimo priemonės. Sveikintinas lytinis palaidumas ir vaikų neturėjimas. Panaši tendencija Vakaruose gyvuoja jau apie 50 metų ir jau padarė neatsitaisomą žalą lyčių tarpusavio santykiams. Tačiau paradoksaliu būdu moterys tampa dar labiau nelaimingos, nežiūrint į savo privilegijuotą padėtį. Ir čia nėra nieko keisto, vyrai ir moterys skiriasi vieni nuo kitų ne tik biologiškai, bet ir psichologiškai. Idėja, kad lytis yra socialinė konstrukcija, yra tiek absurdiška, kad tik universitetų intelektualai gali ja patikėti. Moteriai būdinga kruopščiai pasirinkti gyvenimo draugą ir lytinio palaidumo propaganda tampa savotiška psichologine prievarta, kurią vienos moterys nukreipia prieš kitas moteris. Tačiau ir ši tema Vakaruose yra tabu.

Kaip gi taip gaunasi, kad visuomenėje, kurioje žodžio laisvė laikoma fundamentalia vertybe, politiniams ir socialiniams klausimams uždedami draudimai ir jie išstumiami už bet kokių diskusijų skliaustų?

Atsakymas būtų toks, kad žodžio laisvė ir demokratiniai institutai reikalingi liberalams tiktai tam, kad jie galėtų ateiti į valdžią. Paskui šiuos institutus galima panaikinti. Panašių atvejų galima atrasti nesenoje istorijoje. Bolševikai pasisakė už žodžio laisvę ir kovojo su slaptąja policija. O atėję į valdžią, patys sukūrė represinį aparatą, kurio net lyginti negalima su tuo, kas vyko caro laikais. Amerikoje ir Europoje liberalai eina tuo pačiu keliu. Beje, sutapimų tarp bolševikų ir postmodernistų liberalų yra gerokai daugiau, nei galima pagalvoti. Tiesiog Rusija šitą kelią jau nuėjo, o Vakarams viskas dar priešakyje, nors ir šiek tiek kitokiomis formomis, tačiau ideologinė bazė ta pati – Marksizmas.

Tokiu būdu mes matome, kad vis gausėja draudžiamų aptarinėti temų, žmonės tampa vis jautresni ir pasirengę įsižeisti dėl menkiausios frazės ar klausimo, visuomenė tampa vis mažiau pakantesnė nepriklausomoms nuomonėms. Politinis korektiškumas – tai bandymas sterilizuoti bendravimą tarp žmonių, kad visuomenė būtų visiškai atomizuota.

PABAIGAI

Būtų labai naivu manyti, kad tai tikslingas ir valdomas procesas. Šis procesas yra visiškai natūralus, jį dėsningai skatina nesibaigiančio ekonominio augimo kaip aukščiausios vertybės, logika. Viskas, kas dabar vyksta, neturėtų nė menkiausio šanso vykti, jeigu tie procesai nebūtų ekonomiškai naudingi ir jeigu jų neremtų verslas.

Nacionalinių, kultūrinių ir religinių identitetų demontažas pasitelkus multikultūralizmą ir politkorekciją padeda unifikuoti darbo ir vartojimo rinką. Vieningi standartai ir vieningi poreikiai leidžia gaminti prekes dideliais mastais, vadinasi, sumažėja gaminimo savikaina.

Feminizmas padidina darbo rankų skaičių. Moteris, kur susiranda laimę šeimyniniame gyvenime, darbdaviui yra mažiau pageidaujama negu ambicinga moteris, pasirengusi dirbti 80 valandų per savaitę vardan karjeros. Argi gali susikoncentruoti darbe mama, kuriai susirgo vaikas? Geriau įstumti moterį į ekonominę veiklą nepaisant jos prigimties ir noro, tegu ir jos pačios asmeninės laimės kaina.

Jeigu nėra jokių aukštesnių vertybių, tai ekonominė nauda pradeda diktuoti viską. Pavyzdžiui, žiniasklaida pavirsta reklamos skleidėja, kuri tiktai pritraukia ir linksmina publiką. Geriau išspausdinti nepatikrintą informaciją pirmam, negu – patvirtintą antram – niekas to jau neskaitys, vadinasi, nebus pajamų iš reklamos. Tokiu būdu sąžiningumas ir profesionalizmas rinkai jau nebereikalingas.

Demokratija pavirto įvairių marketingo kompanijų rungtynėmis. Visos jos fokusuojasi į gyventojų emocijas ir refleksus. Iš čia – visuomenės susiskaldymas ir atomizacija. Iš čia ir masinės nekvalifikuotos migracijos skatinimas – kad gautum balsus už dalinamas pašalpas. Labai naudinga trumpalaikėje perspektyvoje, o po manęs nors ir tvanas.

Tokia proceso logika. Tačiau esama didelių abejonių, kad tokia Utopija gali būti realizuota. Galbūt šis modelis ekonomiškai efektyvus, tačiau žmonių pavertimas sąveikaujančiais objektus neturint jokio kito tikslo kaip tik nesibaigiantis gyvenimo standartų gerinimas pasmerkia sistemą labai greitai žūčiai, matuojant istoriniais matais.

Žmogui būtinas aukštesnis egzistavimo tikslas už paprastą praktišką naudingumą ir ekonominę naudą. Kultūra, tradicijos ir religija sukuria ryšius tarp žmonių kartų, tarp mūsų ir palikuonių bei protėvių, užpildo mūsų egzistavimą prasme. Vertybėse, kurias mums pateikia liberalai postmodernistai, viso to nėra. Ir vis daugiau žmonių tai supranta. Vadinasi, tai tik laikina liga, nuo kurios žmonija turi išgyti. Nors visiškai įmanoma, kad pačios sunkiausios šios ligos stadijos mūsų dar laukia priešakyje.

Visos serijos dalys:

100% Plius 100% Plus
0% Minus 0% Minus
2   0
Komentarai: 0

Siųsti komentarą



Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!

Liberalai mėgsta kritikuoti Mahometą, bet nebandykite liesti Serenos Williams
Vartojimo fenomenas: Daugiau yra geriau vs. mažiau, bet geros kokybės
Atidėta motinystė ir kūno grožis
Abortas negali būti „pagrindinė žmogaus teisė“ ar „laisvė“
Ką slepia mitologiniai Gražutės regioninio parko akmenys?
Vokiečių koncentracijos stovykloje Auschwitz veikusi “Zonderkomanda“ (5)
Jūs šluostotės užpakalį tualetiniu popieriumi? – Jūs taip pat esate miško naikintojas! (1)
Pleputis gimdoje. Jau įsčiose mažyliai bando kalbėti!
Maisto produktų galiojimo laikas: kada išmesti nevertėtų?
Elektra varomos transporto priemonės XX a. Kur jos dingo?
Jam vienodai rodo!
„Greito maisto“ taisyklė bendravime. Iš pradžių klausykis, paskui kalbėk
O, va, "kultūros darbuotojai nori gyventi oriai."
Vaidas ir Ričiardas apie čeburėkus, pomidorus, braškes, medžius, Grybauskaitę, Dievą, muziką ir visą kitą (1)
Dirbtinis protas linkęs į prietarus ir išankstinį nusistatymą
Vyro mama ir vėl nusišnekėjo apie vaikų auginimą
Kaip išsiugdyti naują įprotį ir pamiršti seną?
Tiesa apie holokaustą / Правда про холокост (1)
Buvęs iškrypėlis: „Homoseksualizmas yra baisi liga, sielos liga“ (1)
Invalidų vaikų bendrose mokyklose klausimu (7)
Lietuviai ir Žemaičiai turėjo raštą… (Zomšų kaimo paslaptis) (3)
Žinios iš paralelinės visatos: Lietuvos ambasadorius JAV paprašė "Walmart" išimti iš prekybos daiktus su TSRS simbolika (11)
Mokslo metų pradžioje sunku pasirinkti kalbą
Overtono langas arba manipuliacijų masine sąmone technologijos

VISI STRAIPSNIAILIETUVAPASAULISKAIMYNAISMAGUMAI



Straipsnių TOPas

Paveiksliukai


Video



Draugai

VISUOMENĖS SAUGUMO KONCEPCIJA
Laisva informacija - laisvas žmogus!

Puslapis feisbuke


Švieskis







150 metų Maksimui Gorkiui! Pilnas raštų rinkinys lietuviškai

Mus skaito