Kokiais nuostabiais “gardėsiais” mus visus šeria?

Anonimusas
+140 -18 Autorius: Vincentas Sakas
Šaltinis: http://terapijatau.lt/vincentas-sakas-nepriklausomas-mitybos-ekspertas
2016-04-26, skaitė 50623
0
Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!


Nepriklausomo mitybos ir kulinarijos eksperto Vincento Sako atsakymas į žurnalistų dažniausiai užduodamus klausimus.

Penkiolika metų dieną iš dienos savo straipsniuose, interviu, pokalbiuose per TV ir radiją, savo paskaitose, kurias skaitau mokyklose, bendruomenėse, seniūnijose, aiškinu, kad maisto prekių parduotuvėse maisto prekių iš vis nėra, nes ten parduodami tik maisto produktų surogatai.

Nėra duonos ir kepinių, nėra pieno produktų, nėra mėsos produktų, nebėra net gerų kruopų ir grūdų, daržovių, vaisių ir uogų, o viskas, kas supakuota yra žalinga žmogaus organizmui - nuodai. Ir niekas tuo netiki, bijo net žinoti.

Žmonės nuo tokios mitybos virto biomase, o biomasė ir visko bijo, ir jau nebemoka ir dar labiau bijo mąstyti... Net kai vaikai ir jaunimas akropolius, bigus, megas, ozus ir kitus žmonių pinigus šluojančius gigantus pradėjo vadinti gavnopoliais, šūdlendais, jų tėvai ir seneliai niekaip negali įsisąmoninti, kad vaikų lūpomis sakoma tiesa...

Kuo kenksmingos įvairios dešros. Kas į jas dedame ir kaip įvairūs priedai kenkia mūsų sveikatai?

1. Priklausomai nuo žmogaus amžiaus, sveikatos stovio, geografinės gyvenamosios vietos, piniginės apimties, kaip auginami galvijai, kokiu pašaru jie šeriami, kaip jie skerdžiami, kokia yra dešrų gamybos technologija (o gamybos technologijų yra keliolika tūkstančių, - tai kokias dešras turite omenyje?), mėsos kokybės, rūkymo, džiovinimo, vytinimo, gamintojo požiūrio į pirkėją, gamintojo sąžiningumo ir jo supratimo savo krašto kulinarijos paveldo ir pan. priklauso įvairių dešrų dar įvairesnė kokybė ar kokybės nebuvimas.

2. Kalbant vien tik teisybę, tai beveik visos Lietuvos mėsos įmonės dešras gamina ne iš geriausios rūšies mėsos, o iš atliekų, dedant į jas cheminius žmogaus, ypač vaikų organizmui pavojingus priedus: skoniklius ir skonio sutvirtintojus, spalviklius, kvapiklius, konservantus, mėsos kokybės ir išvaizdos palaikytojus, genetiškai modifikuotus baltyminius priedus, cheminius mėsos masės didintojus.

3. Visus be išimties vaikams skirtų dešrelių gamyklas reikėtų šiandien pat sunaikinti, o jų savininkus už Lietuvos vaikų genocidą susodinti į kalėjimą iki gyvos galvos. Juk tai jų pastangomis mokyklose liko tik 12% sveikų vaikų!!!

4. Lietuvoje kiaulienos mėsos iš vis nebėra (išskyrus vieną kitą ūkininką, kuris tik savo reikmėms augina kiaules). Ir parduotuvėse, ir turguose, ir net „ūkininkų turgeliuose“ šiandien visi kaip vienas prekiauja ne kiaulių, o kiauliagyvių mėsa, kurios auginamos Lietuvoje danišku cheminiu greituoju smirdančiuoju būdu arba yra atvežtos iš Lenkijos ar kitų užsienių, kur taip pat auginamos tuo pačiu danišku cheminiu greituoju smirdančiuoju būdu. Cheminiais ėdimo skatintojais, augimo stimuliatoriais, cheminiais vaistais, cheminiais inhibitoriais ėsdinami paršeliai jau nebegali natūraliai augti, jų organizmas nebegali natūraliai, pagal gamtos dėsnius suformuoti kūno raumenis ir riebalus, mėsą. Paršeliai virsta ne kiaulėmis, o chemizuotais kiauliagyviais, todėl ir jų mėsa yra pavojinga žmogaus sveikatai ir ypatingai nuodinga vaikų organizmui, sukelianti ne tik spuogų augimą bet ir įvairias ligas. Kuo daugiau kiauliagyvių mėsos, - tuo daugiau Lietuvoje spuoguotų panelių, jaunimo, vaikų ir net suaugusių, tuo daugiau įvairių susirgimų ir tuo didesnis vaistinių pelnas...

5. Tas pats sakytina apie jautieną, tos pačios bėdos su importine aviena. Vien tik Lietuvoje augintų ėriukų ir avių mėsa, kurios natūraliai ganosi ekologinėse pievose ir pakrūmėse, nėra šeriamos cheminiais augimo skatintojais, dirbtiniu pašaru, galėtų būti skirta žmonių mitybai. Gaila, tik, kad Lietuvoje nėra specializuotos avių skerdyklos, kurioje avys būtų skerdžiamos pagal Halalo kanonus ir taisykles.

6. Bet didžiausia nelaimė mūsų mitybai ir didžiausias nuodas vaikams bei jaunimui yra vištagyvių ir kalakutagyvių mėsa. Norite asmeniškai įsitikinti – pamėginkite išvirti sultinį iš maisto prekių parduotuvėje pirkto vištagyvio ir iš kaime pirktos kieme bėgiojusios ir lesiojusios vištos. Tai ką pamatysite, ką užuosite, ką paragausite – bus Jums akivaizdus atsakas į visas abejones ir klausimus.

7. Norint kompetentingiau, išsamiau atsakyti į šį klausimą, reikėtų imti kiekvieną dešrą ir ją ištyrus, pasakyti visą tiesą. Kaip vertinti tokius teiginius ant jų pakuočių, kaip "dūmo skonio"? Čia jokie vertinimai nereikalingi. Užrašas pats pasako, kad gaminys nėra rūkytas, o mirkytas „dūmų skonio“ chemikaluose. Kiek procentų dešrose yra mėsos? Konkretų atsakymą galiu duoti tik kiekvienai dešros rūšiai, o ne aplamai.

O aplamai štai toks atsakymas: LIETUVOS MAISTO PREKIŲ PARDUOTUVĖSE RŪKYTŲ DEŠRŲ IR MĖSOS GAMINIŲ IŠVIS NĖRA.

Gerbiamieji, ar kada nors klausėte savęs, kodėl Lietuvos mėsos kombinatų ir mėsinių "rūkyta" mėsa šilumoj sugenda per porą dienų, kai tokia pat kaimiška - gali stovėti mėnesius?

Taigi, viskas labai paprasta: parduotuvėse nėra rūkytos mėsos, yra tik mirkyta.

Kodėl negenda gerai išrūkyta mėsa? Yra kelios priežastys:

1. Prieš rūkymą mėsa yra padžiovinama (rūkant mėsa taip pat džiūsta, taip prarasdama keliasdešimt procentų masės), o kuo mažiau vandens, tuo sunkiau dauginasi bakterijos.

2. Ji yra gerai sūdyta (o druska - puikiausias konservantas)

3. Joje nėra papildomų puvimą skatinančių medžiagų, tai natūralus produktas.

4. Rūkant mėsą, ant jos gabalo susidaro apsauginė mineralinių medžiagų plėvelė, o pati mėsa sterilizuojasi. Įpjovos vietoje vandens likutis greitai išgaruoja, druskos koncentracija padidėja, taip sudarydama apsauginį sluoksnį. Dėl to net prapjautas rūkytos mėsos gabalas kambario temperatūroje negenda ištisas savaites.

Kodėl genda Lietuvos mėsos kombinatų ir mėsinių rūkytos mėsos gaminiai ir dešros? Tam yra kelios priežastys:

1. Visa mėsa yra mirkoma arba prišvirkščiama kvapiklių tirpalo (taip, yra ir "rūkytą" kvapą bei skonį suteikiantys kvapikliai), o dėl mirkymo ji ne tik nepraranda masės, bet ir pasunkėja iki 10-20 procentų. O kuo daugiau drėgmės, tuo bakterijoms smagiau daugintis...

2. Dalis druskos tokioje mėsoje pakeičiama "skonio ir kvapo stiprikliu" - natrio gliutamatu, kuris ir pats turi sūrų skonį, bet netrukdo daugintis bakterijoms.

3. Kad mėsos skonis būtų stipresnis, ji dažniausiai mirkoma kraujo plazmos tirpale – pastarasis turi daugumą mėsoje esančių tirpių medžiagų, taip sustiprindamas „mėsišką“ skonį, bet kartu tampa ypatingai gera terpe bakterijoms daugintis. Žydų košerinėje ir musulmonų halalinėje mėsoje kraujo iš vis negali būti, nes jame dauginasi žmogaus gyvybei pavojingos bakterijos. Net gyvulius privaloma skersti taip, kad jie nematytų vienas kito ir nestresuotų, negalima skerdimui naudoti elektros ir panašių kankinamų įrengimų. Tuo tarpu krikščioniškoje Lietuvoje visos skerdyklos tiek gyvulius, tiek paukščius ne skerdžia, o masiškai galabija ir tie baisiose kančiose dvesia tokio pat galo laukiantiems matant, virsta ne skerdenomis, o maitomis ir būtent šitokių maitų dvėseliena prekiauja maisto prekių parduotuvės ir turgūs Lietuvoje. Būtent iš tokių maitų dvėselienos gaminami visi be išimties, net ir mažose kaimų ar miestelių mėsinėse rūkyti ir net vytinti mėsos produktai: dešros, kumpeliai, nugarinės, šoninės, šonkauliukai, vyniotiniai, slėgtainiai ir t.t. Atvirai kalbant lietuviai mėsėdžiai šiandien tapo maitėdomis ir pilna burna kemša į save dvėselienos produktus. Gal todėl jau visai iš proto išsikraustę, net maitėdas varnas ryti pradėjo...

4. Prapjovus parduotuvėse pirktą „rūkytą“ mėsą, iš jos sunkiasi drėgmė ir jokia apsauginė druskos plėvelė nesusidaro. Todėl tokia Lietuvos mėsos kombinatų ir mėsinių mėsa pradės labai greitai pūti. Palaikę kelias dienas ją kambario temperatūroje, gausite puvėsio gabalą.

Šiandien gudručiai Lietuvos mėsos kombinatų ir mėsinių savininkai savo gaminiams naudoja iš užsienio atsivežtą 10 metų senumo šaldikliuose sudžiūvusią, praradusią bet kokią maistinę vertę „mėsą“.

Krabų lazdelės iš žuvų atliekų, nuodingi silkių produktai, kelis kartus šaldyta žuvis, ledai iš pieno ir genetiškai modifikuotų sojų miltelių bei sintetinių priedų, chemikalais perdozuoti konditerijos gaminiai, sintetiniais priedais „išpūsta“ duona ir batonai, nors ir šventvagiškai vadinama močiučių, diedukų, o dar šlykščiau, net šventųjų vardais, - štai mūsų mitybos, o gal totalinio genocido nūdienos realijos...

Vien tai, kad diena iš dienos reklamuojamos ekologiškai švarios Uspaskich Krekenavos mėsinės dešrelės, nors Lietuvoje išvis nėra ekologiškai švaraus pašaro, todėl nėra ir negali būti ekologiškai švarios kiaulienos, kuri deja, yra auginama chemizuotu pagreitintu būdu, o kiaulės ypatingai kankinamai ir žiauriai žudomos elektra, įrodo, kad Lietuvoje sveikatos tarnybos valdininkai visi iki vieno korumpuoti...

Mane labiausiai stebina Uspaskich Kėdainių konservų fabriko darbuotojų chamiškai niekinamas požiūris į savo produkcijos pirkėją: įmonės savininkai yra įsitikinę, kad visi be išimties Lietuvos pirkėjai yra beviltiški idiotai.

Štai tarybiniai rusiško „obščepito“ konservuotos „sriubos“ (kiekvienas psichiškai normalus žmogus žino, kad sriuba vartojama tik šviežia, ką tik išvirta) yra „be konservantų“. Bet juk pagrindinis konservantas yra druska.

Pamėginkite sriubą, daržovių troškinį sudėti į indelius, uždaryti dangteliais ir patys įsitikinsite, kad po paros-antros tie “be konservantų“ produktai surūgs arba supus ir išsprogdins indelius. Kėdainių konservų fabrikas ant savo kečupų rašo: „be dažiklių, be saldiklių, be tirštiklių, be konservantų“ ir pirkėjui meluoja net keturis kartus, nes akivaizdžiai kiekvienas gali įsitikinti, kad ryte sutrintas arba įpjautas pomidoras , paliktas kambario temperatūroje, vakare jau pradeda rūgti, putoti.

Kėdainių konservų uogienė taip pat be konservantų, t.y. be cukraus, o jei be cukraus, tai jau tą pačią dieną pradėtų rūgti. O jei nerūgsta, tai tada yra įdėti kiti konservuojantys saldikliai, t.y. tie, kurie ir Europoje, ir JAV yra pripažinti nuodingais ir neleidžiami naudoti maisto produktų gamyboje.

Kokiu būdu Kėdainių fabrikas marinuoja ir konservuoja daržoves, agurkus, kopūstus, jei jie yra be konservantų, t.y. be acto, druskos ir cukraus (būtent jie ir yra konservantai)?

Kokias gamybos technologijas yra sukūręs Kėdainių fabrikas, jei gali gaminti 4 majonezo rūšis be konservantų, o vieną net be cholesterolio?

Gal išvedė naują vištų veislę, kuri pradėjo dėti kiaušinius be cholesterolio, nes šiaip viso pasaulio vištų kiaušinio trynyje yra 250 mg cholesterolio, o majonezas be kiaušinio trynio yra ne majonezas, o tik surogatas, falsifikatas. Tai kokiais stebuklingais būdais Kėdainių konservų fabriko „be konservantų“ produkcija gali negesdama išbūti 3 mėnesius?..

Tačiau vien to Uspaskich nebeužtenka ir štai jo sveikatai pavojingą produkciją reklamuoja Lietuvos ryto TV, kur kažkoks mažaraštis kitatautis muzikantėlis, neturėdamas žalio supratimo apie maisto gamybą, netgi niekindamas lietuvių kalbą, darkydamas kulinarijos terminiją „moko“ ką, kaip, su kuo valgyti, kaip gaminti, kaip vadinti tą ar kitą maisto produktą, nors neskiria kotleto nuo maltinio, antrekoto nuo bifštekso, pipiro nuo paprikos, ankštinės pupelės nuo šparago, griežinėlio nuo skiltelės, viską „padruskindamas“ ir „papipirindamas“ ir t.t., ir pan., - kažkoks idiotiškas kalbinis ir kulinarinis jovalas.

Maniau, kad tų dalykų nežino komjaunimo TV vadovai, tačiau po keleto mano pastabų, kurias siunčiau jiems, įsitikinau, kad ir kokias niekingas laidas jie berengtų, mėšlini reklamos pinigai jiems nesmirdi, o į savo ir ypač vaikų bei jaunimo sveikatą jiems nusispjauti...

Kažin ar kada nors atsiras Lietuvoje žmonių, kuriems bus svarbu sveikas maistas, kuriems bus svarbu jų vaikų ateitis?

Svarstau ir netikiu, nes matau kas dabar vyksta internetinėje erdvėje: Lietuvoje jau atsiranda ir mamų, ir vaikų, ir net „eko-svetainių“, kurios po „eko“, „organic“ vardu talpina ne tik menkaverčius, bet ir nuodingus maisto produktus: tai visokių biovelų, nematekų, agrovetų, vičių, mantingu, pieninių, kepyklų, kečiupyklų, majonezyklų, aliejinyklų, žuvyklų ir visokių kitokių nuodyklų produktų aukštinimas ir reklamavimas.

O kur garbė ir orumas, kur rūpestis pirmiausiai savo paties ir nuosavų vaikų sveikata? Normalioje civilizuotoje šalyje už šitokią klaidinančią reklamą įmonė būtų nubausta didžiulėmis piniginėmis baudomis, o pati įmonė už vartotojų mulkinimą būtų išvis uždaryta. Nebent visi įstatymus leidžiantys, už piliečių sveikatą atsakingi, vartotojų teises ginantieji jau senai yra papirkti ir nupirkti, o Lietuvai iš anksto yra užprogramuotas žmonių sunaikinimas ir lietuvių tautos visiškas išnykimas.

Dešrelės: Iš ko jos gaminamos? Kokie kenksmingi priedai jų gamyboje naudojami? Kaip jie veikia mūsų sveikatą?

Dešrelių yra įvairių, yra įvairių gamybos technologijų. Tačiau jei kalbėsime apie virtas dešreles, kurias gamina Lietuvos, Lenkijos, Rusijos mėsos įmonės ir kuriomis tėvai maitina savo vaikus, tai jos yra ne mėsos gaminiai, nes gaminamos iš baltyminių priedų (gerai jei dar pridedama sutrintų odų, sausgyslių), cheminių mėsos skoniklių, cheminių mėsos kvapiklių, konservantų, stabilizatorių ir kitokių cheminių junginių.

Nėra ko stebėtis, kad vaikeliai jau 100% gimsta alergiškais, didžioji dalis jaunimo tampa spuoguotomis, tingiomis, bukagalvėmis būtybėmis. Biomase virtę lietuviai jau pradėjo gimdyti biomasės atstovus...

Šių metų medicininiai tyrimai nustatė, kad tik 12% moksleivių yra sveiki, o 17% - nutukę. Štai ką padarė jų tėvai ir pedagogai, klausydami idiotų korumpuotų dietologų patarimų, kaip maitinti vaikus...

Tėvams, kurie ypatingai nekenčia savo vaikų ir ėsdina juos „pieniškomis“ dešrelėmis su aliejuje išpampusiomis „fri“ bulvėmis, patarčiau geriau kasdien išdurti akį, nupjauti ausį, nukirsti koją – greičiau numirs, mažiau bus išlaidų...

Pienas: kaip vertinti pieną, kuris prekybos centruose net nededamas į šaldytuvus, o ant jo pakuotės nurodoma - "galioja metus"? Kas turi būti į jį dedama, kad tiek ilgai laikytųsi?

Tai turėtų būti atskiras atsakymas, nes Lietuvoje nė viena pieno gamybos įmonė negamina pieno ir jo produktų. Parduotuvių lentynose yra tik pieno produktų surogatai ir apie kiekvieną reikia išsamiau atsakyti.

Atskirai apie pieną, pasukas, jogurtą, kefyrą, rūgpienį, grietinėlę, grietinę, sviestą, varškę, varškės sūrius, fermentuotus sūrius, nes jų natūralių Lietuvos maisto produktų parduotuvėse jau 15 metų iš vis nėra!!!

„Pienas“ gaminamas iš pieno miltelių, sojos miltelių, cheminių pieno skoniklių, kvapiklių, spalviklių ir vandens. „Grietinėlė“ – suplakama iš prasčiausios kokybės genetiškai modifikuoto aliejaus su cheminiais grietinėlės skonikliais, kvapikliais, spalvikliais. „Grietinė“ – taip pat, kaip grietinėlė, tik įplakus blogos kokybės želatino. „Sviestas“ jau 20 metų gaminamas tik pagal margarino receptūrą.

Apie kitus pieno produktus neminėsiu, nes, jei nėra pradinio produkto, tai kitų ir būti negali.

Tik būtinai pabrėšiu, kad patys pavojingiausi vaikams ir jaunimui, nėščioms moterims yra varškė, sūreliai, jogurtai ir ledai, nes ten yra sukraunamos cheminių nuodų bombos.

Lietuvos pieno kombinatai šiandien sutartinai gamina žaliavą tekstilės pramonei – pieno audiniui ponių blizgioms suknioms, seimūnų blizgantiems kostiumams... Lietuvos pieno kombinatai šiandien pieno produktų nebegamina, o gamina tik jų surogatus – brangias prekes pardavimui ir didesniam pelnui gauti...

Tik pernai, metams baigiantis Lietuvos pieno gamintojai po mano pastangų žmonėms aiškinant, kad jie gamina pieno produktų surogatus ir, matyt, kritus tų surogatų paklausai, „susiprato“ ant savo produkcijos lipdyti etiketes, kad tai, atsieit, yra tikras pienas, tikra grietinė, tikras sūris, nors jie tokiais net būti negali...

Ar yra tikros duonos?

Lietuvoje nėra gerų grūdų, todėl nėra ir gerų miltų, jei nėra gerų miltų, nėra ir negali tikros duonos, bandų ir bandelių, ragaišių ir pyragų. Maisto prekių parduotuvėse yra daug „duonų“, o tikros duonos jau 15 metų iš vis nėra!!! Nekalbu apie vieną ar kitą kaimo entuziastą.

Lietuviams šiandien svarbiausiai būtų išsiaiškinti ir suprasti kas iš tiesų yra duona.

Atkreipkite dėmesį į miltų pavadinimus, ypač – viso grūdo. 3000 metų duoną lietuviai kepdavo ir šiandien privalo kepti iš viso grūdo rupiai maltų ruginių miltų su duonos raugu, kuris taip pat ruošiamas iš tų pačių miltų. Tikrai ruginei duonai tešla minkoma iš viso grūdo rupiai maltų ruginių miltų, vandens, o gardinama druska ir kmynais.

Jei norima saldesnės duonos, tai dalis tešlos yra salsinama: miltai užpilami karštu vandeniu, sumaišomi ir palaikomi, kad susalsėtų.

Bandos kepamos iš viso grūdo rupiai maltų kvietinių miltų su bandos raugu (tarybiniais laikais bandas pradėjo vadinti balta duona arba batonais. Dzūkai banda vadina bulvių tarkių su raugu paplotį, kepamą krosnyje ant kopūstų lapo, nes savo šviesia išvaizda jis primena šviesią kvietinių miltų bandą).

Bandelės kepamos iš pikliuotų kvietinių miltų su raugu, bet ne mielėmis. Salsinamos plikytais miltais.

Ragaišiai kepami iš viso grūdo rupiai maltų miežių su raugu. Ragaišis turi turėti du smailius galus – ragus. Šiandien nemokšos kepėjai ir atmintį praradę pirkėjai ragaišiais vadina pyragus. Bet tai yra tas pats, kas agurką vadinti apelsinu...

Pyragai ir bobos kepamos iš pikliuotų kvietinių miltų su raugu, o saldinamos medumi.

Kaip matote autentiškuose lietuviškose kepiniuose negali būti mielių, kepimo miltelių, cukraus, salyklo ir kitų priedų. Kalbant tiesą, šiandien maisto prekių parduotuvėse tikros duonos nė su žiburiu nerasite, nes visos Lietuvos kepyklos, išskyrus vieną kitą entuziastą ar ūkininką, kepa tik duonos, bandų, bandelių, ragaišių ir pyragų surogatus, - tai matyti iš kepinių surogatų etiketėse išvardintų ingredientų.

Todėl lietuviai, misdami biomasės gaminiais, patys virsta biomase.

Gazuoti gėrimai Ar tiesa, kad kriaušių skonis išgaunamas varį mirkant chemikaluose? Kokius triukus dar naudoja gamintojai, kad išgautų įvairius skonius (juk pilna užrašų: "melionų skonio", "braškių skonio", bet, ko gero, tik skonis toks, o pačiame maisto produkte šių vaisių - nė pėdsako nėra?..).

Apie gėrimus reikia atskiro straipsnio, nes keliais sakiniais atsakyti neįmanoma.

Didžiulė bėda jau yra ir Lietuvoje, - nuo gazuotų limonadų, „girų“, energinių gėrimų ir „sidrų“ net14-15 metų berniukai pradėjo sirgti prostatos išvešėjimu (prasigėrusių ir nupezusių 60-mečių senių liga), jaunuoliai seksualiai nepajėgūs, jiems net smagiakotis nestovi ir todėl jie, prievartaudami merginas, reikalauja oralinio sekso. Bet tai nieko nepadeda, nes negyvo organo jokie fiziniai veiksmai neatgaivina, - mazginys visam gyvenimui yra ir liks tik mazginiu, kad ir kaip to nenori suprasti tuščiagalviai biomasės atstovai...

Ar ne todėl didėja brutalaus elgesio su merginomis atvejai, išprievartavimai?..

Ar yra Lietuvoje geros žuvies?

Vieną kitą žuvį galima rasti ant ledų prekystalio, bet jos beprotiškai brangios.

Visos „lašišos“, kurios parduodamos Lietuvoje, yra išsigimusios beveislės cheminiais augimo stimuliatoriais, cheminiais vaistais ir cheminiais dažikliais penėtos raudonos žuvienos žuviagyvės.

Jūrų ešeriai, beveik visos Baltijos menkės yra užsikrėtusios kirmėlėmis. Baltijos jūros žuvys taip pat beveik visos yra pavojingos mitybai. Per 60% Baltijoje pagaunamų menkių yra užkrėstos kirmėlėmis.

Ypatingai blogos kokybės, pavojingos gyvybei yra „šaldytos“ žuvys. Pagal Europos standartus atlaidinus šaldytas žuvis turi būti ne daugiau 4% vandens, o Lietuvoje jo yra net 60%...

Ypatingai prastos kokybės yra rūkytos žuvys, nes dažniausiai rūkomos išimtos iš apyvartos, brokuotos žuvys.

Pagal kokius kriterijus nusprendžiama vieną ar kitą patiekalą vadinti nacionaliniu?

1. Amžiaus kriterijus. Tautiniais valgiais ir gėrimais privalo būti tie valgiai ir gėrimai, kurie Lietuvoje gaminami mažiausiai 150 metų (išbraukiant 50 metų Lietuvoje gamintus ir jais mitusius tarybinio rusiško „obščepito“ – visuomeninio maitinimo valgius ir gėrimus).

2. Maisto produktų kilmės kriterijus. Valgiai ir gėrimai turi būti ruošiami tik iš Lietuvoje auginamų, renkamų ar kitais būdais gaunamų ir ruošiamų maisto produktų ir jų atsargų.

3. Istorijos kriterijus. Valgiai ir gėrimai turėtų būti minėti kulinariniuose leidiniuose arba surašyti tautotyros tyrėjų, mažiausiai prieš 150 metų.

Į profanams ir diletantams skirtą Vikipediją kažkoks Lietuvos kultūros kenkėjas sukėlė tokį jovalą, tokią įvairių amžių, būtų ir nebūtų reiškinių mišrainę, kad perskaičiusiam tą klaidinančią informaciją apie Lietuvos kulinariją, apie lietuvių mitybą, belieka tik stebėtis, kas tai per bukapročių tauta, kad patys apie save anekdotų lygio blėnis skleidžia...

O juk iš tiesų ne lietuviai mokėsi iš rusų, totorių ar dar kokių besiformuojančių tautinių darinių kaip lenkai, valgių ir maisto gamybos, maisto produktų atsargų ruošimo, o atvirkščiai: klajokliai totoriai, atkakę į aukštesnio išsivystymo lygio gyvenamas vietas žemdirbystės mokėsi iš mūsų protėvių.

Naujai susikūrusios tautos: slavai (rusai, lenkai, ukrainiečiai, baltarusai), apsigyvenę mūsų protėvių žemėse, galėjo tik perimti ir mokytis visų mitybai reikalingų dalykų iš tų, kas tai daryti mokėjo.

Mūsų protėviai su išvystyta žemdirbyste, gyvulininkyste, valstybės valdymu, kariuomenės organizavimu, kelių tiesimu ir prekybos kelių apsauga, atsikėlę iš Antalijos (dabar Turkija), apsigyveno ir gyveno 3 tūkstančius metų iki Kristaus nuo Uralo kalnų iki Berlyno ir nuo Juodosios jūros iki Suomių įlankos.

Slavų gentys susiformavo VI amžiuje po Kristaus. Totoriai sarmatų žemes pasiekė XII amžiuje, žydai į Lietuvos Didžiąją kunigaikštiją buvo atkelti Vytauto laikais. Todėl istoriškai lietuvių tauta mitybos dalykų iš minimų tautų nieko neišmoko (kaip negali diedukas išmokti anūko mitybos, jei dar net sūnus nėra gimęs ir duonos nevalgęs), atvirkščiai, atkakėliai (t.y. slavai, totoriai, žydai ir pan.) perėmė iš aukštesnės civilizacijos ir kultūros maisto produktų ruošimo ir gamybos būdus.

Tas ypač sakytina apie žydus litvakus, gyvenusius Lietuvoje. Jie savo maistą ruošė iš Lietuvoje gaunamų maisto produktų, tik laikydamiesi košerinio maisto gamybos būdų. Žydams, kurie iš tiesų nėra atskira tauta, o tik arabų religinė sekta, ypač būdinga svetimų virtuvių įtaka. Vienokią virtuvę turi Ispanijos safardžiai, kitokią Vokietijos aškenaziai, dar kitokią Libijos žydai, ketvirtą Kaukazo žydai ir t.t., ir pan. Tas virtuvių skirtumas šiandien ypač ryškiai matomas Izraelio valstybėje.

4. Gamybos būdo kriterijus. Trumpai išvardinti neįmanoma, nes tai yra keturi puslapiai skirtingų pozicijų.

5. Patiekimo kriterijus. Trumpai išvardinti neįmanoma, nes tai yra keturi puslapiai skirtingų pozicijų.

6. Vartojimo būdo kriterijus. Trumpai išvardinti neįmanoma, nes tai yra šeši puslapiai skirtingų pozicijų.

Sakykite, kokie pagrindinius patiekalai sudaro tradicinę nacionalinę lietuvišką virtuvę?

Tradicinę Lietuvos tautinę virtuvę sudaro aukštosios ir žemosios virtuvių valgiai ir gėrimai. Aukštąją virtuvę sudaro aukštuomenės, didikų, bajorų ir aukštųjų dvasiškių valgiai ir gėrimai. Beje, Prancūzijoje, kur XVII a. bajorija sudarė tik 1% gyventojų, Anglijoje kur bajorų buvo 2%, Ispanijoje ir Vengrijoje - 5% bajorų, o Lietuvoje net 10% bajorų, jų valgiai ir gėrimai laikomi bene tikriausiais, visus griežčiausius reikalavimus atitinkantys kulinarijos paveldo pavyzdžiais.

Šiandien Prancūzija, Ispanijos karalystė, Italija, Austrija, Šveicarija, Didžioji Britanija, Švedija ypač daug dėmesio skiria savo šalies kulinarijos paveldui.

Žemąją Lietuvos tautinę virtuvę sudaro kaimiečių, miestiečių, kareivių ir vienuolių valgiai. Lietuvos žemoji virtuvė dar skirstoma į Rytų aukštaičių, Šiaurės aukštaičių (sėlių) ir Vakarų aukštaičių; Šiaurės dzūkų ir Pietų dzūkų; sūduvių; žiemgalių, Šiaurės žemaičių ir Pietų žemaičių, kuršių žemininkų, kuršių kopininkų, Klaipėdos krašto lietuvininkų ir Prūsijos lietuvininkų valgiai bei gėrimai.

Taigi, kaip matote, išvardinti visus valgius ir gėrimus nėra taip paprasta. Apsispręskite apie ką konkrečiai norėtumėte žinoti.

Ar daug žmonių klysta vadindami tam tikrus patiekalus nacionaliniais lietuviškais patiekalais?

Klysta visi, kas cepelinus, kugelį ir šaltibarščius vadina lietuviškais valgiais.

Cepelinus ir kugelį į Lietuvą užvežė Baltarusijos pasieniuose gyvenę žydai aškenaziai lapsardokininkai, po pirmojo karo traukę į Lietuvą daryti šmugelį, t.y. mainyti adatas, siūlus, puodus, įrankius ir kt. į maistą, grūdus, kailius, kaulus, potašą, medų. Žydai lapsardokininkai (skarmaliai) cepelinus gamino su vištienos odos spirgų įdaru, o kugelį su žąsienos taukais. Tų dalykų jie išmoko iš čekų, vokiečių, austrų.

Tiesą kalbant, visos tautos, kurios augino bulves gamino ir dar tebegamina kukulius su įdarais ir kepa tarkių plokštainius. Vis dėlto per 94-95 metus cepelinai lietuvių tautoje labai išplito. Ir nors šiandien cepelinus gamina, kas netingi, neišmanėliai net cepelinų karaliais ar karalienėmis skelbiasi, valgyklose, kavinėse, restoranuose ir kitokiose užeigose tikrų cepelinų nėra.

Aplankiau visas užeigas, visas maitinimo įmones, kur gaminami cepelinai, autentiškų tikrų cepelinų radau tik Klaipėdos rajono Žvejų ir medžiotojų namuose „Žaliasis slėnis“.

Šaltibarščiai su kefyru, suprantama yra sovietinio rusiško „obščepito“ valgis ir vadintis tautiniu lietuvišku patiekalu neturi teisės.

Pavyzdys: lenkai teigia, kad cepelinai jų nacionalinis patiekalas, mes, lietuviai, manome, kad tai mūsų patiekalas. Tai visgi - kaip išsiaiškinti - kas nuo ko nusižiūrėjo?

Klysta visi be išimties tie, kas mano, kad lietuviai ką nors yra perėmę ar gavę iš lenkų. Iš tiesų lenkai savo virtuvę sukūrė iš aplinkinių tautų - pirmiausiai lietuvių, po to vokiečių, čekų ir net italų.

Visam pasauliui reklamuojamas „bigos“ yra Lietuvos kareivių kopūstų ir mėsos troškinys – bigas. Sriuba „žiurek“ – tai jau į užmarštį beveik nuėjusi lietuviška sriuba žiūrė su kiaušiniais. „Fliakai“ – tai prastas Lietuvos kaimiečių valgis gaminamas iš plėkų, – lenkai net tokio žodžio neturi, nusakančio žarnokus.

Tokių pavyzdžių galėčiau išvardinti pluoštais, bet užgaulūs lenkai gali labai įsižeisti...

Kuo mūsų nacionalinė lietuviška virtuvė skiriasi nuo kitų šalių? Ypač nuo kaimynų? Pavyzdžiui, ką latviai, estai turi, ko neturime mes?

Lietuvių tautinė virtuvė nuo aplinkinių tautų nelabai kuo skiriasi, nes visi kaimynai augino, rinko ir ruošė tuos pačius maisto produktus, augino augalus, daržoves, javus, vaisius ir uogas, galvijus, paukščius, medžiojo ir žvejojo tai, kas buvo gaunama šiose gamtinėse sąlygose. Gal labiau išskirti reikėtų estus, kurie gyveno atšiauresnėse gamtinėse sąlygose ir jų maisto produktų racionas buvo skurdesnis.

Ar labai skiriasi mūsų nacionalinių patiekalų valgymo ypatumai skirtingais metų sezonais?

Suprantama, kad metų sezono laikai ir jų metu gaunami maisto produktai įtakoja valgių ir gėrimų gamybos būdus bei vartojimą.

Ar galima teigti, kad mūsų nacionalinė virtuvė ypač kaloringa? Ar visos jos tokios?

Terminą „kaloringumas“ sugalvojo mitybos nesuprantantys dietologai. Lietuviai, gyvendami atšiauresnėse sąlygose, savo mityboje vartoja riebesnius valgius organizmo gyvybinėms funkcijoms palaikyti, todėl kai kurių valgių nevertėtų siūlyti kitų kraštų gyventojams, ypač turistams.

Ar yra tokių lietuviškų nacionalinių patiekalų, kurie būdavo gaminami seniau, o dabar nebegaminami, arba visai nebepopuliarūs?

Jei juos surašytume į knygą, išeitų net keli tomai. Ryškėja tendencija, kad lietuviai ima gaminti italų, kinų, prancūzų nacionalinius patiekalus.

Ar tikrai lietuviška virtuvė nyksta?

Tai ne tendencija, tai didžiulė bėda, svarbiausiai, kad apie tas virtuves lietuviai mažai ką išmano ir gaunasi, kad diletantai ruošia maistą profanams...

Kalbant apie gėrimus, ar turime nacionalinių gėrimų? (ypač, kurie egzistuoja dabar) O visų taip mėgstamas mūsų alus? Ar jis priskiriamas prie nacionalinių patiekalų? (o kaip Trejos Devynerios?) Kas yra atsakingi už nacionalinius patiekalus, kad jie neišnyktų?

Išskyrus midų ir midaus trauktines, daugiau nėra nė vieno tautinio svaigaus gėrimo. Maisto prekių parduotuvėse yra tik giros, alaus, degtinių, trauktinių ir likerių surogatai. Ypač blogos kokybės yra starka, trejos devynerios, krupnikas, nes tie gėrimai, kuriais Lietuva galėtų didžiuotis, šiandien gaminami tik snarglėtų alkoholikų džiaugsmui...

Mūsų dienomis internetinė erdvė tapo pseudointelektualine maišalyne – informacija jau nebėra informacija. Virtuali bendruomenė, rydama vis daugiau tos pseudoinformacijos, yra vis paviršutiniškiau informuojama, vis labiau, vis daugiau ir plačiau klaidinama, mulkinama ir kvailinama, nes tas žinias greituoju būdu ruošia paviršutiniško suvokimo ir supratimo individai (-ės).

Ypatingai daug netvarkos yra Lietuvos virtuvės ir kulinarijos terminijoje, nes čia bet kas, netyčia iškepęs kiaušinį ar užtepęs margarino ant batono, susireikšmina iki kulinarijos „žinovo“ su savo „neklystančia“, tačiau iš tiesų neišmanėliška, dažniausiai profaniškai idiotiška nuomone.

Šiandien knygynai užversti kalnais „kulinarinių“ knygų, kurias ruošia nieko kulinarijoje neraukiantys, bet įžūlūs plagiatoriai. Juos aš vadinu vagilkomis ir vagišiais, nežiūrint į tai, kad jie yra šou biznio atstovai, artistai, dainininkai, dizaineriai ar kitų landžių profesijų žmonės, kurie tik reklamos ir savęs aukštinimo sumetimais pasivagia receptą iš jau seniau išleistų kulinarinių knygų, savaip jį aprašo, savaip nufotografuoja ir vogtą dalyką parduoda kaip savo...

Tas pats sakytina ir apie šūsnis internetinių svetainių, blog‘ų, puslapių, veidavaizdžių, kurių „kūrėjai“, neskirdami puodo nuo prikaistuvio, trintuvo nuo maišytuvo, ankštinės pupelės nuo šparago, paprikos nuo pipiro, blyno nuo sklindžio, kotleto nuo maltinio ir t.t., ir pan. platina savo kulinarinį gamybinį (technologinį) neišmanymą ir kalbinį neišprusimą.

Todėl spaudoje, TV, internete šiandien randame tokį kulinarijos ir mitybos kalbinį šiukšlyną, kurio net visi Lietuvos kalbininkai sunkiai sugebėtų išmėžti.

Kulinarija jokiu būdu nėra taukuotu pilvu virėjos triūsas, “patrauklios išvaizdos, skanių ir maistingų valgių gaminimo technologija”, - kaip aiškina Lietuvos tarybinė enciklopedija, (beje, ji taip pat aiškina, kad kompiuteris yra tik skaičiavimo mašinėlė?..) Kulinarija civilizuotame pasaulyje suvokiama žymiai plačiau, - ji apima tautos istorijos ir tautotyros, žemės ūkio ir pramonės, kultūros, moralės ir etikos raidą, prekybos atsiradimą ir vyksmą.

Nuo tautos mitybos (maisto produktų atsargų ruošimo ir vartojimo, valgių ir gėrimų gamybos būdų), valgymo įpročių ir papročių priklauso ir žmogaus, kaip asmenybės tapatybė, esybė, geninė sistema, sveikata, išsigimimų lygis, žmonių nutukimas, mąstymas (intelektas), proto galimybės ir imlumas, suvokimo ypatybės, mentalitetas, gyvensena, būdas (charakterio savybės), darbingumas, polinkiai, kruopštumas, galų gale tokios būdo savybės, kaip agresyvumas arba tolerancija, drąsa arba padlaižiavimas, kas be ko - žemės ūkio ir pramonės raida.

Pagal P. Bregą net 90% šiuolaikinių ligų priklauso nuo mitybos. Pagal mane - 80% ligų atsiranda nuo mitybos, 15% – nuo judėjimo stokos, 5% - nuo kitų civilizacijos faktorių, ypač užteršto oro – V.S.)

Keičiantis mitybai, kinta žmonių tapatybė, kinta sveikata ir net būdo bruožai. Tarybinis rusų „obščepitas“ (visuomeninis maitinimas) lietuvius pavertė biomase, nuolankiais padlaižiais su bolševikiniu „činovnikų“ garbinimu ir paniška jų baime, siekimu patiems tapti „činovnikais“ ir tada visus niekinti, tyčiotis ir išnaudoti...

Piceristiniai kebabiniai makdonaldinė mityba ir šiuolaikinių maisto prekių parduotuvių tinklai su ne maisto prekėmis, o jų surogatais, lietuvaičius verčia nevispročiais spuoguotais paliegėliais, sugebančiais suvokti tik šou mėšliną „kultūrą“ ir sugromuliuotą delfi ar 15 minučių tipo informaciją. Šitą dalyką puikiai išmano mūsų laikų politikai, kurie manipuliuodami maisto produktais, gali manipuliuoti žmonių sąmone, padaryti juos priklausomais, paklusniais, dvasiškai ir fiziškai silpnais padarais (besmegeniais ligotais gyviais)...

Tai didžioji tautos dalis tampa nebe žmonėmis, nebe individais, o biomase – bukagalve pigia darbo jėga.

Ar tik ne tais sumetimais Lietuvos miestai ir miesteliai šių dienų valdininkų (činovnikų) nutarimais ir sprendimais sėte nusėti nesveiko, chemizuoto beverčio maisto produktų ir sveikatai pavojingų gėrimų parduotuvėmis?..

Ar tik ne tais sumetimais naikinami Lietuvos ūkininkai, „remiami“ Europos sąjungos pinigais, kad nieko nedirbtų, tik girtuokliautų ir kuo greičiau išsigimtų ir išdvėstų?

Pagalvokite kokį pasaulinį finansinį krachą sukeltų Lietuvos ūkininkai, neklausydami valdininkų-činovnikų, pradėję auginti organinius (ekologinius) maisto produktus.

Šiandien milijardinius pelnus gaunantys maisto prekių gamybos koncernai ir jų parduotuvės „gavnopoliai“ gamina ir parduoda tik maisto produktų surogatus, naudingus parduoti, o ne maisto produktus žmogaus mitybai, žmogaus sveikam gyvenimui...

Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas Vincentas Sakas,


Įvertink straipsnį: 140   18
Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!

Komentarų kol kas nėra



VISI STRAIPSNIAI LIETUVA PASAULIS KAIMYNAI SMAGUMAI

Komentarai



Reklama

Paveiksliukai


Video



Rėmėjas

Puslapis feisbuke


Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
Kiekvienas žmogus su čia pateikta informacija elgiasi savo nuožiūra.
Pradžia: 2014 rugpjūčio 18 | 1.367 | 441.851