Kam priklauso jūsų vaikai? Vyriausybės elgiasi taip, tarsi vaikai būtų jų

Autorius: Infa.lt Šaltinis: https://infa.lt/99371/kam-prik... 2023-11-28 17:19:00, skaitė 644, komentavo 4

Viso pasaulio vyriausybės ir toliau imasi veiksmų, kurie atspindi įsitikinimą, kad ne tėvai yra savo vaikų globėjai, o pati valstybė, rašo Derrick Broze „Substack” platformoje.

Rugsėjo mėnesį JAV Pirmosios apygardos apeliacinis teismas išklausė argumentus plačiai nuskambėjusioje byloje dėl to, ar mokykla pažeidė tėvų konstitucines teises, aktyviai skatindama jų 11-metę dukrą pakeisti lytį ir tuo pat metu laikydama tai paslaptyje nuo tėvų.

Mokyklos pareigūnai vadovavosi mokyklos tarybos politika, pagal kurią jie skatinami privačiai susitikti su vaiku ir paskatinti jos lyties pakeitimą, leisti jai naudotis berniukų tualetu ir nurodyti visiems mokykloje naudoti jos naują vardą ir įvardžius. Mokykla taip pat tvirtino, kad tėvai neužtikrino saugios aplinkos namuose.

Mokyklos advokatas teisme teigė, kad tėvai neturi teisės žinoti apie savo vaiko „lyties keitimą”, nes „negalima nuspręsti turėti translyčių vaikų arba neturėti translyčių vaikų”. Advokatas teigė, kad mokykla neprivalo tėvams pasakoti įvairių dalykų apie mokinius.

Temos, kurios, advokato teigimu, yra neprivalomos pokalbiuose su tėvais ir mokytojais, apima tai, ar vaikas serga depresija, ar linkęs į savižudybę, ar buvo išprievartautas, ar darė abortą.

JAV apygardos teisėjas Kermitas Lipezas pasakė mokyklos advokatui, „jog atrodo, jis teigia, kad mokinių teisė priimti sprendimus yra svarbesnė už tėvų teisę žinoti, kas vyksta”. Šokiruoja, bet advokatas tai pripažino, pareikšdamas: „Taip ir yra”.

Byloje Foote prieš Ludlow mokyklos komitetą keliami klausimai apie tėvų ir vaikų teises ir apie tai, ar mokykla arba vyriausybė turi teisę kištis į šiuos santykius. Vaiko tėvai mokyklos veiksmus suprato kaip jų konstitucinių teisių pažeidimą.

Dar blogiau, kad tėvai aiškiai parašė savo dukters mokytojams, direktoriui, kuratoriui ir mokyklos tarybos nariams, kad jie aiškiai pasakytų, jog sprendžia jos lytinės tapatybės klausimus. Jie prašė šių pareigūnų privačiai nebendrauti su jų vaiku, tačiau visi pareigūnai nusprendė elgtis priešingai.

Po klausimu, ar mokykla turi teisę privačiai bendrauti su vaiku be tėvų sutikimo, slypi, mano nuomone, problemos esmė: Ar mokykla, vyriausybė ar bet koks valstybės aparatas turi teisę nurodinėti tėvams, ką daryti su savo vaikais? O dar labiau – ar valstybė iš tikrųjų mano, kad vaikai priklauso jai?

Tai jūsų ar „mūsų” vaikai?

Per COVID-1984 matėme daugybę valstybės veiksmų pavyzdžių, aiškiai rodančių, kad bent jau kai kurie valstybės atstovai mano, jog turi teisę nurodinėti visuomenei, ką ji gali ir ko negali daryti su savo vaikais.

Pavyzdžiui, 2021 m. Graikijos vyriausybė pareiškė, kad tėvams, kurie laikys savo vaikus namuose, nes nepritaria COVID-19 priemonėms mokyklose, pavyzdžiui, kaukių dėvėjimui ir socialiniam atsiribojimui, gresia dveji metai kalėjimo ir bauda.

Mokyklos lankymas Graikijoje jau seniai yra privalomas iki 16 metų. Bauda už nelankymą yra 59 eurai. Per COVID-19 paniką atnaujintos gairės buvo pirmas kartas, kai tėvams už vaikų neužrašymą į mokyklą grėsė kalėjimas.

„Negalėjome toleruoti reiškinio, kai tėvai neleidžia vaikų į mokyklą”, – tuomet „Al Jazeera” sakė Aleksandras Koptsis, Švietimo ministerijos generalinis sekretorius, atsakingas už pradinį ir vidurinį ugdymą.

2021 m. gegužę Saskačevano sveikatos apsaugos tarnyba nuliūdino kai kuriuos tėvus, kai paskelbė, kad „kiekvienas 13 metų ar vyresnis asmuo gali pats duoti sutikimą” gauti COVID-19 injekciją. Kaip pažymėjo CBC, Saskačevane vaikai nuo 13 iki 17 metų laikomi „subrendusiais nepilnamečiais” ir gali duoti sutikimą injekcijai be tėvų sutikimo.

2021 m. lapkritį Jungtinės Karalystės Nacionalinė sveikatos tarnyba (NHS) sukėlė diskusijų, kai išleido lankstinuką, kuriame 12-15 metų amžiaus vaikų buvo klausiama, ar jie norėtų „Covid dūrio”.

Toliau skelbime šie vaikai buvo nuraminti, kad „mes paprastai neinformuosime jūsų tėvų, mokytojų ar kitų asmenų, jei kreipsitės į mus”. Su tuo susijusią medžiagą parengė Sasekso bendruomenės NHS fondas „Sussex Community NHS Foundation Trust„.

Tėvų kampanijos grupės „UsForThem” bendraįkūrėja Molly Kingsley Jungtinės Karalystės laikraščiui „The Telegraph” sakė, kad šį sprendimą geriausia palikti tėvams. „Vaikai nėra valstybės nuosavybė”, – pabrėžė ji.

Jungtinėse Valstijose per COVID-19 buvo panašių pavyzdžių. Kai kas Džo Baideno (Joe Biden) pareiškimą 2022 m. balandį, kai jis vedė Nacionalinių ir valstybinių metų mokytojų renginį, taip pat interpretavo kaip prezidento žodžius, kad vaikai priklauso valstybei.

„Mes visada kalbame apie „šiuos vaikus”. Jie nėra kieno nors kito vaikai. Jie yra mūsų vaikai”, – pareiškė Joe Bidenas. Po kelių akimirkų Bidenas, atrodo, patikslino, ką turėjo omenyje.

„Daug kartų girdėjote mane sakant apie mūsų vaikus, bet tai tiesa: jie visi yra mūsų vaikai. Ir Metų mokytojai jūs esate todėl, kad tai pripažįstate. Jie nėra kieno nors kito vaikai, jie yra tarsi jūsų vaikai, kai yra klasėje”.

Džo Baidenas: „Jie visi yra mūsų vaikai… Jie nėra kieno nors kito vaikai. Kai jie yra klasėje, jie yra kaip ir jūsų.” pic.twitter.com/ATNGGO594U

– Corey A. DeAngelis, mokyklų pasirinkimo evangelistas (@DeAngelisCorey) 2022 balandžio 27

Nesvarbu, ar Bidenas nekaltai norėjo pasakyti, kad mokytojai yra vaikų proto saugotojai, kol jie mokosi mokykloje, ar kad mokytojai ir mokykla – pačios valstybės padalinys – iš tikrųjų yra vaikų savininkai, šie komentarai akivaizdžiai papiktino kai kuriuos žiūrovus.

Argumentai dėl vaikų teisių

Savo knygoje „Hayeko šiuolaikinė šeima: Klasikinis liberalizmas ir socialinių institucijų raida” (The Classical Liberalism and the Evolution of Social Institutions) libertarų teoretikas Stevenas Horowitzas teigia, kad austrų ir britų ekonomisto Freidricho Hayeko darbai apie teises „turėtų paskatinti mus tvirtai ginti tėvų teises ir uždėti didelę įrodinėjimo naštą tiems, kurie norėtų įsikišti į šeimą ne tik dėl akivaizdžių smurto ar prievartos atvejų”. Jis taip pat teigė, kad vadinamosios tėvų teisės taip pat siejamos su tėvų pareigomis rūpintis savo vaikais.

Kaip aiškina Horowitzas, viena iš svarbiausių Hayeko įžvalgų buvo mintis, kad žinios yra išsklaidytos, kontekstualios ir dažnai nebylios. Hayekas teigė, kad vienas žmogus negali žinoti visko, o geriausiai žino, ką daryti, tie, kurie yra arčiausiai pasirinkimų ir jų pasekmių. Horowitzas ragina šią logiką taikyti auklėjimui, teigdamas, kad tėvai turi „tinkamas paskatas ir geriausias atitinkamas žinias, kad žinotų, kas geriausia jų vaikams”.

Nors Hayekas pripažino, kad tėvų vaidmenį papildo mokyklos, maldos namai ir kiti pilietinės visuomenės elementai, jis manė, kad nė viena iš šių institucijų negali tinkamai pakeisti šeimos.

Horowitzas apibendrina Hayeko požiūrį, pažymėdamas, kad „atsakomybės už vaikų auklėjimą perdavimas į tėvų rankas suteikia tiems, kurie turi daugiausia žinių ir stipriausias paskatas, teisę priimti atitinkamus sprendimus dėl vaikų”.

Žinoma, vaikai turėtų būti apsaugoti nuo prievartos ir pavojaus, nesvarbu, ar jį sukelia valdžia, ar tėvai. Tačiau turime būti atsargūs, kur brėžiame ribą, kai kalbama apie tai, ką valstybė turi „teisę” daryti, kai kalbama apie jūsų vaikus.

Horowitzas tėvų nepriežiūros ar net piktnaudžiavimo klausimą nagrinėja per Hayeko filosofinių darbų prizmę. Jis svarsto, koks yra geriausias kelias tais atvejais, kai tėvai priima sprendimus, kurie akivaizdžiai neatitinka geriausių vaikų interesų.

„Ar tokiais atvejais būtinai reikia, kad valstybė ar kiti asmenys imtųsi kokių nors veiksmų, kad sustabdytų atitinkamą tėvų elgesį?” – klausia jis. Jei tėvai yra netobuli, ar valstybės ar kitų institucijų įsikišimas garantuos pagerėjimą vaikams?

Jis įsivaizduoja situaciją, kai tėvai nesirūpina savo vaikais, kurie yra jaunesni nei 10 metų, bet jų fiziškai ar emociškai neterorizuoja. Mums gali kilti pagunda tai pavadinti „tėvų nesėkme”, o kai kurie galbūt net pritartų tam, kad būtų iškviesta Vaikų teisių apsaugos tarnyba (VTA), kuri įsikiš ir paims vaikus iš namų.

Vėlgi, jis abejoja, ar toks veiksmas iš tikrųjų atneštų grynąją naudą vaikams:

„Tokios pagundos akivaizdoje pirmas Hayekio klausimas, kurį verta užduoti, yra lyginamasis klausimas „ir ką su jais daryti?”. Ar alternatyva, kurią valstybė pasiūlys vaikams, iš tikrųjų yra geresnė už dabartinę jų padėtį?”

Horowtizas taip pat svarsto, ar yra kitų „nevalstybinių pilietinės visuomenės institucijų”, kurios galėtų padėti šiems tėvams siekti geresnių rezultatų. Tokie nevalstybiniai subjektai galėtų būti religinės institucijos, kaimynystės grupė, išplėstinės šeimos nariai ir pan.

Horowtizas dar kartą remiasi Hayeko nuomone, kad tie, kurie yra arčiausiai konkretaus pasirinkimo, geriausiai supranta esamas problemas ir turi paskatų veikti remdamiesi šiomis žiniomis. „Biurokratai, turintys dešimtis ar daugiau bylų, vargu ar turės pakankamai žinių ar paskatų, palyginti su tais, kurie yra šeimos vietos sferoje”, – rašo Horowitzas.

Nors Horowitzas, Hayekas ir kiti libertariškai mąstantys filosofai pasisako už tėvų teises, yra judėjimų „unschooling” ir vadinamojo „laisvo auklėjimo” šalininkų, kurie žengia dar toliau, reikalaudami, kad vaikai taip pat nebūtų varžomi tėvų.

Šie argumentai nepalaiko idėjos, kad valstybė ir daugybė jos priedų turėtų būti arbitras, sprendžiantis, kas vaikui yra teisinga, bet veikiau teigia, kad tėvai ir šeima turėtų padėti vaikams patiems daryti išvadas.

Nepriklausomai nuo to, kurioje šios diskusijos pusėje esate, turėtų būti aišku, kad vis daugiau valdžios institucijų atstovų mano, jog turi teisę kištis į vaikų ir jų tėvų santykius. Mintis, kad mokykla, gydytojas ar valdžios pareigūnas gali skatinti vaiką saugoti paslaptis nuo tėvų, primena ankstyvąją vaikų vykdomą tėvų įskundimo stadiją Džordžo Orvelo knygoje „1984” (George Orwell 1984).

Jei skaitytojams ši konkreti siužeto vieta atrodo juokinga ar neįsivaizduojama, užtenka pažvelgti į sovietinę Rusiją, komunistinę Kiniją ir nacistinę Vokietiją, kad pamatytume, kokie pavojingi gali būti atvejai, kai vaikai mokomi, kad Didysis brolis ir/ar Didžioji sesuo yra jų tikrieji tėvai.

COVID-1984 epochoje tėvai turėtų stengtis palaikyti tvirtą, sveiką ir atvirą bendravimą su savo vaikais, kad valstybė netaptų pagrindine Didžiojo tėvo figūra jų gyvenime.