Apie amžinuosius gyvenimo dėsnius

Autorius: National Socialist Šaltinis: http://ldiena.lt... 2023-12-09 04:42:00, skaitė 693, komentavo 4

Šaltinis: SS Leitheft, 4 metai, 8 numeris

Pasak fiurerio, "nacionalsocializmas - tai šaunus tikrovės mokymas, paremtas aštriausiomis mokslo žiniomis ir jų logine išraiška". Mūsų pamaldumas - tai "besąlygiškas nusilenkimas dieviškiesiems egzistencijos dėsniams, kurie mums, žmonėms, tapo žinomi. - Mūsų malda yra: Drąsus iš to kylančių pareigų vykdymas".

Nacionalsocializmas savo tiesą įgyja iš pasaulio požiūrio. Tai tikra pasaulėžiūra. Tačiau turėti pasaulėžiūrą reiškia elgtis su gyvenimu ir gyvenimo vertybėmis taip, kad tai atitiktų turimą požiūrį į pasaulį. Kiekvienas žmogus į pasaulį žvelgia savo akimis; jis pasaulį patiria pagal savo kraujo pulsą. Taigi pasaulėžiūra visada susijusi su rūšimi, o kiekviena liaudis turi - tampa ji susijusi bendru krauju - savo ypatingą pasaulėžiūrą.

Kaip mes, vokiečiai, žiūrime į pasaulį?

Kai šviesią vasaros dieną ar baltą žiemos naktį vokietis eina per lauką, jis su pagarba žvelgia į pasaulio grožį: Virš galvos - dangaus mėlynė ir saulės šviesa, amžinai spindinčių žvaigždžių armija arba tamsūs medžioklės debesys; aplinkui - nokstantys laukai ir plačios pievos, pilnos stiebų ir žiedų, blizganti jūra arba lengvos sniego snaigės. O kai rudens naktimis jis patiria šniokščiantį lietaus garsą, kai miškas kovoja su audros jėga arba kopos pakrantėje su jūros bangomis, jis gali suprasti, kad pasaulis, grožio vieta, kartu yra ir amžinos kovos laukas. Stiprus žmogus patvirtina pasaulį tokį, koks jis yra.

Niekada vokiečio širdyje neapsigyvens mintis, kad pasaulis yra tik "žemiškas vargo slėnis". Dieviškoji kūrybinė jėga, pasak mūsų tikėjimo, yra pernelyg didinga ir turtinga, kad sukurtų "žemišką sielvarto slėnį".

Vokiečiui, pavasarį vaikštinėjančiam miško takeliais ir klausančiam pamaldžios giesmės, kurią gieda paukštis, susikūręs lizdą medyje, kuriame penki jaunikliai dabar svajoja apie gyvenimą, niekada nekiltų mintis, kad paukščių jaunikliai iš kiaušinių išsirito apsunkinti gimtosios nuodėmės. Tačiau klausydamasis šviesios paukščio giesmės jis pajunta gamtos džiaugsmą, skelbiantį, kad pradėjimas ir gimimas yra dieviškojo įstatymo išsipildymas. Argi mūsų liaudies motina taip pat nevykdo dieviškojo egzistencijos dėsnio, kai duoda liaudžiai vaikų? Niekada vokiečių tėvai negalėjo patikėti, kad tėvystės ar motinystės džiaugsmas yra susietas su prakeiksmu ar nuodėme. Niekada vokiečių vaikai negalėjo ateiti į pasaulį su gimtąja nuodėme!

Per pradėjimą ir gimimą atsiranda gyvenimo dalykai, o per mirtį jie vėl išnyksta. Kai rudenį krenta lapai, kai senovinis medis krenta nuo vėjo, tai yra būtinas įvykis. Tačiau atskiros gyvos būtybės mirtis nėra "nuodėmės užmokestis". Atskiras medis ateina ir išeina pagal gamtos dėsnius: bet miškai gieda amžinai! - Taip pat ateina ir išeina atskiras žmogus: bet liaudis gyvena amžinai!

Taip iš pasaulio požiūrio jis įgyja realizaciją: Pasaulis, kuriame gyvename, nėra žemiškas vargo slėnis, greičiau palaiminta tėvynė žemė; pradėjimas ir gimimas nėra nuodėmė ir kaltė, greičiau dieviškosios valios vykdymas; mirtis nėra nuodėmės atlyginimas, greičiau gyvenimo įstatymas, būtinybė ir likimas. Fiureris kartą paaiškino:

"Programos viršūnėje stovi ne slaptas įtarinėjimas, o aiškus įgyvendinimas. - Buvo epochų, kai tam tikrų mokymų veiksmingumo prielaida buvo pusiau tamsa, o šiandien yra epocha, kai šviesa yra pagrindinė mūsų sėkmingos veiklos prielaida."

Pažinimo saulėje spindi amžinosios nacionalsocialistinės pasaulėžiūros tiesos. Tai germanų kovos už pažinimą rezultatas ir kartu vidinis germaniškojo charakterio tikrumas.

Kovą už pažinimą, už šviesą ir tiesą obskurantai visada vadino erezija. Taigi žinias apie visatos priežastingumą ėmė keikti kunigai. Ir šiandien amžinųjų gyvenimo dėsnių pažinimas ir sąmoningas jų laikymasis taip pat yra bažnyčios uždraustas.

Giordano Bruno buvo sudegintas kaip eretikas, nes išdrįso kalbėti su didvyriška aistra, visiškai atitinkančia mūsų dvasią: "Mes ieškome Dievo nekintančiame, nepajudinamame gamtos dėsnyje, pagarbiame dvasios nusiteikime, nukreiptame pagal šį dėsnį; ieškome Jo saulės spindesyje, daiktų grožyje, kylančiame iš šios mūsų motinos žemės glėbio, tikrame Jo esmės atspindyje, nesuskaičiuojamų žvaigždžių, spindinčių neišmatuojamame vieno dangaus pakraštyje, žvilgsnyje..."

Germanų siela iš pat pradžių tiesiogiai patiria Dievą: ji pagarbiai ir pamaldžiai kalba apie žemės dėsnius, miškų ošimą, jūrų šėlsmą ir audras, stebi žvaigždžių pilną dangų. Tokioje pagarboje ji prisiima atsakomybę prieš gamtos dėsnius. Atsižvelgti į gamtos dėsnius reiškia patvirtinti Dievą, o juos pažeisti - atsiriboti nuo dieviškumo.

Šiandien mes vėl žinome: žemės įstatymas yra ir mūsų žmogiškojo gyvenimo įstatymas. Ir kaip žemė gyvena dėl saulės, taip ir mes, žmonės, turime likti ištikimi gyvenimo dėsniams. Kaip mūsų protėviai, vadovaudamiesi sveiku savo rasės instinktu, gyveno darnoje su gamtos dėsniais, taip ir mes - tapę žinantys per žvilgsnį ir žinias - galime sąmoningai suderinti savo gyvenimą su pasaulio priežastingumu.

Pagarba gyvybei visada yra gyvo tikėjimo ir tikro pamaldumo pagrindas. Žmogus, kuriam pasaulis yra dieviškas, nes atrodo, kad jį formuoja Dievo valia, niekada nepraras pagarbos gyvenimui ir jo dėsniams. Dievo ir pasaulio atskyrimas kyla iš svetimo mąstymo būdo. Dieviškumo išstūmimas iš gamtos sukelia žemės ir žemiškojo gyvenimo panieką. Pirminis žmogus - su sąmone, kad jis yra žemiškosios gyvybės nešėjas - turėjo pagarbą sau ir pagarbą pačiai gyvybei, o žmogus, kuris įsivaizduoja tik Dievą anapus pasaulio, neturi nei pagarbos sau, nei pagarbos tam, kas žydi ir klesti žemėje. Jis turi pagarbą tik tam, ką įsivaizduoja virš pasaulio, o pagarbos sau jausmą gauna tik aplenkdamas jausmą, kad yra kūrinys, t. y. Dievo kūrinys.

Mes matome amžinąjį dangų grožiu ir tūkstančius kartų palaiminta bei šventa žeme. Dangus mums atsiskleidžia milijonuose jaunų metų žiedų, banguojančiame vasaros komų laukų aukse, sniego spindesyje ir krintančių snaigių tyrume per Kalėdas, gyvybės gimime iš motinos glėbio.

Čia galioja Rosenbergo žodžiai: "Jei šią didelę pagarbą pavadinsime religijai priešiška ir ateistine, tuomet šiame beformiame teiginyje slypi toks lemtingas prieštaravimas: jei būtent mokome apie Kūrėjo egzistavimą ir šloviname jį giesmėse bei maldose, tai ilgainiui negalime pateikti šio kūrinio dėsnių priėmimo ir laikymosi kaip be religijos, o jų pažeidimo - kaip religinės pareigos."

Stebint visų žemės tautų istoriją galima suprasti, kad kiekviena tauta turi tokį likimą, kokio nusipelnė. Kadangi tautos atsirado pagal gyvenimo valią, jos pačios yra atsakingos už savo likimą. Ir šis teiginys galioja: Joks Dievas istorijoje neskirsto teisybės ar neteisybės: liaudis pati atsakinga už save.

Tautos nykimas yra natūralus lengvabūdiško gamtos dėsnių pažeidinėjimo rezultatas. Tik pagarbus dieviškųjų egzistencijos dėsnių tvirtinimas ir sąmoningas jų laikymasis užtikrina liaudžiai amžinąjį gyvenimą. Amžinasis liaudies gyvenimas yra mūsų darbo ir visų kovų tikslas. Juk "gyvybės pergalė yra pasaulio tikslas".

Visur, kur matome gyvybės apraiškas, atpažįstame norą išsaugoti ir įamžinti savo rūšį. "Dieviškasis individo įstatymas yra išsaugoti ir ginti savo rūšį" (Hiustonas Stiuartas Čemberlenas). Taigi kiekvienas organizmas kovoja už savo gyvybę. Per tai pasaulis tampa nuolatinės kovos vieta. Ji užtikrina pasauliui "didžiąją sveikatą". Nes tai, kas negali triumfuoti kovoje, būtinai žūsta.

Gamta yra amžina žmonių mokytoja. Ji vis iš naujo parodo individo mirtingumą, bet kartu ir visumos ištvermę bei gyvenimo ryšių amžinumą, o kartu ir kelią, kuriuo ši amžinybė bus įgyta.

Gamta yra be galo įvairialypė ir siūlo vieną ir tą patį dalyką milijonų kartų įvairovėje. Tačiau kiekvienas organizmas ir kiekvienas gamtos veiksmas atskleidžia tam tikrus dėsnius. Jie yra būtini, nes be jų būtinumo, taigi ir be priežastingumo, pasaulyje nebūtų tvarkos. Tačiau tvarka priklauso gyvybės esmei. Žmogaus užduotis - suvokti gamtos tvarką ir patvirtinti jos priežastingumą.

Per nacionalsocializmą atgimė vokiečių pagarba gyvybei, o kovoje už teisingą pasaulio vaizdą mumyse pabudo sąmonė, kad Dievą gerbiame tik laikydamiesi amžinųjų dėsnių, kurie valdo pasaulį kaip amžinoji Dievo valia.

SS-Hscha. Dr. Schinke