LAIKU NEUŽČIAUPTAS CELOFANAS PRIŠAUKS KREMLIAUS TANKUS PRIE VILNIAUS KATEDROS
Autorius: Marius Čižauskas Šaltinis: https://www.facebook.com/cizau... 2024-01-15 03:09:00, skaitė 1471, komentavo 27
Kartais paseku įvairius užribius, kad suprasčiau kokios nuotaikos toje stovykloje ir dažnai užverda kraujas, kai matau kaip tie tipai tiesiog žydi besidergdami progomis, kurios daugumai lietuvių yra ypatingai brangios. Vakar pamačiau vieno pažįstamo-kolegos padėtą ‘like’ po įrašu, kuriame akivaizdžiai provokaciniais tikslais buvo bandoma nušvilpti kalbą sakantį V.Landsbergį. Galima kritikuoti ir nemėgti Landsbergio, bet simpatizuoti Celofanui… Naiviai tikiuosi, kad tai yra nesusipratimas ar kažkoks keistas lengvabūdiškumas, bet taip pat gerai žinau, kad mano rate yra Rusijos simpatikų. Jų yra teatre, jų yra facebooke ir tarp giminių deja turbūt atsirastų. Nepraleidžiu to pro pirštus, nes ypač šiandienos kontekste, tai nėra tiesiog “šiuo klausimu turiu kitą nuomonę”. Galvodamas apie tai prisiminiau susirašinėjimą su bičiuliu, kurio įžvalgas labai branginu. Nutariau pasidalinti vienu susirašinėjimo fragmentu (tikiuosi jis nesupyks):
“<…> Tada iki 1940 m. vasaros Lietuvoje nieko labai ypatingo nevyksta, tiktai kad karas Europoj. Bet nuo mūsų jis toli, lietuviai priima keliasdešimt tūkstančių pabėgėlių iš Lenkijos tą rudenį, be to – gyvenimas gan ramus, kavinės pilnos. Kaune vis pramarširuoja Paleckis (dabartinio senelis) su keliolika žmonių iš savo chebros, sako, kad reikia versti valdžią. Niekas labai nereaguoja į tą jo šeimos maršą, nes „ką ten jie keliese padarys“. Tam nereagavime nemažai bailumo, nes Paleckis vis drąsesnis, vienąkart net iššvilpia Smetoną iš prezidentūros balkono (panašiai kaip norėjo iššvilpt Landsbergį iš balkono Vasario 16).
Lietuvos žvalgyba 1940 m. pirmoj pusėj ima pranešinėti, kad sovietai kaupia dalinius prie Lietuvos sienų, Lietuvos vyriausybė viską žino, bijo. Žmonės nelabai žino. Smetonos kontroliuojama spauda nelabai kalba, kad „rusai puola“. O 1940 m. birželį, kai naciai įgavę drąsos leidžiasi į Prancūzijos ataką, Lietuva gauna antrą ultimatumą iš Maskvos – paimsit dar kareivių. Šįkart jau tiek, kiek norėsim. Aplink Lietuvos sienas tada susikaupę maždaug 150 000 Raudonosios armijos. Sudėjus su tais daliniais, kurie jau buvo LT teritorijoj, gaunasi labai panašus skaičius į tą kiekį, kuris buvo sukauptas prie Ukrainos sienų prieš pradedant puolimą Vasario 24 d. Bet grįžtam prie ultimatumo – Lietuvos vyriausybė pasvarsto naktį iš birželio 14 į 15 d. ir nusprendžia, kad jei nesipriešinsim, gal kažkaip pagailės. Paryčiais, kol vyriausybė dar svarsto, raudonarmiečiai Ūtos kaime Dzūkijoj išbėgę iš miško Baltarusijos pusėj kardu išmėsinėja lietuvį pasienietį jo šeimos akyse. Tada pasprunka atgal į mišką Baltarusijoj, o po kelių valandų jau žygiuoja į Lietuvos teritoriją oficialiai, kadangi vyriausybė įsako Lietuvos kariuomenei nesipriešinti. Smetona, priešingai nei Zelenskis, pabėga tą patį rytą. Panašiai kaip Zelenskio iki karo, Smetonos tuometinė visuomenė gana smarkiai nemėgsta, jis nusibodęs dėl įvairių priežasčių, ir dėl to Paleckio raginimai „verst tą Smetonos PiŠą“ turi nemažai pointo daugelio akyse. Maždaug „O ką tie rusai, blogiau nei Šimonytė nebus“.
Įžygiuojančių dalinių techninė būklė tragiška. Ignas Šeinius atsiminimuose rašo, kad keliuose stovi krūvos sugedusios technikos. Tarp žygiuojančių – labai daug Centrinės Azijos karių. Kaip ir dabar į Ukrainą, pirmiausia siunčia visokius buriatus, grynai kiekiui. Tas leidžia svarstyti, kad gana neblogai paruošta tuometinė Lietuvos kariuomenė su maždaug šimtu Gustaičio ANBO naikintuvų būtų galėjusi visai neblogai priešintis. Nėra ne galimybių, nėra ryžto tą daryt. Mes pabijom. Mes nežinom, kas darosi tuometinėj Sovietų Sąjungoj, nieko nežinom apie Holodomorą ar apie 1937 – 1939 m. šimtatūkstantinius Stalino valymus, nes apie tai tuometinė Lietuvos spauda tiesiog nerašo. Tai žino nebent tuometinis saugumas ir valdžia. Bet ji tikisi, kad bus pasigailėta. Kad gal leis padaryti kažkokią kompromisinę vyriausybę, kur būsim biškį rusų, biškį ne. Neleidžia. Iš karto ima sodint ir vežt į lagerius inteligentus ir po truputį atriboja nuo Vakarų – atjungia telegrafą nuo vakarų linijų, pajungia tik ant TASS, laikrodžius persuka į Maskvos laiką, iš kalėjimų paleidžia visus tuometinius celofanus, daugelis jų tampa naujosios teisėsaugos vadovais, gauna sprendimo teisę, ką į kalėjimus sodinti ir ką ten su žmonėm daryti. Nusavintais valstybinės turizmo firmos autobusais veža suimtus į stotį, iš ten – iš karto į lagerius Rusijoj. Tai čia maždaug Anušauskas Juraičio sprendimu važiuoja Kautros autobusu į stotį, kad jį išvežtų į „Izoliaciją“ Donecke. Turtą ir butus atiminėja, ten įsikelia raudonarmiečiai ir kompartijos pareigūnai (Ragelskis su šeima įsikelia į pvz.: Šimašiaus* (*rašant buvo meras) butą, Šimašiui tuo metu rūsy nagus lupa Nakas). Bet kokia tarnyba nepriklausomai Lietuvai kriminalizuojama – baudžiamasis kodeksas jei pvz.: dirbai ministerijoj. Tai vyksta porą vasaros mėnesių, per tą laiką kaip Kryme po aneksijos surengiami feik rinkimai, kurių dieną labai lyja Lietuvoje ir į juos niekas neina, bet oficialiai aktyvumas beveik šimtas procentų ir tada grupė intelektualų (Cvirka, Venclova, Nėris, Liudas Gira – visi, kuriems Lietuvoje buvo ar yra paminklai, memorialiniai muziejai ar vidurinės mokyklos ir gatvės jų vardais) išvažiuoja į Maskvą ir pasiprašo prisijungti prie imperijos. Maskva sutinka.
Kas įvyko, žmonės Lietuvoje ima suprasti apie liepą – rugpjūtį. Kad čia ne kažkoks tarpinis variantas, o okupacija. Kad Lietuvos valstybės nebėra. Apima apsigavimo jausmas. Galvojom, kad bus geriau be Smetonos, o čia... Komunistinė nacionalizacija labai nuskurdina, iš karto prasideda produktų stygius, iš lentynų dingsta viskas, kas dar vakar buvo gyvenimo norma. Į kalėjimą sėda už bet ką – už turėtą trispalvę, už buvimą skautu, šauliu ar pan. Represijos kaip Chersone, Melitopoly ar Kryme po aneksijos. Mes nepralaimim, nes mes nekovojam. Kariuomenė pervadinama į Liaudies armiją ir tada po truputį inkorporuojama į Raudonąją. Gustaičio naujausio modelio naikintuvas, turėjęs ginti Lietuvą, išvaromas iš angaro, kad būtų vietos Raudonosios armijos naikintuvams ir po lietum rūdija po jo langais Fredoj, kol jį patį priverčia pasirašyti Lietuvos karo aviacijos panaikinimo aktą, o tada išveža į lagerį ir nužudo. Taip daro su visu valdančiu elitu – prieš nužudydami verčia išpažinti, kad tu pats to nori. <…>”
Yra neįtikėtina, kad istorijai sukantis ratu figūruoja net tos pačios pavardės. Vaikai nekalti dėl tėvų ar senelių veiklos, nes nebūtinai seka jų pėdomis, bet viena aišku, kad užkratas pas mus veisėsi labai giliai ir jis dar gyvas, o apsileidus gali bandyt ir vėl subujoti. Neapsileiskim ir neapsigaukim - visi Celefonai, Juraičiai ir Ragelskiai nėra tiesiog juokdariai. Dabar buvo daug lankstyta kaip juodas humoras gydo, betgi akivaizdu, kad mūsų atveju kur kas labiau gydytų pagarba. Tiems, kurie kovėsi, kurie susidegino, kurių dėka esame laisvi. Su Laisvės gynėjų diena!
Neįmanoma apeiti ir apsimesti, kad nepastebėjai genialių, tiesiog pranašiškų(!) autoriaus įžvalgų. Todėl bandydamas atskleisti ir suvokti visą aukščiau perskaityto turinio prasmę, maloniai dalinuosi su jumis, brangūs skaitytojai, savo kukliu video komentaru: