Drezdeno mitologija arba verksmas dėl subombarduotų fricų

Autorius: Махно Šaltinis: http://ldiena.lt... 2024-01-17 22:30:00, skaitė 935, komentavo 1

Vasaris garsėja dviejų, dirbtinai sukurtų ir įsimintinų datų buvimu. Vieną iš jų, vasario 14-ąją – „Valentino dieną“, galima laikyti profesionaliu triumfu rinkodaros specialistams, kurie XIX amžiaus pabaigoje sugalvojo šią šventę, kad pardavinėtų per Kalėdas neišparduotus niekučius.

Šis išmislas, žinoma, buvo savanaudiškas, bet bent jau ne piktybiškas. Priešingai nei kita data – Drezdeno bombardavimo metinės, įvykusios 1945 metų vasario 13–15 dienomis.

Savotišku triumfu tapo ir kasmetiniai prisiminimai apie Drezdeno tragediją... Bet kieno?

„Drezdeno metinės“ Rytų Vokietijoje ilgai buvo minimos gedulo renginiais, kaip ir Karlo Liebknechto ir Rosos Luxemburg nužudymo metinės.

Tačiau VDR seniai nebeliko, bet tradicija išlieka. Be to, ši tradicija, švelniai tariant, nėra nekenksminga. Dejonės dėl antihitlerinės koalicijos aviacijos karo nusikaltimo aukų, tampa vienu iš atvirų „Overtono langų“, pro kuriuos sklinda šviežios idėjos, tokios kaip „visi buvo geri“, „vokiečiai taip pat buvo karo aukos“ ir panašus marazmas.

Pirmiausia kyla klausimas: ar Drezdenas buvo grynai taikus muziejinis miestas, kuriame nebuvo nieko ir jo nereikėjo bombarduoti?

Taigi - nebuvo.

Drezdene, 1945 m. vasario mėn. tinkamai dirbo 110 gamyklų, kurios buvo tiesiogiai susijusios su gynybos pramone: orlaivių variklių atsarginių dalių gamyba, chemijos gamyba (Chemische Fabric Goye & Company), rentgeno mašinų gamykla (Koch & Sterzel). A.G.), priešlėktuvinės ir lauko artilerijos gamykla (Lehman), optinių įrenginių gamykla, gaminusi artilerijos taikiklių komponentus (Zeiss Ikon A.G.), elektros ir mechaninės inžinerijos įmonės (pavyzdžiui, Gebruder Bassler ir Saxoniswerke). Tai neapima Vermachto ir SS arsenalo ir kareivinių.

Be to, Berlynas, Leipcigas ir Drezdenas, buvo trys didžiausios geležinkelio sankryžos, per kurias buvo perkeltos kariuomenės.

Tai reiškia, kad 1945 m. pradžioje Drezdenas nebuvo muziejinis miestas, o buvo visiškai teisėtas oro smūgių tikslas.

Dabar kyla kitas klausimas: ar Drezdeno bombardavimas buvo visiškai unikalus įvykis savo mastu ir pasekmėmis?

Atsakymas neigiamas: ne, nebuvo.

Per bombardavimą miesto centras buvo visiškai sunaikintas ir 65% pastatų tapo netinkami naudoti. Rezultatas įspūdingas, bet ne unikalus. Panašus sunaikinimas dėl oro antskrydžių buvo pastebėtas tokiuose dideliuose Vokietijos miestuose kaip Dortmundas (65% pastatų), Kaselis (68%), Vilhelmshavenas (63%), Kelnas (64%), Hamburgas (54%).

Būdinga, kad visi šie miestai buvo išsidėstę vakarinėje Vokietijos dalyje, tad versija, kad sąjungininkai juos subombardavo „kad rusai negautų“, išgaruoja pati savaime.

Ir galiausiai svarbiausias ir sakralinis klausimas apie aukų skaičių.

Čia ir prasideda linksmybės: skaičiai svyruoja nuo 135 tūkstančių iki 250 tūkstančių žmonių. Bet iš kur jie atsirado?

Remiantis Drezdeno miesto savivaldybės dokumentais, 1945 m. kovo–balandžio mėnesiais buvo palaidoti arba kremuoti 21 270 bombardavimo aukų kūnai. Šie palaikai nebuvo atpažinti, todėl jų skaičius apima ne tik miesto gyventojus, bet apskritai visus žuvusius, įskaitant vermachto ir SS karius, pabėgėlius, užsieniečius-karo belaisvius...

Po karo, Drezdene atliekant statybos ir remonto darbus, buvo rasti dar 1858 žmonių lavonai. Taigi, yra 23 128 aukos.

Jei darysime prielaidą, kad dalis palaikų nebuvo rasti, nes buvo visiškai sudeginti, tai žuvusiųjų skaičius gali būti padidintas iki 25 tūkst. Tai, žinoma, daug, bet būna ir blogiau.

1943 metais bombarduojant Hamburgą, žuvo iki 40 tūkstančių vokiečių, o 1942 metų rugpjūčio 23 dieną vokiečių lėktuvams bombarduojant Stalingradą žuvo 42 tūkstančiai TSRS piliečių.

Iš kur tada atsirado protu nesuvokiamas ketvirtis milijono?

Labai paprasta. Viskas iš tos pačios vietos - iš Goebbelso departamento, kuris jau 1945 m. vasario 16 d. pradėjo trimituoti apie „barbarišką taikaus miesto bombardavimą“.

Arijų propagandistai melavo, kaip įprasta, išpūsdami nuostolių skaičių iki visiškai protu nesuvokiamų 350 tūkst. Niekas, kitoje fronto pusėje, tikrai nesigilino ir neginčijo šių skaičių;

Po Aušvico išvadavimo nebuvo kam gailėti vokiečių.

Tačiau laikas bėgo, o pagalba atėjo iš netikėtų vietų.

Amerikiečių rašytojas Kurtas Vonnegutas, tuo metu kaip amerikiečių karo belaisvis, atsidūręs Drezdene, praėjus 25 metams po įvykių, parašė garsųjį romaną „Skerdykla-Penki“, po kurio kelti klausimus apie aukų skaičius buvo nepadoru.

Taip visuomenės sąmonėje įsitvirtino Drezdeno tragedija, kurios aukų iki šiol gedi ne tik Rusijoje bet net ir litukrijoje.

Cituoju vienos tokios dejonės pavyzdį:

„Draugai, uždegkite atminimo žvakutes Drezdeno miestui ir jo gyventojams, pagerbkite atminimą tūkstančių moterų, vaikų, senų žmonių, žuvusių nuo bailių ir kraujo ištroškusių žudikų, mėgstančių naikinti neginkluotus iš saugaus atstumo.”

Na, taip, šia proga neverta prisiminti Stalingrado bombardavimo, kurį surengė Hermanno Göringo asai.

Ir Goebbelsas pragare, tikėtina, pritaria šiam požiūriui…