Referendumų užblokavimas: nusivilti ar radikalėti?

Autorius: Vincas
2014-12-01 | 2096 | 0   0 | 0
http://ltnacionalistas.wordpress.com/201...
paG-pliusink! Slėpti reklamą

KTpastatas2011
Taip vadinamos "Lietuvos Respublikos", taip vadinamas "Konstitucinis teismas"

Šią savaitę, remdamasi Konstitucinio teismo (KT) sprendimu, Teisingumo ministerija parengė įstatymo projektą, kuris iš esmės yra skirtas ateityje blokuoti galimas valdančiųjų oligarchų ir jų politinių statytinių klikai neįtinkančias referendumų iniciatyvas; kaip žinome, tai yra tiesioginė buržuazinių politikierių reakcija į Pranciškaus Šliužo pradėtą Žemės referendumo iniciatyvą (ir žlugusį birželio 29-osios referendumą).

Kadangi tai yra neabejotinai opus ir daug diskusijų keliantis klausimas, yra tikrai verta dėl jo iškelti kai kuriuos pamąstymus bei pastebėjimus.

KONSTITUCINIO TEISMO SPRENDIMAS – OLIGARCHINĖS DIKTATŪROS APRAIŠKA

Kai dėl pačio KT sprendimo, tai nėra ko stebėtis, kad priimami tokie sprendimai (tas pats KT iš esmės suardė anksčiau konstituciškai įtvirtintą nuostatą, draudusią žemės pardavimą užsieniečiams), kadangi KT, kaip ir kitos šios Sistemos institucijos, neatstovauja tautos daugumos, bet tam tikras turtuolių, oligarchų interesų grupes.

Valstybė nėra ir niekada nebūna nešališku subjektu, bet visada būna konkrečių jėgų rankose. Jeigu ji nepriklauso dirbančiajai tautai, kaip visumai, ko reikalaujame mes, tautiniai socialistai, tai, esant kapitalizmui, ji neišvengiamai atsiduria privatinių savininkų, kapitalistų ir bankininkų, klasės rankose, būna nusamdoma jų pačių, jų interesams aptarnauti.

Šiandien taip ir yra.

Mums, tautai, nereikėtų stebėtis, kad jų, t. y. oligarchų, institucijos priiminėja jiems palankius sprendimus, kad ir pamindamos anksčiau savo lyg ir pripažintas teisines (netgi konstitucines) nuostatas.

Kitaip tariant, šis institucinis sprendimas užgniaužti referendumus tėra tiktai šalyje viešpataujančios oligarchinės diktatūros apraiška.

REFERENDUMŲ SĄJŪDIS IR REFORMISTINĖS ILIUZIJOS

Jau iš anksto mes, nacionaldarbininkai, sakėme, kad šią iniciatyvą galima ir verta palaikyti kaip protesto bei nepatenkintų lietuvių kėlimo į visuomeninę-politinę veiklą ir telkimo priemonę, bet tuo pačiu ir kritiškai pastebėjome, kad daugelis referendumo sąjūdžio aktyvistų puoselėja, tiesą pasakius, gana naivias, netgi utopiškas viltis, esą kažką būtų įmanoma pakeisti kosmetinių esamosios santvarkos reformų keliu.

Kaip ir bet kuris kitas savo tautą engiantis ir išnaudojantis režimas, taip ir šiuolaikinė „nepriklausoma“, „demokratinė“ Lietuva, matydama valdančiajai klasei neparankias pilietines iniciatyvas, kad ir reformistinio pobūdžio, daro viską, kad jas užgniaužtų ir sustabdytų galimos opozicijos augimą (kas ir buvo padaryta visomis galimomis „minkštosiomis“ priemonėmis „nugesinant“ P. Šliužo Žemės referendumą).

Referendumų judėjimas, jeigu, tarkime, jo ir nebūtų nuslopinęs valdantysis režimas, būtų, pačiu geriausiu atveju, sugebėjęs suburti tam tikrą aktyvių žmonių masę ir įtraukti juos į aktyvią visuomeninę, jeigu ne politinę veiklą, tuo būdu suformuojant tam tikrą terpę, kurioje būtų galimas ir rimtesnis politinis darbas; jis taip pat suteikė ir tam tikrą protestinę platformą prieš esamą padėtį nusiteikusioms jėgoms.

Tai, be abejo, yra jo teigiamoji pusė, dėl kurios jį ir derėjo palaikyti.

Tiktai visiški naivuoliai dar galėtų kalbėti apie kokios nors „demokratijos“ buvimą Lietuvoje, o dabartinis valdžios vykdomas įstatyminis referendumų užblokavimas iš esmės yra tiktai dar vienas faktas, patvirtinantis šią daugeliui skaudžią tiesą.

ESAMAS MOMENTAS: NUSIVYLIMAS IR APATIJA ARBA NEPASITENKINIMAS IR RADIKALĖJIMAS

Esamu momentu, kaip ir po birželio 29-osios pralaimėjimo, turėtume blaiviai įvertinti padėtį: kaip tai bebūtų nemalonu pripažinti, bet didelė dalis Lietuvos žmonių į šį referendumą paprasčiausiai reagavo apatiškai arba tiesiog apie jį ničnieko nežinojo; dėl vykstančios masinės emigracijos, šalyje kol kas nesusiformuoja jokia reali kritinė masė nepatenkintų ir ekonomiškai į kampą įvarytų žmonių, kurie sudarytų rimtą potencialą kovingiems protestiniams judėjimams, o į patį referendumą atėjo tiktai mažuma Lietuvos elektorato (čia nesiaiškiname kodėl, o tiesiog konstatuojame šį liūdną faktą).

Pati birželio 29-osios referendume dalyvavusi ir prieš Žemės pardavimą užsieniečiams pasisakiusi Lietuvos piliečių dalis iš esmės sudaro tą visuomenės grupę, kurią būtų protinga ir visiškai pagrįsta politiškai šviesti ir raginti imtis aktyvios opozicinės veiklos prieš dabartinę valdžią ir, tuo pačiu, prieš pačią antižmogišką, antilietuvišką Sistemą (juk, mieli žmonės, kad ir kiek besikeistų vyriausybės, ar tai būtų „konservai“, ar tai būtų „socdemai“, visada tai būna tas pats, liaudiškai tariant, „š“…).

Būtent ši žmonių grupė, aktyvesnė ir tiek vadinamaja „eurointegracija“, tiek ir neoliberalizmo politika nepatenkinta lietuvių tautos dalis, esamu momentu susiduria su tokia padėtimi, kurioje belieka arba:

a) nusivilti aktyvia visuomenine-politine veikla ir pasakyti sau bei kitiems „na, stengiausi, bet neišėjo – tai nieko nepadarysi…“;

b) pačiai valdžiai uždarius kelius reformistiniam referendumo judėjimui, ieškoti kitų, radikalesnių, kovingesnių kelių protestui išreikšti ir politinėms alternatyvoms iškelti.

Trumpai tariant, silpniausi bei tiesiog aplinkybių (o gal ir kenkėjiškai veikiančių asmenų?) demoralizuoti asmenys eis nusivylimo keliu ir bus, kaip ir pats referendumas, „nugesinti“; tuo tarpu stipriausieji iš šios grupės ir toliau tęs savo visuomeninę bei politinę veiklą, kai kurie iš jų galbūt giliau susimąstydami ne vien tiktai apie blogio pasėkmes, bet ir apie priežastis, tuo būdu pasidarydami atviresniais radikalioms, revoliucingoms idėjoms.

Žmonės arba jausis bejėgiškesni ir nusivils, arba nepasiduos ir su laiku, kad ir lėtai, bet neišvengiamai tik radikalės (t. y. ims žiūrėti į esamas problemas ir santvarką ne detalėmis, bet iš esmės ir darysis nuosekliais jos oponentais).

PALAIDOKIME ILIUZIJAS: LIETUVOJE JOKIOS DEMOKRATIJOS NĖRA

Pati valdžia, norėdama nuslopinti engiamos ir išnaudojamos tautos nepasitenkinimą ir dėl to ribodama jos politinės raiškos galimybes, verčia ir, tikriausiai, toliau vers vis gausesnius būrius aktyvių ir visuomenės bei tautos problemoms neabejingų lietuvių nusigręžti nuo dabartinės sistemos ir palaidoti savo viltis…

Bet palaidoti ne viltis, kad gyventi galima geriau ir kilniau, kad yra įmanoma kitokia, geresnė, kilnesnė, teisingesnė Lietuva; o verčiau, palaidoti viltis, tiksliau, palaidoti iliuzijas, kad tą kitokią Lietuvą, tą kitokį gyvenimą įmanoma pasiekti veikiant esamosios sistemos rėmuose, t. y. nepakeičiant pačios santvarkos, t. y. neįvykdant revoliucijos.

Kitaip pasakius, pati valdžia, vykdydama savo esamą politinę kryptį, pati tai suprasdama ar ne, stumia vis didesnius tautos sluoksnius ne tik protesto, bet ir radikalios, revoliucingos politinės minties link; vienintelis koziris, kuris, bent jau teoriškai, galėtų užgniaužti kylančią liaudies įniršio bangą, būtų nebent visiškas šalies kraujo nuleidimas per besitęsiančia emigracija, tačiau jei atsižvelgsime į tai, kad Europos Sąjungos (ES) žlugimas artėjančių dešimtmečių bėgyje yra netgi labai tikėtina perspektyva, tai negalėsime nepasakyti, kad ir tų iš Lietuvos išvytų vargdienių emigrantų grįžimas gali, laikui bėgant, tapti visiškai realus dalykas (atminkime, kad ekonominis burbulas, ant kurio „sėdi“ Vakarų pasaulis, neišvegiamai anksčiau ar vėliau sprogs ir, kad Vakarų Europos šalyse, kad ir toje pačioje Britanijoje, kyla anti-imigraciniai sąjūdžiai bei partijos, o visa tai, jeigu tiktai žlugtų ES, galėtų labai realiai privesti prie masinio imigrantų, tame tarpe ir lietuvių, grįžimo į savas tėvynes).

Tačiau tam, kad valdžios vykdomas tautos balso per referendumus reiškimo blokavimas virstų dar didesniu nepasitenkinimu ir pasiryžimu eiti į priekį už trokštamas permainas, o ne nusivylimo ir apatiškumo pradžia, yra būtinai reikalingas alternatyvios krypties, kovingos ir radikalios krypties, pristatymas ir propagavimas šių aktyvių tautiečių tarpe.

Tikėkimės ir, tuo pačiu, stenkimės, kad birželio 29-osios referendumo žlugimas ir dabartiniai valdžios veiksmai, kuriais tolimesnės referendumų iniciatyvos iš esmės bus faktiškai užblokuojamos, būtų ne demoralizuojantis ar „smaugiantis“ faktorius, bet verčiau tiktai benzinas ant ugnies.

Tai yra, kad referendumą palaikę žmonės, vietoje to, kad nuleistų rankas ir nueitų sau niekingai verkšlenti ir taikstytis prie esamosios oligarchinės diktatūros, verčiau šią nesėkmę apmąstytų ir atsikratytų savo vaikiškomis, netgi jiems patiems žalingomis iliuzijomis, esą, galima kažką tai tikrai pakeisti į dirbančiajai tautos daugumai palankią pusę, dabartinės santvarkos, dabartinės Sistemos rėmuose.

Iliuzijomis, kad Sistema yra politiškai „neutrali“ (vadinamosios „teisinės“ valstybės mitas), kol ji iš tiesų tarnauja tiktai nedidelės ekonominių-politinių nusikaltėlių, kapitalistų klikos interesams, kurie yra diametraliai priešingi dirbančiosios lietuvių tautos interesams; iliuzijoms, kad galima kažką „išprašyti“, „išmaldauti“ gerojo „elito“; iliuzijomis, kad teisybę išsikovoti bus galima lengvuoju, geruoju, su pačių oligarchų humanišku pritarimu…

SUSITAIKYMO KELIAS AR KOVOS KELIAS?

Visas šias iliuzijas galima apibūdinti viena fraze: tai yra susitaikymo su Sistema kelias.

Šiuo keliu eina arba bent jau mano galintys eiti, naivūs ir daug rizikuoti, sunkiai kovoti ir nenorintys žmonės; bet pačios valdžios cinizmas ir nusikaltėliška valdančiosios oligarchų klasės prigimtis, taip aiškiai pasireiškusi užblokavus praktiškai bet kokias naujas referendumų iniciatyvas, nuo šitokio kelio atstumia ir atstums vis daugiau nepatenkintų lietuvių.

Žmonėms, be abejo, būna lengviau ir patogiau, kol nesusiklosto ekstremalios, revoliucinės politinės-visuomeninės situacijos, tikėti naiviomis iliuzijomis ir manyti, kad galima viską pasiekti lengvai ir be didelių aukų. Tai yra natūrali žmogiška psichologija, ypač, kai miesčioniškumas ir bet kokių stiprių, karštai reiškiamų idealų baimė yra plačiai paplitęs daugelio lietuvių tarpe.

Tad dauguma žmonių į radikalias, t. y. iš esmės ir bekompromisiškai opozicines pozicijas stoja dažniausiai tik tada, kai juos į tai vienaip ar kitaip įstumia pati valdančioji sistema, kuri lyg ir yra suinteresuota tai stabdyti.

Tik nusikratę reformistinių iliuzijų, tik pripažinę, kad Lietuvoje veikia jokia ne „demokratija“, bet tiktai amorali ir ciniška vietos bei užsienio stambiojo kapitalo diktatūra ir nusprendę eiti ne susitaikymo, bet kovos prieš Sistemą keliu, žmonės galės žengti žingsnius realių, esminių permainų, kurioms būtinai reikalingas ne bet koks, o būtent idėjiškai vieningas, organizuotas ir kovingas politinis judėjimas.

Belieka klausimas, ar, susidurdami su referendumų, kaip vieno iš reformų kelio variantų, žlugimu, žmonės nuspręs pasiduoti savo buvusioms ar esamoms reformistinėms iliuzijoms, nusivilti visuomenine bei politine veikla ir nusilenkti prieš miesčioniško gyvenimo beprasmybę, ar jie kaip tik nuspręs su šiomis iliuzijomis išsiskirti, pripažinti, kad niekas nieko geruoju čia neduos ir ryžtingai pasukti šalin nuo susitaikymo kelio į kovos kelią.

Toks yra klausimas ir mes, nacionaldarbininkai, neabejotinai kaip ir ėjome, taip ir toliau eisime minėtuoju kovos keliu, palaikydami visus tautiečius, siekiančius bendrų tikslų ir kreipdami juos būtent į šį kelią.

Padėk skleisti INFORMACIJĄ!
Paremk LDieną.lt

Naujausi

Skaitomiausi


1
2
3
4
5
6
7
8
Visi videoklipai


Rimtos istorijos:

Populiariausi per 7 dienas


Populiariausi per 30 dienų


Populiariausi per visą laiką



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
Kiekvienas žmogus su čia pateikta informacija elgiasi savo nuožiūra.
Pradžia: 2014 rugpjūčio 18 | 1.367 | 441.851
Susisiekti: