Dėl santuokos ir homoseksualizmo po Spalio revoliucijos

Anonimusas
+ 18 - 1
Autorius: M.B.
Šaltinis: http://ltnacionalistas.wordpress.com/2014/12/21/m-b-del-sant...
7534-06-20 (2016 m.), skaitė 2661
0

Straipsnis išėjęs 2014 m. gruodžio 21 d.; jame paneigiami dešiniųjų reakcionierių, katalikų ir "nacionalistų" kuriami mitai apie tariamą "bolševikinę" ar "komunistinę" pederastinių judėjimų kilmę. Straipsnis itin aktualus dabar, ką tik praėjus trečiam seksualinių iškrypėlių paradui ir įvairiems "teisuoliams" ėmus pulti "komunizmą".
---

Neseniai pasirodęs Vilniaus universiteto profesoriaus Vytauto Radžvilo interviu  sukėlė diskusiją nacionaldarbininkų tarpe. Tai įvyko ne tiek dėl to, kad jis užsipuola pseudomarksistinę „Frankfurto mokyklą“, kiek dėl vos paliestų istorinių temų, kurios, kaip paaiškėjo, daliai progresyvių nacionalistų yra tamsus miškas.

Diskusiją sukėlė negerbiamo Radžvilo žodžiai, kuriais remiantis jis vysto savo tolesnes teorines konstrukcijas:

„Bolševikinė revoliucija Rusijoje buvo marksistinis vesternizacijos ar europeizacijos eksperimentas, turėjęs, ypač pirmajame dešimtmetyje po revoliucijos, labai radikalias formas. Bolševikinė Rusija buvo faktiškai pirmoji šalis pasaulyje, kurioje panaikinta santuoka, įteisinta „šeimos“ formų įvairovė.“ 

Kiek „bolševikinė revoliucija“ buvo „vesternizacijos ar europeizacijos eksperimentas“, galima būtų diskutuoti. Tarybų valdžia, pats esmingiausias tų įvykių bruožas, buvo rusiškas reiškinys, atsiradęs per 1905 m. revoliuciją. Bet šiuo atveju akį traukia kitkas – kas slypi už žodelių apie „panaikintą santuoką“ ir „šeimos formų įvairovę“, kurie greičiausiai audrina nacionalistų mintis. Tačiau ką Radžvilas turėjo omeny, kas ir kokiu būdu panaikino santuoką, kaip įgyvendino tokį sprendimą, turbūt tik pats Radžvilas ir žino. Mes tuo tarpu panaršę rusišką internetą galime spėti, kad už to kyšo rusų „demokratų“ ausys.

Internete mes galime rasti svetainę „Svobodnaja pressa“ („Laisvoji spauda“ – jau iš pavadinimo galima spręsti, kad tai opozicinių deRmokratų portalas) ir jame paskelbtą straipsnį „Rusų seksualinė revoliucija“ http://svpressa.ru/blogs/article/28756/ , kuris vėliau buvo cituojamas įvairiuose bloguose ir svetainėse, daugiausia antikomunistinės ar provakarietiškos pakraipos. Straipsnyje tarytum apie savaime suprantamą ir žinomą dalyką rašoma:

„Daugelis bolševikų nuostatų „seksualinių įstatymų“ srityje netgi šiandien atrodo per daug liberalios. Greitai po garsiųjų dekretų „Apie taiką“ ir „Apie žemę“ pasirodo Lenino dekretai (1917 m. gruodžio 19 d.) „Apie santuokos atšaukimą“ ir „Apie bausmės už homoseksualizmą atšaukimą“ (pastarasis – dekreto „Apie civilinę santuoką, apie vaikus ir apie įrašus į civilinius aktus“ sudėtyje). Abu dekretai suteikė moterims teisę į „visišką materialinę, o taip pat ir seksualinę apsisprendimo laisvę“, „moters teisę į laisvą vardo pasirinkimą ir gyvenamąją vietą“. Pagal šiuos dekretus „seksualinę sąjungą“ (antrasis pavadinimas – „santuoka“) galima buvo tiek lengvai sudaryti, tiek ir nutraukti“.

Be abejo, paskaičius tokius pavadinimus kaip „Apie santuokos atšaukimą“, dar netgi matant nurodytą datą, kada jie buvo išleisti, pasidaro nemalonu. Ką gi tie baisieji bolševikai galvojo panaikindami santuoką ir netgi prilygindami ją vulgariai „seksualinei sąjungai“?

Tačiau smalsumas daro savo. Juk būtų įdomu paskaityti šių dekretų turinį, tiesa? Ką gi ten tokio bolševikai pridekretavo? Tačiau Maskvos valstybinio universiteto istorijos fakulteto puslapyje suradę Tarybų valdžios dekretų sąrašą mes matome, kad su minėtaisiais dekretais kažkas ne taip. Vienintelis iš „demokratų“ spaudos paminėtų dekretų čia randamas 1917 m. gruodžio 18 d. dekretas „Apie civilinę santuoką, apie vaikus ir apie aktų knygų tvarkymą“, o kitų tiesiog nėra.

Beje, čia galima pastebėti skirtumą tarp „Svobodnaja pressa“ minimo pavadinimo „Apie civilinę santuoką, apie vaikus ir apie įrašus į civilinius aktus“ (О гражданском браке, о детях и о внесении в акты гражданского состояния) ir originalaus pavadinimo „Apie civilinę santuoką, apie vaikus ir apie aktų knygų tvarkymą“ (Декрет ВЦИК и СНК о гражданском браке, о детях и о ведении книг актов состояния). Tam gali būti tik du paaiškinimai – arba „Svobodnaja pressa“ autorius leidžia sau bet kaip iš atminties pyškinti pavadinimus, net nesistengdamas pasitikrinti (tada nežinia, kiek apskritai jo rašliava galima pasitikėti), arba jis kažkodėl naudojosi kitos kalbos šaltiniu, kurį vertė ir gavosi toks įdomus panašios prasmės, bet skirtingų formuluočių momentas (tada kyla klausimas, kodėl jis, pats būdamas rusas, nesinaudojo pirminiu šaltiniu). Nei pirmas, nei antras variantas pasitikėjimo nekelia.

Tačiau grįžkime prie dekreto. Štai jo tūrinys:

„Nuo šiol Rusijos Respublika pripažįsta tik civilinę santuoką.

Civilinė santuoka sudaroma tik remiantis šiomis taisyklėmis:

  1. Asmenys, norintys sudaryti santuoką, žodžiu pareiškia ir pateikia raštišką pareiškimą apie tai pagal savo gyvenamąją vietą į santuokų ir gimimų surašymo skyrių prie miesto (rajono, apskrities arba valsčiaus) valdybą.

Pastaba. Bažnytinė santuoka, kartu su būtina civiline, yra asmeninis sutuoktinių reikalas.

  1. Pareiškimai sudaryti santuoką nepriimami: a) iš vyrų jaunesnių nei 18 metų, ir moterų – jaunesnių nei 16 metų. Užkaukazės vietiniai gyventojai gali sudaryti santuoką jei jaunikiui sukako 16 metų, o nuotakai 13 metų; b) iš tiesioginių giminaičių, tiesioginių ir netiesioginių brolių ir seserų, tuo pačiu giminystės ryšys pripažįstamas tarp nesantuokinio vaiko ir jo palikuonių, iš vienos pusės, ir jo tėvo bei giminaičių iš kitos; c) iš susituokusių asmenų ir d) iš psichinių ligonių.
  1. Norintys sudaryti santuoką atvyksta į santuokų surašymo skyrių ir pasirašo, kad nėra 2 straipsnyje nurodytų kliūčių sudaryti santuokai, o taip pat ir dėl to, kad jie sudaro santuoką savanoriškai.

Duodantys melagingus parodymus, kad 2 straipsnyje minimų kliučių nėra, traukiami baudžiamojon atsakomybėn už melagingus parodymus, o pati santuoka netenka galios.

  1. Paėmęs parašą santuokų surašymo skyriaus vedėjas įrašo santuoką į santuokų surašymo knygą ir paskelbia santuoką įsigaliojusia.“ 

Taigi, Tarybų valdžia paskelbė, kad bažnytinė santuoka Rusijos Respublikoje yra asmeninis besituokiančiųjų reikalas ir juridinės galios neturi, pripažįstama tik civilinė santuoka, nurodomi draudimai dėl kraujomaišos, amžiaus cenzas (kurio klausimu išimtis padaroma Užkaukazės gyventojams dėl jų vietinių tradicijų) ir surašomos santuokos sudarymo procedūros. Skyriaus „Apie bausmės už homoseksualizmą atšaukimą“, kurį mini „Svobodnaja pressa“, čia nėra. Taip pat čia nėra nieko nei apie „seksualinę sąjungą“, nei apie „seksualinę apsisprendimo laisvę“ ir pan. Dar daugiau, Tarybų valdžios dekretų sąraše nei už 1917 m. gruodį, nei už kitus artimiausius mėnesius, mes nerandame jokio dekreto „Apie santuokos atšaukimą“, priešingai, cituotas dekretas kaip tik įtvirtina santuokos sudarymo nuostatas ir procedūras.

Jeigu kam nors kelia nepasitikėjimą Maskvos valstybinis universitetas, mes galime pažvelgti į „laisvesnės“ Vikipedijos straipsnį „Pirmieji Tarybų valdžios dekretai“  ir pamatysime, kad tokio dekreto nėra ir čia.

Bandymai toliau internete ieškoti dekreto „Apie santuokos atšaukimą“ rezultatų nedavė. Tiksliau, rezultatas buvo toks, kad pirminio šaltinio nėra. Internete esantys įrašai apie šį dekretą, kuriuos pavyko rasti, neduoda nuorodos į šaltinį, tačiau sprendžiant iš sakinių struktūros, tai yra akivaizdžios to paties straipsnio iš „Svobodnaja pressa“ citatos (pvz., http://mirnov.ru/arhiv/mn985/mn/22-1.php arba http://www.netlenin.ru/materiali/doklad-7-simonovich-nikshich-ld-neizvestnye-fakty-iz-teorii-marksizma-kasayushchiesya-razr). O iš kur savo ruožtu „Svobodnaja pressa“ paėmė minėtas citatas ir dekretus, nežinia, nes nuorodos į šaltinį vėlgi nėra. Galbūt tiesiog susapnavo.

Taigi, schema susidaro tokia. Paimamas kažkoks realiai egzistavęs dokumentas ir apipinamas kažkieno išsigalvojimais apie niekada neegzistavusius dekretus, neva atšaukusius santuoką ir bausmę už homoseksualizmą. Netgi datos priskiriamos artimos tam dokumentui.

Tiesą pasakius, ši aplinkybė nei kiek neturėtų stebinti žmogaus, kuris kada nors bandė bent kiek nuosekliau nagrinėti tokias ir panašias temas. Rusų, o neretai ir Rytų Europos „demokratai“, kurių vienos pagrindinių nuostatų yra patologinis antikomunizmas ir dažna rusofobija, nuo pat to momento, kai tik gavo žiniasklaidą į savo rankas, naudojosi panašiais triukais, kurdami citatas ir įvykius su nuorodom į neegzistuojančius arba suklastotus šaltinius. O kai kada nesivargindavo ir dėl jų. O visokie radžvilai paskui tuos „pletkus“ kartodavo.

Tačiau negerbiamas Radžvilas tvirtina ir apie „šeimos formų įvairovę“. Ką tai reiškė šios neaiškios personos fantazijose, mes vėlgi negalime tiksliai pasakyti, bet čia greičiausiai turimas omeny tas pats homoseksualizmas. Tačiau kaip gi Spalio revoliuciją vertina rusų homoseksualai? Jei ji juos išvadavo, jie turėtų ją šlovinti? Tačiau nešlovina. Ir publikuoja savo svetainėje Kalifornijos universiteto Berklyje (JAV) slavistikos fakulteto profesoriaus Saimono Karlinskio straipsnį „Homoseksualizmas rusų literatūroje ir kultūroje“ , kuriame užgriebiamas Spalio revoliucijos momentas ir įvardijama ši revoliucija kaip… „smūgis“. Štai ką amerikiečių profesorius rašo apie tuos įvykius:

„Kalbėdami apie laisvės ir represijų istoriją Rusijoje, daugelis Vakaruose supranta ją supaprastintai ir schematiškai, manydami, kad carinėje Rusijoje buvo vien tiktai tironija, nepasikeitusi nuo Ivano Rūščiojo laikų. <…> Po to, pagal šią populiarią schemą, Leninas ir Trockis nuvertė carą, išlaisvino vergus, davė laisvę moterims ir homoseksualams. O paskui Josifas Stalinas likvidavo visus Lenino revoliucijos iškovojimas ir pavertė Tarybų Sąjungą policine valstybe.

Tuo tarpu yra daug įrodymų, jog iki Petro Didžiojo reformų vyrų homoseksualizmas buvo plačiai paplitęs ir toleruojamas visuose rusų visuomenės sluoksniuose. Tai liudija užsienio keliautojai, o taip pat ir XVI-XVII amžiaus rusų pravoslavų cerkvės veikėjų pamokslai ir prakeiksmai, susiję su homoseksualizmo paplitimu.

Baudžiamasis persekiojimas už vyrų homoseksualizmą rusų visuomenėje prasidėjo tik 1832 m. priėmus Baudžiamąjį Kodeksą…

<…>

Per pusę amžiaus iki 1917 m. revoliucijų, homoseksualai Rusijoje užėmė ganėtinai tvirtas pozicijas ir buvo sutinkami visuose visuomenės sluoksniuose, įskaitant valstiečius, pirklius, armiją ir valdininkus. Tik vienoje rusų gyvenimo sferoje jie nepasireiškė – revoliuciniame judėjime. Visi XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pradžios rusų revoliucionieriai prisilaikė karalienės Viktorijos, puritonų ir patriarchalinės etikos. XIX amžiaus pabaigos rusų radikalų asketizmą aprašė ir išanalizavo anglų istorikė Ailin Keli savo esė, kuriame ji taip susumavo šių revoliucionierių požiūrį: „Revoliucionierius turi paversti save tobulu monolitu, nuslopindamas visas asmenines emocijas, interesus ir norus, kurie trukdo visiškai ir nepajudinamai pajungti jo protą ir valią revoliucijai. Ne tik menas, literatūra ir asmeniniai santykiai, bet ir apskritai intelektualiniai poreikiai, jei tik jie nėra tiesiogiai susiję su bendru reikalu, uždrausti kaip tuščias niekam tikusių žmogelių laiko leidimas“.

<…>

Parlamentiniu laikotarpiu tarp 1905 ir 1917 m. revoliucijų mažiausiai dvi antimonarchinės partijos siekė atšaukti įstatymus, draudžiančius vienos lyties seksualinius santykius tarp suaugusių žmonių abiem sutinkant. Tai buvo anarchistų ir nuosaikiųjų konstitucinių demokratų partijos.

<…>

Laikinoji vyriausybė, suformuota konstitucinių demokratų ir socialistų-revoliucionierių po to, kai Nikolajus II atsisakė sosto 1917 m. vasarį, išsilaikė viso labo 8 mėnesius. Režimas, kurį pastoviai sabotavo monarchistai iš dešinės ir bolševikai iš kairės, bandė ginti žmogaus teises ir laisves Rusijos sąlygomis, kuri niekada neturėjo tokio patyrimo. Tai buvo laikotarpis, kai moterims ir mažumoms buvo duotos visos pilietinės ir politinės teisės, įskaitant rinkiminę. Kai Leninas ir Trockis 1917 m. spalį užgrobė valdžią, daugelis tai sveikino ir manė, kad bus įtvirtintos teisės, iškovotos 1905 ir 1917 m revoliucijų. Tačiau kalbant apie asmens teises ir laisves (taip pat ir homoseksualų), spalio revoliucija iš tikrųjų buvo dviejų prieš tai buvusių revoliucijų paneigimas, o ne jų tęsinys.

20-aisiais metais Vokietijoje ir D. Britanijoje, taip pat 70-aisiais Vakaruose netikėtai paplito klaidinga nuomonė apie bolševikų lyderius ir jų požiūrį į homoseksualizmo laisvę. Paprastai sakoma, kad Lenino vyriausybė 1917 m. gruodį atšaukė visus įstatymus, nukreiptus prieš homoseksualus. Tačiau iš tiesų buvo atšauktas visas Rusijos imperijos Baudžiamasis Kodeksas. Nina Berberova, palikusi Tarybų Sąjungą 1922 m. ir turėjusi daug draugų homoseksualų tiek TSRS, tiek ir emigracijoje, kalbėdama apie amerikiečių publikacijas, kuriose buvo tvirtinama, kad homoseksualizmą tarybiniai lyderiai legalizavo 1917 metais, juokėsi iš to. „Tokiu atveju atšaukiant senąjį kodeksą taip pat buvo legalizuotos ir žmogžudystės, ir prievartavimai ir kraujomaiša, – kalbėjo ji. – Prieš šituos dalykus pas mus 1917-1922 m. (pilietinio karo chaoso metu – vert.past.) nebuvo jokių rašytinių įstatymų“.

Baigiantis pilietiniam karui buvo paskelbtas naujas tarybinis Baudžiamasis Kodeksas, kuris 1926 m. buvo pataisytas. Seksualinėje sferoje naujasis kodeksas draudė lytinius santykius su vaikais iki 16 metų, vyrų ir moterų prostituciją.

Centrinėje Rusijoje, įskaitant Maskvą ir Leningradą, pasibaigus pilietiniam karui tapo akivaizdu, kad Tarybinė vyriausybė neigiamai žiūri į homoseksualizmą: jį patologizavo, t. y. laikė psichine liga, arba tiesiog nepastebėdavo, ignoruodavo. Jei XIX amžiaus įstatymai homoseksualizmą laikė nusikaltimu, kurį reikia bausti, tai 20-ųjų metų tarybinis režimas laike jį liga, kurią reikia gydyti. Toks požiūris matomas knygoje „Šiuolaikinio jaunimo lytinis gyvenimas“, kurią 1923 m. Maskvoje išleido Sveikatos apsaugos liaudies komisariatas…: „Šiandien mokslas tvirtai nustatė ir atmetamos bet kokios abejonės, kad homoseksualizmas yra ne liguistas polinkis arba nusikaltimas, o liga… Vidinis vyro arba moters pasaulis, kurie turi homoseksualų polinkį, yra iškreiptas, jis svetimas normaliam lytiniam potraukiui, kuris būdingas sveikam žmogui“.

<…>

Bolševikų vadai, remdamiesi to laiko tarybinių medikų pažiūromis, buvo tikri, kad vyrą-homoseksualą galima lengvai išgydyti vedybomis arba medicininiais metodais. Geras pavyzdys yra Čičerino likimas. Diplomatas Georgijus Čičerinas (1872-1936)… buvo visiškai patenkintas savo seksualine orientacija iki 1917 m. Po to įstojęs į bolševikų partiją 1918 m. ji nutraukė savo ryšius su Kuzminu ir kitais draugais-homoseksualais. 1918-1925 m. Čičerinas, būdamas užsienio reikalų liaudies komisaru, pasiekė daug diplomatinių laimėjimų. Po to jį tarybinė vyriausybė privertė pereiti gydymo kursus įvairiose Vokietijos psichiatrijos klinikose. Memuarai, kuriuos Vakaruose paskelbė jo pusbrolis, liudija, kad jis gydėsi nuo homoseksualizmo. Jokio efekto gydymas nepasiekė ir 1930 m. Čičerinas buvo pašalintas iš savo pareigų „dėl sveikatos būklės“.

<…>

Tarybinės vyriausybės ir žiniasklaidos priešiškumo homoseksualizmui augimo, kuris buvo matomas 20-aisiais metais, kulminacija tapo naujas įstatymas – Rusijos Baudžiamojo Kodekso 154a. str. (o po to 121 str.). Šis įstatymas, paskelbtas 1933 m. gruodžio 17 d. ir pradėjęs veikti 1934 m. kovo 7 d. numatė baudžiamąją atsakomybę už vyrų tarpusavo ryšį – 5 metai lagerių už laisvanoriškus lytinius santykius ir 8 metai už santykius panaudojant jėgą arba laisvanoriškus santykius su nepilnamečiais.“

Tokia tad istorija. Niekas specialiai homoseksualizmo nelegalizavo. Buvo atšauktas visas carinis Baudžiamasis Kodeksas, neišskiriant jokio nusikaltimo. Vėliau homoseksualizmas tapo laikomas liga, kol prie Stalino vėl nebuvo kriminalizuotas.


18   1
Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!

Komentarai: 0

viešai nebus rodomas, įvesk, jeigu nori gauti pranešimą apie kitų komentarus

Siųsti komentarą

VISI STRAIPSNIAILIETUVAPASAULISKAIMYNAISMAGUMAI






Laisva informacija - laisvas žmogus!

Straipsnių TOPas

Reklama

Paveiksliukai


Video



Draugai

VISUOMENĖS SAUGUMO KONCEPCIJA

Puslapis feisbuke


Švieskis







150 metų Maksimui Gorkiui! Pilnas raštų rinkinys lietuviškai

Mus skaito