Apie Darbo kodeksą, kupranugarius, „užsienio valstybę“ ir žurnalistikos padėtį Lietuvoje

Anonimusas
+ 5 - 0
Autorius: Gyvenimas per brangus
Šaltinis: http://meslaisvi.lt/2016/07/19/apie-darbo-kodeksa-kupranugar...
7534-07-22 (2016 m.), skaitė 1627
0


Kokybiškas savo žinias 15 min.lt siūlo skaityti tualete.

Spektaklio visuomenėje tokia tvarka: jei nieko nevyksta visuotinėje  žiniasklaidoje, vadinasi, nieko nevyksta apskritai. O visuotinė žiniasklaida vadovaujasi keliais kriterijais, nustatydama, kas yra verta skelbti , o kas ne. Neįprastumas (šuo įkando žmogui – smulkmė, žmogus įkando šuniui – naujiena), artimumas (pasikoręs kaimynas svarbesnis nei Irako karas), naujumas, svarba ir masiškumas, emocinis faktorius (mielas liūtukas patenka į žinias, nors ir nėra labai svarbus).

Tai – klasika, kurios moko žurnalistikos mokyklose. Realybėje šie kriterijai nebūtinai veikia. Kai mes (t.y., socialinis judėjimas „Gyvenimas per brangus“, GPB) Kaune rengėme gyventojų asamblėjas, protesto eitynes ir galiausiai Miesto sodo okupaciją prieš naująjį Darbo kodeksą, žiniasklaida, išskyrus nuolatinį locomotive.press ir meslaisvi.lt dėmesį, kelis straipsnius „Kauno dienoje“ ir vieną kitą paminėjimą pagrindiniuose portaluose, tylėjo – nors ir neįprastumo, ir artimumo, ir svarbos bei masiškumo, ir emocinio faktoriaus tame buvo nemažai. Na ir puiku – stengėmės ir veikėme didžiąja dalimi „ant žemės“, pirmiausia siekdami ne gražaus spektaklio, o ryšio su kitais nepatenkintais žmonėmis. Nepatenkintais kuo? Aukštomis kainomis, žemomis algomis, viešųjų erdvių nusavinimu ir karpomomis teisėmis.

Pikta, kad dėmesys buvo atkreiptas tik tada, kai keliasdešimt judėjimo narių užsėdo Vyriausybės laiptus. Tai tik dar kartą įrodė, kokioje žeminančioje situacijoje gyvename. Mūsų argumentai, nuomonės ir nepasitenkinimas viešai tampa svarbūs tik tada, kai esame arti „didžiojo žmogaus“, aukšto laipsnio valdininko, kai kitoje pusėje atsistoja policija, kai kažkas įvyksta visų centrų centre – Vilniuje. Dar pikčiau, kad arogantiškai, nuolat skubančiai, iš spustelėjimų  gyvenančiai žiniasklaidai, išskyrus kelias malonias išimtis, rūpėjo ne tai, ką ir kaip norime pasakyti, o „kas mes esame“. Galėjome užkimti kartodami, kad esame visiems, išskyrus neapykantos ir partijų reklamuotojus, atviras judėjimas; kad esame ne tik „studentai“ ar „jaunimas“; kad nesame vien iš Kauno; kad neturime „lyderių, kurie mus suorganizavo“; kad už mūsų „niekas nestovi“, išskyrus mus pačius, kad vieninteliai mūsų ištekliai – kolektyviai surinktos lėšos ir šiokia tokia prie protesto prisijungusių profsąjungų parama „natūra“ (maistas, įranga, kava). O labiausiai siutino žurnalistai, į kriterijų sąrašą įrašantys dar ir „spaudžiamumą“  bei jų pačių įsivaizduojamą „valstybės interesą“, arba tiesiog dirbantys tam, kad pamalonintų kurią nors valdančią partiją.

Gėdingai prastos žurnalistikos atvejų buvo bent keletas, ir ne iš marginalų, o iš pačių įtakingiausių Lietuvos žurnalistikos žaidėjų. Pirmiausia tai facebooke paplitęs kaltinimas dėl vieno protestuotojo dėvimų marškinėlių su užrašu „Antifa“, kuriuo pasidalino net ir veteranas Rimvydas Valatka. Nesurinkęs, kaip žurnalistui pridera, visos informacijos, apie tai, kas yra antifašizmas Lietuvoje ir pasaulyje, R. Valatka greitai nurašė viską Rusijai ir Donecko Respublikos gynėjams. Marškinėlių savininko atsaką R. Valatkai paskaityti galite čia: https://www.facebook.com/tomas.marcinkevicius.33/posts/1115781891801003

„Lietuvos rytas“ pirmadienį, kai buvo pratęstas protestas, publikavo Modestos Gaučaitės straipsnį „Darbo kodekso kritiką prie Vyriausybės gožė šalininkų balsai“ (http://lietuvosdiena.lrytas.lt/aktualijos/darbo-kodekso-kritika-prie-vyriausybes-goze-salininku-balsai.htm). Melaginga antraštė: „šalininkų balsų“ buvo vos keliolika (matyt nenorėjo pažeisti šventojo įstatymo), jie protestavo prieš prasidedant mūsų protestui ir nieko jie negožė. Neskiriamas faktas nuo nuomonės: „Atrodė, kad nė vienas nebuvo skaitęs dokumento, kurį taip keiksnojo.“ Paantraštė, pristatoma kaip faktas: „Nežino, prieš ką protestuoja.“ Galiausiai, žinoma, vėl pateikiamas asmeninis įspūdis, jog „Paklaustas, kas ir kodėl sumokėjo už pasirodymą prie Vyriausybės, piketuotojas iš pradžių sutriko, tačiau viską nuleido juokais.“

Kai dėl žinojimo, prieš ką protestuojame, tai skaitėme mes tą Darbo kodeksą, skaitėme jau nuo rugsėjo, kai vyko pirmasis profsąjungų organizuotas protestas prieš jį, skaitėme ir vertinome skirtingas jo versijas, skaitėme tikriausiai daugiau, nei eilinis Seimo narys ar – tuo labiau – žurnalistas. Nors Seimo priimtas dokumentas tuo metu net nebuvo viešas, kartu su profsąjungiečiais pagal stenogramą atsekėme, kokios pataisos buvo padarytos jį priimant ir, jei domitės ir ne gaila varvinti akių, protestavome būtent prieš štai šiuos jo straipsnius: https://gyvenimasperbrangus.lt/reikalavimai-darbo-kodeksui/

Užbaigti viską, kaip jau tapo įprasta, būtina grėsme ir ne bet kokia, o Rusijos. Tai, nuo ko pradėjo R. Valatka ir „Lietuvos rytas“, puikiai užbaigė LRT laida „Savaitė“, kurios reportažo išrašą mielai perspausdino 15min.lt bei delfi.lt (http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/kas-protestuoja-prie-vyriausybes-56-650485).

Reportažo autorė Joana Lapėnienė šioje srityje, galima sakyti, profesionalė. Kartu su ministru pirmininku, Vyriausybės kanclerio pavaduotoju, vienu kitu ministru, ji eilinį kartą nepasitenkinimą Vyriausybės vykdoma politika ir savo ekonomine bei socialine padėtimi reiškiančius protestuotojus ir streikuotojus verčia mistiniais veikėjais, keliančiais grėsmę nacionaliniam saugumui. „Grėsmę kėlė“ profesinių sąjungų protestai pernai rudenį, šiemet streikavę mokytojai ir jų palaikytojai.

„Savaitė“ su J. Lapėniene priešakyje vasario pabaigoje ir balandžio pradžioje jau kurpė sąmokslo teorijas, tad paskutinis „benefisas“ labai ir nenustebino. Šį kartą ji  sujungė visus taškus į konspiracijos teoriją ir pateikė išvadą:

naujojo DK priėmimui priešinasi profesionalūs protestuotojai, apmokyti pažeidinėti įstatymus „vienoje užsienio valstybėje“ ir siekiantys supriešinti visuomenę bei pakirsti krašto apsaugos pagrindus.

J. Lapėnienė švaistosi epitetais pirmyn ir atgal, visiškai neskiria fakto nuo nuomonės, selektyviai renkasi jungiamus „taškus“… Kiek girdėjome, tai žurnalistė daro nuoširdžiai, iš tikrųjų tikėdama, kad gina Tėvynę nuo „vienos užsienio valstybės“ ir išaiškina tikruosius mūsų kėslus.

Kam mes iš viso tai rašome, ar esame tiek naivūs, kad vis dar tikime mistiniais žurnalistikos standartais? Ne, netikime, todėl toliau vystysime asmeninius bei bendruomeninius ryšius, o jei reikės paskleisti žinias – paskleisime jas patys, tegul ir siauresniam ratui bei iš menkų išteklių. Ir įrodinėti, kad nesame kupranugariai, mums buvo atsibodę dar prieš prasidedant šiam protestui. Puikiai suprantame, kad Lietuvoje – ir ne tik – šiuo metu veikia galinga savicenzūra, kai politikų-administratorių (nes politikos čia ne tiek daug ir likę, vien efektyvumo didinimo sprendimų įgyvendinimas) sprendimams pasipriešinantys gyventojai yra apkaltinami ryšiais su Rusija ir tampa „grėsme tautai“. To pasekmė – plintanti baimė reikšti kritišką nuomonę apie valdžios sprendimus.

Kita vertus, piktdžiugoms sudaroma galimybė kaltinti visus nepatinkančius asmenis palankumu „Lietuvai priešiškoms jėgoms", o tokie veiksmai tampa vis labiau socialiai priimtini. Protestavusiųjų prieš darbo kodeksą šmeižtas minėtoje LRT laidoje – ne pirmas toks atvejis. Tiesiog „puikus“ tokio netikusio elgesio pavyzdys – premjero Algirdo Butkevičiaus kaltinimai neseniai protestavusiems švietimo darbuotojams, esą jiems įtaką daro  proputiniškos Rusijos profsąjungos. Prekybos tinklo „Maxima“ vadovai pasekė premjero pavyzdžiu, viešai reikalaudami VSD ištirti galimą Rusijos vaidmenį prekybos tinklų boikoto akcijoje. Šie įžūlus poelgiai liudija, kad Rusijos įtakos korta jau tapusi visiškai įprastu metodu siekiant apšmeižti opozicinius veiksmus, nesusilaukiant jokios atsakomybės. Tai buvo matyti jau prieš metus vykusiame proteste prieš šauktinių kariuomenę ir militarizaciją.

Protestą lydėjusio simbolinio „antiprotesto“ dalyviai viešai kaltino protestuotojus palankumu Putino režimui, o šią nuomonę atspindėjo ir sustiprino toji pati LRT TV, reportaže pateikusi su faktais prasilenkiančią, tendencingą informaciją. Apmaudu, kad raganų medžiokle užsiima patys Lietuvos gyventojai, o ją skatina ir politikai bei valstybinės institucijos. To baisiausias rezultatas – baimė ir savicenzūra, pavojinga demokratijos gyvybingumui.Apie tai, kodėl protestuojame, prieš ką protestuojame, ką veikiame, kaip organizuojamės kalbėjome ilgai ir varginančiai, visą šią informaciją galima rasti internete arba pasiklausti judėjimo narių kolektyviai ar asmeniškai. Tad tai, ką rašome, rašome tam, kad VIENĄ KARTĄ IR VISIEMS LAIKAMS BŪTŲ AIŠKU, jog:

– GPB nėra savo narių policininkas. Judėjimo veiklą apibrėžia šios 5 taisyklės, priimtos, pildomos ir keičiamos tik bendru sutarimu:

  1. Jokių partinių interesų.
  2. Jokio neapykantos kurstymo ar konspiracijos teorijų.
  3. Jokių stabilių vadų ar lyderių, dėl visų svarbių sprendimų tariamės kartu.
  4. Jokių gyvenimo pamokymų, jaunimo šlovinimo, tūkstantmečio vizijų ir pan.
  5. Ką pasiūlai – pati/pats irgi darai.

GPB veikia horizontalios organizacijos principu ir yra atviras visiems, kurie sutinka su aukščiau išvardintomis taisyklėmis. Horizontali organizacija reiškia, kad judėjimo narių veiksmų nediktuoja jokia aukštesnė instancija. Konkretiems tikslams pasiekti (pavyzdžiui, protestuojant prieš darbo kodeksą) judėjimas rengia asamblėjas, kurių metų sprendimai priimami bendru dalyvaujančiųjų sutarimu – horizontaliai. Judėjimą pradėjo aktyvūs Kauno gyventojai, tačiau jie nėra nei šio judėjimo lyderiai, nei jo branduolys. Judėjimas jau išsiplėtė į Vilnių. Nauji dalyviai turi lygias teises siūlyti iniciatyvas, prisiimti atsakomybę ir dalyvauti judėjimo veikloje. Judėjimo branduolys niekuomet nėra „pastovus“, tai ne vykdomasis komitetas, o konkrečioje situacijoje, konkrečiai veikiantys žmonės. 

– Nepaisantieji išvardytų taisyklių judėjime vietos neturi. Jau esame iš protestų paprašę pasitraukti žmones, neigiančius Holokaustą, šlovinančius Sovietų Sąjungą ar Vladimirą Putiną, kurstančius neapykantą šalia protestuojančiajam. Saugesnes erdves sieksime kurti ir toliau.

– Toliau stengsimės su žiniasklaida bendrauti kolektyviai, o suvokdami liūdną jos situaciją (žr. viršuje), pirmenybę teiksime bendrai sutartiems pranešimams. Toliau stengsimės prisistatyti tiesiog vardais, be visuomenės statusą suteikiančių titulų, kad neatribotumėme „profesoriaus“ nuo „bedarbio“ ir nepagilintumėme nelygybės tarp jų.

– Nebe atsakinėsime į klausimus, esame visgi ar nesame kupranugariai. Jei reikės – kelsime savo sąlygas žiniasklaidai.

– Dėl žurnalistinės etikos neatitinkančių straipsnių kreipsimės į Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą, dėl šmeižto – į teismą. Suprantame, kad šiais keliais ne pernelyg daug pasieksime, todėl neatmetame ir tiesioginio gynybinio veiksmo galimybės. Palapinių miestelis prie jūsų redakcijos? Tai visai įmanoma.

Ir pabaigai: Prezidentės veto mums neužtenka, neužtenka ir gero darbo kodekso, jei jo nesilaikoma, jei darbuotojų ir jų artimųjų teisės toliau kasdien paminamos. Atsisakome bijoti, atsisakome paklusti, nevergausim – niekur nesitrauksim, toliau bursimės horizontaliais principais ir kelsime nerimą tiems, kurie kasdien bando atimti iš mūsų tai, kas mus skiria nuo saugaus, oraus ir įdomaus gyvenimo.


5   0
Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!

Komentarai: 0

viešai nebus rodomas, įvesk, jeigu nori gauti pranešimą apie kitų komentarus

Siųsti komentarą

VISI STRAIPSNIAILIETUVAPASAULISKAIMYNAISMAGUMAI






Laisva informacija - laisvas žmogus!

Straipsnių TOPas

Reklama

Paveiksliukai


Video



Draugai

VISUOMENĖS SAUGUMO KONCEPCIJA

Puslapis feisbuke


Švieskis







150 metų Maksimui Gorkiui! Pilnas raštų rinkinys lietuviškai

Mus skaito