Popiežius Pranciškus I: misija – nauja pasaulio tvarka su viena religija

Autorius: Algimantas Lebionka Šaltinis: http://sauksmas.lt/popiezius-p... 2016-08-06 01:58:16, skaitė 2086, komentavo 0

Popiežius Pranciškus I: misija – nauja pasaulio tvarka su viena religija

Lenkus ir daugelį kitų ES gyventojų šokiravo Popiežiaus Pranciškaus politikavimas. Konkrečiai, jo raginimas išsakytas Pasaulio jaunimo dienų renginio Krokuvoje metu šių metų liepos mėnesį, kur jis pasakė: „Reikia atvirumo priimant bėgančius nuo karo ir alkio“. Dėl objektyvių priežasčių Lenkija ir kitos Višegrado grupės valstybės ir jų krikščioniškos visuomenės nenori į savo šalis įsileisti musulmonų iš Afrikos ir Artimųjų Rytų. Tai jų suvereni teisė. Mes valdžioje turime mazgotes, nacionalinių interesų išdavikus, kuriuos nejaudina lietuvių tautos ateitis. Tai yra mūsų nelaimė, mūsų problema, mūsų rūpestis. Pateikiamoje apžvalgoje – Lenkų publicisto Pavelo Lisicki, Vengrijos Archivyskupo ir religiotyrininkės Olgos Četverikovos mintys šiuo opiu mums klausimu.

Savaitraščio „Do Rzeczy“ vyriausiojo redaktoriaus Pavelo Lisicki interviu „Respublikai“

Savaitraščio „Do Rzeczy“ vyriausiasis redaktorius Pavelas Lisickis savo interviu dienraščiui „Respublika“ šį Popiežiaus akibrokštą diplomatiškai pakomentavo taip:

„Na, dar yra vadinamasis paprastų žmonių balsas. Nesu atlikęs specialių tyrimų, bet nuojauta man sako, kad ši popiežiaus pasisakymo dalis nesulaukė kokio nors ypatingo susižavėjimo.

Bet galbūt į popiežiaus raginimus įsiklausys ministrė pirmininkė Beata Šydlo, dar kovą, po išpuolių Briuselyje, pareiškusi, kad Varšuva nepriims jai pagal Europos Sąjungos planą numatytų pabėgėlių?

Kadangi nebuvo suformuluota, apie ką tiksliai kalbama ir į ką konkrečiai kreipiamasi, popiežiaus raginimas jokios realios įtakos Lenkijos politikai neturės. Ir tai yra svarbiausias dalykas.

Nuo pat pradžių buvau kritiškai nusiteikęs popiežiaus Pranciškaus pasisakymų atžvilgiu, ir vizitas Lenkijoje mano nuomonės nepakeitė. Manau, kad šiandienėje situacijoje atsiverti musulmoniškiems imigrantams iš Artimųjų Rytų ar Šiaurės Afrikos ir priimti juos Lenkijoje ar kitose Vidurio Europos šalyse būtų išimtinai pragaištinga.

Planai, kuriuos bandoma realizuoti Europoje, yra absoliučiai utopiniai. Esu įsitikinęs, kad pirmas ir svarbiausias politikų uždavinys yra užtikrinti saugumą savoje šalyje. Ir tik tada, kai yra pasirūpinta savais žmonėmis, galima pagalba kitiems.“

Žurnalistas papasakojo apie lenkų katalikų nesėkmingą bandymą priimti katalikus sirus. Jis pasakė: „Kita vertus, Lenkija turi pavyzdžių, kai pabėgėlių iš Sirijos, beje, krikščionių tikėjimo, šeimos buvo priimtos vietos parapijose, bet, praėjus vos kelioms dienoms ar net dienai, jų ten nebeliko – išvažiavo į Vokietiją. Tai labai gerai iliustruoja pagrindinį pabėgėlių, bent jau tų, kurie čia pasirodo, motyvą. Jie čia ieško ne saugumo bėgdami nuo karo, o yra genami pragmatiško siekio pagerinti savo gyvenimus. Be abejo, kiekvienas turi teisę kovoti dėl geresnio likimo, bet nesu įsitikinęs, kad kita pusė turėtų jausti pareigą jiems tą geresnį likimą užtikrinti.“


Simboliška: ant “pabėgėlio” kojos ištatuiruotas skorpionas.

Kalbėdamas apie krikščioniškos moralės nuostatas padėti artimam, Pavelas Lisickis dienraščiui „Respublika“ pasakė: „Esu parašęs tekstą, kurį pavadinau „Nemylėk savo artimo labiau nei save patį“. Krikščionys, be abejo, turi pareigą ištiesti pagalbos ranką savo artimui. Bet reikia atsiminti, kad krikščionybėje yra ir toks dalykas kaip meilės tvarka. Galime ir privalome padėti savo artimui, bet tą darydami neturime teisės skriausti savęs. Meilės tvarka skelbia, kad žmogus pirma turi pasirūpinti savimi, tada savo šeima, savo artimiausiu ratu, vėliau – savo tauta ir galiausiai – visu pasauliu.

Bet tuose modeliuose, kurie buvo pristatomi popiežiaus Pranciškaus pasisakymuose, meilės tvarką pamačiau išverstą į kitą pusę. Iš lenkų, vengrų, kitų Vidurio ir Vidurio Rytų Europos šalių pradėta reikalauti, kad jos, užuot gaubusios rūpesčiu savas tautas, staiga atsivertų pabėgėliams, atvykėliams iš išorės. Tai atrodo dar pavojingiau žinant, kad po to eina visa virtinė labai pavojingų ir rizikingų padarinių, kuriuos matome Vokietijoje, Prancūzijoje, kitose Vakarų šalyse.

Jei kalbėtume apie moralinę jo žodžių reikšmę, vertinčiau juos labiau kaip utopinės nei krikščioniškosios moralės išraišką.“

Tai labai iškalbingas pasisakymas, labai tiksliai atspindintis Popiežiaus Pranciškaus esmę.

Popiežius Pranciškus, vos įžengęs į Romos sostą, ėmė elgtis „novatoriškai“. Jis žydų rabinams ir Deividui Rokfeleriui bučiavo rankas, mazgojo ir bučiavo „pabėgėliams“- džichadistams ir užkariautojams kojas, atsiprašinėjo homoseksualistų. Jo visas rūpestis skiriamas ne engiamiems, fiziškai naikinamiems krikščionims, krikščioniškos kultūros ir papročių išsaugojimui ir gynimui, o  atvirkščiai, krikščionybės naikinimui, jos pavertimui į globalistų įnagį. 


Popiežius bučiuoja ranką Deividui Rokfeleriui

Vengrijos Archivyskupas kitokios nuomonės negu Popiežius, jis teigia, kad musulmonai ateina „užkariauti“ Europos

Rugpjūčio 3 dieną Vengrijos Arkivyskupas pasakė: „Džichadas tai musulmonų principas, jis reiškia, kad jie turi plėstis“. „Žemė turi tapti dovana islamui, islamo teritorijomis, įvedant šariatą – islamo teisę“.

Visada buvo karai ir ekologinės katastrofos, bet toks migracijos spaudimas Europai, Arkivyskupo nuomone, negali būti atsitiktinumu. Šią migracija remia arabų bankai.

„Jie neleidžia jiems (arabų migrantams, A.L.) atvykti į Kiuveitą ar į Jungtinius Arabų Emiratus, bet jie duoda pinigus ir nukreipia savo migrantus čia“, – pasakė jis.

„Migracija ne tiktai pasekmė, ji turi tikslus“, – pasakė Arkivyskupas, „kaip destabilizuoti Europą ir eurą“.

Atsakydamas į klausimą dėl nesenų Romos Tėvo Pranciškaus pasisakymų dėl migrantų priėmimo Kristaus vardan, Arkivyskupas pasakė, kad Popiežius turėjo būti atsargiu, kad nebūti kategoriškam pasisakant prieš islamo prievartą, nes priešingu atveju musulmonai gali „atsirevanšuoti ant Artimųjų Rytų krikščionių.“

Arkivyskupas pasakė, kad atakos akivaizdoje, būtina, kad Europa vėl grįžtų prie savo krikščioniškų šaknų.

„Jei mes pažvelgsime aplink mus, į architektūrą, meną, literatūrą arba muziką, mes rasime visur, kad pats jų vertės suvokimas gimsta iš krikščioniško tikėjimo. Jeigu visa tai mes išmesime lauk nieko neliks, ir mūsų kultūra neteks prasmė“, – pasakė jis.

Prasmės praradimas išeina už kultūros rėmų, pareiškė Arkivyskupas, ir ypač veikia moralines vertybes. „Kada seksualumas, meilė ir gyvybė atskirtos viena nuo kitos, mes liekame ideologiniame vakuume, o taip pat demografiniame vakuume“.

„Aš niekad neįžeidinėjau musulmonų, bet jų papročiai visiškai skiriasi nuo mūsiškių“, – pareiškė Arkivyskupas.

„Kas pas mus nuodėmė, jiems tai dorybė. Tai, ką mes laikome nežymiu trūkumu, pas juos tai mirtina nuodėmė“, – pasakė jis. „Pavyzdžiui, jiems apgauti kitatikius – tai labai geras poelgis.

Vien todėl, kad mes mylime Dievo sutvertus vilkus, nereiškia, kad mes leisime jiems įsiterpti tarp avelių, net jei jie ateina apsidengę avies kailiu“.

„Tai ne jų kaltė, jei jie nori okupuoti Europą“, – pasakė jis. „Tai mūsų kaltė“ jeigu mes jiems leisime tai padaryti.

„Jėzus įsakė mums būti švelniems kaip balandžiams, bet įžvalgiems, kaip gyvatėms“, – pareiškė Vengrijos Arkivyskupas.

Olga Četverikova apie Popiežių Pranciškų

Keistas Pontifiko elgesys, nenormali jo atėjimo į Romos sostą istorija, jo antikrikščioniška veikla, leidžia religijotyrininkei Olgai Četverikovai teigti, kad Popiežius Pranciškus yra pasaulį valdančios oligarchijos statytinis, o jam deleguota užduotis – nauja pasaulio tvarka su viena religija.

Olga Četverikova teigia: „Savarankiškas“ Benedikto ХVI atsisakymas nuo Romos sosto – precedento neturintis įvykis, kurį inicijavo viršnacionaliniai finansiniai klanai, suplanavę Vatikano pertvarkymą. Tai, kas šiandien vyksta su Vatikanu, ne tik katalikų bažnyčios atspindys ir jos nesugebėjimas priešintis vakarų visuomenės iškrikščioninimui, bet ir paties Popiežiaus instituto krizė.“

„Pati krizė tapo stipriausio išorinio spaudimo į „šventą sostą“ rezultatu, siekiant „naujosios pasaulio tvarkos“ propagandą paversti popiežiaus role.“

Tam, kad atvesti Pranciškų į sostą, mano mokslininkė, buvo surengtas „informacinis karas prieš Vatikaną, kuris įgavo visą apimantį charakterį ir išplito į visas jo veiklos sritis – finansinę, administracinę, politinę ir religinę. Tikslas buvo vienas – įrodyti Šventojo Sosto vadovybės bankrotą ir nepadėti Benediktui ХVI valdyti bažnyčią, kuriai reikėjo esminių pokyčių.

2013 metų pavasarį pasauliniai finansiniai sluoksniai perėjo į „Vatikano pavasario“galutinę stadiją. Sausio 1 dieną Vatikano Bankas sustabdė visas operacijas su banko kortelėmis ir visus elektroninius mokėjimus Vatikano teritorijoje, vėl gi dėl Švento Sosto nesilaikymo pilna apimtimi tarptautinių kovos su pinigų plovimu taisyklių. Buvo atjungtas svarbus finansavimo šaltinis, nes su kortelėmis turistai iš viso pasaulio perka į Vatikano muziejus bilietus, suvenyrus ir t.t.

Vatikano senbuviai dar atsiminė liūdną Jono Pauliaus I likimą, kuris ėmė reformuoti finansines struktūras ir numirė po 33 dienų po pontifikato pradžios.

Benediktas ХVI naujuoju Vatikano Banko direktoriumi paskyrė Maltos ordino narį, vokiečių teisininką Ernst fon Fraiberg, finansinio biznio suliejimo specialistą.

Maltos ordinas – valstybinis darinys su savo Konstitucija. Tai vienas iš įtakingiausių krikščionių ordinų, tampriai susijęs su stambiausiomis masonų ložėmis.

Atsisakius Romos sosto Benediktui ХVI pasibaigė pirmasis „Vatikano pavasario“ etapas. Antrasis etapas prasidėjo su naujojo popiežiaus rinkimais.

„Jėzuitų ordinas – pati galingiausia, aktyvi ir gerai organizuota struktūra, sugebanti efektyviai veikti esant naujai globaliai santvarkai“, – rašo Olga Četverikova.

„Pasiketimai prasidėjo. Jeigu anksčiau pagrindiniai katalikų ordinai, užtikrinantys ryšį tarp įvairių valdančiosios klasės atstovų, veikė šešėlyje, tai šiandien jie išeina į Vatikano valdymą. Tai leidžia efektyviausiai inkorporuotiti katalikų bažnyčią į kuriamą naujos pasaulinės tvarkos sistemą. Finansai teko maltiečių kontrolei, o Šventas Sostas – tiesioginei jėzuitų kontrolei.“

Pagrindinis šių Vatikano pertvarkymų tikslas buvo „Naujoji evangelizacija“, kuri yra jėzuitų misionieriškos veiklos pagrindas.

Autorė rašo: „Po gražia forma slepiasi senas turinys. Dabartinis ordino Generolas ispanas Adolfo Nikolas, ilgus metus dirbo Japonijoe, jis skaitomas skirtingų kultūrų suartėjimo šalininku, ypatingą dėmesį skirdamas Rytams. Atitinkamai ir evangelizacija kaip ekumeninis atvirumas, kaip tarpreliginis dialogas, turintis tikslą suformuoti vieningą pasaulio religiją vadovaujant Romos popiežiui, kuris pats yra kontroliuojamas „vyresniojo brolio“ (judėjų, A.L. pastaba).

Šiuo požiūriu, kaip šiltai sveikino naują popiežių Pasaulio žydų kongresas (PŽK). Jo prezidentas pareiškė, kad jie žino Pranciškų, kuris ne kartą lankė tarpkonfesinius susitikimus, kuriuos organizavo PŽK ir kongreso Lotynų Amerikos skyrius. Jis taip pat pabrėžė, kad naujasis Tėvas visada atviras dialogui, sugeba statyti tiltus tarp katalikų ir kitų tikėjimų, todėl, kaip jie tiksi, pontifikas imsis priemonių prieš tuos kulto tarnus, kurie neigia Holokausto buvimą ir sustiprins ryšius tarp Vatikano ir Izraelio. Tėvo draugas Baruchas Tenenbaum atsiliepė apie jį dar šilčiau: „Tai labai paprastas žmogus, labai kuklus ir dvasingas. Kaip niekas kitas jis dalyvavo visose tarpreliginiuose susitikimuose. Pas jį daugybė draugų rabinų, su kuriais jis publikavo savo knygas. Jis lankė daug sinagogų. Aš kalbu ne todėl, kad aš judėjas, o todėl kad tai žmogus, įkvėptas gilia pagarba visoms asmenybėms, kurios turi teisę į skirtumus“.

Algimantas Lebionka

Šauksmas