Darbo ir gyvenimo užgrūdinta karta - ji kūrė Lietuvą

Autorius: Janina Zvonkuvienė Šaltinis: https://www.facebook.com/janin... 2016-08-18 23:22:24, skaitė 2546, komentavo 0

Darbo ir gyvenimo užgrūdinta karta - ji kūrė Lietuvą


RUGSĖJIS PAREINA. KAIMO MOKINUKAI.

Jie iš tikrojo kaimo. Šiai nuotraukai daugiau nei 60 metų. Sėdi vaikai ir aižo pupeles. Sveiki. Smalsūs. Tai Nerimdaičiuose. Telšių rajonas.

Šie vaikai gimė, augo, gyveno be elektros. Jie nebuvo matę nei plentų, nei mašinų juose. Bet šitokio amžiaus, kaip čia matome, jie jau šauniai užšokdavo ant arklio ir galėjo zovada kelis kaimus apjoti. Jie mokėjo kinkyti, balnoti, pažaboti, išginti, parginti, ganyti, pančioti...

Jie buvo drąsūs savo aplinkoje ir daug galintys. Jie buvo visai rimta dalis savo bendruomenės. Jie dirbo. Ir darbas jiems buvo svarbus saviraiškos būdas. (Kai gavau šitą foto, tai esame aptarę paminėdami ir visų pavardes!) Šie berniukai jau puikiai valdė arklines akėčias, akėjo dirvas. Jie valdė arklines grėbiamąsias, patys pasikinkydami, iškinkydami...

Mergaitės buvo melžėjos, grėbėjos, sodintojos, ravėtojos... Visi puikiai žinojo, už ko kilnoti mažus paršiukus, o už ko kačiukus... Jie žinojo, kaip imti lopetą, šakę, grėblį, kauptuką ir kaip dirbti.

Kol mažesni, kiekvienas iš jų svajojo turėti savo aštrų lenktinį peiliuką. Kam? Kad gyvulėlių bandą ganydami galėtų dūdelę, švilpynę sau patys išsidrožti. Liauną lazdyną botkočiui išsipjauti, margais ornamentais išsidrožinėti. Eikit sau, kiek visko mažu peiliuku jie galėjo susimeistrauti!

Jie lenktyniaudavo, kuris platesnį griovį įsibėgėjęs peršoks, kurs didesnį akmenį per stogą persvies. Jie riešutavo, jie žinojo kiekvienos obels obuolių skonį – nesvarbu, kieno sode ji augo... Jie žinojo, kur varniukų lizdai ir kur laukinės bitės medų neša...

Jie pačių pasidarytu kokiu nors kamuoliu pliekė kvadratą, jie šaudė iš ragatkės, jie mokėjo ristis ir... muštis.

Bet prieš Mokytoją visada išsitraukdavo rankas iš kišenių, skubiai, bet pagarbiai pasisveikindavo.

Dar jie svajojo apie aulinius batus, su kuriais taip paprasta įveikti visus purvynus ir pelkynus iki mokyklos. Po penkis ar net septynis kilometrus. Bet giliausią rudenį ir žiemą tokius tolimus mokinukus pati mokykla priglausdavo.

Būdavo mokinių bendrabučiai. Mokinius maitindavo. Mokyklai buvo paskirtas žemės plotas. Patys vaikai tuos laukus apdirbdavo, mokytojams padedant.

Kas nors iš tėvų ar net pats Mokytojas – už plūgo, mokiniai bulveles į vagą dailiai dėlioja. Vaga atarti, vaga - užarti. Vaikai daržus sodino, vagojo, ravėjo, rovė...

Žinoma, ne vieni. Visada su mokytojais! Štai šioje nuotraukoje ir matome, kaip vaikai šiltą spalio dieną pupeles aižo. Mokyklos kieme, prie seno rūsio, kuris dar ir dabar tebėra.

Aižo sau. Ir nė vieno veide nematyti „nenoooriu!“, „aš to nedaryyysiu!“. Darbuojasi noriai. Čia juk taip lengva! Tai ne akėčias taikyti į tikslų ruožą...

Kai žiemą gyvens bendrabutyje, valgys sriubą su savo užaugintomis pupelėmis ir savo sėtomis, nukastomis bulvėmis, burokėliais, morkomis, kopūstais...

Mokinukai dirbti įpratę, įgudę, nė mokyti nereikia, kas kaip daroma. Jie savo namuose vien dirbo ir dirbo. Ir juokavo, krykštavo, kaip ir visi vaikai. Jiems buvo saugu ir paprasta augti. Dirbk! Visko išmoksi.

Užaugę jie pratęsė kaimišką gyvenimą ir tradicijas. Dauguma savo gyvenimo laiką praleido kaimo trobose, savo krašte. Augino savo vaikus jau prie elektros. Ir prie gausėjančių įvairiausių laukų bei buities „agregatų“...

O dabar jie, šie nuotraukos vaikinukai ir mergaitės, kurie dar gyvi ir neblogos sveikatos, jau vien pro šypsnį stebi savo anūkų ir proanūkių mandrystes bei „paleistą“ jų gyvenimą.

Darbas nuvertintas. Negalima vaikų lenkti prie darbo. Negalima drausminti.

Prie dabartinės tvarkos už mokinių prasižengimus - kartais net žiaurius - baramas, drausminamas, išmetamas lauk ne mokinys, o... Mokytojas!

Mokiniui leidžiama klysti ir nusiristi. Jam atimta teisė būti apsaugotam nuo savo nebrandaus protelio klaidų.

Vaikams, mokiniams ATIMTA TEISĖ BŪTI APSAUGOTIEMS nuo savo, dar mažo kvailelio, didelių, net visą būsimą gyvenimą sužalojančių klaidų, priklausomybės ligų. Būsimos kartos šito nepateisins.

...Na, nežadėjau moralų, kai sėdau rašyti. Bet ar gali kas užtūrėti pensininkę! Persiprašau.