Kodėl nereikia balsuoti?

Autorius: Nida Vasiliauskaitė
2016-09-29 | 819 | 7   5 | 2
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/n-va...
paG-pliusink! Slėpti reklamą

„Balsuoti reikia“, – sako politiškai sąmoningi žmonės. Nes demokratija, nes esam piliečiai, nes „ką išsirinksim, tą turėsim“, nes „mažesnį blogį“, nes… Ir priduria: „vis dėlto“, „nepaisant visko“, „taip, jis konformistas ir kvailys, bet“, „nepatinka, tačiau kitaip juk ateis x“.

Taip ima ir atsiranda naujas, palyginti visai padorus politikas/ė, už kurį balsuoti tarsi ir nelabai gėda, tik, suprantama, priklauso nelabai padoriai partijai, nes o-kur-jam-dėtis? Kiti, svarbieji-gausieji tos partijos nariai, kalba priešingai (linksta ausys), bet šio padoriojo dėka– pritraukiamas padorus elektoratas, kuris nepaisant visko už partiją balsuoja. Partijai to ir reikia. O išrinktas padorusis netruks prabilti kaip jie ir galės nesunkiai pasiteisinti: ką aš, vienas, galėjau padaryti?? Scenarijus kartojasi, so it works.

Todėl ne, nereikia. Nes tokiu būdu legitimuojame iš anksto primestą „pasirinkimą“ tarp to, ko nesirinktume, iliuziją, kad „kažką galim“, iliuziją, kad „mus atstovauja“, iliuziją, kad „valdžia mūsų“. Nei vienas iš kandidatų absoliučioje daugumoje apygardų nėra joks nuomonės lyderis, autoritetas ar interesų (išskyrus nuosavą verslą) grupės atstovas – nei vieno iš jų potencialūs rinkėjai dažniausiai nepageidautų ir neišstumtų į priekį kaip „geresnio“, kaip žmogaus, kuriuo pasitiki, tuo labiau nepageidautų paties šito pasirinkimo spektro – bet jie jį gauna.

Beveik taip pat, kaip gaudavo parengtą galimų valdžios fizionomijų sąrašą anais laikais, nors vienintelis prasmingas politinis reikalavimas, spengiantis visose galvose, buvo ne rinktis tarp jų tą ar aną, o „Velniop sąrašą!“ O kadangi tai neatrodė įmanoma – tylus groteskiškos politinės pareigos atsikratymas: na, gerai, gerai, koks skirtumas, už bet kurį... ai, gal už šitą – bent kažkur matytas... arba už aną – jau seniai ten, nebus blogiau.

Blogiau gal nebus, bet daugiau nei pakankamai bloga jau yra padėtis, kurioje pasirinkimas tėra tarp įvairių blogybių ir dar vadinamas… pasirinkimu. Priverstinis, o vadinamas laisvu. Protinimais surežisuotas, o vadinamas sąmoningu. Iracionalus, o pozuoja tarsi racionalumas pats.

Rutiniškai legitimuoti pasirinkimo skalę, pritarinėti patyčioms iš savęs, įteikinėti mandatus tiems, kas tau ir tokiems kaip tu kenks (ar bent niekuo nenusipelno nei simpatijų, nei teisės ką nors valdyti – o įteikti tokiam mandatą ir yra įgaliojimas kenkti ir, tuo pačiu, kenkimas), ir dar įsivaizduoti, jog esi labai sąmoningas, jog „kažką gali“ – ir yra tas didesnis blogis.

Bet juk nebalsuojant – niekas irgi nepasikeis, tik ateis būtent tie, kurių aš labiausiai nenoriu? Netiesa: bet kuriuo atveju, kad ir ką esamo spektro ribose išrinks, rezultatas bus daugiau nei pakankamai man nenorimas: nenoriu nei LSDP, nei TS-LKD, nei liberalų, nei DP, nei TT, nei Žalių valstiečių, nei mažų groteskų marginalų, nei „pasirinkimo“ tarp jų. (Ne, čia anaiptol ne anarchizmas: pasakyti tai, ką pasakiau, – ne pasisakyti prieš valstybės kaip tokios reikalingumą. Atvirkščiai: tokį priekaištą galima mesti tik darant keistoką prielaidą, kad esamas politinis spektras ir esama valstybės sąranga yra tolygūs valstybei kaip tokiai, neišvengiami, kad jų alternatyva – „anarchizmas“. Prielaidą, kurią galima daryti tik siekiant tyčia tokią alternatyvą primesti, siekiant diskredituoti atsisakymą suteikti legitimumą esamai konkrečiai politinei konfigūracijai kaip atsisakymą būti piliečiu, nes, ji, matote, ir yra pati politika. Ne, valstybės aš noriu. Tik ne tokios. Ne jų. Be jų. Be „protinimų“ ir surežisuotų beprasmių „pasirinkimų“.)

Kažkada šaipiausi iš naivoko folk-kantiško klausimo „Kas būtų, jeigu visi taip darytų?? “ (potekstė: aiman, blogai!), tačiau šiuo atveju jis vietoje: šis konkretus poelgis (nebalsavimas) būtų bemaž vienintelis dalykas, kuris pageidautina linkme veiktų su sąlyga, jeigu išties „visi taip darytų“ (gerai, ne visi, bet kritinė masė, pakankama, kad rinkimai nebeįvyktų).

Piliečių stabilus atsisakymas „rinktis“ delegitimuotų „pasirinkimą“ – būtų nebeįmanoma toliau siūlyti. O jei esama politinė klasė vis tiek tebetvyrotų – nebebūtų įmanoma išsaugoti legitimumo iliuzijos. Atsisakymas taptų tema, realiu, pagaliau tikru, gyvu politiniu reikalu, jis artikuliuotųsi į klausimus, kodėl sabotuojama, priežasčių suradimus, realius lyderius, kurie jas išsakytų, žinotų, kas ir kodėl vyksta, negalėtų ir nenorėtų būti fotošopiniais kandidatais (kiekvieno iš plakato vypsančio nufotošopinto kandidato vienintelė ir tikroji politinė programa yra ši fotošopinė povyza; žvilgtelėjimo turėtų pakakti: ne, už jį nereikia balsuoti), pasirinkimą tarp jų ir anų, ir taip pagaliau ir atsirastų, ką būtų noras, pagrindas, ne gėda rinktis.

Dabartinis politinis spektras nebūtų pajėgus nei taip klausti, nei atsakyti, nei nieko išrasti savo išlikimui. Tad būtų štai kas: legitimumas kristų, iš anksto primestas „pasirinkimas“ kartu su visa politine klase – irgi. Būtų nuostabu.

Padėk skleisti INFORMACIJĄ!
Paremk LDieną.lt

Naujausi

Skaitomiausi


1
2
3
4
5
6
7
8
Visi videoklipai


Rimtos istorijos:

Populiariausi per 7 dienas


Populiariausi per 30 dienų


Populiariausi per visą laiką



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
Kiekvienas žmogus su čia pateikta informacija elgiasi savo nuožiūra.
Pradžia: 2014 rugpjūčio 18 | 1.367 | 441.851
Susisiekti: